Talka Kristijonui Donelaičiui | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Talka Kristijonui Donelaičiui

  • Data: 2011-06-01
    Autorius: Julius BEINORTAS, K. Donelaičio draugijos narys

    Talkininkai tvarko Tolminkiemio bažnyčios šventoriuje esančias senąsias lietuvninkų ir vokiečių kapines. (V. Beinortienės nuotr.)

    Jau daug metų ankstyvą paskutinio gegužės šeštadienio rytą pro Kybartų sienos kontrolės punktą arba per Karalienės Luizos tiltą ties Tilže į Mažają Lietuvą atvažiuoja talpūs autobusai ir pasuka Tolminkiemio kryptimi. Tie autobusai atvyksta iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ar Klaipėdos, o kartais ir iš Panevėžio arba Marijampolės. Jais vykstantys žmonės klusniai pildo Rusijos pasienio tarnybos sukurtas deklaracijas, įrašydami  kelionės tikslą – turizmas. Daugumai šitų „turistų“ per tuos metus teko iškęsti ne vieną jų orumą žeminančią kaimyninės valstybės pareigūnų procedūrą, nė vieno nebestebina sraigės tempu pareigūnų įforminami dokumentai. „Patyrusieji“ nuramina karštesniuosius – „buvę kur kas blogiau“.

    Tie keliaujantys žmonės – poeto, mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio atminimo piligrimai. Tolminkiemio piligrimai. Dar jie vadinami Donelaičio draugijos nariais – „donelaičiukais“.

    Tolminkiemio bažnyčios atstatymas, kad ir muziejaus statuso, sovietmečiu buvo unikalus atvejis. Atstatymą inicijavo Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjai, susibūrę  į „Alko“ ar kitus klubus. Žmonės, savo profesijos korifėjai, padarė lemiamą  įtaką valdžios sprendimams, nes toji valdžia savo veiksmus grindė tik ideologiniais principais. O ideologijos principų Donelaitis – dvasininkas netenkino. Laimei, Jojo palikimas buvo didesnis už ideologijos štampus, didesnis už nugalėtojų norą Mažosios Lietuvos istoriją išrauti su šaknimis.

    Šiauliečių „donelaičiukai“ šį pavasarį į talką Tolminkiemyje vyko jau 26-ąjį kartą, kaip ir pernai ar užpernai, – nepailstančios savo vadovės Izolinos Lingienės vedami. Nors dalyvių apskaitos niekas neveda, bet per šitiek metų kiek žmonių niekieno neverčiami, neraginami leido savo brangų laiką ir lėšas nepigioms vizoms gauti, autobusų paslaugoms apmokėti. Dalyvių amžius – nuo moksleiviško iki garbaus žilo plauko. Čia sutiksime profesorius ir studentus, bet dažniausiai kultūros darbininkus: muziejininkus, bibliotekininkus, ir pedagogus. Vieni jau platų pasaulį apkeliavę, kiti – savosios srities eruditai.

    Dabar, kai nebevyksta statybų darbai, talka apsiriboja bažnyčios šventoriaus šienavimu, apie bažnyčią esančių senųjų kapinaičių tvarkymu, gėlynų ravėjimu. Tada jau galima leistis apžiūrėti pastoriaus „valdas“: klebonijos kiemą su šuliniu, išsaugotus našlių namų pamatus. Galima užkopti į bažnytėlės bokštą ir pasidairyti į Pavištyčio  kalvas arba į Romintės girią, kurios pakraščiu vingiuoja Šventainės upelis. Kažkada čia, užpelkėjusiame slėnyje, tviskėjo  tvenkiniai, galbūt dėl to ir atsirado dabartinis bažnytkaimio pavadinimas – Čistyje Prudy. Bet tai – jau aplankius kriptą, kur palaidotas poetas, nusilenkus jam.

    Šiųmetė talka Tolminkiemyje suplanuota kaip poezijos ir muzikos popietė. Jos rengėjais užsirašė: Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade, Rašytojų klubas, Baltijos federalinis Imanuelio Kanto universitetas, Kaliningrado  srities istorijos ir dailės muziejus. O svarbiausia, kad to ėmėsi Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacija, jau ne pirmą kartą ateinanti į talką Kristijono Donelaičio memorialiniam muziejui.

