Trečias kartas nemelavo: respublikonų pergalė Kongrese | Apžvalga

Įžvalgos

  • Trečias kartas nemelavo: respublikonų pergalė Kongrese

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Edita Mieldažė

    Senato daugumos lyderis Mitchas McConnellis (iš kairės), prezidentas Barackas Obama ir Atstovų Rūmų pirmininkas Johnas Boehneris – pagrindiniai trys politiniai žaidėjai Vašingtone ateinančius dvejus metus. (Scanpix/ AP nuotrauka)

    Trečias kartas nemelavo: šių metų lapkričio 4 d. tarpiniuose rinkimuose į Kongresą respublikonai, patyrę fiasko 2010 m. ir 2012 m., pagaliau pasiekė pergalę. JAV konservatoriai perėmė abiejų parlamento rūmų – Senato ir Atstovų rūmų kontrolę, tačiau vykdomosios valdžios monopolis vis dar liko demokratų atstovo, prezidento Baracko Obamos rankose. JAV prezidentas po rinkimų patvirtino vis dar laikąs savo rankose vykdomąją valdžią: „Kaip prezidentas turiu unikalią pareigą bandyti ir užtikrinti šio miesto (Vašingtono, – aut. past.) darbą. Todėl noriu, kad kiekvienas, kuris balsavo, žinotų, jog buvo išgirstas!“. Kita vertus, naujasis respublikonų lyderis Senate Mitchas McConnellis pabrėžė, jog „kai kurie dalykai nepasikeičia per naktį. Nesitikiu, kad ryt prabudęs prezidentas pradės į pasaulį žvelgti kitaip, nei kad šįryt. Jis žino, kad aš taip nepradėsiu. Tačiau mes turime įsipareigojimą kartu dirbti tais klausimais, dėl kurių galime sutarti“. Tad kas gi laukia respublikonų ir prezidento B. Obamos šiuos dvejus metus iki naujų JAV prezidento rinkimų – bendradarbiavimas ar konfrontacija?

    Rinkimai

    2014 m. lapkričio 4 d. į JAV Kongresą, sudarytą iš Atstovų Rūmų ir Senato, buvo perrenkami visi Atstovų Rūmų nariai ir 36 iš 100 senatorių. Atstovų rūmų narių rinkimuose buvo neabejojama, kad dauguma vietų vėl atiteks respublikonų partijai, kadangi respublikonai jau prieš tai turėjo 233 vietas iš 435 galimų. Tad nieko nuostabaus, kad šįkart respublikonai padidino vietų į Atstovų rūmus skaičių iki 244. Tuo tarpu Demokratų partijos atstovai žemuosiuose parlamento rūmuose prarado 14 vietų: turėję 201 vietą, gavo 187.

    Jubiliejiniai, 100-ieji rinkimai į Senatą atnešė pergalę respublikonams: jie įgijo 8 vietų persvarą ir vietoje turėtų 45 vietų dabar įgijo 53 vietas iš 100 galimų. Gruodžio 6 d. papildomoje kovoje dėl senatoriaus vietos Luizianos valstijoje respublikonas Billy Cassidy išplėšė pergalę prieš tris kadencijas senatore buvusią demokratų atstovę Mary Landrieu. Tad nuo 2015 m. sausio 3 d., kada oficialiai pradės savo darbą 36 senatoriai, respublikonai turės 54 vietas Senate – daugumą, bet neužtikrintą, norint paprastai priimti teisės aktą (tam reiktų 60 visų balsų). Problema gali tapti ir tai, kad JAV prezidentas turi galimybę vetuoti Kongreso siūlymus, tokiu atveju Kongresas gali panaikinti prezidento veto tik dviejų trečdalių balsų (~66) dauguma, o pastarosios respublikonai neturi. Be šių kiekybinių rinkiminių skirtumų ne mažiau problemų Kongreso respublikonų ir demokratų bendradarbiavimui gali pridaryti auganti tarpusavio poliarizacija, kitaip tariant, dar niekad respublikonai ir demokratai nebuvo vienas nuo kito taip ideologiškai nutolę, kaip dabar.

