Tautinės mažumos: nuo konfliktų – iki integracijos | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tautinės mažumos: nuo konfliktų - iki integracijos

  • Data: 2012-09-27
    Autorius: Gytis ŽAKEVIČIUS

    Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys

    Tautinės mažumos yra neatsiejama kiekvienos valstybės sudedamoji dalis, nes jos prisideda prie šalies raidos ir politinio gyvenimo formavimo. Todėl joms Europos Sąjungoje yra skiriamas ypatingas dėmesys – sudaromos visos sąlygos išlaikyti tautinę tapatybę, puoselėti tradicijas ir kalbą ir t. t. Kita vertus, tautinės mažumos gali iškreipti politinį vaizdą šalyje, taip lemdamos netgi tarpvalstybinius konfliktus? O gal tautinių mažumų problemų eskalavimas ir kiršinimas su esama valdžia kažkam yra politinio kapitalo krovimasis? Kieno interesai slypi už Lietuvoje be paliovos keliamo tautinių mažumų erzelio ir kas iš to turi didžiausios naudos? Ko Lietuvai vertėtų pasimokyti iš senųjų Europos Sąjungos valstybių, kurios su panašiomis ir dar didesnėmis problemomis susidūrė daug anksčiau?

    KONFLIKTAI

    Per pastaruosius metus Lietuvoje netrūko diskusijų ir skandalų, susijusių su tautinių mažumų klausimu mūsų šalyje. Konfliktinės situacijos neretai peraugdavo iš nacionalinės į tarptautinės svarbos diskusijų objektus. Visgi reikia atkreipti dėmesį, kad bene visi nesutarimai kilo iš Lietuvoje gyvenančių lenkų pusės. Kitų tautybių atstovai mūsų šalyje yra patenkinti esama padėtimi ir aktyviai prisideda prie esamų sąlygų gerinimo. Na, gal toji situacija ir nėra ideali, bet kitų tautų atstovai neskundžia Lietuvos įvairioms Europos instancijoms, o šalys „tėvynės“ nedaro spaudimo įvairiuose europiniuose ir tarptautiniuose forumuose. Gal iš tiesų kitoms tautinėms mažumoms yra sudaromos išskirtinės sąlygos, o štai lenkai yra diskriminuojami ir net, kaip rašo Lenkijos spauda, nacionalistiškai nusiteikę lietuviai juos visaip kaip žemina, blogindami jų gyvenimo sąlygas? Kad tokia tiek Lietuvoje gyvenančių lenkų, tiek pačios Lenkijos pozicija neatitinka realybės, patvirtina lenkams sudarytos mokymosi sąlygos Lietuvoje. Mūsų šalis Europos Sąjungoje yra unikali, nes čia galima įgyti visą išsimokslinimą, t. y. nuo pradinio iki aukštojo mokslo (Vilniuje veikia Balstogės universiteto filialas), lenkų kalba. Nė vienoje kitoje valstybėje lenkai neturi tokių išskirtinių sąlygų kaip Lietuvoje. Maža to, pusė lenkiškų mokyklų užsienyje, kuriomis gali džiaugtis Lenkija, yra būtent Lietuvoje. Tad lenkai iš tiesų gali džiaugtis sudarytomis geromis sąlygomis gyventi ir puoselėti savo šalies tautiškumą ir tradicijas Lietuvoje. Visgi Lietuvos Vyriausybė ėmėsi spręsti kai kurias pamirštas lenkų integravimosi problemas. Konflikto priežastimis tapo naujas Švietimo įstatymas, asmenvardžių rašymas įvairiuose oficialiuose dokumentuose ir topografinių vietovardžių rašyba. Prieš pradedant analizuoti kiekvieną iš šių problemų, vertėtų paminėti, kad tai nėra vieningas lenkų mažumos balsas, o greičiau saujelės suinteresuotų politikų, kurie tokiu būdu kraunasi savo politinį kapitalą, nuomonė.

