Tradicionalizmas lygu putinizmas? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Tradicionalizmas lygu putinizmas?

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Jonas Švagžlys

    Pastarųjų metų Vengrijos premjero Viktoro Orbano (nuotraukoje kartu su Vladimiru Putinu) elgesys ir pasisakymai naudojami kaip pretekstas, siekiant diskredituoti pačią krikdemišką ideologiją. Tačiau pamirštama, jog daugelyje šalių būtent krikdemiškos bei tautinės partijos yra didžiausios šiandieninio Rusijos režimo priešininkės. (Scanpix/REU TERS /Laszlo Balogh nuotrauka)

    Jau įprasta, kad, kalbėdami apie politines partijas, skirstome jas į kairiąsias bei dešiniąsias, konservatyvias bei liberalias, euroskeptiškas bei proeuropietiškas, tradicines bei populistines. Pastarasis skirstymas ilgą laiką buvo aktualesnis pokomunistinėms Vidurio bei Rytų Europos šalims, kol kas neturinčioms ilgų demokratijos tradicijų bei nusistovėjusios partinės sistemos, dėl ko daugelyje šalių iškildavo populistinės partijos, kurių daugelis, beje, susiburdavo ne bendrų idėjų, o charizmatinių lyderių pagrindu. Tuo tarpu daugelyje Vakarų Europos šalių dėl valdžios rungdavosi aiškias ir nuoseklias ideologijas turinčios socialistų, liberalų, konservatorių bei krikščionių demokratų partijos.

    Kita vertus, populistinių partijų stiprėjimas pastaraisiais metais vis labiau pastebimas ir Vakarų Europos šalyse, ypač Pietų Europoje. Ispanijoje vos prieš metus susikūrusi partija „Podemos“ (ispanų kalba šis žodis reiškia „mes galime“) akimirksniu sulaukė didžiulio populiarumo ir šiuo metu yra viena populiariausių partijų šalyje. Pernai vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą „Podemos“ surinko 8 proc. balsų ir užėmė juose ketvirtą vietą. Šiemet vykusiuose rinkimuose į regioninius parlamentus „Podemos“ pasirodė dar sėkmingiau ir pagal bendrą laimėtų mandatų skaičių užėmė trečią vietą, nusileidusi tik tradiciškai dėl valdžios konkuruojančioms konservatyviai Liaudies partijai bei centro kairiajai Socialistų partijai. Savo elgsena bei ideologija „Podemos“ primena Graikijos valdančiąją partiją „Syriza“, triuškinamai laimėjusią šiemet vykusius parlamento rinkimus. Abi šios partijos didelio rinkėjų palaikymo sulaukė savo pažadais išspręsti šaliai aktualias ekonomines problemas, tokias kaip didelis nedarbas, socialinė nelygybė, be to, kaip ir „Syriza“, „Podemos“ pasižymi aiškiai prorusiškomis nuostatomis – pasisako už Ispanijos išstojimą iš NATO, vienas partijos lyderių Pablo Iglesias Rusijos agresijos kontekste naująją Ukrainos vyriausybę yra apkaltinęs neonacizmu.

    Abiejų šių partijų sėkmė sulaukia didelio pelnyto dėmesio Europos šalių žiniasklaidoje. Tačiau skaitant tekstus apie šias populistines partijas, pasigendama platesnio šių partijų ideologijų aptarimo. Juk abi jos pasižymi ne tik ekonominiu populizmu bei prorusiška politika, bet ir radikaliai sekuliaristinėmis, kosmopolitinėmis, kultūriškai kairuoliškomis pažiūromis – pasisako už vienalytes santuokas, narkotikų legalizavimą, liberalią abortų, imigracijos politiką ir t.t.

    Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko keisto, jog šie „Syrizos“ ar „Podemos“ ideologiniai aspektai retai aptarinėjami viešojoje erdvėje, nes, skirtingai nei fiskalinė ar užsienio politika, tokie dalykai kaip imigracijos ar šeimos politika iš esmės yra valstybių vidaus reikalas ir neturi įtakos kitoms ES šalims. Bet ar tokiu požiūriu apie valstybės vidaus politiką vadovaujamasi visuomet? Toli gražu nebūtinai.

