Įžvalgos

  • Tarptautinių iššūkių akivaizdoje – socdemų tūpčiojimai Maskvai ir Minskui

  • Data: 2016-10-04
    Autorius: Audronius Ažubalis

    Artėjant rinkimams į Lietuvos Respublikos Seimą, užsienio politika ir toliau išlieka pagrindinių debatų paraštėse. Per ketverius savo gyvavimo metus ši vyriausybė savo veiksmais (o tiksliau – pasyvumu) visuomenę pratino prie iliuzijos, kad savarankiška užsienio politika Lietuvai nereikalinga ir kad  daug geriau ją perleisti Europos Sąjungos institucijoms. Sunku keisti dabartinių valdančiųjų požiūrį į tarptautinius santykius – retransliuoti popierines naujienas iš Briuselio šiems žymiai paprasčiau nei „daryti politiką“. Tačiau visuomenei pats metas atmerkti akis ir pripažinti stipriai pasikeitusią realybę.

    Nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų mūsų užsienio politikos strategija atrodė kaip amžina piramidė, sudaryta iš trijų pakopų. Globalus jos pamatas – JAV ir NATO transatlantinės saugumo garantijos, antroji pakopa – kontinentinė integracija Europos Sąjungoje,  bei trečioji – vieninga regioninė politika su tokiomis kaimyninėmis šalimis kaip Skandinavijos ir Baltijos valstybės, kaimynė Lenkija. Keičiantis Lietuvos Vyriausybėms, užsienio politikos strategija kisdavo, tačiau minėtieji trys lygmenys atrodė kaip nepajudinama piramidė, stovėsianti ir išliksianti tokia pat per amžius. Deja, per pastaruosius kelerius metus pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje patekome į situaciją, kuomet visais trimis lygmenimis – globaliuoju, kontinentiniu bei regioniniu – Lietuvos užsienio politikos strategijai gresia pavojai.

    Globaliuoju lygmeniu – didžiausi pokyčiai prasidėjo tada, kai supervalstybės Baltuosius rūmus perėmė B. Obamos  administracija. Demokratų lyderis JAV užsienio politikos kursą simptomiškai pasuko nuo Europos į Tolimuosius Rytus ir kovą su terorizmu. Priešraketinės gynybos sistemų Lenkijoje ir Čekijoje projektų stabdymas bei kiti simptominiai veiksmai sukėlė atviras abejones, kiek tvarios ir ilgalaikės yra mūsų sąjungininkų saugumo garantijos Lietuvai. Galima nė neabejoti, kad šis tarptautinių santykių susvyravimas padrąsino Rusiją imtis agresijos jautresniuose Rytų Europos taškuose ir sumažino Europos Sąjungos valstybių ryžtą jai pasipriešinti. Vėliau, Putino agresijos Ukrainoje akivaizdoje, JAV administracija tarsi prabudo ir pasiūlė naujų garantijų Europos NATO valstybėms. Tačiau tai nepašalina europiečių susirūpinimo dėl JAV strategijos posūkio.

    Reikėtų pridurti, kad D. Trumpo rinkiminė kampanija bei pasisakymai apie NATO pabaigą tik patvirtina, kad JAV užsienio politikos susvyravimas nėra vieno asmens (B. Obamos, D. Trumpo ar kt.) problema. Spaudimas „išeiti iš Europos“ ar net apskritai sugrįžti prie istoriškai pažįstamos izoliacionistinės politikos JAV kyla ir iš apačios – elektorato, kuriam kur kas aktualesnės yra JAV vidaus politikos problemos. Ir šis spaudimas niekur nepradings, kaip bepasibaigtų artėjantys prezidento rinkimai Amerikoje.  Tai labai rimtas globalusis iššūkis Lietuvos užsienio politikos strategijai, į kurį dabartinė Lietuvos vyriausybė ir parlamentinė dauguma atsisako reaguoti.

