Terorizmo mutacija: ką atskleidžia Bostono tragedija? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Terorizmo mutacija: ką atskleidžia Bostono tragedija?

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių teroristų taikinių – oro uostai. Spūstis Maskvos Domodedovo oro uoste po 2011-ųjų sausio pabaigoje įvykusios tragedijos, nusinešusios 25 žmonių gyvybes ITAR-TASS/Korotayev Artyom/Scanpix nuotrauka

    Kai išgirstame žodį „terorizmas“, atsiranda pavojaus ir nerimo jausmas, ir per nugarą perbėga šiurpuliukas. Tuojau prisimename paskutinius baisius teroro išpuolio vaizdus: sprogimo blyksnis, sudarkyti kūnai, balos kraujo, visuotinė panika, žmonių aimanos. Emociniu pagrindu tam instinktyviai priešinamės: esame kupini užuojautos, trokštame padėti nukentėjusiems, ieškome kaltų, šaukiamės keršto ir, žinoma, keikiame valdžią. Ši reakcijos grandinė kartojasi ir kartojasi.

    Beje, visada atsiranda, kas ją nukreipia reikalinga linkme, ir mes net nepajuntame, kaip ja nužengiame: taip, dėl 2011-ųjų sausio pabaigoje Maskvos Domodedovo oro uoste įvykusios tragedijos, nusinešusios 25 žmonių gyvybes, kalti kaukaziečiai, nebūtinai čečėnai, kaip sakė tuomet premjeras Vladimiras Putinas, o gal nenugalimoji efemeriškoji „Al Qaeda“. Ir dabar, būdamas Rusijos prezidentu, jis sutinka: dėl brolių Carnajevų balandžio 15 dieną įvykdyto teroro akto Bostono maratone kalti čečėnų kilmės asmenys… Čia Maskva ir Vašingtonas vieningi, nes taip paranku buvusiems Šaltojo karo priešininkams, kai jų paspaustas santykių „perkrovimo“ mygtukas seniai užstrigęs…

    Prie tragedijos Bostone mes dar grįšime, bet dabar paanalizuokime teroro akto psichologinę grandinę.

    Emocijos vietoj analizės

    JAV Austino mieste įsikūrusios nevyriausybinės pasaulinės žvalgybos agentūros STRATFOR viceprezidentas Fredas Burtonas specialistams skirtame analitiniame pranešime „Teroro aktų tyrimo problemos“ (jis 2011 m. paskelbtas kompanijos svetainėje www.stratfor.com) tvirtina, kad iškart po teroro akto mus užplūsta daugybė padrikos ir nuolat perdirbinėjamos informacijos, ir tuomet mes nepajėgūs objektyviai jos įvertinti.

    Kaip jau rašėme portale DELFI 2011-ųjų sausį po tragedijos Domodedovo oro uoste, pasaulio analitiniai centrai, tokie kaip britų MI5 arba žvalgybos tarnyba Vašingtone, iškart negauna skubių žinių iš vietos. Tuomet jie siunčia savo atstovus arba bando jų rasti vietoje iš liudininkų. Bet ir jų teikiama informacija pagrįsta vien emocijomis, kas, žinoma, natūralu, todėl iš to tyrimo galima išpešti nedaug naudos. Dažniausiai mobiliaisiais telefonais nufilmuoti pirmieji vaizdai sukelia tik šoką, nes iš jų negali suprasti, kur, kada ir kas įvyko, juo labiau, kokios to priežastys.

    Tik po kokių 24 valandų stebime kitą reportažą iš sprogimo vietos: didžiulis ugnies kamuolys, galinga smūgio banga, sudarkyti kūnai… Specialistams tai vertingas instrumentas tyrimams, tačiau juo kaip tyrimo medžiaga jie gali pasinaudoti tik praėjus kokiai parai. Vadinasi, tvirtina F. Burtonas, kruopšti antiteroristinė analizė įmanoma tik po tam tikro laiko, kai nurimsta emocijos ir atsiranda erdvė racionaliems atidiems tyrimams.

    Bet būtent per tas 24 valandas įvairios ideologinės stovyklos dirba savo darbą…

    Ankstyvieji teroristai – prieš atskirus asmenis

    Bet mes ištempkime tą laiką iki terorizmo istorijos mastų ir pažvelkime, kaipgi jis mutavo.

