Tautos savigarba ultimatumų audrose | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tautos savigarba ultimatumų audrose

  • Data: 2011-07-14
    Autorius: Julius PANKA

    (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Birželio mėnesį dvidešimtojo amžiaus Lietuvos istorijoje vyko labai daug įvykių, tai ir pirmoji sovietų okupacija 1940 metais, ir pirmieji trėmimai 1941 metais, ir birželio 23-osios sukilimas ir vokiečių okupacija tais pačiais 1941-aisiais.

    Šiame straipsnyje bandysime įsigilinti į 1940 metais įvykusią Lietuvos okupaciją, kas ir kodėl tuometei Lietuvos vyriausybei sutrukdė pasipriešinti, įsakyti kariuomenei raudonąjį okupantą sutikti su ginklu rankose, o ne su vietinių bolševikių mergužėlių gėlytėmis. Kodėl Lietuva nepasekė Suomijos pavyzdžiu? Ši maža šalis išdrįso apginti savo garbę ir didvyriškai priešintis per 1940 metų Žiemos karą. Po šios kovos ji prarado didelę savo teritorijos dalį, tačiau išsaugojo brangiausią turtą – nepriklausomybę, suverenumą. Ji išsaugojo teisę, kad pati suomių tauta spręstų savo šalies reikalus. Suomijos vyriausybė savo pasirinkimu priešintis apgynė suomių tautą nuo „stalininio rojaus“, nuo žemės ūkio sugriovimo steigiant kolūkius, nuo tremčių į Sibirą ir kalinimo lageriuose. Suomių tauta sumokėjo už savo laisvę nemažą kainą – apie 25 000 žuvusių. Sovietų pagal įvairius skaičiavimus žuvo mažiausiai keturis kartus daugiau. Tačiau pasiektas rezultatas buvo vertas tos milžiniškos kainos. Mes, žinodami, kas vyko trijose Baltijos šalyse, kurios nesipriešino Sovietų Sąjungos agresijai, galime drąsiai teigti, kad okupacija ne mažiau aukų pareikalavo nei drąsus pasipriešinimas. Tūkstančiai lietuvių, latvių ir estų žuvo ištremti į Sibiro platybes, tūkstančiai žuvo miškuose pokario partizaninėse kovose. Suomijos įvykiai nebuvo sena istorija, nes lemtingą Lietuvai 1940 metų birželį nuo šio karo pabaigos buvo praėję vos trys mėnesiai. Todėl neduoda ramybės klausimas: “Kodėl?“ Kodėl du dešimtmečius maitinta, rengta ir puoselėta Lietuvos kariuomenė, prireikus ginti Tėvynę, nuolankiai pasidavė okupantui? Na, gal nebūtų labai teisinga visą kaltę versti kariuomenei, juk įsakymą duoti turėjo vyriausybė, o kariuomenė turėjo jį vykdyti, kadangi nebuvo įsakymo, tai niekas negalėjo jo įvykdyti. Taigi, pasigilinkime į keletą dalykų, kurie buvo svarbūs vyriausybės apsisprendimui ir yra dažnai istorikų analizuojami, siekiant geriau nušviesti tą lemtingą apsisprendimą.

    Pirmas dalykas, kuris dažnai minimas, kaip esminis skirtumas tarp Suomijos ir Lietuvos, kalbant apie ginkluoto pasipriešinimo sovietų invazijai galimybes, yra geografinė padėtis. Taip, gamta padėjo apginti Suomiją, nes ten gana patogu organizuoti pasalas priešo kariuomenei, įsitvirtinti uolose, taip pat apsiginti padeda ir sunkiai įžengiami miškai. Visa tai tiesa, tačiau tai nėra esminis dalykas. Juk žinome valstybių, kurios gyvena geografine prasme lengvai užkariaujamose teritorijose, tačiau ne kartą apgynė ir išsaugojo nepriklausomybę, taip pat yra valstybių, kurių geografinės sąlygos yra labai dėkingos gynybine prasme, tačiau jos nėra laisvos.

