Tarp užrašytų ir kybančių ore prisiminimų | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Tarp užrašytų ir kybančių ore prisiminimų

  • Data: 2012-06-21
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Kristina Bidočiūtė. (Sauliaus Vasiliausko nuotrauka)

    Šį mėnesį „Apžvalgos“ skaitytojus norime supažindinti su jaunąja literate Kristina BIDOČIŪTE ir jos kūryba. Ši autorė už savo sukurtą tekstą šiemet laimėjo „Prozininko nešmenį“. Tai Lietuvos edukologijos universiteto organizuojamo renginio „Literatūrinis pavasaris“ laureato apdovanojimas, skiriamas už geriausią proza parašyta kūrinį.

    Neseniai buvai apdovanota „Prozininko nešmeniu“, ar tau šis apdovanojimas svarbus? Ką apskritai manai apie apdovanojimus, varžymąsi kūryboje?

    „Prozininko nešmens“ apdovanojimas – svarbus įvertinimas man. Tikriausiai netgi ne man, o tam, ką rašau. Svarbus jis tuo, kad turi savo istoriją, prasidėjusią 2009 metais, kuomet „Literatūriniame pavasaryje“ pirmasis „Prozininko nešmenį“ laimėjo Saulius Vasiliauskas. Po jo buvo dar du nugalėtojai ir štai – jis atiteko man jau iš trečiųjų rankų. „Nešmens“ viduje nugrimzdę – palikti – nugalėtojų tekstai, kuriuos gali perskaityti, be to, tarp tekstų lagamine atrandi ir susuktą seno popieriaus skiautę, kur užrašyta keliaujančio „nešmens“ istorija. Kitais metais ir man reikės įsirašyti savo vardą tikint, kad tokia tradicija tęsis dar ne vienerius metus. Apdovanojimai, tiksliau įvertinimas, ypač svarbu jauniesiems kūrėjams, kadangi jie nori „prigyti“ literatūrinėse erdvėse. Čia tarsi postūmis, o apdovanojimai, matyt, tam ir skirti, kad vienokiu ar kitokiu būdu kažkas būtų išskirtas. Varžymasis kūryboje yra visiškai normalus reiškinys, nes be jo, tikriausiai, neįvyktų ir daugelis renginių, nežinotume poezijos, prozos, dainuojamosios poezijos laureatų, negalėtume atskirti geros kūrybos nuo tos, kuri neverta, tavo įvardytų apdovanojimų.

    Papasakok truputį apie save. Kas paskatino rinktis filologės specialybę? Kuo dar domiesi? Kaip susipažinai su literatūra?

