Tarptautinės konferencijos apie demografiją ir šeimos politiką Baltijos ir Vidurio Europos šalyse atgarsiai | Apžvalga

2018 m. kovas-balandis Nr. 3-4 (101-102)

  • Tarptautinės konferencijos apie demografiją ir šeimos politiką Baltijos ir Vidurio Europos šalyse atgarsiai

  • Data: 2018-04-29
    Autorius: Eimantė Daukšaitė

    Žiemos pabaigoje Lietuvos Respublikos Seime Socialinių reikalų ir darbo komiteto bei jo Šeimos ir vaiko gerovės pakomitečio iniciatyva vyko tarptautinė konferencija „Rūpestis dėl ateities visuomenės: demografija ir šeimos politika Baltijos ir Vidurio Europos šalyse“. Renginyje dalyvavę politikai iš įvairių šalių aptarė  regiono demografinę situaciją ir jai spręsti galimas šeimos politikos priemones. „Apžvalgos“ skaitytojus kviečiame susipažinti su konferencijos metu skaitytų pranešimų santraukomis.

    SRDK Šeimos ir vaiko gerovės pakomitečio pirmininko Rimanto Jono Dagio pranešimo „Baltijos ir Vidurio Europos šalių demografiniai iššūkiai ir galimi sprendimo būdai“ santrauka

    Europos Sąjungos šalių visuomenės sensta: pagal gimstamumą 1000-iui gyventojų esame pasaulio reitingo gale, išskyrus Airiją, kuri yra 137 vietoje. Prasta šalių demografinė padėtis lemia daugelį nemalonių pasekmių. Svarstymų grupės Europos Vadovų Tarybai pateiktoje ataskaitoje dėl ES-2030 ateities rašoma: „Europa pasižymi dviem demografiniais kraštutinumais: labai ilga gyvenimo trukme ir labai mažu gimstamumu. Nesiimant atsakomųjų veiksmų, dėl šios tendencijos susidarys didelis spaudimas pensijų, sveikatos apsaugos bei socialinės gerovės sistemoms, o ekonomikos augimas ir mokesčių sistema patirs neigiamą poveikį.“ Tuo tarpu Sorbonos universiteto demografijos ekspertai įvardija dėsningumą tarp silpną šeimos politiką vykdančių šalių ir mažo gimstamumo bei stiprią šeimos politiką pasirinkusių valstybių ir gerokai didesnio gimstamumo.

    Naujųjų, po 2004 m. įstojusiųjų, ES valstybių padėtį komplikuoja ir emigracija. 2006–2015 m. jas paliko apie 5,3 mln. gyventojų, tai daugiausiai jauni žmonės. Be to, šios šalys nėra pajėgios skirti tiek daug lėšų socialinių problemų sprendimui kaip ES senbuvės, todėl turi ieškoti savų būdų problemai spręsti.

    Deja, pasigendu rimtesnės diskusijos Europos Sąjungoje apie demografinius iššūkius, mažai analizuojamos tokią padėtį lėmusios priežastys. Daugelis tyrimų apsiriboja tik ES šalių tarpusavio lyginimu, kas neišsamu globaliame pasaulyje. 2015 m. duomenimis, beveik visoje Europoje, didelėje dalyje Azijos, Šiaurės Amerikos ir Pietų Amerikos bei Australijos šeimose vidutiniškai gimsta 1–2 vaikai, kai Afrikoje gausu valstybių, kur šeimose vidutiniškai gimsta 4–7 vaikai.

    Apskritai, ES nėra valstybės, kur suminis gimstamumas viršytų svarbią 2,1 vaiko vienai moteriai ribą, reikalingą visuomenės gyvybingumui palaikyti. Net milžiniškus pinigus investuojančių skandinavų gimstamumas 2010–2015 m. laikotarpiu mažėjo. Gimstamumas didėja tik keliose ES valstybėse (žr. ES valstybių narių suminis gimstamumo rodiklis (2010–2015)).

    Labai gaji nuomonė, kad daug investuojant į socialinę sritį galima ženkliai pakelti gimstamumą. Deja, iš statistikos matome, kad skiriamos BVP dalies poveikis gimstamumui yra nežymus (žr. ES valstybių narių suminis gimstamumo rodiklis (2015)).

    Įdomūs rezultatai pasirodo į šią statistiką pažvelgus iš senų ir sąlyginai naujų ES narių perspektyvos. Senosiose narėse lyg ir pastebimas gimstamumo didėjimas, naujosiose – priešingai (žr. Nuo 2004 m. įstojusių ES valstybių narių suminis gimstamumo rodiklis (2015)).

    Tam paaiškinti reikėtų detalesnės analizės. Kol kas galėtume pasakyti, kad socialinės investicijos yra reikalingos, bet, matyt, jos nepakankamai didina motyvaciją turėti vaikų, ir tik metus ypatingai dideles lėšas galima pasiekti šiokių tokių rezultatų. Vargu ar tokias lėšas – apie 10 proc. BVP – galėtų papildomai investuoti Vidurio Europos ir Baltijos valstybės. Ypač žinant vis didėjantį senėjančios visuomenės daromą spaudimą socialinei ir sveikatos sritims. Todėl svarbus visuomenės požiūris į šeimą, jos vietą visuomenėje. Veikiausiai reikia ir kryptingesnių paramos formų.

