Tai ką kaltinsime dabar? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tai ką kaltinsime dabar?

  • Temos: Kaimynai
    Data: 2012-09-21
    Autorius: Ingrida VĖGELYTĖ

    Rugpjūčio 23-ąją Lietuva iškilmingai minėjo įžymiojo mitingo, įvykusio Vilniuje 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus, 25 metų sukaktį. Į jai paminėti skirtą forumą „Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją“ Seime rinkosi dabar jau žilstelėję, o kiti ir gerokai pražilę sovietmečio disidentai. Prisiminti tų dienų įvykius, pirmąjį viešą atvirą ir drąsų susibūrimą, kuriame tiesiai šviesiai buvo išsakyta nuoga tiesa – Lietuva slaptais nacistinės Vokietijos ir raudonosios Sovietų Sąjungos buvo pasidalyta, okupuota ir nušluota nuo pasaulio žemėlapio, kad ši tiesa vis dar gyva tautos, kuri siekia savo valstybingumo, širdyje. Forume su gilia išjauta buvo prisiminta tada tvyrojusi galimų represijų nuojauta ir viltis, kad tai bus vienas esminių žingsnių atvirai siekti tautos išsilaisvinimo tikslų.

    Po savaitės, rugpjūčio 31-ąją, minėjome kitą mums labai svarbią datą – Laisvės dieną – kai pagaliau iš Lietuvos buvo išvesta Raudonoji armija. Tie, kuriems savo aktyviu veikimu ir pilietiniu dalyvavimu teko išgyventi Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją, puikiai prisimena, kad rusiški kariniai sunkvežimiai, pilni ginkluotų kareivių, ir po minimų įvykių dar ilgai terorizavo savo žvangančiais pasirodymais viešose mūsų sostinės ir kitų miestų vietose. Kartkartėmis jie sau leisdavo prieš beginklius ir kritiškai nusiteikusius miestelėnus šokinėti su užtaisytais ir į juos nutaikytais ginklais. Net ir po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nebuvome saugūs. Iki tol, kol sovietinės kariuomenės kariai galėjo laisvai važinėti po Lietuvą ir kaišioti mums į veidus savo paruoštus šautuvus.

    Mes padarėme daug ir laimėjome. Gyvename demokratinėje valstybėje, kurią net ir šiandien vis dar kuriame, tobuliname, reikalaujame savo teisių, siekiame, kad joje visiems būtų gera gyventi. Todėl šiame kontekste ypač apgailėtinai atrodo Lietuvos visuomenė, kuri, galima sakyti, ramiai sau stebėjo, kaip švedų piliečiai įvykdė Baltarusijoje protesto akciją, kurios metu iš lėktuvėlio Baltarusijoje buvo „paleistas“, t. y. išbertas, pliušinių meškiukų, mažuose plakatėliuose reikalavusių Baltarusijos žmonėms žodžio laisvės, desantas. Žiniasklaidoje tiksliai buvo išvardytos įvairiausios bereikšmės smulkmenos: kokiu lėktuvėliu skrista, kokią vietą Lietuvos–Baltarusijos pasienyje švedai kirto, kiek tų meškiukų buvo, kiek jų liko Lietuvos miškų tankynėse per bandomąjį desanto „paleidimą“, kiek tai kainavo ir pan.

    Toliau ėjo oficialiosios Lietuvos reakcija. Mat esame atsakingi ne tik už Lietuvos ir Baltarusijos sieną, bet tai ir NATO pasienis. Oficialioji Lietuva veltis į konfliktus su grūmojančiu Aliaksandru Lukašenka nenorėjo. Todėl iš pradžių buvo pasirinkta neigimo taktika: esą, gal to skrydžio per Lietuvą į Baltarusiją nebuvę. Ir šiaip Lietuva nėra atsakinga už Baltarusijos oro erdvės apsaugą. O švedų protesto akcija iš viso buvo nevykusi. Dar puse lūpų buvo pradėta kalbėti apie autoritaro A. Lukašenkos galimas sankcijas Lietuvos verslui, dirbančiam Baltarusijoje. Užsiminta ir apie tai, kad labai nesinorėtų Baltarusiško krovinių tranzito sumažėjimo per Vilniaus oro uostą – vėl patirtume ekonominių sunkumų. Šį niekingai pragmatišką diskursą dar labiau parėmė Lietuvos kairieji politikai, kurie viešai tvirtino, kad dėl viso pikto Lietuva oficialiai turėtų atsiprašyti Baltarusijos. Nors iš tiesų tarsi ir nėra už ką. Bet vis tik…

    Baltarusijos opozicijos aktyvistė prie teismo Minske laiko pliušinį meškiuką bei dėvi marškinėlius su ironišku užrašu "Nėra nuotraukų, nėra problemų". Šiame teisme turėjo pasirodyti žurnalistė Julija Daraškevič, nubausta 3 mln. Baltarusijos rublių bauda už dalyvavimą pikete ir pliušinio meškiuko laikymą, išreiškiant paramą vienam opozicijos veikėjų Antonui Suriapinui. A. Suriapinas ir grupė kitų opozicijos aktyvistų buvo sulaikyti dėl įtarimų prisidėjus prie neteisėto Baltarusijos sienos kirtimo liepos 4 d., kurį įvykdė švedų pilotuojamas lengvasis lėktuvas (AFP/ Viktor Dračev/ Scanpix nuotrauka)

