Tautinis kostiumas – mūsų savasties išraiška | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tautinis kostiumas – mūsų savasties išraiška

  • Temos: Kultūra
    Data: 2014-11-10
    Autorius: Rasa Baškienė

    Prūsų lietuvaitės tautiniais drabužiais. XVIII a. E. Gizevijaus piešinys. (Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka)

    Liepos pradžioje Vilniuje vykusios Dainų šventės, minėjusios savo 90-ąjį gimtadienį, paskutinioji diena – liepos 6-oji – pirmą kartą buvo paskelbta Tautinio kostiumo diena. Lietuvos nacionalinis muziejus, ruošdamasis šiai šventei, liepos 1 d. visuomenei pristatė parodą: „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“. Muziejaus darbuotojos, jau daug metų tyrinėjusios tautinį kostiumą, dar 1992–1996 m. pa­rengė parodų ciklą „Lietuvių tautinis kostiumas“. Pastebėjusios, jog, ei­nant metams, turimų autentiškų audinių pavyzdžiai blunka ir nyksta, muziejininkės, vadovaujamos Etninės kultūros skyriaus vedėjos Elvydos Lazauskaitės, ėmėsi kopijų gaminimo. Įsigilinusios į audimo ir puošybos techniką, jos atkūrė 22 vyriškus ir moteriškus XVIII a. pabaigos–XX a. pradžios kostiumus. Muziejininkės pačios audė, dažė, puošė, greta tradicinių audimo būdų pritaikydamos ir fabrikinius audinius. „Apžvalga“ pakalbino muziejaus darbuotojas apie tautinio kostiumo istoriją ir tradicijas.

    Pristatydama parodą, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė džiaugėsi atgyjančiu susidomėjimu tautiniu kostiumu. Pasak direktorės, pastebėjus, jog nedaug belikę senų autentiškų audinių, o ir tie patys netrukus gali sunykti, kelioms entuziastingoms muziejininkėms kilo mintis imtis senovinių audinių atgaminimo. Moterys, išstudijavusios senąsias audimo technikas, pačios audė, siuvinėjo, stengdamosi atkurti senąjį puošybos būdą, būdingą XIX amžiaus pabaigai. Etninės kultūros centro vedėja Elvyda Lazauskaitė su parodos lankytojais dalijosi savo patirtimi: „Klausėme kartą vienos senos moteriškės, kaip ji taip suderina spalvas, iš kur jas ima, o ji atsakiusi: „Vaikeli, išeik į pievą, pažiūrėk, kaip dera gėlės, žolynėliai, taip ir aš derinu…“. Mokykloje sakydavo, kad negalima derinti žalios spalvos su mėlyna, o gamtoje, pasirodo, viskas galima. Užtai ir tie tautiniai kostiumai tokie yra… Jų nepralenks jokie madingiausi drabužiai, visą laiką kils šiltas jausmas, matant žmogų, apsivilkusį tautiniu kostiumu…“

    Pasak E. Lazauskaitės, tokia Tautinio kostiumo paroda nėra pirmoji. 1992–1996 metais buvo surengtas parodų ciklas su eksponatais iš kiekvieno regiono. „O ši paroda kitokia, mėginanti atkurti kostiumo atskiras detales ir jį komplektuoti, – teigė vedėja. – Visais laikais moterys norėjo naujai apsirengti, norėjo įvairovės. Mes skyriuje turime specialisčių, kurios pamėgino atkurti tuos kostiumus ir sukomplektuoti taip, kaip juos kadaise komplektuodavo. Mums labai svarbus spalvų atitikimas. Net ir apavą pasiuvome pagal senovinius pavyzdžius, nes dažniausiai tautinis kostiumas būdavo be batų.“ Atkuriant tautinį kostiumą, muziejininkės naudojosi XIX a. pavyzdžiais, kadangi tuo metu jis buvo kuriamas. Pasak E. Lazauskaitės, įdomu tai, kad  XX a. tautinis kostiumas „jau ėjo į miestą“, buvo perkami kaspinai, tautiniai galionai, nes kiekviena moteris norėjo būti gražiai apsirengusi.

    „Šeštadieniais kviesime tuos, kurie norėtų išsiausti juostelę ar išsiuvinėti. Kai kostiumas atgimė, buvo norėta, kad žmogus pats prisiliestų prie jo gamybos. Moterys, išstudijavę senąsias audimo technikas, pačios audė. Visi kostiumai ekspozicijoje yra veikiami įvairių veiksnių, tad reikia juos išsaugoti, kad žmonės nešiotų. Idėja, kad muziejuje būtų galima ką nors išmokti, yra labai vertinga“, – sakė Etninės kultūros skyriaus vedėja.

    Irena Seliukaitė, LR Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja „Apžvalgai“ teigė, jog tautinis kostiumas yra vienas valstybės simbolių. „Ši tradicija buvo įkvėpta J. Basanavičiaus, Vydūno, ji prasidėjo 1924 m. pirmosios Dainų šventės metu. Tautinio kostiumo dėvėjimo mada prasidėjo XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje – ten, kur gimė lietuviška spauda. XX a. pradžioje lietuviška spauda buvo atgauta, vėl buvo galima rašyti lietuviškais rašmenimis. Kvietimas dėvėti tautinį kostiumą buvo kaip atsakas šiam draudimui“. Pasak pašnekovės, tuo metu lietuvių šviesuoliai sakydavo: „Jūs draudėte spaudą, o mes vis vien išlikome lietuviais!“ Įvairių draugijų narės, Lietuvos karininkų žmonos, apsivilkusios tautinį kostiumą, pasidabinusios gintarais,  eidavo į teatrus, įvairius susibūrimus, norėdamos pabrėžti savo pasididžiavimą tuo, jog jos yra lietuvės. „Dėviu šį rūbą, ir didžiuojuosi, kad esu lietuvė!“. Tai buvo kone garbės reikalas.