    Skirtingose ES valstybėse taikomos įvairios priemonės: motinystės ir tėvystės atostogos, „vaiko pinigai“, mokestinės lengvatos, socialinių paslaugų plėtra, pagalba apsirūpinant būstu ir kitos. Tačiau galbūt įsivyravęs karjeros siekimo prioritetas ir nuostatos, kad „didelė šeima yra nemoderni“, paverčia mūsų pastangas, įskaitant ir finansines, tuščiomis?

    Taigi  negana padėti šeimoms socialinėmis priemonėmis. Jos yra būtinos, tačiau nepakankamos. Tikrai neagituoju už socialinės pagalbos žmonėms mažinimą, tačiau, sprendžiant gimstamumo didinimo problemą, šalia būtina rasti būdų visuomenėje atkurti prarastą suvokimą apie šeimos svarbą ir prestižą. Tik visuomenėje, kuri laiko šeimą ir vaikus esminiu gyvenimo prioritetu, galima sukurti stiprius šeimų tarpusavio ryšius, ir tik stipriose šeimose gali reikšmingai išaugti gimstamumas. Skleisti šį supratimą yra šeimą, motinystę ir tėvystę saugančios valstybės pareiga.

    Būtent šią pareigą primena bei sukonkretina ir Lietuvoje neseniai priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas. Jame suderinti trys svarbūs aspektai: apibrėžti valstybės prioritetai, numatytos būtinos socialinės programos šeimoms stiprinti ir į jo įgyvendinimą įtraukiama visuomenė. Šio įstatymo preambulėje tarp kitų nuostatų numatyta, kad „šeimos pagrindas yra laisvas vyro ir moters apsisprendimas prisiimti šeimai būdingas moralinio ir teisinio pobūdžio pareigas, taip pat giminystės ryšys tarp artimųjų giminaičių“, „šeimos narius siejančios teisės ir pareigos yra prigimtinės“, „vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą“, „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Kviečiu pagalvoti, ar tai negalėtų būti kelio, kaip išeiti iš demografinės krizės, pradžia.

    Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio pranešimo „Lietuvos demografinė padėtis ir šeimos politika“ santrauka

    Šiuo metu demografiniai ir šeimos klausimai Lietuvoje yra tikriausiai patys svarbiausi. Tai yra nevienareikšmė tema, kadangi šalia ekonominės migracijos turime ir kintančias visuomenės sandaros tendencijas. Visuomenė individualizuojasi, sensta, daugėja vieno asmens namų ūkių. Šie klausimai liečia ne tik ekonomiką, bet ir visuomenės bei šeimos sampratą, svarstymus, kokią visuomenę skatiname.

    Demografiniai rodikliai rodo, kad Lietuvoje gyventojų skaičius dramatiškai mažėja (žr. Gyventojų praradimai (2000–2016)).

    Pastaruoju metu kasmet vidutiniškai prarandame po 1,3 proc. gyventojų. Per 25 metus Lietuva neteko maždaug 860 tūkst. gyventojų. To priežastys skirtingos: jei 2000 m. daugiausiai gyventojų netekome dėl natūralios kaitos, tai vėliau – dėl didelės emigracijos. Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, gimstančių vaikų skaičius yra stabilizavęsis ir laikosi apie 30 tūkst. gimusių vaikų per metus. Pagal suminį gimstamumo ro­dik­lį Lietuva ES kontekste yra aukštose pozicijose. Vis dėlto tokio gimstamumo tikrai neužtenka kartų kaitai užtikrinti.

    Apibendrinant, trys pagrindiniai iššūkiai yra didelė emigracija, natūralios kaitos neužtikrinantis gimstamumas ir senstanti visuomenė. Pagrindiniai jų sprendimo būdai būtų valstybės poreikius atitinkančių migracijos srautų užtikrinimas, šeimai palankios aplinkos kūrimas bei aktyvaus senėjimo skatinimas, orios senatvės kūrimas. Demografijos suvaldymas per šias tris strategines kryptis yra pagrindinis mūsų užsibrėžtas tikslas. Šios kryptys yra tarpusavyje susijusios, todėl dalis priemonių yra specifinės kiekvienai sričiai, tačiau daugelis iš jų yra susijusios su visomis trimis kryptimis.

    Pirmoji šeimos politikos priemonė yra vaiko priežiūros atostogos. Jos yra vienos iš ilgiausių ir dosniausiai apmokamų Europoje. Vaiko priežiūros išmoka mokama iki dvejų metų – nuo šeimos pasirinkto laikotarpio priklauso išmokos dydis. Tai yra viena iš esminių priemonių, prisidedančių prie pakankamai aukšto gimstamumo Lietuvoje, kadangi ji tam tikrą laiką užtikrina šeimos socialinį saugumą. Taip pat ši priemonė vertinga, nes leidžia tėvams skirti pakankamai laiko savo vaikams jų pirmaisiais gyvenimo metais. Lietuvos šeimos tai tikrai vertina ir gausiai naudojasi.

    Kita svarbi priemonė – darbo ir šeimos derinimas. Praėjusiais metais įsigaliojęs Darbo kodeksas šiek tiek liberalizavo darbo santykius, bet taip pat sukūrė daugiau sąlygų darbo ir šeimos derinimui. Pavyzdžiui, darbdaviui nustatyta prievolė padėti darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipareigojimus. Be to, atsirado nuostatos dėl nemokamo laisvo laiko šeimos poreikiams, ne viso darbo laiko, nuotolinio darbo, darbo sutarčių įvairovės, naujų darbo režimų. Darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki 14 m. arba neįgalų vaiką iki 18 m., numatytos ilgesnės atostogos. Šiuo metu atliekamas naudojimosi minėtomis priemonėmis monitoringas: matome, kad kol kas jomis naudojamasi labai nedaug. Tai rodo, kad reikalingas darbuotojų ir darbdavių švietimas tam, kad darbo santykiai kuo labiau prisidėtų prie darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo.