    NAUJAS ŠVIETIMO ĮSTATYMAS

    Jei kitos dvi konflikto priežastys jau seniai keldavo nepasitenkinimą, tai štai naujasis Švietimo įstatymas nejuokais supykdė lenkus. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuotą įstatymą nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio tautinių mažumų mokyklose yra privaloma dėstyti lietuviškai istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pagrindų pamokas. Taip pat nutarta, kad 2013 metais tautinių mažumų mokyklų mokiniai kartu su lietuviškų mokyklų abiturientais laikys lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Dėl nutarimo įvesti minėtų dalykų lietuvišką dėstymą lenkiškų bendruomenių atstovai suskubo apkaltinti lietuvius diskriminacija. Įdomus faktas yra tai, kad iki šiol tautinių mažumų mokyklose dėstyti lietuvių kalba dalykus buvo neprivaloma, bet pageidautina. Pagal Europos Sąjungos nuostatus siekiant integruoti tautines mažumas, yra būtina bent 40 proc. dalykų dėstyti valstybine, o kitus 60 proc. – gimtąja kalba. Tad toks lenkų nepasitenkinimas neatitinka Europos Sąjungos švietimo ir mokslo nuostatų. Visgi lenkų nuogąstavimai, kad buvę vienuoliktokai, o dabar jau dvyliktokai nespės per dvejus metus pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui taip, kaip lietuviškas mokyklas baigiantys abiturientai, yra ne be pagrindo. Švietimo ir mokslo ministerija įsiklausė į keliamus reikalavimus ir pritaikė keletą lengvatų – visų pirma nuo 2013 metų visiems abiturientams nereikės laikyti kalbos vartojimo ir teksto suvokimo testų. Tai buvo padaryta, siekiant suvienodinti galimybes vienodai gerai išlaikyti lietuvių kalbos brandos egzaminą. Taip pat abiturientams iš tautinių mažumų mokyklų egzaminas bus pailgintas viena valanda, o egzamino metu jie galės naudotis norminiais lietuvių kalbos žodynais, taip pat dvikalbiais žodynais. Pereinamuoju laikotarpiu buvo nuspręsta leisti naudotis ir lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių autorių kūryba. Be to, vertinant tautinių mažumų abiturientų egzaminus, bus taikomi palengvinti kriterijai, o į vertinimo komisijas pateks ir šių mokyklų mokytojai, kurie geriausiai suvokia savo auklėtinių darbų specifiką. Tad toks įstatymas siekia palengvinti tautinių mažumų integravimąsi į visavertes akademines ar profesines studijas. Be to, sunkiai yra įsivaizduojamas gyvenimas ir darbas šalyje, be tos šalies kalbos pagrindų, todėl minėtą įstatymą diskriminaciniu sunku pavadinti.

    Kitas argumentas, kurį savo retorikoje naudoja lenkų tautinėms bendruomenėms Lietuvoje neva atstovaujantys politikai, yra prasta lenkiškų mokyklų būklė. Vis dėlto kiek atidžiau palyginus lietuviškas ir lenkiškas mokyklas, matyti, jog vienoje lietuviškoje mokykloje mokosi vidutiniškai apie 340 mokinių, o lenkiškose daugiau nei perpus mažiau – apie 160. Nesunku suprasti, kad tokios tautinių mažumų mokyklos yra subsidijuojamos, siekiant, kad tautinės mažumos galėtų mokytis savo gimtąja kalba ir išlaikytų tautinę tapatybę.

    TOPOGRAFINIŲ VIETOVARDŽIŲ RAŠYBA

    Gana keistai, o gal net juokingai skamba argumentai, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai nesugeba susiorientuoti vietovėse, o kartais net įlipa ne į tą autobusą, nes pavadinimai yra užrašyti tik lietuviškai. Lietuvoje pagal Valstybinės kalbos įstatymą yra draudžiamą gatvių ar vietovių pavadinimus rašyti ne lietuvių kalba ar nelietuviškais rašmenimis. Už šio įstatymo nesilaikymą yra numatytos administracinės nuobaudos. Tiesa, pagal  Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnį tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. De facto šia teise Vilniaus krašte yra puikiausiai naudojamasi. Visgi daugelis vietų yra paženklintos ne abiem, kaip numato įstatymas, tačiau viena kalba – lenkiškai, o būtent tai yra teisės pažeidimas.

    ASMENVARDŽIŲ RAŠYMAS OFICIALIUOSE DOKUMENTUOSE

    Dar visai neseniai buvo įsiplieskęs didžiulis konfliktas dėl nelietuviškų raidžių rašymo oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose. Vėlgi įdomus pastebėjimas, kad šį konfliktą daugiausia eskalavo ne tautinių mažumų bendruomenės, o konkrečiai lenkams Vilniaus krašte atstovaujanti politinė struktūra. Ginčus nuramino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatęs, kad asmenvardžių oficialiuose dokumentuose rašymas išimtinai tik lietuvių kalba nepažeidžia žmogaus teisių ir nediskriminuoja. Pats Teismas ir negalėjo priimti kitokio sprendimo, nes tokia praktika yra plačiai taikoma visoje Europos Sąjungoje, įskaitant ir Lenkiją. Kaip Lietuvoje, taip ir kitose valstybėse, siekiant suteikti tautinėms mažumoms galimybę išlaikyti savąją tapatybę, yra leidžiama oficialiuose dokumentuose grafoje „Kiti įrašai“, asmeniui pageidaujant, užrašyti jo vardą ir pavardę nelietuviškomis raidėmis ir nesugramatinta forma. Šią teisę užtikrina Europos Tarybos tautinių mažumų konvencija, kurios Lietuva laikosi.

