Teofilius Matulionis: „Per kryžių į žvaigždes…“ | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Teofilius Matulionis: „Per kryžių į žvaigždes…“

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Nerijus Šlepetys

    Birželio 25 d. Vilniaus Katedros aikštėje gausiai susirinkę maldininkai ir iškilmių dalyviai galėjo pasijusti istorinio įvykio liudytojais. Popiežius Pranciškus per savo pasiuntinį kardinolą Angelo Amato palaimintuoju paskelbė arkivyskupą Teofilių Matulionį. Tokios iškilmės Lietuvoje vyko pirmą kartą. Kardinolo A. Amato perskaitytoje žinioje Lietuvos tikintiesiems skelbiama: „Mes, išpildydami Mūsų Brolio Jono Ivanausko, Kaišiadorių vyskupo, ir daugelio kitų brolių vyskupystėje, ir daugybės Kristų tikinčiųjų maldavimus, patariant Šventųjų skelbimo kongregacijai, savo Apaštaline galia patvarkome, kad Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis, arkivyskupas-Kaišiadorių vyskupas, kankinys, ganytojas pagal Kristaus širdį, didvyriškas Evangelijos liudytojas, drąsus Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėjas, ateityje būtų vadinamas Palaimintojo vardu ir kasmet birželio mėnesio keturioliktąją dieną būtų švenčiamas teisės nustatyta tvarka ir nustatytoje vietoje.“ Simboliška tai, jog palaimintojo kankinio Teofiliaus Matulionio minėjimas susietas su lietuvių tautai skaudžia Gedulo ir Vilties diena (birželio 14-ąja).

    Organizatorių žiniomis, apie pusė tūkstančio piligrimų atvyko iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Kanados, JAV, Australijos. Paskelbus T. Matulionį palaimintuoju buvo atidengtas jo paveikslas, o taip pat atidengtas palaimintojo sarkofagas. Tą pačią dieną visi maldininkai turėjo galimybę atiduoti pagarbą palaimintajam, kurio sarkofagas buvo išstatytas Vilniaus arkikatedros bazilikos centrinėje navoje. Kitą dieną palaimintojo palaikai išlydėti į Kaišiadoris.

    Per Šv. Mišias kardinolas A. Amato, kreipdamasis į susirinkusius šventės dalyvius, kalbėjo: „Kankinys Teofilius Matulionis buvo nuolankus, dosnus, romus ir ištikimas žmogus. Jis visus moko, kaip reikia gyventi, melstis, kentėti ir dirbti didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui. Jo sieloje nebuvo ją dalinančių sienų. Jo širdis buvo kupina beribės meilės, užkrečiamos ramybės, gailestingo gerumo. Sekime juo!“

    Nurimus šventiniam šurmuliui, norisi kiek stabtelti ir paklausti, kokia esminė palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus žinia mums, Lietuvos žmonėms? Galbūt nebandykime klausti žmonių gatvėje, nes jie, staigiai užklupti, gali pasijusti nepatogiai, bet tikiu, jog kiek­vienas, dalyvavęs, stebėjęs ar pabandęs prisiminti iškilmingas Šv. Mišias, skirtas palaimintajam Teofiliui Matulioniui, dar kartą turės progą permąstyti, kuo šis palaimintasis yra svarbus jam asmeniškai.

    Žvelgiant į palaimintojo gyvenimą, galimi du kraštutinumai. Pirmasis – labai idealizuoti asmenį ir taip nutolinti jį nuo kitų „gyvų žmonių“. Antrasis – jį itin supaprastinti teigiant, jog jis praktiškai nesiskyrė nuo kitų to laikmečio žmonių. Buvimo „vienu iš mūsų“ fenomenas yra kiek paradoksalus. Jis apima ir to meto bendražmogiškąjį pavidalą, supančią aplinką ir santykių lauką, o sykiu jį pranoksta. Tai, kas palaimintąjį daro palaimintuoju, dažnai yra labiau išpildytas žmogiškumas ar Kristaus veido atspindėjimas visu savo gyvenimu.