    Trečioji šeimos politikos dalis yra paslaugos šeimai. Kompleksinės paslaugos šeimai yra struktūrinėmis lėšomis užtikrinamos paslaugos kiekvienoje savivaldybėje visoms toje savivaldybėje gyvenančioms šeimoms. Tai – nauja, per struktūrines lėšas pilotuojama priemonė, tačiau vyriausybinis įsipareigojimas yra suformuoti bazinį paslaugų šeimai standartą. Lietuvoje teikiamos tokios kompleksinės paslaugos, kaip pozityviosios tėvystės mokymai, mediacijos paslaugos, vaikų priežiūros paslaugos ir pan.

    Kita natūraliai visuomenėje prigijusi paslauga yra vaikų dienos centrai, kurie padeda šeimoms užtikrinti vaikų priežiūrą po pamokų. Manome, kad tokia paslauga turėtų atsirasti kiekvienoje seniūnijoje, kad šeimos galėtų ja naudotis netoli namų.

    Gana sparčiai plėtojasi krizių cent­rai, kuriais naudojamasi krizės šeimoje atvejais.

    Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. kiekvienoje savivaldybėje atsirado tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Jis yra atsakingas už švietimo, sveikatos ir socialinės sistemų derinimą savivaldybėje. Koordinatoriai turi derinti ir atverti šias pakankamai uždaras sistemas tam, kad jos bendradarbiautų ir padėtų konkrečiai šeimai. Kol kas šis projektas yra tik orientacijos fazėje.

    Nuo š. m. sausio 1 d. atsirado išmoka vaikui („vaiko pinigai“). Šiuo metu ji siekia 30 eurų, tačiau esama politinio apsisprendimo, kad ši išmoka kasmet augtų. Ši priemonė orientuota į vaikų skurdo problemos sprendimą – statistiškai vaikai Lietuvoje yra antra labiausiai skurstanti grupė. Pasauliniai tyrimai rodo, kad skurdas senatvėje yra tiesiogiai susijęs su skurdu ankstyvoje vaikystėje. Vadinasi, jei norime spręsti trumpalaikę ir ilgalaikę problemas, turime spręsti ankstyvos vaikystės skurdą. Vaiko pinigai yra viena iš tam skirtų priemonių.

    Šiuo metu Seimo užsakymu Vyriausybė rengia „Demografijos, migracijos ir integracijos strategiją“. Analizuojant įvairiausius tyrimus, tarp pagrindinių Lietuvos šeimų problemų išskirti: sunkumai derinant šeimos ir darbo įsipareigojimus, nepakankamai išplėtotos paslaugos šeimoms, nepakankami šeimos narių gebėjimai įveikti psichologines ir socialines problemas, nelygios moterų ir vyrų teisės bei pareigos viešajame gyvenime bei šeimoje, nepakankama finansinė parama šeimoms, prasta šeimos narių sveikatos būklė bei sunkumai įsigyjant būstą. Tai yra socialiniai aspektai, į kuriuos taikomos strategijoje numatomos priemonės. Bet pirmiausiai reikia maksimaliai pagarbaus požiūrio į šeimą, ją traktuojant ne kaip darbo jėgą, reprodukcijos šaltinį, mokesčių mokėtoją, demografijos klausimo sprendėją, socialinės rizikos grupę ar socialinio darbo atvejį, bet kaip esminę tvarios visuomenės ląstelę. Šeima yra esminis visuomeninio gyvenimo ugdytojas, būtent šeimoje gimsta visuomenė. Čia mokomasi atvirumo gyvenimui ir kitiems, mokomasi sugyventi su kitų skirtumais ir dovanomis.

    Todėl įvairūs šeimos politikos uždaviniai numatomi ne šeimų atsakomybės perėmimui, bet šeimų stiprinimui tam, kad jos galėtų geriausiai išreikšti tai, kas jos yra. Tai priklauso ne tik nuo skiriamos BVP dalies ar kompleksinių ir taiklių priemonių, bet ir nuo požiūrio.  O šeimos politikoje numatomi tokie uždaviniai: sudaryti sąlygas derinti profesinę veiklą ir šeimos pareigas, gerinti paslaugas šeimoms, sudaryti sąlygas lygioms vyrų ir moterų teisėms užtikrinti, plėtoti finansines paskatas šeimoms, plėsti būsto pasirinkimo galimybes vaikus auginančioms šeimoms, gerinti šeimos sveikatos būklę ir ugdyti šeimos narių gebėjimus įveikti psichologines ir socialines problemas.

