Toji didelė ir skirtinga Kinija | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Toji didelė ir skirtinga Kinija

  • Data: 2011-10-28
    Autorius: Raminta ŽŪSINAITĖ

    Daug kas klausia, kodėl būtent Kinija? Ko belstis į tą ne itin teigiamais stereotipais apaugusią šalį? Lyg Gariūnų turguje būtų maža made in china dalykėlių, o ir patys kinai mums jau seniai nebe egzotika. Vis dėlto du keliautojai iš Lietuvos nusprendė nuvykti į Kiniją ir sugriauti arba patvirtinti įvairiausius mitus apie šią šalį.

    Iš Paryžiaus pakilę skrydžiui į Šanhajų greitai užmigome ir po maždaug devynių valandų pabudome jau kažkur virš Mongolijos. Dar kelios valandos – ir Šanhajų jautėme po savo kojomis. Pirmiausia patirtis Kinijoje buvo karštis. O taip, vasarą ten labai karšta. Buvo dienų, kai termometro stulpelis rodydavo 37 laipsnius karščio. Ačiū Dievui, naktimis „atvėsdavo“ iki 29 laipsnių. Taigi kiniškos vėduoklės ir skėtukai čia vasarą – pagrindiniai atributai.

    Šanhajus – kontrastų miestas. Čia galima pamatyti visko: šalia milžiniškų dangoraižių stūkso vargingas kvartalas, šalia garsiausių firminių parduotuvių vyksta nuolatiniai turgūs, kur galima nusipirkti visko – nuo įvairiausių nematytų vaisių, jūros gėrybių, varlių ar gyvačių iki pigių kiniškų drabužių, šilko ar išmaniųjų telefonų… Tokiose gatvelėse ir verda tikrasis kinų gyvenimas: vargana būtis sumišusi su šypsenomis žmonių, drauge vakarieniaujančių, žaidžiančių kiniškais šachmatais, geriančių tradicinę žaliąją arbatą. Turistų čia sutiksi nedaug, nepamatysi išpuoselėtų kiniškos architektūros namelių ar šventyklų – čia tikroji Kinija. Tad šviesiaplaukė turistė, praėjusi pro šalį, patraukė ne vieno kino žvilgsnį, lydimą nihao (liet. labas) – kinams esame tikra egzotika.

    Eismas Šanchajuje judrus. Čia ne vairuotojai turi būti dėmesingi, o patys pėstieji. Automobilių, motorolerių ir dviračių prigrūstose gatvėse verda nuolatinė kova už būvį ir nesvarbu, dega žalias ar raudonas šviesoforo signalas…

    Kinams labai svarbus socialistinėje santvarkoje propaguojamas kolektyviškumo jausmas. Nors kapitalistinės idėjos čia užima beveik tokią pat vietą kaip socialistinės, vis dėlto kinai labai draugiški žmonės ir teikia daug dėmesio socialiniams ryšiams stiprinti užsiimdami bendra veikla. Vieną vakarą buvome nustebinti kiniškos makarenos miesto parke, kur su atsidavimu šoko bent kelios dešimtys kinų, kitą vakarą stebėjome parko diskoteką, daugybę kartų matėme kinus žaidžiančius stalo žaidimus ant suoliukų, o bendra rytinė ar vakarinė mankšta buvo dažnas reginys, tarsi nukėlęs mums į sovietinius laikus…

    Sudžou, Handžou ir Nandžingas

    Savo odisėją pradėjome lankydami aplink Šanhajų esančius miestus. Kinų Venecija vadinamame Sudžou, gražioje kavinukėje prie miesto kanalo užsisakėme kiniškos arbatos ir stebėjome praplaukiančius laivelius. Nors ramybės nedavė kitąpus į vandenį pilamos pamazgos ir nuolat šviesiaplaukius mėlynakius, gurkšnojančius arbatą, fotografuojantys kinai, visgi Sudžou su savo gyvų šilkverpių ekspozicijomis, Konfucijaus ir Budos švetyklomis bei įspūdingo grožio parkeliais paliko gerus atsiminimus.

    Handžou miestas garsėja didžiuliu ežeru, apaugusiu lotosų žiedais. Ežero apylinkėse galima pasivaikščioti išpuoselėtais per vandenį vedančiais takais, užlipus ant kalvų iš aukštai stebėti ežerą supančias pagodas, šventyklas arba leistis kiniškais laiveliais į vakarinį pasiplaukiojimą.

    Savo pėdsakus palikome ir dukart Kinijos sostine buvusiame Nandžingo mieste. Nandžingas – miestas, dabar likęs didžiųjų Kinijos miestų šėšėlyje, tačiau garsėjantis savo istorine praeitimi. Tai vienas iš nedaugelio Kinijos miestų, išsaugojusių įspūdingą sieną, juosusią miestą dar Mingo dinastijos laikais 14–15 amžiuje. Didžiausias miesto skaudulys – prisiminimas apie japonų okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuos įvykius šiandien mena didžiulis memorialinis muziejus.

