Tarpukario pamokos | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tarpukario pamokos

  • Data: 2011-07-14
    Autorius: Kęstutis SALICKAS

    Raudonosios armijos daliniai pereina Lietuvos Respublikos sieną. 1940 06 15 (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.)

    XX a. prasidėjo karu, vadintu Didžiuoju, kuris pagal savo mastą ir naudojamas priemones buvo didžiausias iš iki tol vykusių karų Europoje, o įpusėjo – dar didesniu karu, kuris apėmė ne tik Europą, o karo pramonė buvo dar labiau pažengusi. Vėliau mokslininkai šiuos karus pavadino Pirmuoju ir Antruoju pasauliniais karais. Pirmasis pasaulinis karas buvo pamoka, kurią stengėsi išmokti visų Europos valstybių vadovai. Iškart po karo Paryžiaus taikos konferencijoje karo laimėtojai ir kitos valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją „Tautų sąjungą“, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti taiką pasaulyje. Maža to, Europos valstybės ėmėsi savarankiškai kurti mažytes karines sąjungas apsiginti nuo galimo agresoriaus, pasirašyti savitarpio pagalbos arba nepuolimo sutartis su kaimynėmis. Čekoslovakija, Rumunija ir Jugoslavija sudarė „mažąją antantę“ ir susitarė kartu gintis nuo galimos Vengrijos agresijos. Prancūzija 1921 m. pasirašė kolektyvinės gynybos nuo galimos Vokietijos agresijos sutartį su Lenkija, o 1924 m. – su Čekoslovakija. Ši kiek vėliau, 1935 m., sudarė savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga. Lietuva 1926 m. pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga, o Lenkija 1934 m. – nepuolimo sutartį su Vokietija. Galiausiai visiems gerai žinoma 1939 m. Vokietijos–Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis, kuria, be to, du agresoriai pasidalijo įtakos sferomis Europoje. Tuo metu tikėta, kad nepuolimo ir savitarpio pagalbos sutartys padės užtikrinti taiką Europoje, o dauguma valstybių kaip tik to ir siekė. Baltijos valstybės nebuvo išimtis. Vos iškovojusios nepriklausomybę, jos taip pat ėmėsi kurti sąjungą – Baltijos antantę – nuo galimos Sovietų Sąjungos agresijos apsisaugoti.

    Tarpukariu buvo svarstomi du pagrindiniai Baltijos antantės sudarymo variantai: buvo planuojama, kad didžiąją Baltijos antantę galėtų sudaryti Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, o mažąją – tik trys Baltijos šalys. Didžiosios Baltijos antantės sudarymu ypač buvo suinteresuotos Estija ir Latvija, tačiau tam itin priešinosi Lietuva, kuri visą tarpukarį su Lenkija buvo karo padėtyje dėl Vilniaus krašto. Lietuvos vadovai neįsivaizdavo galimybės kartu su Lenkija pasirašyti sutartį dėl karinio bendradarbiavimo kovojant prieš agresorių, kai abi valstybės tarpusavyje konfliktavo dėl teritorijų. Tuo tarpu mažosios Baltijos valstybių sąjungos sudarymu nebuvo itin suinteresuota nė viena šalis. Baltijos šalys skirtingai suvokė Baltijos antantės sudarymo tikslus. Lietuvai buvo aktuali pagalba kovojant su Lenkija dėl Vilniaus, tačiau Latvija ir Estija nenorėjo konfliktuoti su Lenkija, todėl Lietuvai padėti negalėjo. Latvijai ir Estijai mažoji Baltijos valstybių sąjunga netiko, nes be didžiosios sąjungininkės Lenkijos, ši sąjunga buvo nepakankama apsisaugoti nuo bolševizmo grėsmės iš rytų. Taigi bandymai sudaryti karinę sąjungą savisaugai nuo galimo agresoriaus ilgą laiką liko neįgyvendinti ir net visai užmiršti.