    Kalbant apie labai konkrečias rengiamas ir atsirandančias priemones, Šeimos stiprinimo įstatymas numato šeimų dalyvavimo galimybę visais lygmenimis nuo seniūnijos. Tai yra orientuota į šeimų dalyvavimą, kad jos pačios būtų aktyvios ir prisiimtų atsakomybę. Antra, egzistuoja pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstą. Nuo š. m. liepos 1 d. jaunos šeimos, įsigyjančios būstą regio­nuose, nepaisant pajamų galės gauti pirmos kredito dalies kompensaciją.   Kitas dalykas yra ikimokyklinio vaikų ugdymo paslaugų plėtra. Ypač didelis jų poreikis yra didmiesčiuose, bet problema egzistuoja ir regionuose. Taip pat svarbus „vaiko pinigų“ nuoseklus didinimas, bazinis paslaugų šeimai paketas, vaikų dienos centrų plėtra, socialinio darbo su šeimomis vystymas. Šiandien daugelis Lietuvos socialinių darbuotojų dirba su socialinės rizikos šeimomis be bendrų instrumentų ir aiškių gairių. Todėl siekiame diferencijuoti (kad vieni socialiniai darbuotojai būtų vaiko atvejo vadybininkai, kiti – paslaugų teikėjai šeimose) ir taip užtikrinti šeimų ugdymąsi.

    Visu tuo siekiame jau 2030 m. suvaldyti demografinę situaciją bent taip, kad atvyktų tiek pat žmonių, kiek išvyksta, gimtų – tiek, kiek miršta (žr. lentelę „Siekiami rezultatai“).

    Lenkijos Šeimos, darbo ir socialinės politikos viceministro Stanisławo Szwedo pranešimo „Lenkijos demografinė padėtis ir šeimos politika“ santrauka

    Kai 2015 m. partija „Teisė ir teisingumas“ perėmė valdžią Lenkijoje, svarbiausias Vyriausybės tikslas buvo šeimos politika ir demografiniai iššūkiai. Prognozė atskleidžia, kad iki 2050 m. Lenkijos populiacija gali sumažėti 4,5 mln. gyventojų. Taip pat pastebimas spartus visuomenės senėjimas. Siekdami šeimos politika atsižvelgti į kylančius demografinius iššūkius, išsikėlėme kelis tikslus: skatinti norą susilaukti vaikų bei kovoti su skurdu (ypač vaikų). Tam svarbus aukštas ekonominio augimo tempas, gera padėtis darbo rinkoje ir sisteminės investicijos į šeimos politiką.

    2016 m. pabaigoje Lenkijoje buvo 38,4 mln. gyventojų, suminis gimstamumo rodiklis – 1,36. Kai atėjome į valdžią 2015-aisiais, šis rodiklis buvo 1,29. Taigi gimstamumas auga.

    Pirmiausiai nusimatėme įdiegti „Programą 500+“ (lenk. Rodzina 500 plius). Programa yra visuotinė: 500 zlotų kasmėnesinė išmoka mokama kiekvienam vaikui nuo antro šeimoje ir iki tol, kol vaikams sukanka 18 metų (yra išlygų, kai išmoka mokama ir gimus pirmajam vaikui). Ji turėjo kelis pagrindinius tikslus: padidinti gimstamumą, investuoti į žmogiškąjį kapitalą bei sumažinti vaikų skurdą. Pažanga demografijoje pastebima jau dabar, kai Lenkijoje gimė 400 tūkst. vaikų. Kol nebuvo „Programos 500+“, prognozuota, kad 2018 m. Lenkijoje gims 340 tūkst. vaikų. Taigi augimas akivaizdus, tačiau vis dar per mažas.

    Partija „Teisė ir teisingumas“ rinkimus laimėjo 2015 m. lapkričio mėnesį, o „Programa 500+“ pradėjo veikti 2016 m. balandžio 1 d., taigi pasiruošimo programos įgyvendinimui laikotarpis buvo labai trumpas. Kurį laiką abejojome, ar mums pavyks. Paskutiniais duomenimis, „Programa 500+“ naudojasi 3,65 mln. arba 53 proc. Lenkijos vaikų. Jie gyvena 2,4 mln. šeimų. Nuo tada, kai programa pradėjo veikti, jau yra išmokėti 41,4 mlrd. zlotų (apie 10 mlrd. eurų). 2017 m. kas mėnesį vidutiniškai šeimoms išmokėta 2 mlrd. zlotų (apie 477 mln. eurų) vadinamųjų vaiko pinigų. Be to, yra ir kitų išmokų bei priedų šeimoms. Skaičiuojama, kad 2017 m. „Programa 500+“, įskaitant administracines išlaidas, kainavo apie 23,8 mlrd. zlotų (apie 5,7 mlrd. eurų). Tikimasi, kad dėl „Programos 500+“ per dešimtmetį gimstamumas padidės 278 tūkst. vaikų. Taip pat ši programa pasitvirtino ir kaip priemonė gerinti šeimų materialinę padėtį. Poveikis gimstamumui irgi perspektyvus. Lyginant šeimos politikai skiriamas lėšas matyti, kad iki 2015 m. tam buvo skiriama 1,4 proc. nuo BVP, o dabar skiriama žymiai daugiau. Tai yra svarbi paskata mūsų Vyriausybei surinkti lėšų.

    Antra svarbi programa yra Didelės šeimos kortelė. Pagrindinis jos tikslas yra didesnė finansinė parama didelėms šeimoms, suteikiant joms pigesnes paslaugas ir prekes, bei teigiamo požiūrio į dideles šeimas skatinimas. Didelės šeimos kortelės turėtojams priklauso lengvatos pagal įstatymą (pavyzdžiui, traukinio bilietams, asmens dokumentams) bei komercinės nuolaidos. 2017 m. pabaigoje Didelės šeimos kortelė priklausė 400 tūkst. šeimų, kuriose auga bent 3 vaikai, taigi beveik 1,9 mln. žmonių. Paskutinė naujiena Didelės šeimos kortelės savininkams yra programėlė išmaniesiems telefonams, šia programėle naudodamiesi tėvai gali matyti vaikų ir sutuoktinio korteles ir taip lengviau rasti nuolaidas produktams ir paslaugoms, taip pat išsiaiškinti, kur ir ką labiausiai verta įsigyti atsižvelgiant į gyvenamąją vietą.