    Prieš keletą metų rusų žiniasklaidos prodiuseris Aleksejus Michailovskis neįprastoje savo publikacijai svetainėje Medportal.ru straipsnyje „Kas sugalvojo sprogdinti bombas minioje?“ rašė, kad pirmieji organizuoti teroristai Žemėje buvo ne musulmonai, o žydai. I amžiuje dabartinio Izraelio teritoriją valdė romėnai, ir tuomet žydai pradėjo priešintis okupantams. Tuomet sprogmenų ir šaunamųjų ginklų nebuvo, tad jie praktikavo žiaurius politinius žudymus. Vadinamieji „sikarijai“ (pirmoji siautėjusi Judėjoje organizacija, daugelio istorikų laikoma teroristine; pavadinimas kilęs nuo lot. sica – durklas, trumpas kinžalas) žudydavo romėnus ir su jais bendradarbiavusius žydų aukštuomenės narius.

    Jų patyrimą perėmė arabai, ir XI a. pradžioje atsirado musulmonų šiitų (asainų) sekta, kuri naikino kilmingus kitataučius. Šiuolaikiniuose Artimuosiuose Rytuose teroro taktiką naudoja radikalios islamistų grupuotės.

    Vakaruose žodis „terorizmas“ buvo pradėtas vartoti Prancūzijos revoliucijos metu. 1793–1794 m. monarchijos žlugimo pradininkas Maximilienas Robespierre‘as savo nuorodose „Politinės moralės principai“ paskelbė terorą revoliucijos priešams. „Teroras, – sakė jis, – tai ne kas kita kaip teisingumas, griežtas adekvatumas, bausmės neišvengiamumas, dorovės įsikūnijimas“. 1793 m. tapęs revoliucinės vyriausybės vadovu, jis nugramzdino šalį į keršto jūrą, bet ir pats „dorovės įkūnytojas“ 1794-ųjų liepą neišvengė giljotinos.

    Plataus masto teroras pasireiškė 1820 m. Italijoje, kuri dar nebuvo savarankiška valstybė. To meto italų mafija, nuolaidžiaujant valdžiai, teroro priemonėmis kovojo su vietos monarchais: žudydavo policininkus, kalėjimų prižiūrėtojus, teisėjus, aukštus valdininkus, taip sėdama paniką visuomenėje.

    Istorikas Gediminas Kulikauskas 2008 m. pirmame žurnalo „Verslo klasė“ numeryje pažymėjo, kad anais laikais teroristai buvo tapatinami su anarchistais, dar vadinamais „bombistais“ arba „dinamito riteriais“. 1866 m. Alfredui Nobeliui išradus „saugius sprogimo miltelius“ (juos sudarė nitroglicerino, sorbento ir natrio karbonato mišinys), teroristams atėjo nauja era. Jau 1894 m. anarchistai nužudė Prancūzijos prezidentą, 1897 m. – Ispanijos premjerą, kitais metais – Austrijos-Vengrijos imperatorienę, 1900-aisiais – Italijos karalių, dar po metų – JAV prezidentą ir t.t. Taip anarchistai skleidė savo politines ir filosofines pažiūras (lot. anarchia – be valdovo).

    Terorizmo tėvu yra laikomas vokiečių rašytojas ir žurnalistas Karlas Peteris Heinzenas, pliekęs Prūsijos ir Vokietijos vyriausybes, rašęs pamfletus apie monarchus ir buvęs priverstas emigruoti į JAV, ten apleistas ir pasimiręs. Savo amžininkus jis stebino drąsiais anarchistiniais pareiškimais (pavyzdžiui, kad Žemėje reikia išžudyti kokius du milijonus žmonių, ir tai bus didžiausia revoliucija), dėl kurių ilgai neužsibūdavo ne tik kokiam nors leidinyje, bet ir Europos valstybėje.

    Jo pasekėjas – prancūzų anarchistas Paulas Brousse‘as, kuris susidėjo su socialistais ir reformas ragino įgyvendinti „visomis galimomis priemonėmis“, netgi bombų sprogimais (dėl to jis dar vadinamas „posibilistų įkvėpėju“). Jam pritarė kitas vokiečių anarchistas, „dinamito apaštalu“ vadinamas Johannas Mostas, kuris savo knygoje „Revoliucinis karas“ teigė, kad geriausia propaganda – teroras. Beje, tai jo išradimas – bomba, užmaskuota kaip pašto siuntinys.

    Pavojingas anarchizmo ir terorizmo mišinys

    Anarchizmo ir terorizmo mada išplito ir Rusijoje. Patirties pasisėmę Europoje, rusų idėjiniai anarchizmo vadai Piotras Kropotkinas (zoologas, geografas, evoliucijos teoretikas, o kartu ir komunistų ir bolševikų ideologas, Vladimiro Lenino laidavimu 1921 m. palaidotas Novodevičės kapinėse) ir Michailas Bakuninas (XIX a. vidurio anarchizmo filosofas, dukart išvengęs kartuvių, teigęs, kad „valstybė yra liaudies narvas, o jai sunaikinti būtinos radikaliausios priemonės“). Šiems teoretikams paruošus teorinę dirvą, teroristai nusinešė daugelio valstybių, tarp jų ir Rusijos, vadovų gyvybes.