    Prisiminkime kad ir Vengrijos valdančiosios partijos „Fidesz“ ir jos lyderio Viktoro Orbano atvejį. Pernai, pasigirdus kontroversiškiems šio politiko pareiškimams dėl ES sankcijų Rusijai, liberalioji žiniasklaida bei įvairūs politikai suskubo prisiminti, jog „Fidesz“ yra konservatyvi, tautines bei krikščioniškas vertybes pabrėžianti politinė jėga. Gausios kritikos strėlės skriejo į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pusę, mat šios partijos lyderiai prieš trejus metus aktyviai palaikė „Fidesz“ vykdomą politiką. Buvo ignoruojamas netgi toks akivaizdus faktas, jog tuo metu nei V. Orbanas, nei jo vadovaujama partija dar nebuvo pasižymėjusi prorusiškomis nuostatomis, priešingai – skirtingai nei kairioji opozicija, „Fidesz“ susikūrė antikomunistinių režimų pagrindu, o liberalios žiniasklaidos bei kairiųjų politikų aršiai kritikuota naujoji Vengrijos konstitucija apima ir tokias nuostatas kaip senaties panaikinimas už socialistinio bei nacistinio režimų metais padarytus nusikaltimus.

    Tad kyla klausimas: kodėl taikomi tokie dvigubi standartai, t.y. kodėl prorusiška „Podemos“ ar „Syrizos“ politika laikoma išimtinai šių partijų problema, neturinti nieko bendro su jų ideologinėmis nuostatomis kultūriniais klausimais, o tuo tarpu „Fidesz“ arba Prancūzijos Nacionalinio fronto (NF) lyderių prielankumas Rusijai tampa priežastimi kritikuoti pačias šių partijų ideologijas? Kalbant apie NF, Austrijos Laisvės partijos ar Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos užsienio politikos nuostatas, galbūt galima daryti prielaidą, jog radikalus euroskepticizmas (kuris, beje, būdingas ir jau aptartoms Graikijos bei Ispanijos kairiosioms partijoms, tik skirtingai nei jos, NF bei kitos nacionalistinės partijos pasisako už griežtesnę imigracijos kontrolę ir konservatyvias nuostatas šeimos ir panašiais klausimais) yra Rusijai naudingas reiškinys, kadangi trukdo vykdyti vieningą ES užsienio politiką. Tačiau kodėl tokie priekaištai ad hominem mėtomi ir visoms krikdemiškoms politinėms jėgoms, kurių politika tikrai nėra euroskeptiška? Kad ir ta pati „Fidesz“ nėra aršiai euroskeptiška partija, o jos pozicija Rusijos atžvilgiu yra nulemta išimtinai Vengrijos ekonominių interesų.

    Kalbant apie „Fidesz“, akivaizdu, jog pastarųjų metų V. Orbano elgesys ir pasisakymai naudojami kaip pretekstas, siekiant diskredituoti pačią krikdemišką ideologiją. Teko skaityti ne vieną diskusiją, kurioje kairieji politikai bei apžvalgininkai kone atvirai teigia, jog „klerikalizmas“ (šis ir panašūs terminai vartojami melagingai, kadangi krikščioniškoji demokratija, kuriai atstovauja „Fidesz“ ir kitos tradicionalistinės jėgos, anaiptol nėra tapatu nei teokratijai, nei klerikalizmui) anksčiau ar vėliau baigiasi simpatijomis V. Putinui, ignoruodami faktą, jog daugelyje šalių būtent krikdemiškos bei tautinės partijos yra didžiausios šiandieninio Rusijos režimo priešininkės.

    Geriausias to pavyzdys – didžiausia Lenkijos opozicinė partija „Teisė ir teisingumas“ (TT), kurios atstovas Andrzejus Duda neseniai buvo išrinktas Lenkijos prezidentu. Ši konservatyvi partija nuo pat susikūrimo itin akcentavo Lenkijos geopolitinio saugumo ir Rusijos grėsmės klausimą. Griežta laikysena Rusijos atžvilgiu skiria TT ne tik nuo šiuo metu populiarumą praradusių kairiųjų partijų, kurių lyderiai netgi Ukrainos įvykių kontekste kalba apie santykių su Rusija „perkrovimą“, bet ir nuo liberaliai konservatyvios valdančiosios partijos „Piliečių platforma“ (PP), kurios lyderis Donaldas Tuskas, 2007 m. tapęs Lenkijos ministru pirmininku, ilgą laiką akcentavo geresnių santykių su Rusija svarbą.