    Esame įpratę prie nūdienos žodžių, kurie naudojami su tam tikrais niuansais versle, politikoje ir kartais religijoje, kaip antai, dvasinė lyderystė, tikslo siekimas, pergalinga misija ir pan. Kiek šie žodžiai, turintys pozityvią ir kuriančią galią, tiktų palaimintajam Teofiliui? Galima pajusti, kad netgi mūsų įprasmintos sąvokos ir objektyviai subjektyvūs vertinimai mus įstumia į nepavydėtiną padėtį. Vyskupas-kankinys, dėvintis šimtasiūlę vatinukę, gali leisti pasijusti kiek nepatogiai. Estetines diskusijas palikime dailininkams ir menotyrininkams, o mes pabandykime išryškinti esmines biografijos detales, ypač tas, kuriose išryškėja žmogaus ir Dievo santykis.

    Vyskupas Teofilius Matulionis nebuvo patogus to meto sovietų valdžiai. Galbūt ne tiek dėl kažkokios konkrečios kovos prieš sistemą ar santvarką, kiek dėl savo pasišventimo tikinčiųjų bendruomenei ir paprastos bei nuoširdžios žmonių meilės. Jis buvo kovotojas už žmogų, už tikėjimą ir Dievą. Tačiau paprasta būtų manyti, kad tikėjimas gali egzistuoti atsietas nuo kasdienio gyvenimo ar kad uždaręs bažnyčios duris tampi vėl „normaliu“ žmogumi.

    Gimęs 1873 m. ūkininko šeimoje, anksti netekęs mamos, tėvui vedus kitą moterį, persikelia gyventi į kitą vietą. Pamažu pripranta prie naujos vietos. Mokslo troškimas skatina siekti žinių. Pradžioje privatūs mokytojai, o vėliau pradeda mokytis gimnazijoje, tačiau, susidūręs su mokslo sunkumais, ją palieka. Visgi, paragintas vietos kunigo, ryžtasi studijuoti Peterburgo kunigų seminarijoje. Tuometinė Peterburgo seminarija išimties tvarka priimdavo ir nebaigusius gimnazijos. Mokslai pasirodo įkandami, tačiau jaunąjį Teofilių apninka abejonės dėl savo pašaukimo. Apie tai būsimas palaimintasis rašė: „Į seminariją įstojau jaunatviško entuziazmo genamas ir per mažai suprasdamas apie pašaukimą, bet dabar situacija pasikeitė. Nebebuvau įsitikinęs, ar mane Viešpats tikrai kviečia tapti Jo apaštalu. O gal tai tik mano momentinis susižavėjimas?“ (11 psl.)* Svarstydamas pašaukimo klausimus, baigia gimnaziją ir, laikydamas rankose baigimo diplomą, pasijunta laimingas, tačiau mintys apie kunigystę neapleidžia. Lietuviškos spaudos ir rašto draudimas kelia skausmingų klausimų tuo metu dar augančiam ir svarstančiam gyvenimo bei pašaukimo klausimus Teofiliui, kuris nesupranta, kuo gi pavojingas lietuviškas raštas, kad jį reikėtų drausti. Tikėtina, kad pirmoji lietuviška knyga, kurią gauna iš savo mokytojo, turėjo didelės įtakos jo formavimuisi. Tai knyga apie kunigo Jono Bosko gyvenimą. Jonas Bosko – italų kunigas, rūpinęsis Italijos priemiesčio Turino vaikais. Jo pastangomis buvo įkurtas saleziečių ordinas, kurio misija – padėti vaikams ir jaunimui, suteikti gyvenimui būtinų įgūdžių, išmokyti norimos profesijos, mokyti rašto ir tikėjimo tiesų. Tuomet tai buvo labai aktualus ir reikalingas atsakas į socialinę to laikmečio situaciją.

    Į mokslus Peterburgo kunigų seminarijoje Teofiliui pavyksta sugrįžti tik po trejų metų. Vertindamas tokį laukimą, jis rašė: „Kiekviena nesėkmė turi savo prasmę, kuri atsiskleidžia daug vėliau.“

