Tomas Norkaitis: Eilėraštis yra tarsi mįslė pačiam sau. Kartu ir atsakymas… | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Tomas Norkaitis: Eilėraštis yra tarsi mįslė pačiam sau. Kartu ir atsakymas...

  • Data: 2014-07-15

    Tomas Norkaitis (Viliaus Arlausko nuotrauka)

    Šį mėnesį jus, „Apžvalgos“ skaitytojai, noriu supažindinti su Tomu NORKAIČIU. Tauragėje užaugęs vaikinas Vilniaus universitete įgijo istorijos bakalauro diplomą, vėliau ir ekonomisto išsilavinimą. Tomo kūryba publikuojama kultūrinėje spaudoje nuo 2006 m. Nors, kaip sako Tomas, skaitydamas savo kūrybą, vis dar jaučiasi nedrąsiai, jaunuolis buvo įvertintas ne viename konkurse. Kuklus tauragiškis sutiko duoti savo pirmąjį interviu ir pasidalinti savo kūryba su „Apžvalgos“ skaitytojais.

    Priešingai nei dauguma jaunųjų poetų ir prozininkų, kultūrinėje spaudoje, skaitymuose dalyvauji palyginus retai. Sakyk, kodėl taip atsitiko?

    Nemėgstu piršti savo eilėraščių. Apskritai, mano svarbiausias darbas – užrašyti. Jei tie eilėraščiai bus ko nors verti, aš tikiu, kad jie vienokiu ar kitokiu būdu anksčiau ar vėliau savo skaitytoją pasieks. Pradėjau rašyti paskutinėse mokyklos klasėse. Mokiausi Tauragės „Versmės“ gimnazijoje ir per lietuvių kalbos pamokas pradėjau aprašinėti ir rimuoti tai, ką matydavau aplink. Paskui mano sąsiuvinis su tais šmaikščiais eilėraščiais keliaudavo po klasę ir būdavo smagu matyti skaitančius ir besišypsančius klasiokus. Vėliau atvažiavau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Susipažinau su Tomu (Taškausku, – aut. past.), išsikalbėjome ir sužinojau, kad jis rašo eilėraščius. Tada vieną kartą, parėjęs namo, per penkias minutes parašiau eilėraštį, kuris taip ir vadinosi – ,,Penkios minutės“ – ir jį Tomui atidaviau. Jis sako: „betgi šitas eilėraštis yra jėga“. Tuo metu aš užrašinėdavau savo eilėraščius ant visokių popieriaus skiaučių ar sąsiuvinio lapų ir atiduodavau Tomui, kaip labiau šiame reikale patyrusiam kolegai. Jis ką nors tokio pasakydavo – „na, neblogai“ arba „galima ir geriau“. Aš nežinojau, kad jis juos renka ir dar netgi vėliau perkėlė į kompiuterį. Kiek vėliau atidavė man tuos rankraščius – jeigu būtų išmetęs, aš net nežinau, ar mes šiandien kalbėtume apie poeziją.

    Tik ką pradėjus rašyti, turėti tokį žmogų, kuriam gali parodyti pirmuosius bandymus, tikriausiai, yra labai naudinga?

    Taip. Džiaugiuosi, kad turiu keletą bičiulių, kurių nuomonė man labai svarbi. Vėliau supratau, kad iš pradžių eilėraštis turi praeiti paties cenzūrą, inkubacinį periodą. Parašęs eilėraštį, padedu ir po kiek laiko, dažnai po kelių savaičių, pažiūriu į jį iš naujo ir nusprendžiu, ar jis vertas dėmesio. Ar jis dar gyvas, ar jis gali gyventi be manęs. Jeigu jis gyvas – tai tegul gyvena. Tada jau galima parodyti keliems bičiuliams. Jei ir jie sako, kad neblogai, galima pagalvoti ir apie publikaciją. Tiesą sakant, poezija man buvo ne tiek svarbi, netruktelėjo vidun iki tol, kol į mano rankas nepapuolė Gintaro Grajausko knyga „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“. Tai iki šiol viena mėgstamiausių mano poezijos knygų. Tada pagalvojau – va, pasirodo, galima rašyti ir šitaip. Man tai buvo didelis atradimas. Vėliau buvo ir „Eilėraščiai savo kailiu“. Ne ta „poetiškoji“, estetiškoji poezija, bet ta, kuri patraukia tikrumu, gyvumu, įžvalga. Kai pirmą kartą skaičiau savo kūrybą 2006 m. Mokytojų namuose, galbūt ir Tomas manęs nebūtų įkalbėjęs, bet kai sužinojau, kad komisijoje bus G. Grajauskas, supratau, kad reikia sudalyvauti. Taip išėjo, kad laimėjo viena mergina, o aš likau antras. Po kiek laiko, neįtikėtina, man parašė pats G. Grajauskas, kuris pasiūlė publikuotis „Gintaro lašuose“. Dabar atrodytų – kas čia tokio, bet iki pat šiol man tai vienas didžiausių įvertinimų.