    Ar Lenkijos pavyzdys vienintelis? Toli gražu ne, tokių pavyzdžių yra daug. Tautinės pakraipos Latvijos partija „Nacionalinis susivienijimas“ taip pat pasisako už griežtą politiką Rusijos atžvilgiu. Šiai partijai atstovaujanti Latvijos Saeimos pirmininkė Inara Murniece gegužės pabaigoje buvo įtraukta į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama įvažiuoti į Rusijos Federaciją, sąrašą. Suomijos nacionalistinės Suomių partijos atstovai taip pat yra išreiškę paramą Ukrainai. O jei šių partijų pavyzdžiai atrodo nepakankamai ryškūs, žvilgtelkime į JAV, kuriose konservatyvūs ir tradicinius moralės principus ginantys respublikonai yra gerokai griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu šalininkai už socialiai liberalius demokratus.

    O kokia situacija yra Lietuvoje? Ganėtinai panaši į tą, kokia yra Lenkijoje. Vertybiškai konservatyvi TS-LKD nuo pat susikūrimo pasižymėjo itin neigiamu požiūriu į sovietinę praeitį bei provakarietiškomis geopolitinėmis nuostatomis. Tuo tarpu didžiausios Lietuvoje kairiosios Socialdemokratų partijos didelė dalis narių karjerą pradėjo Lietuvos demokratinėje darbo partijoje, susikūrusioje kaip Komunistų partijos veiklos tęsėja. Todėl gana veidmainiškai skamba kai kurių LSDP atstovų kalbos, jog TS-LKD politikai bei kiti tradicinės moralės šalininkai vadovaujasi sovietine mąstysena, V. Putino propagandos klišėmis, kuomet jų pačių partija susikūrusi būtent buvusių komunistų pagrindu ir netgi šiandien savo gretose turi nemažai išties prorusiškų politikų.

    Beje, kalbant apie Lietuvos socialdemokratus, reikia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų dalyką. Artėjant 2000 m. Seimo rinkimams ir tuometinei LSDP ir LDDP paskelbus apie bendradarbiavimą ir galimą susijungimą, nuo LSDP atskilo dalis šios partijos senbuvių ir įkūrė naują partiją „Socialdemokratija 2000“, vėliau persivadinusią Lietuvos socialdemokratų sąjunga. Pagrindinė partijos atskilimo priežastis buvo nenoras jungtis su buvusiais komunistais ir taip kompromituoti socialdemokratijos idėjas. Pažymėtina, jog skirtingai nei dabartinė LSDP, LSDS (iki susijungimo su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga) buvo ekonomiškai kairioji, bet vertybiškai tradicionalistinė partija, pasisakanti už tradicinį šeimos modelį, tautiškumą, netgi bendradarbiavusi su Tautininkų sąjunga. Tad, jei jau vadovaujamės kultūrinių liberalų diegiamu požiūriu, kad tradicionalizmas yra sietinas su sovietine praeitimi bei Rusijos propaganda, kaip tuomet paaiškinti paradoksą, jog šiandieninė LSDP, savo lyderių gretose vis dar turinti daug buvusių įtakingų komunistų, yra gana kosmopolitiška ir vertybiškai liberali, o būtent dėl nenoro jungtis su buvusiais komunistais atskilusi LSDS – tautiška ir vertybiškai konservatyvi partija?