    Trečioji vykdoma programa – vadinamoji lopšelinė priežiūra. Vaikų iki 3 metų priežiūros formos apima vaikų lopšelius, vaikų klubus, aukles ir pan. 2010–2017 m. įstaigų skaičius išaugo nuo 511 iki 4,2 tūkst., o vaikų priežiūroje esančių vaikų – nuo 2,6 proc. iki 14,5 proc. Ministerijos programos vaikų iki 3 metų priežiūros įstaigų plėtros įgyvendinimui 2018 metais skirta 450 mln. zlotų (107,9 mln. eurų). Preliminariai skaičiuojama, kad bus sukurta maždaug 24,5 tūkst. priežiūros paslaugų ir beveik 56 tūkst. jau egzistuojančių paslaugų gaus paramą savo kasdieniam funkcionavimui. Neseniai priimti keli šiai programai aktualūs įstatymų pakeitimai. Paleng­vintos lopšelių, vaikų klubų steigimo sąlygos, dienos priežiūros teikėjų įsidarbinimas, padidintos lėšos šių institucijų funkcionavimui, sumažinti mokesčiai už naudojimąsi jų paslaugomis.

    Svarbus šeimos politikos komponentas yra senjorų politika. Manome, šiuo metu tai yra vienas iš sunkiausių iššūkių, todėl Lenkijoje vykdoma Vyriausybės programa vyresnio amžiaus asmenų socialinio aktyvumo labui, programa „Globa 75+“, pagal kurią skiriamos lėšos vyresnių nei 75 metų amžiaus asmenų globai ir vaistų įsigijimui, bei ilgametė programa „Senior+“. Be to, Lenkijoje patvirtinta programa „Vyresnio amžiaus asmenų socialinė politika 2030: saugumas, solidarumas, dalyvavimas“. Tai yra pirmasis Vyriausybės dokumentas, apimantis visus vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo aspektus.

    Manome, kad šeimos politikai pagerinti reikalinga sugrąžinti ankstesnį pensinį amžių. Todėl nuo 2017 m. spalio 1 d. nustatyta, kad pensinis amžius moterims yra 60 metų, vyrams – 65 metai. Nuspręsta, kad tai turi būti savarankiškas asmens sprendimas, priklausantis nuo jo sveikatos ir situacijos šeimoje bei darbe. Taip pat lenkai gali naudotis vadinamųjų pensinių patarėjų paslaugomis, kurie gali informuoti apie būdus siekti didesnės pensijos, perspektyvas ir teikti kitą informaciją. Vienas iš dalykų, kurį jie praneša, būtų tas, kad kuo ilgiau žmogus dirba, tuo didesnę pensiją gauna: maždaug  +8 proc. per metus.

    Šeimos politikai labai svarbi padėtis darbo rinkoje. Š. m. sausį nedarbo lygis buvo 6,9 proc., taigi 1,6 proc. mažesnis nei prieš metus. Tai yra mažiausias nedarbas nuo 1992 metų. Padėties darbo rinkoje gerėjimas, atlyginimų augimas, parama didelėms šeimoms šalia „Programos 500+“ prisideda prie padidėjusio gimstamumo.

    Dar vienas instrumentas, kurį dar tik norime įdiegti, yra įstatymų projektų tikrinimas. Jeigu jo metu paaiškėtų, kad prognozuojamos neigiamos pasekmės šeimos politikai, pakeitimai neturėtų būti priimami.

    Apibendrinant, veiksminga šeimos politika turi būti pritaikyta prie visuomenės, kurioje yra vykdoma. Veiksmingoje šeimos politikoje reikia numatyti įvairius sprendimus ir paramos formas.

    Latvijos parlamento nario Ivars Brīvers pranešimo „Latvijos demografinė padėtis“ santrauka

    Latvija susiduria su panašiais demografiniais iššūkiais, kaip ir kitos Vidurio Europos valstybės.  Pažvelgus į Latvijos gyventojų dinamiką galima pasakyti, kad Latvija yra tikriausiai vienintelė valstybė Europoje (jeigu ne pasaulyje), kur, lyginant su gyventojų populiacija iki Pirmojo pasaulinio karo, gyventojų skaičius sumažėjo (žr. lentelę „Latvijos populiacijos dinamika“). Dar galima paminėti ir Lietuvą, kur pokytis lygus 0. Estijoje gyventojų padaugėjo 13, Lenkijoje – 30, Švedijoje – 80 procentų, Danijoje – beveik dvigubai. Jau iš karto po Pirmojo pasaulinio karo Latvijoje gyventojų smarkiai sumažėjo, sovietmečio pabaigoje padėtis buvo atsistačiusi iki daugiau nei 2,6 mln. gyventojų, tačiau dabar vėl nesiekiame 2 mln. Į šią statistiką nėra įtraukti latviai, kurie šiuo metu yra emigravę.

