2010-ųjų balandis į naujausių laikų Europos istoriją įsirašė juodomis gedulo raidėmis. Ir net tada, kai Lenkijos skausmą išplaus laikas, dar ilgai juodasis šeštadienis išliks pasaulio atmintyje kaip žmogaus trapumo ir visus barjerus peržengiančio solidarumo nelaimės akivaizdoje pavyzdys.
Solidarumo šį balandį prireikė ne kartą – išsiveržus vienam iš Islandijos ugnikalnių ir sutrikus lėktuvų skrydžiams, visa Europa gavo įsitikinti, kad esame daugiau nei bet kada priklausomi vieni nuo kitų, kad globalizacija nėra tik filosofinė sąvoka, o mūsų kasdienė realybė.
Jei šiandien tūlas europietis juokais pagrūmoja pirštu vulkaniniais pelenais besispjaudančios Islandijos pusėn, tai lietuvio lūpomis šios šalies vardas vis tiek bus tariamas su pagarba ir dėkingumu. Ugnikalnių šalis buvo pirmoji pripažinusi mūsų nepriklausomybę. O ar mums patiems šiandien rūpi tos tautos, kurių kelias į nepriklausomybę dar tik prasideda? Juk turėtų rūpėti.
„Apžvalga“, 2010 m. balandis, nr. 4 (8) (489)
RSS
Facebook