    Visada sunkiausia yra pristatyti save, o į žodį „truputį“ netelpa tiek, kiek kartais norėtųsi pasakyti. Visų pirma, esu scenos žmogus, nes čia praleidau beveik dvylika metų. Dabar scenoje manęs nebesimato, tačiau kadaise lankyti pramoginių ir modernių šokių būreliai leidžia dar ir šiandien galvoti, kad tikroji „aš“, apie kurią dabar turėčiau kalbėti, taip ir pasiliko kažkur šokio judesyje, konkursų ir koncertų visumoje. Tikriausiai daug kas pagalvos, kodėl nelikau ten, kur man vieta, rodos, buvo skirta, kodėl studijuoju ne scenos meną ar šokio edukologiją, o lietuvių filologiją? Tegul šis klausimas taip ir lieka retorinis. Prieš penkerius metus įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą, apsigyvenau viename iš miegamųjų rajonų (Fabijoniškėse), kuris, kaip ir Herkaus Kunčiaus romane „Lietuvis Vilniuje“, man pasirodė labai klaidinantis, „persisunkęs“ vienodų pastatų konstrukcijomis. Tiesa, po metų persikrausčiau gyventi arčiau centro, kur pagaliau supratau, kad čia pamažu „įaugau“. Dar mokykloje žinojau, kad galimybė kažkokiais būdais iškilti iš mažo miestelio ir būti pastebėtai – menkos, ypač tuomet, kai šoki, nes šokančių, beje, kaip ir rašančių, yra daug, tačiau daug mažiau tai darančių gerai. Šioje situacijoje tasai šokių judesių išmanymas nieko nelėmė, o ir dažnai atrodė, kad šokio srityje jau viskas pasiekta, viskas laimėta, kad toliau žengti nebėra kur – klaidingas mąstymas. Norėjosi atrasti ir kitą artimą terpę, o tokią galimybę suteikė studijos Vilniaus pedagoginiame universitete. Skatinti stoti į lietuvių filologiją manęs nereikėjo, kadangi, be visa ko, mokykloje lankiau žurnalistikos būrelį, buvau laikraščio redaktorė, o labiausiai laukiau lietuvių kalbos pamokų. Tą laukimą sustiprino mokytoja Nijolė Černauskienė, kuri pirmoji skatino dalyvauti ne tik mokykloje, bet ir kituose miestuose vykstančiuose konkursuose. Ji mano pirmųjų esė, miniatiūrų skaitytoja ir vertintoja. Keturi metai studijų tuometčiame VPU paskatino ir tolesnį mano pasirinkimą. Praeitais metais apsigynusi lietuvių filologijos bakalaurą, įgijau mokytojos kvalifikaciją, o dabar ir vėl esu pirmakursė, tiesa, magistrantė (jau LEU universitete), kuriame studijuoju literatūrologiją ir daugiau kaip metai laiko čia dirbu. Prie mane dominančių dalykų priskirčiau semiotikos mokslą, kuriuo domėtis pradėjau nuo antrojo kurso. Gaila, kad šiam objektui lieka vis mažiau laiko, nes dabar stengiuosi „užpildyti“ neskaitytų knygų spragas.

    Pirmoji pažintis su literatūra įvyko jau mokykloje, tačiau to negalėčiau įvardyti ta tikrąja, kurią patyriau studijų metais. Vadinasi, ta pažintis ir atsirado iš savo pačios noro skaityti, atrasti kažką artimo. Labai skambus žodis yra pogrindis, kuris, manyčiau, man itin tinka. Baigusi mokyklą iškilau iš to pogrindžio, kuriame tūnojau ilgus metus, o nuo tada domiuosi viskuo, kas vyksta kultūriniame gyvenime. Matyt, čia dar turėčiau padėkoti žmonėms, su kuriais susipažinau.

    Kokiais autoriais žaviesi? Ką šiuo metu skaitai?

    Žavėtis tam tikrais autoriais yra viena, o skaityti jų tekstus – visiškai kitas procesas. Be galo žaviuosi H. Kunčiumi, kuris yra itin charizmatiška asmenybė. Be jokios abejonės, greta jo išskirčiau rašytoją Vandą Juknaitę, kuri turi tokią duotybę ir galią aplink save suburti begales klausytojų. Tiesa, šioje vietoje žavesys ir šių dviejų autorių knygų skaitymas – lygiavertis. Anksčiau poezijos tarsi vengiau, tačiau dabar ypač žaviuosi poetais. Neseniai buvau visiškai „apžavėta“ Gintaro Bleizgio asmenybės. Jo kiekvienas žodis, mano galva, yra „pasvertas“. Greta G. Bleizgio išskirčiau Rimvydą Stankevičių, kuris, matyt, užbūrė ne tik neseniai pasirodžiusia knyga, bet ir ankstesne – „Patys paprasčiausi burtažodžiai“. Burtų galia, viską lėmė burtai [šypsosi]. Nuo seno ne tik žaviuosi, bet ir skaitau Ričardo Gavelio romanus. Kažkada buvau „įsikandusi“ „Jaunojo žmogaus memuarų“. Juos iš naujo atsiversti, o kitas, neskaitytas R. Gavelio knygas perskaityti paskatino mūsų universitete jau kurį laiką paskaitas skaitanti, iš JAV atvykusi prof. Violeta Kelertienė. Tad šiuo metu intensyviai skaitau Ričardo Gavelio knygas, o eilėje laukia ir Liutauro Degėsio kūriniai, Algimanto Baltakio, Tomo Venclovos eilėraščiai. Visa tai, o tikiuosi ir dar daugiau, galėsiu ramiai „įveikti“ per vasarą.