    Poliarizacija tarp respublikonų ir demokratų

    Kaip teigia analitikai, auganti poliarizacija tarp Kongreso demokratų ir respublikonų yra asimetrinė. Tai reiškia, kad tarp demokratų ir respublikonų atsivėrė kaip niekad didžiulis ideologinis plyšys, o respublikonai dar labiau nutolo į dešinę. Anot JAV apklausų organizacijos „Pew Research Center“, per 2011–2012 m. Kongreso sesiją kiekvienas respublikonų senatorius ir atstovas buvo konservatyvesnis nei labiausiai konservatyvus demokratų atstovas, ir atvirkščiai, kiekvienas demokratas buvo liberalesnis nei labiausiai liberalus respublikonas. Tačiau taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų (1993–1994 m.) dvylika Kongreso atstovų buvo labiausiai liberalūs respublikonai ir labiausiai konservatyvūs demokratai. Šiuo metu tarp dviejų JAV partijų ideologinis atstumas tik didėja ir tai atsispindi demokratų ir respublikonų požiūryje į šalies ekonomiką, politiką bei socialinius reikalus. Kaip rodo „Pew Research center“ atlikta palyginamoji 1994, 2004 ir 2014 m. konservatyviosios pozicijos analizė, 2014 m. net 74 proc. respublikonų buvo įsitikinę, jog vyriausybė negali labiau padėti skurstantiems JAV gyventojams, tuo tarpu prieš dešimtmetį respublikonai šiuo klausimu buvo optimistiškesni. Demokratai dėl pagalbos skurstantiems, kaip jiems ir pridera, nukrypo į kairę spektro pusę ir net 66 proc. manė, jog valdžia gali daugiau padėti neturtingiesiems. Panašus ideologinis išsiskyrimas pastebėtas ir kalbant apie verslo ir valdžios santykį: respublikonai buvo linkę menkinti valdžios siekį reguliuoti verslą (net 68 proc.), o net 71 proc. demokratų pritarė tokiai reguliacijai. Žvelgiant į JAV aktualų migracijos klausimą, išaiškėjo, jog respublikonai į imigrantus vis dar žvelgia su baime ir nepasitikėjimu (46 proc.), skirtingai nei demokratai, tarp kurių konservatyviai imigrantų atžvilgiu nusiteikusių fiksuota 27 proc. Galiausiai saugumo klausimu, kas gali geriausiai užtikrinti taiką (ir namuose, ir pasaulyje), atsakymų pasiskirstymas tarp partijų buvo akivaizdžiai ideologinis: beveik pusė Kongreso respublikonų (48 proc.) „Pew Research centre“ tyrime pritarė karinės, kitaip tariant, kietosios galios panaudojimui (pavyzdžiui, respublikonų prezidento George‘o W. Busho dėl kovos su terorizmu inicijuotai intervencijai į Afganistaną ir Iraką). Šis rodiklis, kaip galima pastebėti grafike, išliko beveik nepakitęs tiek 1994 m., tiek 2004 m. Tuo tarpu Kongreso demokratai buvo nusiteikę prieš karinės galios naudojimą, siekiant taikos tarptautinėje bendruomenėje. Net iš šių kelių pavyzdžių matyti, kad per 20 m. demokratai tapo labiau liberalesni, o respublikonai – konservatyvesni. Tačiau reikia nepamiršti ir visuomenės ideologinės transformacijos, kuri žymia dalimi prisidėjo prie tokios Kongreso sudėties, kokia ji yra dabar. Prieš dešimtmetį visuomenė buvo mažiau ideologiškai išreikšta nei dabar. 2004 m. vienas iš dešimties amerikiečių buvo aiškiai liberalus arba konservatyvus. 2014 m. tokių aiškiai ideologiškai išreikštų amerikiečių padvigubėjo: 21 proc. amerikiečių išreiškė liberalų ar konservatyvų požiūrį tam tikrais klausimais (valdžia, aplinka, užsienio politika, ekonomika ir pan.), lemiančiais kiekvieno ideologines skirtybes.

    Esant tokiai partijų poliarizacijai ir artėjant JAV prezidento rinkimams, esminis klausimas išlieka vienas: ar respublikonai ir JAV prezidentas B. Obama rinksis bendradarbiavimo kelią ir mėgins ieškoti bendrų taškų, ar eis konfrontacijos keliu, užveriančiu duris bet kokiam efektyviam sprendimų priėmimui.