    „XIX amžiuje, prasidėjus nacionalinio išsivadavimo judėjimams Europoje, pradėta rūpintis etnine kultūra, rengiant parodas, kuriant tautinės kultūros muziejus, – tvirtino Ryšių su visuomene skyriaus darbuotoja Nemira Gutautienė, maloniai sutikusi papasakoti apie tautinio kostiumo ištakas ir istoriją. – Tuometinė Rusijos imperija irgi neatsiliko nuo to meto nuotaikų. 1867 m. atidarytos pirmosios  Rusijos imperijos Tautų etnografijos parodoje Maskvoje buvo pristatytas ir lietuvių tautinis kostiumas, juo aprengiant šešis manekenus. Iš Lietuvos buvo atsiųsta ir daugiau eksponatų, tarp jų – net trys etnografinės sodybos. Deja, visi šie eksponatai liko Rusijoje, dabar jie priklauso Sankt Peterburgo etnografijos muziejui.“

    Pasak N. Gutautienės, lietuvių tautinis kostiumas buvo restauruotas pagal ikonografiją ir išlikusias detales. Pati seniausia ikonografija gauta iš Mažosios Lietuvos. Yra išlikę E. K. S. Gizevijaus (Mažosios Lietuvos tautosakininkas, etnografas, vertėjas, gyvenęs 1798–1880 m., – aut. past.) piešinių, kurie dabar jau dingę, nuotraukos. Piešinius nufotografavo Eduardas Volteris, žymus lituanistikos ir baltų kultūros tyrinėtojas. Piešiniuose vaizduojami XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios valstiečiai išeiginiais kostiumais įvairių švenčių metu. „E.Volteris iškėlė koncepciją, jog tautinis kostiumas geriausiai atskleidžia tradicijas, įvairias audimo technikas, grožio supratimą, vertybes, tuo pačiu ir ryšį su gamta. Jis sakydavo, jog tautinis kostiumas yra netgi sakralinė sąvoka, išreiškianti tautos savastį“, – teigė muziejininkė.

    N. Gutautienės teigimu, tradiciniai valstiečių rūbai, kuriais buvo vilkima kasdien ir švenčių metu, tapo pagrindu, kuriant tautinį kostiumą. Tautinis kostiumas atspindi tautos savitumą ir kartu jis panašus į kitų Europos tautų kostiumą, nes jo ištakos – Renesanso madoje. Jo kūryboje dalyvavo ir liaudis, ir liaudies meno tyrinėtojai, muziejininkai, etnografai, jis buvo stilizuojamas, pabrėžiant tai, kas siejama su lietuviškumu: tradicinius ornamentus, spalvas, medžiagas – liną, vilną gintarą, sidabrinius papuošalus, kruopštų rankų darbą. Dėl šio išgryninimo ir idealizacijos jis tampa sakraliu tautos simboliu, panašiai kaip himnas ar vėliava.

    „Tautinio kostiumo mada ir stilius atsiliepia į laikmečio poreikius ir vyraujančias idėjas. Lietuviškas kultūrinis sąjūdis prasidėjo Mažojoje Lietuvoje, kur atsirado poreikis dėvėti tautinį kostiumą per šventes. Liaudies meno tyrinėtojai Anastazija ir Antanas Tamošaičiai sukūrė ir išpopuliarino kitų etnografinių regionų kostiumus, remdamiesi muziejuose ir močiučių skryniose saugomais autentiškais rūbais. Tamošaičiai nevertino fabrikinių bei bajorų drabužių, vengė kitų tautų įtakos“, – sakė N. Gutautienė. Pasak jos, sukurti tautinių rūbų pavyzdžiai buvo plačiai naudojami Dainų švenčių metu, taip pat ir sovietiniais laikais. Atkūrus Nepriklausomybę, tautinis kostiumas atgimė ir… praturtėjo, nes jau nebesibaiminta fabrikinių audinių, šilko, brokato liemenių, auksinių galionų, taip pat ir bajoriško kostiumo detalių. Kostiume atsispindi XIX a. mados įtaka penkiems Lietuvos etnografiniams regionams. „Visi raštai, naudoti puošyboje,  susiję su sakralumu, kadangi  viskas eina iš natūralaus šaltinio. Žmogus nieko neišsigalvoja, bet kuria tai, kas natūraliai susiję su vieta ir tradicijomis. Pats tradicinis darbas atkartoja ritualą apie pasaulio kūrimą, ženklus, linijas, spalvas“, – aiškino muziejininkė.

    Tautinis kostiumas, kaip ir pati lietuvių tauta, yra gyvas, išlaikantis savitumą ir besikeičiantis, atliepiantis žmonių ir laikmečio poreikius. Muziejuose svarbu saugoti autentiškus rūbus, papuošalus, kitas detales, kuriuos galima būtų panaudoti ateityje, kuriant naują tautinio rūbo stilistiką. Tikėkimės, kad tautinio kostiumo dėvėjimo mada gyvuos tiek, kiek gyvuos ir pati lietuvių tauta.

  • ATGAL
    Angonita Rupšytė: Tai buvo laisvę mylinčių žmonių referendumas
    PIRMYN
    Laimėjimai ir pralaimėjimai 2014-aisiais
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.