Mūzos dvelksmas

  • TOMAS DIRGĖLA: „TAI TĖVAI TURI DIRBTI, KAD VAIKAI SKAITYTŲ.“

  • Data: 2016-02-27

    Naujus metus norime pradėti skirdami dėmesio vaikų literatūrai. Šį kartą kalbiname Tomą Dirgėlą, kurio knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ Metų knygos rinkimuose – vaikų literatūros kategorijoje – buvo įtraukta tarp penkių geriausių. Jaunas autorius savo kūrybą yra skelbęs kultūrinėje spaudoje, o debiutinė jo trumpųjų dramų ir pasakėčių knyga „O tempora!“ išleista dar 2013 m. Tomas Dirgėla mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo kūrybą, vaikų literatūros specifiką ir pasidalyti kūrybos ištrauka iš savo knygos „Apie raganą Šiokiątokią“ (Dominicus Lituanus, 2014).

    Ar tau svarbus faktas, kad tavo parašyta knyga pateko tarp Metų geriausių?

    Jau vien pats patekimas į šį sąrašą man yra pasiekimas. Laimėti būtų gal ir šiek tiek keista – vėliau turėčiau tarsi kartelę, kurią sunku būtų pasiekti. Jei į tokį sąrašą būtų patekusi kokia trečia ar ketvirta mano knyga, būtų kažkaip natūraliau. O dabar bijau, jog bus sunku išlaikyti tą lygį. Kaip ten bebūtų, esu nusiteikęs kurti toliau ir nesustoti.

    Pastaruoju metu tavo publikacijų kultūrinėje spaudoje nebeliko. Sakyk, ar turi planų parašyti trumpesnės apimties kūrinių?

    Buvo laikotarpis, kai publikuodavausi tikrai dažnai ar net, sakyčiau, per dažnai. Anuomet stebėjausi, kodėl žinomi rašytojai visiškai nesipublikuoja spaudoje, o tik rašo knygas. Bet štai tik dabar, jau išleidęs antrą knygą, supratau, koks ilgas, daug jėgų bei energijos reikalaujantis yra knygos rašymo procesas. Anksčiau buvau toks žmogus, kuris kažką padaręs norėdavo greitai sulaukti rezultatų. Gal todėl ir tos publikacijos kultūrinėje spaudoje buvo kiek per dažnos. Dabar į visus dalykus žiūriu kiek ramiau, neskubu, rašau knygą ir koncentruojuosi į kur kas ilgesnį, bet svarbesnį procesą.

    Pirmoji tavo knyga buvo sudaryta iš trumpų dramų bei pasakėčių. Kultūrinėje spaudoje esi publikavęs trumpus esė, praėjusiais metais pasirodė jau minėta vaikams skirta knyga. Sakyk, kokie yra artimiausi kūrybiniai planai?

    Tikriausiai pasiliksiu prie vaikų literatūros. Atradau save šioje terpėje ir tikrai puikiai jaučiuosi. Susipažinau su kitais autoriais, o ypač smagu bendrauti su skaitytojais. Dalyvavau jau ne viename susitikime, kurie suteikia daug džiaugsmo bei energijos. Jausmas bendrauti su vaikais, kurie perskaitė tavo knygą, yra puikus. Itin smagu matyti jų degančias akis bei įtemptas ausis, kai jiems skaitau. Smagu sulaukti atgalinio ryšio iš tų, kurie jau būna perskaitę mano knygelę. Vaikai labai atviri, jie pasako, kurios vietos jiems labiausiai patiko, kurios ne, o tas bendravimas iš tikrųjų skatina rašyti toliau. Tiesą sakant, po susitikimų paprastai vaikai manęs kažko klausinėja ir dažnai nutinka taip, kad iš jų užduotų klausimų gimsta siužetai naujoms pasakoms. Apskritai kiekvienas susitikimas su vaikais duoda energijos visai savaitei. Atrodo, susitikimas trunka vos valandą, bet energijos užtaisas tikrai didžiulis.

    Kokia, tavo nuomone, yra dabartinė situacija vaikų literatūroje?