    1900 metais per Šv. Kazimiero šventę įvykę kunigystės šventimai paskatino jį savo kunigystės programoje kaip esminį pagrindą priimti šv. Kazimiero šūkį: „Geriau mirti, bet nenusidėti.“ Gyvenimas pateikė daug įvairių išbandymų, ypač tokių situacijų, kai buvo galima pasirinkti lengvesnį kelią arba tiesiog ramiai atsitraukti, užuot aktyviai veikus. Pirmosios kunigiškos tarnystės parapijos buvo Latvijos Varaklianų Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija, vėliau – kaimyninė Bikavos parapija. Šioje parapijoje teko užsiimti bažnyčios rekonstrukcija, o tai buvo ganėtinai skaudi, bet reikalinga tiek dvasinė, tiek praktinė pamoka, jog vėliau Teofilius konstatavo, jog remonto darbus būtina patikėti kompetentingiems asmenims, ir neužtenka vien parapijiečių aktyvumo ir geranoriškumo. Besidarbuojant Bikavos parapijoje įvyksta pirmas susidūrimas su carine valdžia dėl mišrioje santuokoje (motina ortodoksė, tėvas katalikas) gimusio vaiko krikšto. Dėl to kunigas kuriam laikui nušalinimas nuo bažnytinių pareigų. Šis nemalonus įvykis buvo tarsi įžanga į tai, kas dar laukia ateityje. Skausmingas krikščionių susiskaldymo suvokimas žadino norą daryti viską, kad įvairių konfesijų tikintieji siektų įvykdyti Kristaus valią. Atlikęs carinės valdžios paskirtą bausmę Teofilius Matulionis paskiriamas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru.

    Likimas taip lėmė, kad tarsi pabėgęs nuo vienų statybų, atsiduria ties kitomis, kai po beveik metų (1911) yra skiriamas kurti naują bažnyčią ir parapiją už vadinamųjų Nevos vartų. 1917 metais parapijos statybos darbai baigti, tačiau įvykiai Rusijoje (bolševikų atėjimas į valdžią) tiesiogiai paliečia ir kun. Teofilių. Prisimindamas tą laikotarpį, kunigas rašė: „Tuo laiku kaip niekad buvo reikalinga mano kunigiška tarnystė <…> Stebiuosi parapijiečių solidarumu ir artimo meile: kasdieną man kažkas atnešdavo maisto davinį, nors duona tuomet buvo aukso vertės.“ (24 psl.) Ne tik maisto nepriteklius, bet ir įkalinimas tenka kun. Teofiliui. Alinančios įkalinimo sąlygos, dėl kurių pablogėja jo sveikata. Jam po įkalinimo pasiūloma vykti į Lietuvą ir ten skleisti „religinius prietarus“, tačiau jausdamas savo atsakomybę ir tikinčiųjų bendruomenės palaikymą kunigas pasilieka su vietos tikinčiaisiais. Galbūt ne veltui ir vėlesnis jo pasiryžimas ir paraginimas karo metu, jau būnant vyskupu, kunigams likti su savo tikinčiaisiais. Kaip ganytojiškas padėkojimas Dievui už tai, kad gali būti ten, kur tavęs labiausia reikia: „Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus – brolius kunigus – atsiuntė ten, kur tikintieji. Kur avys – ten ir ganytojai.“

    Tokia vertybinė nuostata įkvėpė ir palaikė tremties ir įkalinimo sąlygomis, taip pat suteikė prasmę gyventi aukojantis dėl tikslo. Pats tikslas buvo daugiau ar mažiau apčiuopiamas, nors kartais, tenka pastebėti, kiek abstraktus ir tik numanomas… 1929-ieji metai, konsekracija vyskupu. Jokių išorinių permainų, tačiau vidinės atsakomybės už Bažnyčią jutimas. Nors ir slapta vyskupo tarnystė, tačiau to meto saugumo tarnautojai siūlo „lengvesnės duonos“ ir „prisitaikymo kelią“, kitaip tariant, įkyrūs kvietimai tapti saugumo bendradarbiu. Suprantama, jog atsisakymas būti išdaviku ir sistemos vergu susilaukia „atlygio“ – arešto. Vyskupo žvilgsnis į savo kankintojus-tardytojus kažkuo primena Kristaus žvilgsnį į savo budelius nuo kryžiaus…

    Vienas iš tardymo epizodų, apnuoginantis skausmingą, bet gydantį santykį, kai natūraliai prigimtinė reakcija elgtis įprastai būtų normali, tačiau tik ne palaimintojo atveju… „Naktimis vesdavo tardyti. Tardytojas buvo gana griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei ką nors jam naudingo pasakyti. Taip prabėgo daug naktų ir man pagailo tardytojo, kad naktimis jis negali būti su savo šeima, turi vargti su manimi. Taip jam ir pasakiau. Jis keistai mane nužvelgė. Matyt, šie mano žodžiai buvo tokie paprasti ir kartu nuoširdūs, kad pataikė į kito žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir padavė man. <…> Šis epizodas man buvo lyg šviesos spindulys tamsoje. Supratau, kad net ir sužvėrėjusių budelių širdyse labai giliai tūno žmogiškumas, kurį tereikia pažadinti. Nuo to laiko savo kankintojams nejausdavau jokių neigiamų jausmų, o veikiau užuojautą, kad jie tokie nelaimingi.“ (35 psl.)