    Kiniška Maljorka

    Į Šiamenį nusprendėme vykti pasižiūrėti kiniško kurorto. 15 valandų traukiniu iš Šanhajaus – ir mes jau Fudžianio provincijoje, garsėjančioje žaliosios arbatos tradicijomis. Reikia pripažinti – kurortas nenuvylė. Miestas pastatytas ant salų, o gerai nustačius kryptį, galima pamatyti ir Taivaną. Naktį apšviestos salos sukuria mistišką nuotaiką ir jautiesi tarsi per romantišką pasimatymą ant Palangos tilto. Tik Palangai įprasto vasarinio vaizdo – įdegusiais kūnais nusėto paplūdimio – čia tikrai nerasite. Nors ore tvyro 30 laipsnių karštis, tačiau maudynės kinams yra svetimos. Dauguma kinų net plaukti nemoka. Tačiau kaip mes, lietuvaičiai, neįmerksime kojų į banguotą Rytų Kinijos jūrą. Pasigavę bangas, šiurpinome vietinius prašalaičius.

    Trečias pagal dydį

    Į Guandžou atvykome dar kartą patyrę kultūrinį šoką. Nebelikus miegamų vietų, teko 15 valandų praleisti žemiausios klasės traukinyje ant kietųjų sėdynių tarp nustebusių kinų. Negana to, netrukus įlipo ir priešais mus ant keturių sėdynių įsitaisė kinų šeimynėlė su penketu klegančių vaikų, kurie po kelių valandų pasiutusio dūkimo ramiai ir organizuotai sumigo mums po kojomis… Ilgai galvojome, kur čia ta vieno vaiko politika, bet mūsų kojos buvo greitai panaudotos kaip pagalvės, tad netrukus pasinėrėme ir į filosofinius apmąstymus apie mums tokią artimą fizinio integralumo sąvoką…

    Guandžou, trečias pagal dydį Kinijos miestas, tikrai pasirodė didelis. Žmonių jūra tiek ant žemės, tiek požemyje. Kai kinų tiek daug, požeminis gyvenimas atrodo vis realesnis ir jau nebe toks tolimas. Guandžou turėjome nedaug laiko, tad leidomės į naktinį dviejų valandų kruizą Perlo upe.

    Guilinas ir Jangšuo

    Atsibastę į Guiliną, iškart pajutome kitokią Kiniją. Ši provincija garsėja įspūdingomis klinčių uolomis, kurios sukuria neapsakomo grožio kraštovaizdį. Turistai į šias apylinkes plūste plūsta, dėl to čia labai daug vakarietiškam skoniui pritaikytų restoranų, parduotuvių, barų. Su dauguma kinų čia ir anglų kalba susišnekėsi. Taigi globalizacija palietė jau ir šį pasakišką kampelį. Iš Guilino Li upe maždaug trejetą valandų bambukinėmis (tiksliau tariant, bambuko imitacijos) valtimis plaukėme iki mažo Jangšuo miestelio iš arčiau apžiūrėti uolų, pasimaudyti upėje ir pamatyti kinišką kaimą. Motoroleriu apvažiavę aplinkinius kaimelius, pamatėme, iš kur atkeliauja ryžiai ir kaip gyvena vietiniai žmonės. Ryžių plantacijos Pietų Kinijoje yra įspūdingo kraštovaizdžio dalis, verta fotografijos.

    Civilizacijos pakraštys

    Turbūt neatspėsite, kuo labiausiai garsėja Čengdu miestas. Ogi pandomis. Pamačiusi pandas, galų gale radau atsakymą į klausimą, kodėl mes, žmonės, taip jomis žavimės. Pandos mums mielos todėl, kad jų elgesys, o tiksliau tingulys, labai panašus į žmogaus… Šia prasme esame giminaičiai. Pandų rezervate praleidome beveik pusdienį, mokėmės iš pandų naujų tinginiavimo būdų, patogiausių miegojimo pozų, lėto ir sveiko valgymo įpročių.

    Iš Čengdu miesto organizuojamos kelionės į Tibetą – čia yra tarsi paskutinė stotelė prieš prasidedant Himalajų prieigoms arba į Šiaurę – Gobio dykumai. Kadangi Tibetui laiko jau nebeturėjome, nuvykome į netoliese esantį Emei kalną, vieną iš šventųjų Budistų kalnų. Į kalną lipome apie devynias valandas, kol pasiekėme trijų kilometrų aukštyje įsikūrusį budistų vienuolyną, kuriame apsistojome nakčiai. Nusilupinėjusios sienos ir girgždančios grindys vienuolynui teikė vien tik žavesį, o mistiška, bet jauki atmosfera su besimeldžiančiais vienuoliais nukėlė mus visai į kitą pasaulį.