    Lietuva kaip nepriklausoma valstybė egzistavo daugiau kaip du dešimtmečius, turėjo neblogai parengtą kariuomenę, demobilizuotus šauktinius, turėjo užsienyje profesionalias karines studijas baigusių karininkų korpusą. Prireikus Lietuva galėjo nesunkiai ir gana greitai mobilizuoti šimtatūkstantinę armiją, ne tik mobilizuoti, bet aprengti, apginkluoti gana moderniais ginklais ir išmaitinti. Juk kariuomenės vadai žinojo, kad jų esminė užduotis apginti šalį sudėtingomis aplinkybėmis. Politikai, atriekdami nemažą biudžeto dalį kariuomenės reikmėms, irgi matė vis labiau per paskutinį dešimtmetį kaistančią situaciją pasaulyje. Jau ketvirtojo dešimtmečio viduryje visa Europa laukė artėjančio karo, apie tai rašė laikraščiai ir kalbėjo radijas, tai buvo aptarinėjama tiek politikų, tiek diplomatų, tiek ir paprastų žmonių. Taigi, jei teigtume, kad Lietuvos politikus ir karininkus karas užklupo netikėtai – labai klystume. Galime dar prisiminti, kad pačioje Lietuvoje atmosfera kaito jau keletą metų iš eilės, 1938-ųjų žiemos pabaigoje didžiausias tuometis Lietuvos priešas – Lenkija, grasindama ginklu, priverčia užmegzti diplomatinius santykius. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu: didesnis ir stipresnis kaimynas, kuris yra okupavęs mažesniojo kaimyno nemažą teritorijos plotą su sostine, paskelbia ultimatumą: arba pradedi su manimi draugauti, valstybių gyvenime tai vadinama diplomatinių santykių užmezgimu, arba aš tave sunaikinsiu. Tada, tuo sunkiu pasirinkimo momentu ir buvo padėtas pamatas gėdingai 1940 metų birželio kapituliacijai, pasidavimui raudoniesiems be jokio iššauto šūvio. Lietuvos vyriausybė 1938 metų kovo 19 dieną priėmė Lenkijos ultimatumą ir sutiko užmegzti diplomatinius santykius, apsikeisti ambasadoriais ir karo atašė, atkurti susisiekimą ir prekybinius santykius. Aišku, tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, Lietuvos vyriausybė prieš priimdama sprendimą diplomatiniais kanalais kreipėsi į kitas Europos valstybes, norėdama sužinoti jų poziciją šiuo klausimu ir užsitikrinti paramą galimos Lenkijos karinės agresijos atveju. Diplomatų atneštos žinios buvo labai liūdnos, realios pagalbos ir palaikymo Lietuva nesulaukė nė iš vienos šalies, visi, kaip susitarę, patarinėjo Lietuvai priimti ultimatumą ir nekaitinti ir taip įkaitusios iki raudonumo tarptautinės padėties – dar nebuvo praėję savaitės nuo Vokietijos įvykdyto anšliuso – Austrijos prisijungimo. Iš kitos pusės Lietuvos vyriausybei bandė daryti įtaką visuomenė, pačios įtakingiausios patriotinės organizacijos kovo 18 dieną įteikė Lietuvos vyriausybei kreipimąsi, raginantį atmesti Lenkijos ultimatumą. Tačiau vyriausybė ilgai posėdžiavusi ir ginčijusi vis dėlto sutiko su Lenkijos reikalavimais ir ultimatumą priėmė. Kaip jau buvo minėta, tai buvo pirmoji, bet, deja, ne paskutinė Lietuvos kapituliacija toje labai sudėtingoje epochoje. Nuo Lenkijos ultimatumo priėmimo prabėgus vieneriems metams ir vienai dienai, Lietuvai ultimatumą įteikė kita didelė ir nuo seno nedraugiška valstybė – Vokietija. Šios šalies užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pareiškė žodinį ultimatumą: arba Lietuva atiduoda Vokietijai Klaipėdos kraštą, arba Vermachto kariuomenė su ginklu įsiverš į Lietuvą ir nesustos iki pat Latvijos sienos, tai reiškė grasinimą okupuoti visą Lietuvą. Šiuo atveju Lietuvos vyriausybė svarstė trumpiau ir priėmė ultimatumo sąlygas, po poros dienų „savanoriškai“ atidavė Klaipėdos kraštą Vokietijai. Nuo tos dienos praėjus šiek tiek daugiau nei pusmečiui, Lietuva vėl gauna ultimatyvų reikalvimą iš dar vienos valstybės – Sovietų Rusijos. Lietuva turi įsileisti į savo teritoriją dvidešimt tūkstančių sovietų karių, bet atgauna beveik dvidešimt metų neturėtą sostinę Vilnių ir dalį jo apylinkių. Tai buvo turbūt „maloniausias“ ultimatumas per tą laikotarpį, nes Lietuva turėjo ne tik ką nors atiduoti, priimti, sutikti, bet ir realiai šį tą gavo mainais. Jei palygintume su tuo pat metu Latvijos ir Estijos gautais sovietų ulktimatumais, tai jos mainais nieko negavo, na, išskyrus Sovietų Sąjungos „draugystę“. Po šio ultimatumo priėmimo Lietuvos valstybės likimas buvo beveik nulemtas. Mūsų šalis įsileido svetimos kariuomenės įgulas, kurios savo dydžiu buvo  lygios turimai reguliariajai kariuomenei. Tačiau per tuos likusius aštuonis Lietuvos nepriklausomybės mėnesius ir mūsų šalis, ir kaimyninės Latvija ir Estija gavo labai puikią pamoką, puikų pavyzdį. Mažutė, panašaus likimo (atkūrus savo valstybingumą tik 1918 metais po ilgos Carinės Rusijos okupacijos) valstybėlė – Suomija nepasidavė, stojo su ginklu prieš daug kartų didesnį priešą ir… laimėjo, apgynė savo kraštą. Jei Lietuva, Latvija ir Estija tą sudėtingą 1940-ųjų pavasarį būtų susitarusios kartu gintis nuo užpuolikų, galima būtų daryti prielaidą, kad būtų pavykę. Jei mūsų šalys ir nebūtų laimėjusios karo lauke, tačiau visas pasaulis būtų matęs, kad įvykdyta okupacija, kad šalys grūmėsi iš paskutiniųjų. Nebūtų okupantam pavykę suvaidinti „liaudies seimo“ „rinkimų“, savanoriško pasiprašymo į „tarybinių tautų šeimą“ ir Stalino „saulės“ parvežimo iš Maskvos komedijų.