    Jų įkvėptos atsirado ištisos teroristų vykdytojų organizacijos. Terorizmo analize susidomėjęs A. Michailovskis pamini tik keletą aktyviausių terorisčių moterų: Sofiją Perovskają (dalyvavo trijuose pasikėsinimuose į carą Aleksandrą II), Fanią Kaplan (būdama beveik neregė, 1918 08 11 dviem kulkomis sunkiai sužeidė V. Leniną, kurių viena turėjo lemtingos įtakos jo sveikatai), Ulriką Mainchof (jau po II pasaulinio karo veikė Vokietijos „raudonosiose brigadose“, plėšusiose bankus, žudžiusiose pareigūnus ir įkaitus), Pati Herst (JAV kairiosios teroristinės grupuotės „Symbionese Liberation Army“ narė, vykdžiusi daugybę teroro aktų, nuteista 1974 m.), Shinaz Amuri (arba Vafa Indris; pirmoji palestiniečių savižudė moteris, susisprogdinusi Jeruzalėje 2002 01 29; Saddamas Husseinas įsakė Bagdade jai pastatyti paminklą) ir t.t.

    Kaip čia nepaminėsi Lietuvos žydės „Raudonosios Emmos“… Kaune gimusi, dar paauglė su motina Taube Bienowitch persikėlusi į Sankt Peterburgą, o 16 metų išvykusi į JAV žydaitė Emma Goldman paties FTB įkūrėjo Johno Edgaro Hooverio buvo vadinama „pavojingiausia moterimi Amerikoje“. Emma susidėjo su darbininkų partijoms priklausančiais anarchistais ir naikino įmonių vadovus, įtakingus verslininkus, net buvo kaltinama dalyvavus pasikėsinant į JAV prezidentą William‘ą McKinley 1901 m. (iš tikrųjų jį nužudė jaunas lenkų kilmės anarchistas Leonas Czolgoszas, kurį savo ruožtu įkvėpė italas Gaetano‘as Bresci‘s, 1900 m. liepos 29 d. trimis šūviais susidorojęs su Italijos karaliumi Umberto I). 1917 m. ji terorizmo sėklą sėjo bolševikiniame Peterburge.

    Štai tokia toli gražu nebaigta anarchistų-teroristų plejada, kurią vienija vienas bruožas: tų laikų teroristai savo filosofiją mėgindavo pagrįsti įtakingų asmenų, valstybių vadovų nužudymais. Jų tikslas buvo atkreipti dėmesį į save, į savo judėjimo egzistavimą, įrodyti, kad žudymas ir naikinimas yra vienintelis būdas išspręsti dažniausiai vargingųjų problemas. Paprastai anarchistai ir teroristai būdavo kilę iš turtingų, gerbiamų šeimų, todėl kairiųjų organizacijoms jie būdavo geras jaukas palenkti šalininkus ir infiltruotis į darbininkų gretas.

    Terorizmas pakeitė kryptį

    2001-ųjų Rugsėjo 11-oji smarkiai pakeitė terorizmo veidą. Vienas iš teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ vadovų Aymanas Muhammadas Rabaie al-Zawahiris, kažkada Egipto islamiškojo džihado partiją („Egyptian Islamic Jihad Party“) prijungęs prie „Al Qaeda“ (jo žmona ir du vaikai iš šešių žuvo Afganistane) 2010-ųjų rugsėjį, per garsių teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone 9-ąsias metines, paskelbė straipsnį apie terorizmo raidos ypatybes. Jame jis apibrėžė, kas yra terorizmas. Tai ginkluota nereguliarių formuočių, kovojančių su valstybinėmis struktūromis ir gyventojais, vykdoma prievarta, siekiant tam tikrų politinių tikslų. Jis teigė, kad nėra nei formaliai teisinio, nei intuityvaus kasdienio tikslaus terorizmo apibūdinimo. Po Šaltojo karo kova su juo virto pagrindine įvairių valstybių vyriausybių išgyvenimo priemone.