    Ar domiesi Lietuvoje vykstančiu literatūriniu gyvenimu, ar lankaisi kultūriniuose renginiuose? Kokia tavo nuomonė apie juos, ar matai jų reikalingumą, vertę?

    Patinka man viena Gintarės Adomaitytės mintis – „Jei gyvenčiau mėnulyje, labiausiai pasigesčiau mėnesienos.“  Tad ir aš, dar būdama moksleivė, labiausiai pasigedau tokių renginių, kuriuos atradau gyvendama Vilniuje. Čia jų be galo daug – tiesiog reikia tinkamai pasirinkti. Lietuvoje vykstančiu literatūriniu gyvenimu pastaruoju metu labiausiai domiuosi, tad, savaime aišku, įvairiuose renginiuose dalyvauju kiek galėdama dažniau, tačiau tam pritrūksta laiko. Apie renginius turiu labai savitą nuomonę, tačiau per daug neišsiplėsiu. Neseniai per seminarą su viena dėstytoja kalbėjome apie tai, kad į kai kuriuos renginius (ypač vykstančius Rašytojų klube) dažniausiai renkasi tie patys, daugybę kartų matyti veidai, o norėtųsi, kad būtų labiau suinteresuotos mokinių ir mokytojų grupės. Manau, kad kiekvienas renginys, kuris įvyksta, yra reikalingas – vykęs jis ar ne visai, nes kiekvienas iš jų, daugiau ar mažiau turi išliekamąją vertę ir vienaip ar kitaip išpildo atėjusiųjų lūkesčius.

    Kada pradėjai rašyti? Ar turi kokią nors viziją prieš rašydama?

    Kristina Bidočiūtę, laimėjusią „Prozininko nešmenį“, sveikina rašytoja Vanda Juknaitė. (Auksės Veitaitės nuotrauka)

    Rimčiau rašyti pradėjau universitete. Visą tą laiką rašiau, kaip dabar madinga sakyti, „į stalčių“. Kažkas varžė, bijojau atskleisti labai stipriai išgyventus dalykus. Pats rašymas suintensyvėjo tuomet, kai  atsirado išsisakymo būtinybė. Prieš pradėdama kurti, visada kažką labai aiškaus prisimenu ir tas vienintelis prisiminimas pamažu leidžia prisiminti greta jo esančius kitus. Čia kaip Liutauro Degėsio knygoje „Prisiminimų prisiminimai“. Jų turiu daugybę ir labai detalių, tiesa, ne tokių, kurie primena man kažkokias pievas ar drugelius, prisiminimai mane persekioja nuolatos, ir ypač tie, kurie yra labai skaudūs. Esu įsitikinusi, kad taip bus iki tol, kol juos pagaliau užrašysiu. Džiaugiuosi, kad jų visų tiesiog neįmanoma suregistruoti, nes kiekvieną dieną jie pasipildo vis naujais, o kiek dar palikta tų, kurie vis dar kybo kažkur „ore“ ir laukia savo eilės. Ir čia prisiminiau Vandos Juknaitės puikią mintį, kad žmogus gyvas tol, kol jį kažkas prisimena. Mano prisiminimuose labai daug gyvų žmonių, net jeigu jie yra mirę…

  • ATGAL
    Poezija baigsis paskiausiai?
    PIRMYN
    Kristinos Bidočiūtės kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.