    1933 metais, Rusijai su Lietuva keičiantis kaliniais, vyskupas Teofilius Matulionis grįžta į Lietuvą. Grįžimas į laisvą Lietuvą tarsi kontrastuoja tiek su ta situacija, kuri buvo Rusijoje, tiek su vyskupiškomis regalijomis. Prie jų, tiesa, irgi galima priprasti. Tačiau palaimintajam nelengvai sekasi atitrūkti nuo Rusijoje paliktų tikinčiųjų. Atrodytų, jog racionalumas turėtų tokiose situacijose nugalėti, bet vidinės vertybinės nuostatos ir įsipareigojimai yra tvirtesni nei išorinės aplinkybės.  Tai atsispindi ir paraginimuose kunigams, jog neužtenka žvelgti vien į savo parapiją, bet būtinas gilesnis ir platesnis žvilgsnis, noras ir pasiryžimas keliauti ten, kur Bažnyčia pakvies.

    Dažnai manoma, kad kančia žmogų taurina, padeda įprasminti gyvenimą, tačiau, sekdami vyskupo Teofiliaus mintimi, galime matyti, jog savitikslė kančia žmogaus negali išgelbėti, o jos įprasminimas gali būti atrastas Kristaus kančioje. Gal tada ir suprantamesnis palaimintojo pasirinktas šūkis – Per crucem ad astra („Per kryžių į žvaigždes“). „Šalia tradicinių vyskupo atributų – ganytojo lazdos ir mitros, herbe pasirinkau tris kryžius manydamas, kad jie simbolizuos mokslo, kunigystės ir vyskupystės metus; apačioje pavaizduotas aukos Avinėlis, apsuptas erškėčių vainiku. Avinėlis šiuo atveju reiškia ne tiek Kristų, kiek mistinį Kristaus Kūną – Bažnyčią, daug kur pasaulyje persekiojamą ir ujamą.“ (65 psl.)

    Dažnai paprasčiau matyti žvaigždes ir nematyti palaimintos kryžiaus kasdienybės. Šiuo atveju ir mums galėtų būti įkvepianti ir prasminga palaimintojo pedagogika, kai gyvenant kasdieninį ir kartais niekuo neišsiskiriantį gyvenimą apninka neramios ir liūdnos mintys…

    Net ir nepasiekęs amžinybės vyskupas jau buvo pripažįstamas kankiniu dėl tikėjimo. 1934 metai susitikimo su popiežiumi epizodas: „Atsisveikindamas priklaupiau ir paprašiau palaiminimo. Mano nuostabai, popiežius mane pakėlė, atsiklaupė pats ir pasakė: Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti! Gerbdamas Šventąjį Tėvą ir būdamas jam klusnus, išpildžiau tokį netikėtą prašymą: ant popiežiaus galvos uždėjau savo drebančias rankas ir ištariau palaiminimo žodžius. Tik tada Pijus XI man atsilygino – priklaupusį palaimino, davė pabučiuoti Žvejo žiedą ir kaip retą svečią pabučiavo į veidą.“ (45 psl.)

    Vyskupas Teofilius vis nerimsta dėl tikinčiųjų, likusių anapus Lietuvos sienos, draugiškumu tikintiesiems nepasižyminčioje Rusijoje. 1941 m. rugpjūčio 21 d. išsiunčia popiežiui laišką, išvardindamas 23 Lietuvoje besidarbuojančius įvairių Rusijos vyskupijų kunigus. Esu pasirengęs grįžti prie ankstesnių pareigų – taip skamba kreipimasis į Jo šventenybę. Vatikanas neskuba. Situacija yra pernelyg priešiška ir neapibrėžta, pagaliau jis reikalingas ir Lietuvoje. Vietoj mirusio Kaišiadorių ganytojo Juozapato Kuktos skiriamas Kaišiadorių vyskupu. Priima tai su nuolankumu Bažnyčiai. Veikia aktyviai ragindamas ir skatindamas tikinčiuosius gyventi dorą gyvenimą, nurodo atgailos, maldos ir pasiaukojimo svarbą. Vengia tylaus stebėtojo pozicijos. Įtampa pasiekia kulminaciją 1945 m. birželio mėn. Vyskupas Teofilius gauna kvietimą atvykti pas LTSR Liaudies komisarų tarybos pirmininką Mečislovą Gedvilą. Vyksta pokalbis apie Bažnyčios ir valstybės tarpusavio santykius. Nors sovietai deklaravo, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, kita vertus, patys aktyviai siekė dalyvauti Bažnyčios valdyme. Vyskupas Teofilius Matulionis kreipdamasis į Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybą Memorandumu išdėsto esminius Bažnyčios ir valstybės santykių klausimus. Įdėmiau įsiskaičius į Memorandumo mintis, tenka pastebėti, kad jos gali būti aktualios ir mūsų laikmečiui, kai siekiama tikėjimą ir religiją išstumti į privačią gyvenimo sritį, atribojant nuo valstybėje vykstančių etinių ir moralinių diskusijų, kai tenka priimant sprendimus vadovautis vienokiais ar kitokiais argumentais. Tais atvejais, kai krikščioniškos etikos argumentai nepatinka ar netinka, Bažnyčiai liepiama patylėti ar tiesiog užsiimti labdaringa veikla…