    Pastarąjį šimtmetį proporcijos labai keitėsi, tačiau pastaraisiais metais jos pakankamai stabilizavosi.  Kitas įdomus aspektas, kuriuo pasižymi Latvija, yra tas, kad daug gyventojų yra susitelkę mažoje teritorijoje – Rygoje ir jos priemiesčiuose. Natūrali gyventojų kaita galėtų paaiškinti maždaug trečdalį demografinių pokyčių, o dėl kitos dalies reikėtų atsižvelgti į gyventojų struktūros pasikeitimus: neužimtumą, emigraciją ir kitus veiksnius.

    Daugiau nei 60 proc. Latvijos gyventojų yra darbingo amžiaus. Jeigu palygintume dabartinę padėtį su 1990-aisiais, pamatytume, kad darbingo amžiaus žmonių padaugėjo, bet taip yra dėl pailginto pensinio amžiaus. 2017 m. ikidarbinio amžiaus žmonių buvo apie 15,6 proc., darbingo amžiaus – 62,2 proc., vyresnių – 22,2 proc.

    Latvijos demografinėje piramidėje (žr. Latvijos demografinė piramidė (2012)) matant tokį žemą gimstamumą, gali kilti klausimas, ar nebuvo kilęs karas – duomenys panašūs į karo laikotarpio rodiklius. Panašią piramidės deformaciją galėjome stebėti krizės metais, panašaus vaizdo galime sulaukti ir po 20–25 metų. Tad turime galvoti, kaip gerinti padėtį šalyje, kad reprodukcinio amžiaus asmenys norėtų susilaukti vaikų.

    Gimstamumo ir mirčių skaičius pagal regionus rodo, kad šiame amžiuje Rygos apylinkėse abu šie rodikliai yra gana stabilūs. Latvijoje, taip pat kaip ir Lietuvoje, buvo didelis ekonominis augimas, kuris smarkiai krito prasidėjus krizei, ir tai atsispindi gimstamumo rodikliuose. Pastaraisiais metais įžvelgiamas pagerėjimas nėra toks, kad galėtume situaciją vertinti kaip normalią.

    Paanalizavus skyrybų ir santuokų skaičių 1 tūkst. gyventojų, matome, kad skyrybų skaičius yra gerokai išaugęs (1990 – 4,0, 2001 – 2,5, 2007 – 3,4, 2010 – 2,4, 2016 – 3,1), o santuokų – sumažėję (1990 – 8,9, 2001 – 4,0, 2007 – 7,0, 2010 – 4,4, 2016 – 6,6). Neturiu tikslios statistikos, tačiau buvau informuotas, kad bažnytinės santuokos yra stabilesnės. Šiuo metu 18,1 proc. santuokų Latvijoje yra bažnytinės, tad būtų galima daryti išvadą, kad reikėtų didinti Bažnyčios vaidmenį socialinėje politikoje.

    Latvijoje yra nemažai etninių problemų. Tai yra dar viena sritis, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį kalbant apie socialinę politiką.

    Latvijos parlamento narės Jūlijos Stepanenko pranešimo „Šeimos politika Latvijoje“ santrauka

    Pirmiausiai norėčiau pasveikinti Lietuvą šimtmečio proga. Linkime jums išminties, gerovės ir kad kiekvienas lietuvis būtų laimingas Lietuvoje, nes tai stiprina mūsų šeimas.

    Mes norėtume stiprios demografinės ir šeimos politikos, kokią turi lenkai. Nesinori apie tai ilgai diskutuoti Parlamente; tokia šeimos politika turėtų sulaukti didžiulės paramos.

    2016 m. Latvijoje buvo sukurtas Demografinių reikalų centras. Jo tikslas yra kurti demografinę politiką, glaudžiai bendradarbiauti su parlamentu ir nevyriausybinėmis organizacijomis bei perimti kitų valstybių patirtį. Centre taip pat yra ekspertų, kurie siekia sukurti išsamesnę ir tyrimais pagrįstą paramos šeimai sistemą. Siekiame, kad daugiau vaikų augtų laimingose ir atsakingose šeimose. Šiems tikslams pasiekti reikalinga kuo didesnė Vyriausybės parama. Paskutiniame biudžete demografiniams klausimams skirti tik 14 mln. eurų, tad akivaizdu, kad reikalinga dar platesnė diskusija dėl šeimos kaip pagrindinio prioriteto.

    Paramos šeimai politikos pagrindas yra mokesčių sistema. Taip pat svarbi ir sveikatos reforma, kuri sulaukia šiek tiek kritikos, tačiau jos tikslas yra padėti šeimoms. Labiausiai vertinu paramos šeimai programą „Maras Step“, skirtą šeimos gyvenimo kokybės gerinimui. Šią programą tik pradėjome.

    Neseniai atliktame tyrime, kas svarbiausia Latvijos šeimoms (žr. Kas svarbiausia Latvijos šeimoms), dalyvavo nedaug respondentų, tačiau vis tiek jų dauguma prioritetą teikė vertybėms. Jie nori visuomenėje skatinti supratimą, kad pirmiausiai yra šeima ir vaikai, taigi turime skatinti pagarbą šeimoms. Dar vienas respondentams labai svarbus dalykas yra parama būstui, vaikų priežiūra ir švietimas. Svarbi ir pensija mamai už vaiko priežiūrą, šeimoms draugiškos regioninės programos. Toliau tarp prioritetų matome palankias išmokas vaikų priežiūrai. Tai reiškia, kad daugiau nei 3 vaikus auginantis žmogus gali anksčiau išeiti į pensiją ir gauti nesumažintą pensiją. Suprantame, kad motinos darbas yra sunkesnis nei darbo vietoje. Todėl svarbu sukurti ir palankias darbo vietas – tai ne tik pagalba prižiūrint vaikus, kol motinos dirba, bet ir derinamas darbo laikas. Taip pat labai svarbus tėvų švietimas apie vaikų apsaugą ir įvairias situacijas, nemokamas aukštasis išsilavinimas daugiavaikėms šeimoms. Svarbios ir teisingos socialinės garantijos, reemigracijos programos ir nedarbingumo pažymėjimai seneliams. Taip pat žmonėms rūpi ir per griežtai kontroliuojamos lengvatos.