    Kas tau atrodo svarbiausia kūryboje?

    Nekurti. Tiesą sakant, viską tuo ir pasakiau. Kai ne tu kalbi, o per tave kalba. Neseniai skaičiau Č. Milošo „Poezijos liudijimą“. Ten jis sako apie save: „atvirai kalbant, visą gyvenimą buvau daimono valdžioje ir nelabai suprantu, kaip atsirado jo diktuojamos eilės“. Jeigu leisit, man ir panašiai – kaip man padiktavo mano daimonas, taip ir užrašiau. Pačiam įdomu, iš kur tie žodžiai. Eilėraštis yra tarsi mįslė pačiam sau. Kartu ir atsakymas. Tu pats nustembi, ką tau kažkas nori pasakyti tais eilėraščiais, kuriuos parašai. Ir rašai ne dėl to, kad žinai, o dėl to, kad nežinai. Nes žinantieji tyli ir atlaidžiai šypsosi.

    Ar tu gali kalbėti apie savo eilėraščius? Vyrauja nuomonė, kad jei gali pasakyti tai, ką nori, eilėraščių nebūtina rašyti. O kaip tau atrodo? Ar gali savo kūrybą interpretuoti, komentuoti?

    Negaliu, bet darau nuodėmę ir kalbu. Svarbiausia ten pasakyta, o kalbėti apie tai… Jei dabar pasakyčiau, kad nieko negalima komentuoti, tai tarsi daugiau ir nebūtų apie ką kalbėti. Kas skiria eilėraštį nuo ne eilėraščio – vienas iš tų klausimų, apie kuriuos mąstau iki šiol. Mano tekstai iš pažiūros linksta į tą paprastą kasdienį kalbėjimą – tai kodėl čia eilėraštis? Kasdienybėje kalbi tu, o eilėraštyje kalba pati kalba. Nežinau, ar visad tai pavyksta. Šiaip – dar reikia užaugti ir iki to paprasto kasdienio kalbėjimo, nes paprastumas, nuoširdumas – netgi nuoširdumas pačiam su savimi – yra vis rečiau pasitaikančios vertybės.

    Tavo kūryboje randu buities nuotrupų, pavyzdžiui: „aš tiesiog eilinį kartą/ apimtas vienišumo/ noriu, kad man/ parašytų graži/ ir protinga mergina“. Kaip tu suvoki skirtį tarp kūrybos drąsos ir tavo asmeninės patirties, nes man atrodo, kad ji čia persipina?

    Gera „kūryba“, geras eilėraštis yra daugiau negu tu. Šita ištrauka yra iš mano pirmesniųjų eilėraščių, besimokant to paprasto kalbėjimo, kai dar tikrai sunku atskirti, kur aš, o kur tas eilėraščio kalbantysis. Jis turi ir įdomią istoriją. Jo pavadinimas buvo telefono numeris ir, kai šį eilėraštį publikavo, man iš tikrųjų skambino ir žinučių gavau. Neatsiliepiau, bet į žinutes atrašiau. Kūrybinė ir asmeninė drąsa būtų buvusi parašyti savo tikrąjį telefono numerį, o ten buvo specialus, atskiras šitam eilėraščiui. Po keleto metų bandžiau „atgaivinti“ šitą numerį, bet nepavyko, tai galvoju, gal, reikalui esant, reiktų keisti eilėraščio pavadinimą.