    Ištrauka iš Memorandumo: <…> Bažnyčia puikiai patarnauja valstybei ir netiesioginiu būdu, skatindama švarumą ir tvarkos pamėgimą (šventadieniniai drabužiai, pasiruošimas šventėms), higieną ir sveikatos apsaugą (pasninkai, blaivybė), ji ugdo socialumą (bendros pamaldos, giedojimas, procesijos) ir tikrąjį demokratiškumą (lygybė prie klausyklos ir Dievo stalo), palaiko kalbą ir papročius (pirmosios knygos – religinės, lietuviški kryžiai). Nėra, galima sakyti, nė vienos gyvenimo srities, kurioje Bažnyčia nedarytų teigiamos įtakos.“ (90 psl.)

    Taigi, rezultatų ilgai laukti nereikėjo. „Motyvuotas“ ir „išsamus“ atsakas į Memorandumą buvo 10 metų tremties Rusijos kalėjimuose. Grįžus po įkalinimo, neleidžiama grįžti į savo vyskupiją. Tenka glaustis Birštone, o kiek vėliau jau pačioje Lietuvoje laukia tremtis į Šeduvos parapiją. Nors ir ištremtas, bet nepamirštas Vatikano, vyskupas Teofilius Apaštalų sosto nominuojamas arkivyskupo titulu. Suprantama, jog toks pripažinimas buvo veikiau simbolinis, nei turįs realią galią, tačiau to meto sovietų valdžiai buvo mažų mažiausiai nepatogus. „Šis prisiminimas – geriausia man dovana ir šviesos spindulys, praskaidrinantis niūrią kasdienybę. Jaučiau, kad Bažnyčia yra gyvastinga pasaulyje, o aš patiriu paguodą ir esu gyvas maldos ir tikėjimo dėka. Kai meldžiuosi, nieko nebijau!” (120 psl.)

    Paslaptinga ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio mirtis. Istorikai turi pagrįstų spėjimų dėl galimo apnuodijimo ir sveikatos sutrikdymo. Galbūt tiesa dar paaiškės, tačiau paties arkivyskupo gyvenimas vertas pagarbos dėl jo nepailstančio rūpesčio tiek dėl konkretaus žmogaus, tiek dėl visos Bažnyčios. Tikintiesiems palaimintojo asmenybė gali būti ne tik gyvenimo pavyzdys, bet ir paraginimas likti ištikimiems tikėjimui, nepaisant to, kokia būtų aukos kaina. Palaimintasis Teofilius kančios nesiekė, ji buvo ta kaina, kurią teko mokėti už savo pasirinkimus ir įsipareigojimus. Kristaus tiesa ir žmonių sielos reikalai buvo prioritetas. Gal todėl jis ramiai, tarsi nujausdamas gyvenimo pabaigą, galėjo tarti, jog „tiek daug kartų pabuvojęs žmonių teismuose, nebijau Dievo teismo, nes tikiu jį būsiant ne tik teisingą, bet ir gailestingą.“ (126 psl.) ■

    *Straipsnyje cituojama knyga: „Susipažinkime – esu Teofilius“. Užrašė Algirdas Jurevičius. Artuma, 2017 m.

    Daugiau informacijos apie palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį – www.teofilius.lt

  • ATGAL
    Politinių kalinių sukilimai Sovietų Sąjungos lageriuose
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.