    Naujausias pasiekimas šeimos politikoje – ilgalaikė būsto programa. Tai yra programa, pagal kurią Latvijos bankas jaunoms šeimoms suteikia garantą imant paskolą pirmajam būstui. Tai iš tikrųjų padeda šeimoms – nuo programos pradžios programa pasinaudojo daugiau nei 4 tūkst. šeimų.

    Kalbant apie daugiavaikes šeimas, Latvijoje taip pat veikia Daugiavaikių šeimų kortelė, su kuria šeimos gali gauti įvairių nuolaidų. Taip skatinama pagarba daugiavaikėms šeimoms, gerinama valstybės parama šeimoms. Dabar ji per maža – 11,38 euro pirmam vaikui. Ši parama didėja su kiekvienu sekančiu vaiku. Daugiavaikės šeimos gauna nuolaidų keliaudamos miesto transportu, mokėdamos automobilio, elektros ir kitus komunalinius mokesčius.

    Deja, pas mus yra daugiau nei 1 tūkst. vaikų, augančių institucijose, ir daugiau nei 1 tūkst. globojamų vaikų. Labai siekiame kiekvienam vaikui surasti šeimą. Kuriame programą įvaikinimui paskatinti. Pirmas – mažas – žingsnis yra 10 dienų atostogos po vaiko įvaikinimo šeimoje. Norėtume pasiekti, kad šios atostogos būtų apmokamos, nepaisant vaiko amžiaus. O dabar tokios atostogos suteikiamos, kai įsivaikinamas jaunesnis nei 3 metų amžiaus vaikas. Taip pat globėjai ir įtėviai gauna tam tikras išmokas.

    Kalbant apie perspektyvą, pirmoji yra vertybėmis paremtas švietimas. Aš ir kiti mano kolegos siekiame, kad būtų mokoma, jog šeima yra moters ir vyro sąjunga, jog šeimas reikia ginti. Tačiau kol kas Vyriausybėje yra skirtingų interesų. Taip pat reikia rengti poras santuokai: skatiname kursus poroms, kurie padėtų įveikti tam tikras konfliktines situacijas, išmokti kurti šeimos biudžetą, auklėti vaikus. Labai svarbi ir nemokama mediacija šeimoje iškilus ginčams – ji galėtų sumažinti skyrybų skaičių. Taip pat reikalinga parama vienišoms motinoms. Galiausiai kuriame sistemą, kad padėtume savo emigrantams, kurie yra netekę vaikų. Tikime, kad turime jiems padėti ir stengtis sugrąžinti vaikus į artimesnes šeimas, pavyzdžiui, senelių ar kitų giminaičių, ar bent latvių šeimas Latvijoje, užuot juos įvaikinus užsienyje. Dar vienas labai geras dalykas būtų įvairios pensinės sistemos tėvams. Pavyzdžiui, tėvai, kurie augina daugiau vaikų, galėtų išeiti į pensiją anksčiau.

    Kalbant apie siekius, ateityje tikimės turėti galimybę kiekvienam naujagimiui nuo trečiojo šeimoje skirti 1 tūkst. eurų, į priešlaikinę pensiją išleisti vieną iš tėvų iš bent tris vaikus auginančių šeimų, skirti didesnę paramą tėčiams, sukurti palankias darbo vietas ir įsteigti reemigrantų koordinatorius.

    Vengrijos parlamento narės Mónikos Dunai pranešimo „Vengrijos demografinė padėtis ir šeimos politika“ santrauka

    Vengrijoje turime dainą, kurios priedainis skamba maždaug taip: „Labai prašau, gerbk ir išsaugok ją – senąją Europą“. Senoji Europa – šitaip suformulavo autorius. Dainoje atsispindi pagarba Europos kultūriniams lobiams ir jų įvertinimas. Mūsų užduotis yra ateinančioms kartoms išsaugoti šią bendrą dvasinės kultūros vertybę, mūsų ir jūsų šalių tradicijas. Tačiau kyla klausimas, kam jas perduosime, jei nepajėgsime padidinti gimstamumo ir apsukti demografinių tendencijų?

    Galbūt jau žinote, kad 2018 m. Vengrijoje paskelbti Šeimos metais. Tai yra ne tik šūkis, į tai žiūrime labai rimtai: kiekvienas mūsų įstatymas formuluojamas šioje dvasioje. Esame ryžtingai nusiteikę Vengrijoje pasiekti demografinių pokyčių. Esame įsitikinę, kad šeima drįsta auginti daugiau vaikų tuomet, kai jaučiasi saugiai. Todėl nuo 2010 m. Vengrijos Vyriausybė ėmėsi kompleksinių šeimos politikos priemonių. Norime, kad Vengrija būtų šeimai draugiška šalis, o vaikų auginimas nereikštų skurdo rizikos. Pastaraisiais metais padidinome paramą šeimoms ir vaikų priežiūrai – dabar tam skiriama beveik 5 proc. nuo BVP. Lyginant su Vakarų valstybėmis, tai yra beveik 2 kartus daugiau, nei skiriama jose. Vengrijoje parama skiriama naujai susituokusioms poroms, jaunimui, vaikus auginančioms šeimoms, po gimdymo į darbą grįžtančioms moterims bei vyresnio amžiaus žmonėms.