    LSDP atveju nesunkiai galima pastebėti dar vieną paradoksą. Netgi daugelis dešiniųjų politikų bei apžvalgininkų sąlyginai konservatyvius LSDP politikus, tokius kaip Algirdas Butkevičius (kuris, beje, politinę karjerą pradėjo LSDP, o ne LDDP), mėgsta tapatinti su prorusiškais politikais ir buvusiais komunistais, o šiai partijai priklausančius radikalaus sekuliarizmo bei kultūrinio „progresyvizmo“ šalininkus, tokius kaip Aušrinė Marija Pavilionienė – su vakarietiškumu ir europine kaire. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Ar tikrai vadinamoji progresyvi kairė Lietuvoje mažiau prorusiška nei tradiciniai socialdemokratai? Pažvelkime į faktus. 2012 m. pradžioje grupė LSDP politikų pasirašė vadinamąją Vanzi deklaraciją, smerkiančią sovietinių nusikaltimų prilyginimą nacistiniams, kadangi, anot ją pasirašiusių politikų, sovietiniai nusikaltimai savo baisumu neprilygsta nacistiniams. Šią deklaraciją pasirašė Seimo nariai Vytenis Povilas Andriukaitis, Justinas Karosas, Marija Aušrinė Pavilionienė, Julius Sabatauskas, Algirdas Sysas ir Birutė Vėsaitė bei europarlamentarai Vilija Blinkevičiūtė ir Justas Paleckis. Verta atkreipti dėmesį, jog beveik visi šią Kremliaus propagandą atitinkančią deklaraciją pasirašę LSDP politikai atstovauja būtent „progresyviajam“ partijos sparnui, palaikančiam vienalyčių santuokų, eutanazijos įteisinimą ir panašias naujoves. Tai – dar vienas pavyzdys, rodantis, jog buvimas kultūrinio „progresyvizmo“ šalininku toli gražu nereiškia buvimo patriotišku ir antisovietišku politiku.

    Taigi, šie ir dar daugelis kitų šiame tekste nepaminėtų pavyzdžių (nes jų yra gausybė) rodo, jog tradicionalizmas tikrai nereiškia prorusiškumo ar ideologinio artumo Rusijai, o kultūrinis „progresyvizmas“ – vakarietiškumo. Tad kodėl taip aktyviai brukama ši klišė? Tai būtų galima aiškinti noru diskredituoti nepalankias idėjas, prisidengiant totalitarinių režimų vykdytais nusikaltimais. Vakarų pasaulyje pastaruosius kelis dešimtmečius vyksta gana arši idėjinė kova tarp vadinamųjų tradicionalistų ir progresyvistų. Pirmieji pasisako už tradicinę visuomenės sanklodą ir vertybių hierarchiją, pagarbą tautiniam identitetui, religijai. Antrųjų teigimu, toks dalykas kaip žmogaus prigimtis apskritai neegzistuoja, tautiškumas yra atgyvena, o religija yra opiumas liaudžiai. Kadangi sunaikinti tūkstantmečius gyvuojančią visuomenės sanklodą nėra taip jau paprasta, ieškoma kitų būdų, kaip įtikinti visuomenę, jog tradicinė moralė bei gyvenimo būdas yra niekam nereikalingos atgyvenos. Todėl imama apeliuoti į totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus bei šiandieninių nedemokratinių šalių lyderius, bandant jiems prilyginti visas tradicinius bei tautinius idealus atstovaujančias politines jėgas. Vakarų Europoje tokia propaganda vykdoma, apeliuojant į nacistinės Vokietijos režimą, kuomet naciais apšaukiami visi, kam nėra priimtinos multikultūralizmo, eurofederalizmo ar kultūrinio „progreso“ idėjos. Tokia propaganda vykdoma, šmeižiant ideologinius priešininkus ir ignoruojant esminius skirtumus tarp šovinizmo ir nacionalizmo, tradicinės moralės ir nacistinės ideologijos. Ignoruojami netgi tokie faktai, jog vis daugiau Prancūzijos žydų balsuoja už NF, suvokdami multikultūralizmo keliamą grėsmę jų pačių ir visos Prancūzijos gerovei ir saugumui, nors „pažangieji“ nepaliaujamai vadina NF antisemitine ir netgi nacistine partija.

    Lietuvoje analogiška propaganda vykdoma, apeliuojant į sovietinę praeitį bei Lietuvai priešišką šiandieninį Rusijos režimą. Suvokiant, jog tautai, atsilaikiusiai prieš pusę amžiaus vykdytą sovietinę propagandą ir išsaugojusiai savąją tapatybę, nepavyks taip lengvai įbrukti postmodernių naujovių, imamasi taktikos, bandant tradicinę moralę pavaizduoti kaip Rusijos, o visas „progreso“ naujoves – kaip neišvengiamą Vakarų atributą. Girdi, lietuviai tokie „ksenofobiški“ ir „homofobiški“ tik todėl, kad penkiasdešimt metų gyveno už „geležinės“ uždangos ir vis dar nesugebėjo perimti vakarietiško gyvenimo būdo.