    Pirmiausia nustebino plati popietės dalyvių geografija. Be I. Kanto universiteto atstovų, iš apskrities centro dalyvavo trijų mokyklų saviveiklininkai, o visą renginį gražiai vedė lietuvių kalbos mokytoja Elena Duchnickaja. Dalyvavo Gumbinės, Įsrūčio, Gastų, Lazdynų, Ragainės, Tilžės, Pilkalnio, Eitkūnų moksleiviai. Skambėjo kanklės, skudučiai, birbynės. Moksleiviai lietuviškai deklamavo, dainavo. Daugeliui jų lietuvių kalba nėra gimtoji, bet visas koncertas, beje,  trukęs daugiau kaip dvi valandas, papirko nuoširdumu. Visiems, kurie  mokosi lietuvių kalbos, – o jų gretos didėja, – buvo tikra atgaiva.

    Į Tolminkiemį atvažiavo ir šeši „Poezijos pavasario“ dalyviai, Lietuvos rašytojų sąjungos  pirmininko Antano Jonyno vedami. Visi poetai paskaitė savo eilėraščių. Šventės viešnia – aktorė, nepralenkiamoji skaitovė Gražina Urbonaitė padeklamavo Aldonos E. Puišytės eilėraščių, Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ ištraukų. Poetus gražiai papildė Karaliaučiaus 48-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Rūta Leonova, perskaičiusi savo eilėraštį „Donelaičio dvasia“.

    Gali būti, kad baigėsi kelerius metus trukęs neapibrėžtumas – būti ar nebūti Tolminkiemio K. Donelaičio muziejui. Panašu, kad mūsų Prezidentės ir Seimo Pirmininkės kreipimaisi į Maskvos vadovus buvo adekvačiai suprasti. Bent jau pravoslavų bažnyčios siekiams užvaldyti Tolminkiemio bažnytėlę išsipildyti nebus lemta.

    Bet problema lieka: muziejui reikia lankytojų. Kad ir kaip norėtume, nostalgiškų vokiečių ekskursijos – tik dalinis problemos sprendimas. Dabar planuojama pasirašyti sutartis dėl pasienio gyventojų bevizio judėjimo per sieną „donelaičiukams“ nebus palanki, nes tuo galėtų pasinaudoti tiktai Marijampolė…

    Šių metų talka Donelaičiui nuteikia viltingai:  memorialinis muziejus gali pritraukti ir Mažosios Lietuvos mokyklas, ypač tas, kuriose mokoma lietuvių kalbos. Savo ruožtu reikėtų siūlyti sudaryti patogias sienos kirtimo sąlygas ekskursijoms iš Lietuvos mokyklų. Negi norime užauginti kartą, nepažįstančią Donelaičio, Rėzos, Mažvydo pagaliau Herkaus Manto.

    Nė nepastebėsime, kaip pralėks tie dveji metai, o 2014-ujų sausio 1-ąją švęsime   retą jubiliejų –  300 -ąsias lietuvių klasiko, kurio dėka esame įvesdinti į didžiųjų tautų kalbų klubą, gimimo metines.

    Pagaliau turime žinoti, kada bus parengta naujoji ekspozicija bažnyčioje ir kad tai nebus atmestinai padarytas darbas. Kai lyginu lėšas ir pastangas, skiriamas šiemet vyksiačiam krepšinio čempionatui, su Tolminkiemio poreikiais, darosi kažkiek graudu.

    Gal išties esame „klausimėlio“ verti praeiviai?

    Vokiečių futbolas pripažintas visame pasaulyje, bet jis Gėtės atminimo juk neužgožia…

    Prie paminklo K. Donelaičiui Gumbinėje. (V. Beinortienės nuotr.)

  • ATGAL
    Mano gyvenimo nuotykis – Malaizija
    PIRMYN
    Siūlų ir šilko nuotykiai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.