    Kaip žinome, Baltijos šalims, o gal tiksliau jų vyriausybėms nepavyko išlaikyti vienybės ir savigarbos egzamino. 1940 metų birželio viduryje visos trys gavo daugmaž vienodus ultimatumus ir daugmaž vienodai juos priėmė. Visose šalyse buvo suvaidintas „legalus“ valdžios perdavimas „darbo liaudžiai“ ir nepraėjus nė porai mėnesių jos papildė „brolišką tarybinių tautų šeimą“, kuri po pusės amžiaus buvo pavadinta „tautų kalėjimu“.

    Štai tokia liūdna istorija mus pasiekia iš dvidešimtojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje, nesibaigiančių ultimatumų ir pasidavimų istorija.  Ar ji bus tiesiog eilinė istorijos atkarpėlė, prisimenama tik apvalių sukakčių proga, ar taps Isorijos Pamoka mums visiems, kartais norintiems nusileisti, priimti ultimatumus ir reikalavimus, kad būtų ramiau, kad būtų paprasčiau gyventi, užmirštant, kad tautą  – kaip ir žmogų – kiti gerbia tik tada, jei Tauta visų pirma gerbia pati save…

  • ATGAL
    Tremtis ir jos poveikis dabartinei Lietuvos valstybei
    PIRMYN
    Tarpukario pamokos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.