    Pakeliui į kalną matyti vaizdai atpirko visą nuovargį ir jau nebeskaičiavome keliolikos tūkstančių laiptelių. Tekant saulei, tęsėme žygį į kalno viršūnę ir kartu su pakeliui sutiktais dviem budistų vienuoliais iki vidurdienio pasiekėm tikslą. Viršūnė pakerėjo įspūdingo dydžio auksine Budos statula ir šventyklomis, tačiau tolimųjų tolių per debesis išvysti nepavyko.

    Atsargiai, čia sostinė

    Į Pekiną vėlavome atvykti beveik keturias dienas, tad Kinijos sostinei apžiūrėti turėjome tik vieną dieną. Išvargę po dviejų parų kelionės traukiniu, kur iškentėjom dvi naktis knarkiančių kinų orkestrą, pagaliau atsidūrėme Pekine. Išėję iš traukinių stoties, pasijutome tarsi Minske ar Maskvoje. Čia, ko gero, labiausiai ir pajutome nematomą komunizmo ranką. Per visą Tian‘ameno aikštę regėjome nusidriekusią eilę prie kinų didvyrio Mao Dzedungo mouzoliejaus, o aikštę nuolat sergstintys kariškiai mus iškart perspėjo, kad su marškinėliais „Laisvė Tibetui“ čia geriau nesirodyti…

    Apžiūrėti Pekiną per vieną dieną – sudėtinga misija, nors bendrą įspūdį susidaryti suspėjome. Turbūt svarbiausia turistinė vieta Pekine – Uždraustasis miestas. 500 metų šis vadinamasis miestas mieste, užimantis beveik 180 akrų, tarnavo ištisoms imperatorių dinastijoms, o paprastiems mirtingiesiems buvo draudžiama ne tik į jį užeiti, bet ir tarti jo vardą. Juokaujama, kad praeityje prašalaičiui, užklydusiam į imperatoriaus rūmus, bilietas kainuodavo jo paties gyvybę. Šiandien bilietas kianuoja viso labo tik 25 litus. Paskutinis imperatorius šiuose rūmuose gyveno iki Antrojo pasaulinio karo, kuomet į valdžią atėjo komunistų partija. Įspūdingo kruopštumo rūmų architektūra atskleidė to meto Kinijos galybę.

    Paskutinė stotelė

    Iš Pekino patraukėme jau į galutinę stotelę – Čingdao miestą, iš kurio turėjome pakilti skrydžiui namo. Čingdao išties labai savotiškas miestas, turintis savo specifiką. Tai miestas prie jūros, apsuptas kalnų ir dar turintis dvi upes. Atrodo, ko daugiau reikia. Čingdao labai vakarietiškas ir modernus miestas, sunku net patikėti, kad ten Kinija: mieste apstu dangoraižių, kuriuose įsikūrusios garsiausios pasaulio firmos, aplink išpuoselėti parkai ir paplūdimiai.

    Taigi, baigiant pasakoti savo įspūdžius iš šios tokios tolimos mums šalies, būtų galima drąsiai paneigti populiariuosius stereotipus apie Kiniją. Visų pirma, Kinijos jokiais būdais nebegalime vadinti neišsivysčiusia ar atsilikusia šalimi, kurioje galima rasti tik pigią darbo jėgą. Mums, europiečiams, o ypač lietuviams, vystymosi tempų reikėtų tik pasimokyti, ką jau kalbėti apie esamus kinų laimėjimus mokslo, transporto infrastruktūros ir kitose srityse. Be to, kinai puikiai išmano geografiją ir istoriją – nebuvo nė karto problemų aiškinant, kur ta Lietuva, beveik visi žinojo, kad Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, o dauguma kinų iškart pavadindavo Lietuvą krepšinio šalimi, vienas kitas gudresnis net ir Sabonį paminėjo.

    Kinija tokia didelė, kad čia skirtingi regionai iš tiesų yra skirtingi – skiriasi tiek žmonės, tiek gamta, tiek architektūra. Smagu būdavo, kuomet pavargę nuo didmiesčių triukšmo, intensyvaus eismo, daugybės žmonių, šviesų ir parduotuvių, pasinerdavome į gamtą, apsuptą kalnų, jūrų ir bambukų miškų.

    Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo.

  • ATGAL
    Nepaprasta Himalajų trauka
    PIRMYN
    „Tadas blinda. Pradžia“ – tarp reklamos ir istorijos paraščių
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.