Švietimas šeimai: atspirtis destrukcijai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Švietimas šeimai: atspirtis destrukcijai

  • Data: 2013-03-21
    Autorius: Valentinas Stundys

    Valentinas Stundys Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Šiandien tradicinė šeima, jos gyvybingumo ir ateities klausimas tampa dažnų diskusijų tema. Tradicinei šeimos sampratai linkstama priešpriešinti nevaržomą asmens apsisprendimą elgtis taip, kaip jam atrodo tinkama, kaip jam pačiam atrodo yra geriau. Todėl vis dažniau propaguojama partnerystė, vienos lyties santuoka ir panašūs dalykai. Tradicinę šeimą stengiamasi diskredituoti, vaizduoti ją kaip atgyveną ir atsilikimą, kaip tokį gyvenimo būdą, kuris visai neatitinka moderniųjų laikų ir šiuolaikinio žmogaus poreikių.

    Filosofai, sociologai, analizuodami žmogaus problematikos pokyčius, įsitikinę, kad gyvename vertybių kaitos metą, tos slinkties kryptis labai aiški: mano interesas, mano „aš“ – visa ko centras. Apskritai, viešojoje erdvėje ima dominuoti laicizmo, neoliberalizmo idėjos, raginančios atsisakyti to, kas varžo asmens laisvę. Taigi kratytis to, kas susaisto, kas įpareigoja, kas reikalauja pastangų – moralinių dėsnių ir tradicijų, vertybių ir autoritetų, pareigų praeičiai ir ateičiai. Mat šie dalykai kėsinasi į žmogaus laisvę, jie trukdo mėgautis šios dienos malonumais. Žinoma, tokioje filosofijoje nebėra vietos ir Dievui. Ne pareiga ir tai, kas visus jungia, o savo įgeidžių tenkinimas, pasitenkinimo potyriai ir emocinė gerovė yra pasidavusiųjų laicizmui prioritetas. Nebelieka jokių sankcijų baimės, egoizmą ribojančių normų ir visuomenės solidarumo imperatyvų.

    Mokslininkai vienu balsu sutaria, kad tuomet, kai menksta normų ir vertybių vaidmuo žmonių santykiuose ir požiūryje į savo paskirtį ir į bendrąjį gėrį, kai šios reikšmės, telkiančios žmones, formuojančios jų bendruomeniškumą, prislopsta, žmogus lieka savo įgeidžių, užgaidų, interesų ir ambicijų vergas, bejėgis ir jų valdomas. Taigi pastangos atsikratyti atsakomybės yra pavojingos mūsų ateičiai, mūsų civilizacijai, išaugusiai iš krikščionybės, iš krikščioniškojo asmens prioriteto. Anot prof. A. Jokubaičio, mąstymas tik teisių kategorijomis gali sugriauti tiek moralinę, tiek politinę atsakomybę; teisės skatina piliečių pasyvumą – pareigos reikalauja aktyvių veiksmų, sąmoningo įsipareigojimo.

    Lietuvoje vertybių kaitos ar jų konflikto epicentru tapo šeima. Būtent čia susikryžiavo skirtingi požiūriai, ypač aktyvūs tie, siekiantys paneigti tradicinę šeimos sampratą. Net Konstitucinis Teismas, vertindamas Šeimos koncepcijos atitiktį Konstitucijai, paskelbė netikėtą išvadą: tradicinė šeimos samprata yra per siaura, ji neišsemia visų neva moderniųjų jos pavidalų ir formų. Tada pasipylė iniciatyvos ir kalbos apie partnerystę, vienos lyties santuoką, įsivaikinimus ir t.t. Net Seime, Tautos atstovybėje, tokiam požiūriui atstovauja pakankamai gausi politikų grupė, propaguojanti lyčių lygybę  ir visa, kas su ja susiję. Krikščioniškoji Lietuva sukluso, o Europa palengva šioje srityje kapituliuoja, atsitraukia nuo savo pačios krikščioniškųjų ištakų, pradžios.

    Mūsų Konstitucija vienareikšmiškai nustato, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.  Konstitucija apibrėžia ir šeimos narių tarpusavio pareigas, jų abipusę priklausomybę, papildomumą: „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“, o „vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Taigi įtvirtinamas kartų sugyvenimo pareiga, atsakomybė už tradicijos ateitį ir tęstinumą. Poetas Just. Marcinkevičius, mąstydamas apie šeimos svarbą, rašys, kad „šeima yra fundamentaliausia, giliausia, intymiausia visuomenės struktūra“, kad „tradicijų, papročių, tikėjimo, religijos saugoma šeima iki mūsų dienų atnešė Lietuvą su visomis jos dvasinėmis vertybėmis“. Atkreipkime dėmesį – šeimą poetas supranta ne tiek kaip vaiko aprūpinimo, o tradicijas, vertybes išsaugančią ir jas perduodančią  instituciją. Čia šeimos esmė, paskirtis ir misija. „Ką pasėsime šeimoje, tą tautoje išauginsim. Valstybė, globodama šeimą, rūpindamasi ja, rūpinasi savo ateitimi“.

    Kai nuosekliai ir apgalvotai vertybės trinamos iš mūsų kasdienės elgsenos ir mūsų gyvenimo sampratos, kai propaguojama laisvė be pareigos ir atsakomybės, mūsų vienintelės pasipriešinimo, nepasidavimo atramos yra šeima, bažnyčia ir švietimas. Švietimas yra pašauktas saugoti ir kurti žmogaus ir tautos tapatybę, perduoti vertybes, kurios padeda žmogui kurtis prasmingą ir kilnų gyvenimą, kurios stiprina visuomenės darną ir solidarumą, kurios skatina valstybės raidą. Taigi švietimo centras yra žmogus, jo galios siekti prasmės ugdymas. Švietimas turi padėti žmogui išsiugdyti savo vertybių pasaulį, tvirtas buvimo atramas.

  • ATGAL
    Gintaras Grušas: Popiežiaus tarnystė - reikli tarnystė
    PIRMYN
    Benekditas XVI: atsidavimo ir pagarbos derinys
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.