    Gyvename tokiais laikais, kai išleisti knygą – labai lengva. Tad vaikams skirtų knygų labai daug. Kažkas iš vaikų literatūros specialistų tokias knygas buvo įvardijęs kaip „senelių knygos anūkams“. Tad pasitaiko tų banalybių bei grafomanijos, kurias už pinigus leidyklos išleidžia, o tada tokios knygos atkeliauja ir į bibliotekas bei knygynus. O štai lietuvių autorių paaugliams skirta literatūra tikrai atsigauna. Atrodo, dar prieš porą metų į minėtus Metų knygos rinkimus buvo atrinkta vos viena šiai kategorijai skirta knyga, tačiau kasmet šio žanro knygų kokybė gerėja. Pats bandau perskaityti ir naujas knygas, tačiau daugiausia dėmesio skiriu vaikų literatūros klasikai.

    Ar yra kokių nors tabu vaikų literatūroje?

    Manau, turėtų būti. Žinoma, esu už žodžio laisvę, gerbiu ją. Kalbant apie vaikus, ją vertėtų kažkaip vos vos įrėminti. Kad ir kaip keistai skambėtų. Vaikas linkęs visą sugerti, o žinant tai, kad knygos keičia ne tik gyvenimą, bet ir formuoja pasaulėžiūrą, vertėtų pagalvoti apie jiems skirtų knygų turinį. Manau, kad ribos turėtų būti.

    Rašai vaikams, sakyk, kas, tavo nuomone, padeda išugdyti meilę literatūrai?

    Tam, kad vaikai skaitytų, didžiulį darbą turi padaryti tėvai. Tai tėvai turi dirbti, kad vaikai skaitytų. Kartais nepagrįstai kaltinami mokytojai, esą jie neišugdo meilės skaitymui. Paprastas pavyzdys: jei vaikas nemato skaitančių knygas tėvų, jis ir pats niekada neskaitys. Žinoma, kartais ir blogi pavyzdžiai veikia. Kaip ten bebūtų, vaikus geriau užkrėsti savo pačių sektinu pavyzdžiu.

    Kaip supratau, po paskutinės knygos pasirodymo rankų sudėjęs nebuvai? Gal gali pasidalyti apie dar rašomus kūrinius bei kaip atsiranda vaikams skirtos literatūros siužetai?

    Šiuo metu bandau užbaigti vieną knygą, dar vieną esu įpusėjęs. Pastaroji turėtų būti kiek kitokia, skirta vaikams nuo dvylikos metų, gal kiek rimtesnė, bet šiuo metu esu kiek užstrigęs. Kai įpusėjau antrą knygą, nieko nebeparašau. Manau, reikia šiek tiek palaukti. Dėl siužetų tai būna visaip. Naujausios knygos sumanymas kilo stovint autobusų stotelėje. Buvo pavasaris, stovėjau „Žalgirio“ stotelėje Šnipiškėse. Laukiau autobuso ir užsižiūrėjau į vaikščiojantį balandį. Stebėjau tiek savo, tiek balandžio šešėlius ir nusprendžiau tais šešėliais sužaisti. Nutaikiau savo šešėlį taip, kad balandis atrodytų tarsi tupintis man ant peties. Padariau nuotrauką ir po kiek laiko pagalvojau, kad jai tiktų pavadinimas „Pirato balandis“. Tada po kiek laiko kilo mintis, kad būtų galima parašyti tokią istoriją apie baltą balandį, kuris pavirto papūga, o paskui pasileido į įvairius nuotykius su piratais… ■

    KELETAS ŽODŽIŲ APIE KATINO PELĖS VARDĄ

    Kartą raganą Šiokiątokią užplūdo liūdesys ir ji nusprendė įsigyti augintinį.

    Žurnale „Raganos“ ji perskaitė, kad garsios ir žinomos šiuolaikinės raganos mėgsta peles. Jas galima apkirpti, supinti ar net perdažyti ryškiai žaliai ar blyškiai mėlynai, nešiotis kišenėje ar madingame rankinuke.

    – O tai tau! – šūktelėjo iš džiaugsmo Šiokiatokia.