    Esu sulaukęs nemažai priekaištų dėl to savo kūrybos paprastumo, netgi banalumo ir reikia pripažinti, kad šitie dalykai nėra taip jau toli vienas nuo kito ir visuomet yra pavojus. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Įdomu tai, kad vieni už tą paprastumą peikia, o kiti vertina.

    Pats didžiausias pavojus yra tiems kolegoms ir filologams, kurie per daug užsižaidžia su žodžiais, su devynaukštėm metaforom ir nejučia ima rašyti – sakykim tiesiai – apie nieką. Žodžiai turi nurodyti kažkokią tikrovę, o ne būti tušti žaisliukai. Kitaip lieka tik triukšmas ir, paklausius tokios „poezijos“, paskui norisi paklausyti tylos.

    O kaip tavo patirtys, kaip žmogaus, ir to, kuris, kaip tu sakai, kalba per tave kūryboje? Visgi numeris eilėraštyje buvo tavo.

    Per subjektyvumą į universalumą, per žmogų į žmogiškumą. Tie universalūs, fundamentalūs dalykai ir yra patys įdomiausi. Pamatyti juos, atrasti. Taigi dar graikų mituose viskas buvo aprašyta, o aš, geriausiu atveju, tik atrajoju to nuotrupas. Ir tai jau gerai, jau ir tai man įdomu. Autentika gali būti tik tada, kai susiduria tie dalykai – ir subjektyvumas, ir objektyvumas. Mes esam tarsi surišti tais universaliais dalykais, jie „teka“ per mus – kitaip net nesusikalbėtume. Jei neišeisi iš  asmeninių smulkmenų aukščiau, taip ir liksi ten kažkur vienas su savim. Mes nešiojamės žmogiškumą ir visa kita, ką nešiojamės, ir niekur nuo to nepabėgsim. Tiesą sakant, vis rašiau eilėraščius uosdamas, kad yra kažkas visiškai tikro, neabejotino ir nekintamo. Gal nuo čia ir prasideda tikėjimas, visų pirma – Tikrove, kad ji apskritai tokia yra.

    Festivalio „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ skaitymai ant Trijų kryžių kalno (Sauliaus Vasiliausko nuotrauka)

    Minėjai, kad pirmieji tavo vieši kūrybos skaitymai vyko dar 2006 m., tad manau, tekstų jau turėjo susikaupti nemažai, galbūt pagalvoji ir apie knygą?

    Šiemet jau ne pirmi metai, kai nunešu rankraštį į Rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą. Visuomet atsiranda nemažai norinčių ir vertų knygos kandidatų. Džiaugiuosi už juos. Anksčiau gal buvo dar didesnis toks svarbumas išleisti knygą, įrodyti kažką pačiam sau ir kitiems. Taip pat ir artimiesiems, kad eilėraščiai nėra beprasmis laiko švaistymas. To norisi ir dabar, bet iš tikrųjų svarbiausia ir įdomiausia, ar tie eilėraščiai ko nors verti, o jeigu verti, taip sakant, knyga savo kelią pati susiras. Aš net nežinau, kiek jie verti, lyginant su kitais, ir ar apskritai prasminga lyginti, čia net ne žinojimo reikalas, bet aš paprasčiausiai jais tikiu.

    Kaip tau atrodo, kas šiandien yra rašytojas?

    Ar žinai, kiek dabar yra sunešta rankraščių į Pirmosios Knygos konkursą? 22 poezijos ir 28 prozos kūriniai! Daugiau yra rašančių negu skaitančių. Į renginius dažnai tiek neateina, kiek sunešta rankraščių. Savęs nevadinčiau nei poetu, nei tuo labiau rašytoju. Tai labai įpareigoja, tarsi, taip vadindamasis, turėčiau dar kažką parašyti, o juk kai rašai, tai kiekvienas eilėraštis yra paskutinis. Jei ateis, tai užrašysiu, jeigu neateis, neužrašysiu. Aš kartais pagalvoju, kad gal aš jau parašiau geriausią eilėraštį, kad ir kaip neįtikėtinai ir keistai tai skambėtų. Tai labai sunkus darbas.