    KAM NAUDINGI KONFLIKTAI SU TAUTINĖMIS MAŽUMOMIS

    Konfliktai su Vilniaus krašte gyvenančiais lenkais vyksta keletą metų. Per tuos metus Lenkija stojo ginti „skriaudžiamų“ tėvynainių mūsų krašte. Kaip ir galima buvo tikėtis, tai stipriai atšaldė Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius. Tad nors Lenkijos prezidento Komorowskio vizitą Lietuvoje galima laikyti pirmuoju taikos balandžiu, iki kažkada buvusių gerų tarptautinių santykių dar toli. Ieškant konflikto ištakų, reikia paminėti, kad Vilniaus regionas, kuriame daugiausia ir gyvena tautinių mažumų, yra ekonomiškai ir socialiai atsilikęs nuo Lietuvos vidurkio. Ši atskirtis neatsirado per vieną dieną, o susiklostė per visus metus nuo nepriklausomybės atgavimo. Centrinei Lietuvos valdžiai šis regionas niekada nebuvo pats svarbiausias strateginis objektas, o savivaldybės, beje, dažniausiai valdomos pačių tautinių mažumų, pernelyg ir neieškojo dialogo taškų. Todėl bendrų kultūrinių projektų stoka, ekonominių sprendimų nebuvimas, netolygus dialogas atvėrė duris Valdemaro Tomaševskio politiniam radikalizmui. Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) savo kontraversiškiems pareiškimams ir konfliktų kurstymui naudoja susidariusią padėtį ir iškreipia tikrąją situaciją Vilniaus krašte. Nors lenkai Lietuvoje yra nediskriminuojami (tai patvirtino ne viena Europos Sąjungos instancija), visgi ekonominės sąlygos Vilniaus regione galėtų būti geresnės. Yra akivaizdu, kad LLRA su V. Tomaševskiu priešakyje manipuliuoja tautiškumu ir lenkų nacionalinėmis vertybėmis, bet neturi jokios vietos ideologinėje vertybinėje skalėje. Užuot pateikusi konkrečių veiksmų planą, kaip galima būtų visų pirma mažinti socialinę ekonominę atskirtį Vilniaus krašte, ši politinė organizacija apeliuoja į lenkų diskriminacijos Lietuvoje šmėklą. Visgi ne visi lenkai naudoja tokią retoriką kaip LLRA. Tai patvirtina faktas, kad Lenkijos prezidento vizito metu Šalčininkuose vietos lenkai buvo pasipuošę ir lietuviškomis tautinėmis spalvomis, o vizitą vainikavo prezidento kvietimas būti gerais Lietuvos piliečiais. Konfliktas bus galutinai išspręstas, o LLRA neteks savo politinės įtakos tuomet, kai socialinė atskirtis Vilniaus krašte sumažės.

    UŽSIENIO VALSTYBIŲ PATIRTIS

    Tautinių mažumų klausimas kitose Europos Sąjungos valstybėse taip pat yra labai jautrus ir svarbus. Bene didžiausią patirtį čia turi Vokietija, nes ji nuo 1950 metų pradėjo vykdyti programą Vokietijos piliečiams ir jų palikuoniams į tėvynę grąžinti. Programos tikslas – padėti per II pasaulinį karą Rytų fronte likusiems karininkams ir jų vaikams grįžti ir integruotis. Beje, ši programa tebevyksta ir iki dabar, o per pastaruosius 62 metus iš įvairių Rytų Europos valstybių į Vokietiją grįžo per 4,5 milijonus žmonių. Nesunku nuspėti, kad Vokietijai taip pat kyla nemažai tautinių mažumų integravimosi problemų. Visgi vokiečiai ypač daug dėmesio skiria ekonominei integracijai – yra kuriamos specialios programos, kurios skatina privataus verslo kompanijas įdarbinti tautinių mažumų atstovus. Taip pat yra siekiama per sukurtą tautinių mažumų asmenų duomenų bazę skatinti verslo bendradarbiavimą tarp šalių. Daug dėmesio yra kreipiama į socialinius projektus – finansuojami kultūros renginiai, įvairios šventės, jaunimo mainų programos ir t. t. Tautinės mažumos neatitolsta ir nuo didžiosios politikos. Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, nėra politinės organizacijos, kuri būtų sukurta tik tautinėms mažumoms atstovauti, priešingai, jų atstovai skirtingose partijose yra labai vertinami kaip specialistai, žinantys, ko reikia imigrantams svetimoje šalyje. Gal todėl tokie politikai įvairiose partijose yra ypač vertinami, nes geba ne tik giliau žiūrėti į savo kuruojamą tautinių mažumų klausimą, bet ir plačiau pažvelgti į problemos esmę. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje gyvenantys tautinių mažumų atstovai telktųsi ne tik į savo tautinėms mažumoms atstovaujančias politines organizacijas, bet nuosekliai integruotųsi į Lietuvos politinį gyvenimą ir stotų ginti savo ideologinių vertybių. Taip būtų sprendžiamos esminės tautinių mažumų socialinės, ekonominės ir kultūrinės problemos.

  • ATGAL
    Ar lietuviai yra darbštūs?
    PIRMYN
    Paulius Saudargas: rusai sutiko draugiškai, tačiau nuo papildomų paieškų „saugojo“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.