    O iš tikrųjų, viskas yra gerokai paprasčiau. Lietuva, kaip ir Estija, Latvija, Lenkija ar Vengrija, skeptiškai žiūri į daugelį jai brukamų „progresyvių“ naujovių ne todėl, kad jos buvo sovietinėje priespaudoje, o todėl, kad sugebėjo iš jos išsivaduoti. Būtent ilgi okupacijos metai bei įžūliai brukama sovietinė propaganda apie „buržuazinį nacionalizmą“, religiją kaip opiumą liaudžiai ir „šviesų komunistinį rytojų“ lėmė tai, jog lietuviai, kaip ir kaimyninės tautos, suvokia, jog toli gražu ne visos naujovės teigiamos, jog „išsivadavimas“ iš tradicijų anaiptol ne visada reiškia laisvą ir teisingą visuomenę. Be to, kalbant apie totalitarinius režimus, nereikia pamiršti, kad būtent Katalikų bažnyčia bei įvairūs tautinės pakraipos judėjimai buvo tos jėgos, kurios aktyviausiai priešinosi okupaciniams režimams. Juk jeigu ne rezistencijoje dalyvavę kunigai, pogrindinė Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos veikla, tautinė Lietuvos laisvės lyga, vargu, ar Lietuvai būtų pavykę atkurti Nepriklausomybę. Būtina paminėti ir Katalikų bažnyčios nuopelnus gelbstint žydus nacių siautėjimo metais, kuomet būtent ji buvo viena daugiausiai žydų nuo mirties išgelbėjusių organizacijų.

    Šie pasipriešinimo nacių bei sovietų režimams pavyzdžiai nėra atsitiktiniai. Žmonės, turintys tvirtus vertybinius principus, paremtus krikščioniška morale bei patriotizmu, yra daug atsparesni įvairiai propagandai, drąsiau stoja į kovą prieš nepriimtinų ideologijų brukimą. Tuo tarpu tvirto moralinio stuburo neturintys konformistai yra daug lengviau manipuliuojami ir linkę elgtis ne pagal moralinius įsitikinimus, o siekdami asmeninės naudos. Žinoma, ne visi šiuolaikinio „progreso“ šalininkai taip elgiasi tik iš išskaičiavimo. Tikiu, jog dalis žmonių, aktyviai pasisakančių už šeimos sampratos perkonstravimą ar multikultūralizmą, daro tai, vadovaudamiesi įsitikinimu apie šių idėjų naudingumą visuomenei. Tačiau nemažai esama ir konformistų, kurių tokias nuostatas lemia grynai nenoras atrodyti senamadiškais ir „atsilikusiais“, ir kurie galėtų atstovauti faktiškai bet kokią ideologiją, jei tai būtų madinga bei naudinga. Juk kaip kitaip galima paaiškinti tokius paradoksus, jog buvę homoseksualumą kriminalizavusios Komunistų partijos veikėjai šiandien yra aršūs vienalyčių „santuokų“ šalininkai, jog buvę aršūs kapitalistinius Vakarus keikę komjaunuoliai šiandien tapo ne mažiau aršiais laisvos rinkos ir radikalios europeizacijos šalininkais.

    Moralinis konformizmas tikrai nėra jokia dorybė, o juo besivadovaujantys žmonės yra daug paveikesni priešiškų jėgų vykdomai propagandai nei tvirtą moralinį stuburą turintys, ištikimybę tautai ir tradicijoms jaučiantys žmonės. Todėl, norėdama tapti stipresne ir atsilaikyti prieš galimą agresiją iš Rytų, Lietuva turėtų ne aklai sekti visomis šiandienio pasaulio ideologinėmis tendencijomis, dažnai reikalaujančiomis išsižadėti net tokių prigimtinių dalykų kaip identitetas bei religija, o priešingai – puoselėti patriotizmą, krikščionybę, bendruomenes. Ir, jei kalbėsime apie šiandieninę TS-LKD, jos politikams tikrai nėra jokio reikalo pasiduoti šantažui ir periminėti „pažangiųjų“ brukamą ideologiją. Nes tikrai ne tai, ar Lietuva įteisins vienalytes santuokas bei panašias naujoves, lemia jos vakarietiškumą bei geopolitinį saugumą.

  • ATGAL
    Ukrainos ateitis sprendžiasi ne karo frontuose
    PIRMYN
    Ukraina saugo Europą nuo stepių vilkolakio
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.