    Mokesčių mažinimas yra pagrindinė paramos šeimoms priemonė Vengrijoje. 2011 m. įvedėme šeimos mokesčių sistemą. Pajamų mokestis visiems yra sumažintas nuo 32 iki 15 proc. (tai yra vienas iš mažiausių pajamų mokesčių Europoje). Greta to, vaikus auginančios šeimos gauna papildomas mokesčių lengvatas. Ši sistema greitai teigiamai atsiliepia šeimos biudžetui – tai pajaučiama susilaukus jau pirmojo vaiko.

    Pastaruosius trejus metus labiau remiame tris ar daugiau vaikų auginančias šeimas, o dabar pradėjome koncentruotis ir į du vaikus auginančias šeimas. Per ateinančius 4 metus siekiame padvigubinti mokesčių lengvatas du vaikus auginančios šeimoms. Taip siekiame, kad šiuo metu vieną vaiką auginančios šeimos priimtų sprendimą susilaukti ir antrojo. Palyginimui galima įsivaizduoti, kad du vaikus auginanti šeima gauna lengvatą, prilygstančią maždaug trečdaliui minimalios algos.

    Taikome lengvatas sukūrusiems pirmąją santuoką. Sutuoktiniai pirmus dvejus metus gauna tam tikrą paramą, o jeigu tuo metu gimsta pirmagimis, papildomai gauna ir lengvatą už jį. Pradėjome, pavadinkime, kompleksinę namų židinio sukūrimo programą. Ji padeda ne tik pigiau arba visai neatlygintinai šeimoms gauti paramą būstui, bet kartu padeda vystytis statybų pramonei.  Taip pat sudarėme sąlygas tam, kad moteris nebūtų verčiama rinktis tarp šeimos ir darbo. Vengrijoje vienas iš tėvų gauna paramą vaiko priežiūrai, iki vaikui sueina treji metai. Vaiko priežiūrai įvedėme naują paramos formą, kuri reiškia, kad jeigu motina nori kuo anksčiau sugrįžti į darbą, ji gali pilnam arba daliniam darbo krūviui grįžti jau po 6 mėnesių. Tuomet ji gauna ir atlyginimą, ir tam tikrą paramą vaiko priežiūrai. Tas vienodai galioja, gimus visiems vaikams.

    Auginantiems mažus vaikus padedame ir darbo mokesčių mažinimu. Tokiu atveju mokestines lengvatas gauna ne pati motina, bet jos darbdavys – taip skatiname darbdavius remti šeimas.

    Keletas aktualių nuostatų yra visiškai naujos ir įsigaliojo tik šiais metais. Būsto paskolas pasiėmusios šeimos už kiekvieną nuo šių metų gimusį vaiką, pradedant trečiu, gali šią paskolą susimažinti po 1 mln. forintų (apie 3209 eurų). Tai galioja ne tik jau pasiėmusiems paskolas, bet ir tiems, kurie tik planuoja tai daryti. Tas pats galioja studentams, pasiėmusiems paskolas mokslams: gimus pirmajam vaikui, galima susistabdyti paskolos grąžinimą, antrajam – atleidžiama nuo pusės paskolos, o susilaukus trečiojo – skola anuliuojama.

    Vengrijoje darželis yra prieinamas kiekvienam trejų metų vaikui. Sistema puikiai veikia. Dabar didelis dėmesys skiriamas lopšelių sistemos plėtrai. Sukurta tokia sistema, kad 90 proc. darželius ir lopšelius lankančių vaikų gauna nemokamą maitinimą. Šeimų, kurios turi poreikį, vaikai ir atostogų metu gauna nemokamą maitinimą. Tai privalomai turi užtikrinti vietos savivalda. Be to, judame link to, kad vaikai mokyklose vadovėlius taip pat gautų nemokamai. Šiuo metu tokią lengvatą turi 1 mln. vengrų vaikų.

    Asmenys ir šeimos, kurios tam turi poreikį, gauna lengvatas šildymui ir kitoms komunalinėms paslaugoms, taip pat mažesnį PVM mokestį už būtiniausias maisto prekes, internetą.  Kaip matome, mūsų taikomos kompleksinės priemonės apima socialinį stabilumą ir saugumą, būstą, tėvų darbą ir apskritai tai, kad šeimos saugiai jaustųsi visuomenėje.

    Kyla klausimas, ar visos šios priemonės ir lengvatos duoda rezultatų. Galima pastebėti, kad pastaruosius 5–6 metus gimstamumas Vengrijoje auga. 2010 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,23, o šiuo metu siekia 1,49. Vadinasi, per kelerius metus gimstamumas padidėjo maždaug penktadaliu. Santuokų rodiklis per porą metų padidėjo 1,5 karto, o skyrybų mažėja. Nors rezultatai jau matyti, nesijaučiame pasiekę tikslą. Siekiame, kad 2030 m. suminis gimstamumo rodiklis siektų 2,1 vaiką moteriai, t. y. būtų pakankamas kartų kaitai. ■

  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.