    Sutarimai ir nesutarimai

    Respublikonų lyderiu tapęs senatorius iš Kentukio Mitchas McConnellis po rinkimų patikino, jog didėjanti poliarizacija tarp partijų ir dvipartinės sistemos ypatumai nėra pretekstas konfliktams. Jis teigė, kad „naujoji respublikonų dauguma nereiškia, jog iš Vašingtono galime gauti viską, ko tik norime. Tai reiškia, kad galėsime teisinga linkme vesti aklavietėje atsidūrusią įstatymų leidybą“. Respublikonų senatorius Tedas Cruzas pastebėjo, jog „amerikiečiai yra nusivylę tuo, kas vyksta Vašingtone, bet dabar atsakomybę tenka prisiimti mums“. Iš kitos pusės, kaip teigiama „The International New York Times“ vedamajame, „respublikonai norėtų, kad šalis patikėtų, jog jie perėmė Senato kontrolę, iškeldami į savo darbotvarkę darbo vietų kūrimą, mokesčių reformą ir išlaidų mažinimo klausimus. Bet iš tikrųjų jie nieko dėl to dar nepadarė, nes rinkėjams siuntė tik vieną žinutę: „Jei tu nesi rinkėjas, tu negali sustabdyti Obamos“. Rinkėjai „sustabdė“ B. Obamą, tačiau kartu sulaukė iš respublikonų žinutės, kad pastarieji bandys anuliuoti B. Obamos inicijuotą sveikatos apsaugos reformą, priešinsis imigracijos reformai, minimalios algos didinimui, anglies emisijos mažinimui ir investicijoms į švietimą. Respublikonai pasisako ir pasisakys už liberalesnes sąlygas verslui, už naujų darbo vietų kūrimą, už didesnes išlaidas gynybai ir už užsienio politikos strategijos perkūrimą.

    Raudona vėliava prieš bulių

    Visgi prezidentas B. Obama neketina nusileisti respublikonams dėl demokratų priimtos sveikatos apsaugos reformos ir imigracijos politikos projekto. Pastaruoju klausimu JAV prezidentas jau ėmėsi veiksmų, lapkričio 20 d. paskelbdamas įsaką, pagal kurį numatoma suteikti trejų metų apsaugą nuo deportacijos daugybei imigrantų, gyvenančių JAV ilgiau nei penkerius metus ir turinčių vaikų, kurie yra JAV piliečiai arba teisėti gyventojai (tačiau neturi pilietybės ar žalios kortos). JAV prezidento teigimu, šis įsakas dėl imigracijos plano yra ne tik kad teisėtas, bet ir toks, kokio būtų ėmęsis bet kuris respublikonų ar demokratų prezidentas per pastarąją pusę amžiaus. „Tiems Kongreso nariams, kurie ginčija mano sprendimą pagerinti mūsų imigracijos sistemą ar kvestionuoja mano veiksmų logiškumą ir žino, kad Kongresas tuos veiksmus atmes, turiu tik vieną pasiūlymą – priimti įstatymą“, – ragino B. Obama. Tuo tarpu respublikonų lyderis M. McConnelis šią vienašališką prezidento poziciją pavadino raudona vėliava, skirta mosuoti prieš bulių, ir tvirtino, kad JAV prezidento veiksmai yra „neteisėti“ ir „prieštaraujantys konstitucijai“. Respublikonai neketina sutikti su imigrantų statuso palengvinimu, tai atsispindi ir „Pew Research Center“ apklausoje, kurioje beveik pusė Kongreso respublikonų į imigrantus žvelgia kaip į naštą valstybei. Naujasis respublikonų Kongresas spaus JAV prezidentą ne tik pamiršti imigrantų klausimą, bet ir imtis verslui palankios darbotvarkės, kuri mažintų mokesčius, energetinio sektoriaus reguliavimą ir remtų naujus prekybos susitarimus. Po rinkimų į palankius verslui respublikonų siekius atitinkamai sureagavo ir rinkos: doleris pabrango, o vyriausybės akcijos išaugo. Niujorko finansų centras „Volstrytas“ (ang. – Wall Street) taip pat pasveikino respublikonų ketinimą grąžinti svarstyti dalį 2010 m. įstatymo, kuris numatė naujas bankų ir jų reguliuotojų taisykles po 2008 m. krizės.

    Energetikos srityje irgi galima tikėtis poslinkių. Spėjama, kad jeigu dvi poliarizuojančios pusės susitartų, JAV pagaliau atvertų savo energetikos rinką. Iš kitos pusės, tai reikštų, jog pasaulinės naftos kaina dar labiau pigtų. Ekonomiškai toks veiksmas būtų nenaudingas JAV, bet politiškai tai būtų kietosios galios, nukreiptos prieš Rusiją, demonstravimas. Ar kietosios galios viražus užčiuopsime ir naujojoje respublikonų užsienio politikoje?