    – Kam, ar man? – ataidėjo iš miško glūdumos.

    – Ne, ne tau! – atsišaukė ragana.

    – Ech… Kaip ne man, taip ne man…

    Ragana pinigų tuo metu turėjo ne per daugiausiai, o per mažiausiai (neseniai teko atsiskaityti už malkas, internetą ir elektrą), tad nusprendė traukti turgun. Girdėjo, kad ten viskas pigiau.

    Apėjusi turgų kelis kartus, Šiokiatokia buvo beprarandanti viltį rasti nebrangią pelę. Bet nei iš šio, nei iš to, o tiesiai iš dešinės prie raganos priėjo žmogelis ir mandagiai paklausė:

    – Atleiskite, ar kartais ne jūs pametėt viltį?

    – Oi, aš, aš! Labai ačiū! – padėkojo Šiokiatokia už sugrąžintą viltį ir saugiai įsidėjo į rankinuką.

    Netrukus ragana metė žvilgsnį į vieną pardavėją.

    – Ponia, nemėtykit žvilgsnio kur pakliuvo! – užkliudytas pasipiktino pardavėjas.

    Šalia jo stovėjo kartoninė dėžė, ant dėžės puikavosi užrašas „Dėžė“.

    Pamaniusi, kad viduje gali būti pelė, ragana prekeivio paklausė:

    – Ar toje dėžėje kartais ne pelė?

    Pardavėjas šyptelėjo kiek suktai ir maloniu balseliu patikino:

    – Pelė, pati tikriausia pelė… Negi katinas. Prisiekiu. Pridėkit ausį. Girdit, kaip cypsi? Katinas juk necyptų kaip pelė. Jam būtų mažų mažiausiai gėda!

    – Gal ir teisybė… Beje, o ko jūs taip suktai šypsotės? – vėl įtariai paklausė ragana.

    – Galiu šypsotis tiesiai, – atsakė pardavėjas ir šypseną ištiesino.

    Ragana pridėjo prie dėžės ausį ir išgirdo cyptelėjimą.

    Grąžinusi ausį į vietą, Šiokiatokia sumokėjo keturis popierinius ir saujelę nepopierinių pinigų ir laiminga su dėže parskuodė namo.

    – Dabar gyvensiu kaip iš „Raganų“ žurnalo! – džiūgavo Šiokiatokia.

    Ragana atidarė dėžę. Dideliam (dviejų metrų) nustebimui, ji išvydo ne pelę, o juodų juodžiausią katiną. Katinas ir toliau elgėsi it kokia pelė, todėl ragana nutarė, kad tai ir yra pelė.

    – Tik kiek didoka. Matyt, valgi. Ir prausta senokai, juoda kaip derva…

    Prileidusi į vandenį karštos vonios ragana suprato, kad kažkas čia ne taip. Greit sumetusi kas, karšto vandens prileido į vonią.

    Šiokiatokia išmuilino katiną muilais ir šampūnais taip gausiai, kad sunku buvo susigaudyti – ar tai jazminų, ar ramunėlių, o gal ūkinio muilo ar levandas auginančio ūkininko kvapas.

    Trynė ragana gyvūnėlį dviem kempinėmis ir keturiais trintukais vienu metu. Paskui putas nuplovė vandeniu ir pamatė tą patį juodą katiną. Tik labiau kvepiantį.

    Neaišku, ar dėl balon išpilto vandens, ar dėl labai jau katiniškos pelės, Šiokiatokia nuliūdo ir užmigo. Užtai susapnavo gana linksmą sapną apie turgų…

  • ATGAL
    MICHELIO HOULLEBECQO „PASIDAVIMAS“ – NE GĄSDINIMAS, O RAGINIMAS SUSIMĄSTYTI
    PIRMYN
    Evelina Verbickaitė: „Vertingoje knygoje prasmės iškyla kaip įtampa tarp jas šifruojančio autoriaus ir bandančio atkoduoti skaitytojo, atradus siūlo galą randasi naujas požiūris, nauja savęs interpretacija“.
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.