    Iki II pasaulinio karo terorizmas turėjo tik idėjinę politinę kryptį – dažniau kairiąją negu dešiniąją. Po karo atsirado jo nacionalinė religinė atmaina. Kraštutiniai kairieji teroristiniai judėjimai reiškėsi Italijoje („Raudonosios brigados“), Vokietijoje (RAF), dešinieji – Lotynų Amerikoje (pavyzdžiui, „mirties eskadronai“). Ypač buvo išgarsėjusi ir iki šiol kitais pavadinimais Peru veikianti teroristinė grupuotė „Sendero Luminoso“ („Šviečiantis takas“), išpažįstanti marksizmą-leninizmą. 9-ojo dešimtmečio pradžioje ji lyg ir buvo likviduota, bet štai 2010 m. balandį priminė save: užpuolusi kolos plantacijose dirbusius darbininkus, sunaikino 200 jų, taip pat keletą policininkų ir pareigūnų. Grupuotės lyderis Abimaelis Guzmanas 1992 m. buvo įkalintas iki gyvos galvos, tačiau dalis „Šviečiančio tako“ pasitraukė į Kolumbiją, kur užsiima narkotikų gabenimu. Dabar kai kurie jos likučiai pasivadinę „Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotosiomis pajėgomis“ (KRGP).

    Al-Zawahiris neteisino radikalių islamo grupuočių, kurios vykdo daug teroro aktų nuo Indonezijos iki Rusijos ir JAV, tačiau manė, kad „Al Qaeda“, kažkada sukurta pačios CŽV kovai su sovietų invazija į Afganistaną ir dabar Vakarų nekontroliuojama, vykdo ne teroristinę, o šventą islamo išsaugojimo misiją. Jis tvirtina, kad daugelis pasaulio šalių įsitraukė į antiteroristinę kampaniją vien todėl, kad pateisintų savo iškeltus politinius šūkius ir išliktų valdžioje.

    Beprasmės Bostono aukos

    Tragedija Bostono maratone, atrodo, netelpa į jokius politinius senojo ar šiuolaikinio terorizmo rėmus. Kol kas nebaigtas šio teroro akto tyrimas, bet, atrodo, tai buvo dviejų čečėnų kilmės brolių iššūkis amerikietiškai krikščioniškai visuomenei, protestas prieš jų pageidavimų neįvykdžiusią Masačiusetso valdžią, tiesa, organizuotas iš anksto ir su aplinkinių pagalba.

    Kaip rašė laikraštis „The New York Times“, jie teroro aktą planavo liepos 4-ąją – JAV nepriklausomybės dieną, bet skubėjo, ir pasitaikė artimesnė proga – valstijoje pažymima Patrioto diena.

    Beje, Carnajevų šeima buvo tik kilusi iš Čečėnijos. Ją per stalininį 1944 m. valymą iš šios Kaukazo respublikos su daugeliu tūkstančių kitų deportuotojų išvežė į Kirgiziją. Vadinasi, jų tolesnį likimą galima užrašyti sovietiniams nusikaltimams. Vokiečių „Der Spiegel“ tvirtina, jog Tamerlano ir Džocharo tėvas Anzoras ten susibičiuliavo su kirgizų Al Capone vadinamu kriminaliniu autoritetu Azizu Batukajevu, taip pat kilusiu iš Čečėnijos. Šis ilgai sėdėjo kalėjime, ir balandžio 9 d., likus savaitei iki tragedijos Bostone, jį iš ten išleido. Vakarų spauda mano, kad Carnajevai gavo iš savo vienminčio instrukcijas…

    Kitaip sakant, galima tik pritempti, kad, kaip rašo leidinio „Rusų Vokietija“ portalas, visos teroro šaknys eina iš Čečėnijos. O jeigu ir taip, tai ir šiose šaknyse galima įžvelgti senos stalininės politikos – išdraskyti tautas, išnaikinti jų genofondą, išvalyti nuo sistemai nepageidaujamų ūglių – metodus. Nuo jų kentėjo ne tik lietuviai, rusai ar ukrainiečiai, bet ir Kaukazo tautos, kuriose jau cariniais laikais Maskva įžvelgė pavojingą pasipriešinimo jos interesams regione užtaisą.

    Jeigu jis suveikė dabar Bostone, atnešdamas šimtus sužalotų žmonių, tai dėl to kaltę turi prisiimti ir negailestinga genocido sistema, kuria savo tikslams naudojasi šiuolaikiniai ideologai. Nuolat Rusijoje persekiojamų čečėnų auganti emigracija į JAV (vien per pirmą šių metų ketvirtį į Ameriką emigravo 2959 Rusijos piliečiai, iš jų pusė – čečėnų) pagimdė ir amžiną terorizmo virusą, kuris keičiasi, leidžiasi prijaukinamas ir sukelia skaudžias ligas ten, kur jų mažiausiai laukia. ■

  • ATGAL
    Apie sugebėjimą skaičiuoti ir naujus ES planus
    PIRMYN
    Niūri ekonominė prognozė: pavasaris į ES ateis dar negreit
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.