    Užsienio politikos pokyčiai

    Nors politikos analitikai dažnai pabrėžia, kad JAV užsienio politika, valdžioje esant skirtingoms partijoms ir prezidentams, nesikeičia, visgi realybė kiek kitokia. Didžiausia dėmė B. Obamos vykdomai užsienio politikai krenta ant jo pasirinkto izoliacinio kelio kaip atsvaros aktyviai vidaus politikai. Pasak JAV prezidento kritikų, B. Obama yra šalininkas tokių politikų, kurie rezervuotai žvelgia į JAV įtakos plėtrą kietosios galios pagalba, tai lyderis, kuris gali sumažinti lėšas gynybai, kad spręstų ekonomines ir socialines problemas JAV viduje. Tačiau, pasak analitikų, at­ėjęs į valdžią B. Obama jau paveldėjo iš G. W. Busho gerokai prigesusią JAV užsienio politiką. Kaip rašo „Wall Street Journal“, G. W. Bushas, o ne B. Obama savo Artimųjų Rytų strategijoje pakeitė JAV didžiosios galybės, siekiančios pasaulyje išlaikyti tvarką, bausti agresorius ir spausti neprognozuojamus veikėjus, vaidmenį į misionieriškų tikslų vedamą veikėją. Tiksliau, jau G. W. Busho valdymo laikotarpiu JAV užsienio politika iš įprasto sau „policininko“ vaidmens transformavosi į „šventiko“, prižiūrinčio, kaip vyksta rinkimai be Saddamo Husseino funkcionuojančiame Irake ar kaip demokratijos nemačiusiuose kraštuose vystosi lyčių lygybės apraiškos. Tad kritika B. Obamos vykdomai užsienio politikai turi būti pirmiausia matoma per šią „paveldimos politikos“ prizmę.

    Kita vertus, didžiausią pliusą savo užsienio politikoje JAV prezidentas B. Obama užsidėjo, sunaikinęs terorizmo „dievą“ Osamą bin Ladeną, tačiau šį veikėją pakeitė „Islamo valstybės“ teroristai, JAV nesėkminga kova su Talibanu Afganistane, neramumai Sirijoje bei karas tarp Ukrainos ir Rusijos. Anot apžvalgininko Breto Stephenso, „patinka mums tai ar ne, bet nebeliko Amerikos galios. Dabar alternatyva Pax Amerikai yra Jungtinės tautos su Ban Ki-moonu, Vladimiras Putinas ir „Islamo valstybės“ galva Omaras Al-Baghdadi“. Respublikonų kritikai primena, jog 2013 m. po cheminės atakos Damaske, respublikonai atsisakė balsuoti dėl JAV karinių pajėgų panaudojimo Sirijoje, tokiu būdu de facto pasirašydami ant neveiksnios B. Obamos užsienio politikos. Tad tam, kad JAV vėl imtųsi „policininko“ vaidmens užsienio politikoje, reikalinga respublikonų iniciatyva. Ja remiantis, respublikonai turėtų atstatyti B. Obamos  vadovavimo metu nurėžtas išlaidas gynybai ir vėl įtikinti tarptautinę bendruomenę, jog taikos išsaugojimas įmanomas, esant tam tikram karinės galios balansui, kuris didžia dalimi koncentruojasi JAV. Esant tokioms aplinkybėms, tikėtina, kad iš mirties taško pajudės ir Ukrainos klausimas, ir, kaip viename interviu pastebėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, „galbūt matysime tam tikrą didesnę lyderystę šitoje visoje istorijoje“.

    Analitikai pastebi, jog per paskutinius dvejus prezidentavimo metus B. Obama, norėdamas pagerinti savo autoritetą JAV užsienio politikoje, turėtų skirti dėmesį Iranui. Tiksliau, ieškoti su Teheranu susitarimo dėl jo branduolinės programos ir gauti šiam susitarimui palaiminimą iš Kongreso. Iš kitos pusės, B. Obama turėtų imtis giliau spręsti Ukrainos konfliktą. Tad, ar sutarimas tarp respublikonų ir demokratų galimas užsienio ir vidaus politikos klausimais, parodys ateinančių dvejų metų įvykiai. Visgi bendradarbiavimą tarp prezidento ir respublikonų gali stabdyti per pastaruosius dvidešimt metų tarp partijų kaip niekad išaugęs ideologinis susiskaldymas.

  • ATGAL
    Laisvos prekybos susitarimas – strateginio JAV ir Europos suartėjimo garantas
    PIRMYN
    Popiežius Europos Parlamente: Europa, drąsiai apkabink savo praeitį, su pasitikėjimu žiūrėk į ateitį, su viltimi gyvenk dabartyje!
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.