    Turbūt pats konstruktyviausias vertinimas buvo pateiktas iš Ministro Pirmininko būstinės: Andrius Kubilius tiesiai ir trumpai pareiškė, kad meškiukų protesto desantas buvo privati iniciatyva ir tarpvalstybiniu lygiu čia nėra ko kalbėtis. Ministrą Pirmininką A. Kubilių galima suprasti. Ir net pateisinti: drąsi protesto akcija iš Švedijos visgi buvo įvykdyta ne privačia iniciatyva, ne visuomeninių organizacijų, o verslo įmonės, užsiimančios viešaisiais ryšiais. Nebuvo slepiama, kad šimtus tūkstančių kronų ji kainavo. Vis tik tai buvo investicija, galima sakyti, savireklama, kuri tikriausiai sumanyta kaip privalėjusi atnešti ir finansinę grąžą. Jei švedams būtų rūpėję iš tiesų atkreipti demokratinio pasaulio dėmesį į apgailėtiną žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje, jie būtų apdairiau ir sumaniau rinkęsi akcijos datą. Dabar gi buvo pasirinkta Liepos 4-oji, Baltarusijos nacionalinė šventė. Esą taip buvo galima saugiau nepastebėtiems atskristi į Baltarusiją. Bet nepamąstyta apie tai, kad liepa visoje Europoje yra totalinis atostogų metas, kaip žmonėms gana sunku skubiai organizuotis pilietinėms akcijoms.

    Tai tik šia menka priežastimi ir galima pateisinti mūsų visuomenę dėl šiuo klausimu parodyto abejingumo. Abejingumo pačiai artimiausiai kaimynei šaliai. Tiesą pasakius, atrodo, kad mums visiškai tas pats, kas vyksta ten, už keliasdešimt kilometrų nuo mūsų. Nei visuomenės informavimo priemonės, nei visuomeninės organizacijos, nei pavienių piliečių iniciatyvos nebuvo parodytos, kad būtų pasinaudota šia gera švedų pasiūlyta proga ir pakalbėta apie tai, kas iš tiesų vyksta Baltarusijoje ir kaip ten laužomos ne kokios nors abstrakčios teisės, bet ir žmonių rankos bei gyvenimai.

    Kodėl mūsų visuomeninė televizija negalėjo parodyti kad ir 2011 metų Jekaterinos Kibalčič filmo „Baltarusiškoji svajonė“? Filmas, galima sakyti, šviežutėlis, tik ką sukurtas su naujausių politinių įvykių, vykusių Baltarusijoje 2010 metais gruodžio 19 d. Minsko Nepriklausomybės aikštėje, gyvais ir tikroviškais vaizdais, su pasakojimais, kaip ten siautėja režimas ir specialiosios pajėgos. Šis filmas Baltarusijoje buvo parodytas slapta. Bet juk mes gyvename ne Baltarusijos režimo priežiūroje, tai ko gi bijome mes, dar nepamiršę savo išsilaisvinimo kovų ir net neužsigydę žaizdų. Negi mes tapome tokie abejingi artimo nelaimei? Negi mums nekyla automatinė alerginė reakcija į valdžios smurtavimus taikių žmonių atžvilgiu? Negi mūsų žiniasklaida pasitenkino vienintele fraze, kuria standartiškai baigdavo rašinius apie „meškiukų desantą“: „Dėl represijų prieš opoziciją Europos Sąjunga yra uždraudusi atvykti į ES 243 su Baltarusijos režimu siejamiems asmenims, taip pat įšaldytos jų lėšos“. Tik tiek?

    Mūsų pilietinis ir žmogiškas abejingumas beregint mums patiems smogė bumerangu iš mūsų gi pačių teismų sistemos: su Minsko režimu siejamas ir ES „juodajame sąraše“ esantis verslininkas Vladimiras Peftijevas laimėjo pirmą bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris nurodė URM iš naujo nagrinėti V. Peftijevo prašymą leisti naudoti įšaldytas lėšas sumokėti advokatų kontorai LAWIN. Kaip Lietuvos radijuj aiškino Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Lietuva prieš autoritarinę Baltarusiją pralaimėjo pirmąją politinę bylą ir pasirodė besanti silpniausia tarp ES šalių. Mat tik Lietuvos teismuose V. Peftijevas sugebėjo įrodyti, kad pinigų iš ES įšaldytos sąskaitos, t. y. būtent iš tos (o ne kitos, kurių jis tikrai turi ne vieną) kišenės, kuria neleidžiama pasinaudoti ES šalyse dėl jo paramos paskutiniajam Baltarusijos diktatoriui, jam naudotis Lietuvos teismai privalo leisti. Gana lengvai įrodė. Tai ką visoje ES apsijuokusi Lietuva kaltins dabar: vėl teismus ar vis tik savo abejingumą?

  • ATGAL
    Ar prasidės bažnyčių ir tautų susitaikymo epocha?
    PIRMYN
    Istorinių įpročių nustekenta šalis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.