    Antruoju – kontinentiniu – iššūkiu galima vadinti nesibaigiantį krizinį laikotarpį Europos Sąjungoje. Ekonominė krizė, demokratijos deficitas, sprendimų priėmimo krizė ir viską karūnuojanti migracijos krizė byloja, jog ES valstybės narės neturi vieningos vizijos, kaip kurti Sąjungos ateitį ir juolab – kaip kalbėti vienu balsu išoriniuose santykiuose su kaimynais. Tokioje situacijoje Lietuvai jau neužtenka šūkio „kur eis Europa (ar Vokietija), ten ir mes“ : ES nėra nuo visa ko saugantis skėtis, ir jos institucijų vykdoma politika tikrai neatstos savarankiškos valstybių užsienio politikos. Labai apmaudu, kad ši Lietuvos vyriausybė to nesupranta. Sąjungą krečiančių krizių akivaizdoje ryškėja, kad šalys narės turi skirtingus tarptautinės politikos žemėlapius, todėl, užuot apsiribojus naujienų iš Briuselio retransliavimu, Lietuvai reikia pasirinkti, kur, kada ir su kuo jai yra pakeliui.

    Trečiasis Lietuvos užsienio politikos strateginis dėmuo sukasi apie didžiausius partnerius regione – Lenkiją. Po Smolensko tragedijos ėmė byrėti senoji L. Kačinskio Lenkijos telkiančios lyderystės Rytų Europoje strategija. Naujieji užsienio politikos vairininkai pirmenybę teikė vadinamajam Veimaro trikampiui ir klaidingai įtikėjo, kad Lenkijos didžiosios valstybės statusui pasiekti privalomas susitaikymas su Kremliumi. To pradėta siekti bet kokia kaina, kartais ir kaimyninių interesų sąskaita.

    2012 m. rudenį suformuota naujoji Lietuvos vyriausybė pati dar labiau sumaišė bendradarbiavimo su lenkais kortas: iš pradžių imta atsiprašinėti R. Sikorskio už Lietuvos padarytas „klaidas“, o vėliau, pasikeitus Lenkijos politinei vadovybei ir atsivėrus galimybių langui atgaivinti strateginius dvišalius ryšius, pradėta kaip tik kritikuoti J. Kačinskio dešiniųjų vyriausybę dėl esą netinkamo šios požiūrio į Europos integraciją, migrantų krizę ir t.t.

    Galiausiai Lietuvos valdantieji atsisakė paremti ir mano inicijuotą rezoliuciją dėl strateginės partnerystės su Lenkija  globalios, europinės ir regioninės užsienio politikos klausimais. Balsavimas Seime „prieš“ paliudijo visišką  valdančiųjų pasimetimą   santykiuose su partneriais regione. Paskutinis to pavyzdys – liūdnai nuskambėjusios  Baltraitienės vaišės kolegai iš Latvijos.

    Vietoje vakarietiškos politikos – parama Rusijai ir Baltarusijai

    Matydami, jog Lietuvos užsienio politikos strategijos piramidė patiria pavojingus seisminius smūgius, turėtume sutelkti pajėgas į santykių gilinimą su pagrindiniais saugumo partneriais  tiek globaliame, tiek europiniame, tiek regioniniame lygmenyje. Tačiau vietoj to paskutiniai Vyriausybės mėnesiai pasižymėjo reveransais nedemokratiniams režimams Rytuose.

    Pradėkime nuo aukščiausio Lietuvos pareigūno ES – socialdemokratų deleguoto Vytenio Andriukaičio pareiškimų. Visai neseniai interviu laikraščiui „Ekspress Nedelia“ jis viešai apkaltino Europos Sąjungą ir konkrečiai Lietuvą rusofobija. Dar daugiau, Lietuvos eurokomisaras puolė teisinti iki ausų į dopingo skandalą įklimpusią Rusijos olimpinę rinktinę. Būtų galima ranka numoti į šio socialdemokrato antieuropinę leksiką. Tačiau tai, kad jis tame pačiame interviu prabyla apie neva blogą rusakalbių gyventojų savijautą Lietuvoje, yra pavojinga, nes artėjama prie tautinės nesantaikos kurstymo. Esu įsitikinęs, Rusijos tautybės Lietuvos piliečiai yra išmintingi ir supranta, jog kritika Kremliui nėra rusofobija.