    O tas pasivadinimas… Dabar tokie laikai – visi gruščikai yra vadybininkai, dažnoje Amerikos finansų kompanijoje pusė darbuotojų yra viceprezidentai, o kita pusė prezidentai. Na, gal čia truputį ir perdedu. Vienas draugas pasakojo, kad jo pažįstamas iš Švedijos kūrė verslą Lietuvoje ir ieškojo produkto konsultantų, atlyginimas neblogas, bet mažai kas domėjosi, nes pareigos skambėjo per prastai.  Su tais pavadinimais – kaip su žodžiais – daug jų yra tušti. Kas yra ir kas nėra, kas turi ir kas neturi teisės vadintis rašytoju – ne man spręsti. Tikiu, kad laikas nusprendžia ir sudėlioja teisingai. Universalūs dalykai, vertybinis stuburas visada išlieka, o ne tie tušti žodžiai. Laikas pravalo, jis ir nuspręs, kas yra rašytojai, o kam tik patiems taip atrodo. Kas šiandien yra rašytojas, parodys rytojus.

    Kaip tau atrodo, kodėl žmonės vis mažiau domisi literatūra?

    Šiandien, kai kalbame, yra Marcelijaus Martinaičio gimtadienis. Prisiminiau jo žodžius, cituojamus Regimanto Tamošaičio straipsnyje „Poezijos pseudomorfozė“: „geri laikai yra sunkūs literatūrai“. Nors jie buvo skirti kitiems rašytojams, bet, manau, tinka ir čia. Kai žmonės patogiai sėdi – užsisėdi, užsikonservuoja, o kad pradėtų domėtis, reikia kažkokio sukrėtimo, reikia įtampos. Kita vertus, neturiu nieko  prieš šiuos laikus ir prieš žmones, nesidominčius literatūra. Bet R. Tamošaičio straipsnį „Poezijos pseudomorfozė“ rekomenduočiau visiems – ne dėl literatūros, ne dėl poezijos – dėl savęs.

    Ar jauti kokį nors trūkumą mūsų literatūriniame gyvenime, kultūrinėje spaudoje?

    Jei atvirai – tai nelabai. Gal aš kiek per toli nuo viso to. Visi daugybę kartų girdėjome, kaip viskas blogai, kad jau šiek tiek tai ir nusibodo.

    Apskritai džiaugiuosi, kad truputį esu šiame reikale, kad vyksta renginiai, kaip kad neseniai praėję „Pož(i)eminiai skaitymai“, kaip artėjančios „Literatūrinės Vilniaus slinktys“, kad yra kur nueiti, kur išgirsi įdomių kūrybingų žmonių, sutiksi pažįstamų. Gal kiek trūksta žmonių, kurie sugebėtų burti, imtųsi iniciatyvos, per daug noro vien tik išreikšti ir parodyti save, tai galioja visiems, taip pat ir man. Juk nepasakysi, kad, tarkim, tas pats a. a. M. Martinaitis norėjo „išreikšti save“. Buvo daug daugiau.

    Tavo kūryboje yra nemažai ironijos…

    Visokių ironijų gali būti. Dažnai ironija yra silpnųjų ginklas, kaip pasakytų Valentinas Masalskis. Tokiu atveju yra dar kur sustiprėt, kad nereiktų nieko slėpti po ironijom. Reikia vidinės švaros, nes ironija dažnai slepia didelį šiukšlyną viduj. O gali būti ji ir labai draugiška.

    Kokia tavo nuomonė apie įsipareigojimą (kažkam)? Kodėl jauni žmonės taip bijo įsipareigoti? Tarsi dabar galima daryti daug skirtingų dalykų ir nė vieno iki pabaigos atsakingai.

    Aš taip pat bijau, tai turbūt reikėtų pačiam savęs paklausti – kodėl? Gal tik dabar pradedu užuosti, kaip čia yra. Tam, kad matytum toliau savęs ir didesnius už save dalykus, reikia pasiruošti, subręsti. Kitaip išsigąsi, suvokęs savo menkumą. Gyventi niekam neįsipareigojant ir ne iki pabaigos atsakingai, tai lyg truputį gyventi. Lyg truputį būti žmogumi. Gal skambės ir keistai, bet man atrodo, kad žmonės bijo būti laimingi.

  • ATGAL
    I. Gudmonaitės kūryba
    PIRMYN
    Tomo Norkaičio kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.