    Mažosios Baltijos antantės sukūrimo idėja vėl atgimė 1933 m. ir gana greitai, jau 1934 m. rugsėjo 12 d., Ženevoje buvo pasirašyta „Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis“. Tik šios sutarties pasirašymo motyvai jau buvo nebe Sovietų Sąjungos agresijos grėsmė, o atgimstančios hitlerinės Vokietijos revanšistinė politika. Sutarties pirmuoju straipsniu buvo numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Tačiau trečiajame sutarties straipsnyje buvo pripažintas specifinių problemų, kurioms netaikomi pirmojo straipsnio įsipareigojimai, egzistavimas. T. y. Latvija ir Estija neįsipareigojo Lietuvai teikti nei politinės, nei diplomatinės pagalbos Vilniaus ir Klaipėdos krašto klausimais. Sutartyje palikta galimybė, visoms pasirašančioms šalims pritariant, prie šios sutarties prisidėti ir trečiosioms valstybėms. Taip buvo palikta galimybė Suomijai prisijungti prie Baltijos antantės, tačiau tuomet Suomija savo užsienio politiką derino su Skandinavijos šalimis ir sąjunga su mažomis Baltijos valstybėmis jos nedomino. Trijų Baltijos šalių pasirašyta santarvės ir bendradarbiavimo sutartis apėmė bendradarbiavimą tarptautiniuose santykiuose tik politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis. Sutartyje nėra nė žodžio apie galimą karinę pagalbą, bendrus karinius veiksmus kovojant su agresoriumi. Taigi, galiausiai sudaryta Baltijos valstybių sąjunga buvo visai ne tokia, kokią planavo valstybių vadovai XX a. 3-iąjį dešimtmetį.

    Ar didžiosios Baltijos antantės sudarymas būtų iš esmės ką nors pakeitęs? Antrojo pasaulinio karo pamokos parodė, kad teisinės savitarpio pagalbos ar nepuolimo sutartys ne ką tereiškė. Čekoslovakija buvo sudariusi „mažąją antantę“ su Rumunija ir Jugoslavija dėl Vengrijos agresijos, taip pat susitarusi su Prancūzija dėl bendros gynybos nuo Vokietijos, bet tai nesutrukdė Vokietijai ir Vengrijai jau 1938 m. atsiimti tam tikras Čekoslovakijos teritorijas – nei Rumunija su Jugoslavija, nei Prancūzija nesiėmė jokių karinių veiksmų prieš agresorius. Lenkija ir Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusios nepuolimo sutartis su Vokietija, bet tai nesutrukdė jai užpulti pirmiausiai Lenkijos, o vėliau ir Sovietų Sąjungos. Taigi, kažin ar didžiosios Baltijos antantės sudarymas būtų iš esmės pakeitęs Baltijos valstybių situaciją prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Bet kokios karinės sąjungos, nepuolimo ar savitarpio pagalbos sutartys buvo bejėgės prieš dvi didžiąsias, diktatorių valdomas Europos valstybes, nes sąjungų karinė galia dažniausiai buvo kur kas mažesnė nei agresoriaus, prieš kurį sąjunga buvo sudaryta.  Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kiekviena valstybė kovojo už save, o savitarpio pagalbos ar nepuolimo sutartys tapo tik beverčiais dokumentais, aktualiais tik istorikams.

    Dar viena tarpukario istorijos pamoka, kurią verta išmokti, – Suomijos ir Sovietų Sąjungos „Žiemos karas“. Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą paskelbus karą Suomijai, ši nepasikliovė kokiais nors tarptautiniais susitarimais, nelaukė pagalbos iš kaimynių, o paskelbusi mobilizaciją stojo kovon su Raudonąja armija, besiveržiančia į Suomijos žemes. Ir apsigynė! Prarado dalį teritorijos, bet apsigynė! Išsaugojo savo Nepriklausomybę!

    Trečioji Pabaltijo valstybių užsienio reikalų ministrų konferencija. Už konferencijos stalo viduryje sėdi Latvijos Respublikos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Karlis Ulmanis, į kairę nuo jo: Latvijos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius Vilhelmas Munteris, Estijos ambasadorius Kaune Johanas Leppikas, Estijos ambasadorius Rygoje Karlas Menningas, Estijos užsienio reikalų ministras Julius Seljama, viceministras Heinrichas Laretei, Estijos užsienio reikalų ministerijos Sutarčių skyriaus vedėjas Rudolfas Mikvicas (Mickwitz). Dešinėje stalo pusėje: Latvijos užsienio reikalų ministerijos Baltijos skyriaus vedėjas George Vygrabas, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos departamento direktorius Pranas Dailidė, Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Juozas Urbšys, Lietuvos ambasadorius Rygoje Vytautas Vileišis ir kiti. Ryga. 1935 12 09 (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.)

  • ATGAL
    Tautos savigarba ultimatumų audrose
    PIRMYN
    Karo pradžios 70-metis: priešintasi abiem okupantams
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.