    Dar didesnę dovanėlę Lietuvos valdantieji įteikė Minskui, savo veiksmais ne tik palaimindami ne tik nesaugaus Astravo AE projekto statybas, bet ir Europos bankų finansavimą šiam egzistencinę grėsmę Lietuvai keliančiam projektui.

    Pirma žalia šviesa tam buvo uždegta dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuva skandalingai balsavo už ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą. Tai galėjo būti išskirtinė proga Lietuvai tarptautiniu mastu iškelti Astravo AE klausimą ir suformuluoti A. Lukašenkai reikalavimą dėl projekto stabdymo. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko tylėjimo ir linksėjimo kelią. Sankcijų atšaukimas Baltarusijai atvėrė galimybę Minskui siekti Europos finansų institucijų paramos savo ūkio ir infrastruktūros projektams. Viena iš tokių platformų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurio direktorių valdyba kaip tik rugsėjo pradžioje patvirtino keturmetės finansinės paramos Baltarusijai strategiją.

    Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje institucijoje yra balso teisę turintis Lietuvos atstovas iš Finansų ministerijos. Tačiau ERPB sprendimas dėl finansavimo Baltarusijos projektams Lietuvos Finansų ir Užsienio reikalų ministerijų nebuvo blokuojamas – nuspręsta pritarti strategijai, kuri de facto atvers baltarusiams galimybę siekti finansavimo svarbiausiems ūkio ir infrastruktūros projektams.

    Lietuvos diplomatai guodžiasi į strategiją įterpta sąlyga, kad skiriamas europinis finansavimas esą negalės būti naudojamas Astravo AE. Tačiau ekspertai iš šio punkto juokiasi: juk Astravo statyboms parankūs darbai gali būti lengvai „pakišti“ po bet kuriuo kitu daugiamilijoniniu ūkiniu ar infrastruktūriniu projektu – ir tam nebūtina projektų aprašuose minėti atominės jėgainės. Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma, nes faktiškai visa šiandieninė Baltarusijos ūkio strategija yra renčiama aplink Astravo AE. Minimoje strategijoje kalbama apie paramą kitiems energetikos projektams, bet tokių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su Astravu, Baltarusijoje tiesiog nėra. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minskas galės siekti paramos transporto infrastruktūros projektams, o tai taip pat – galimybių laukas, kuriame galima „pakišti“ Astravo AE statyboms reikalingus darbus.

    Teko girdėti pasiteisinimą, kad laimindama ERPB paramos Baltarusijai strategiją Lietuvos Vyriausybė tiesiog nenori susipykti su europinėmis finansų institucijomis, kad neprarastų paramos kitiems Lietuvai prioritetiniams projektams. Tačiau jei nesaugių Astravo AE statybų nutraukimas nėra Lietuvos energetinis prioritetas, ką dar vadinti prioritetu?

    Galima apibendrinti, kad Lietuvos užsienio politikos strategijos piramidė patiria pavojingiausius seisminius smūgius nuo Nepriklausomybės atgavimo laikų. Užuot pradėję juos spręsti, mūsų valdantieji ir toliau gyvena savo komforto zonoje, kalbėdami apie „twitterinės“ diplomatijos pasiekimus bei, progai pasitaikius, toliau tūpčiodami prieš Maskvą ir Minską. Naujoji Lietuvos vyriausybė užsienio politikoje turės labai daug darbo. Ir jį turės atlikti tie, kurie išdrįs matyti realybę. ■

  • ATGAL
    Kaip dar pagerinti investicinę aplinką?
    PIRMYN
    Kaip keitėsi Rusijos politinės sistemos veikimas?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.