Trečiojo Reicho žlugimas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Trečiojo Reicho žlugimas

  • Temos: Istorija
    Data: 2011-05-25
    Autorius: Justas JACOVSKIS

    (Danos Augulės piešinys)

    1945 metų balandžio mėnesį Adolfo Hitlerio vadovaujamas Trečiasis Reichas skaičiavo paskutines savo dienas. Iš rytų pusės veržėsi Raudonoji armija, o iš vakarų pusės artėjo amerikiečių, anglų ir prancūzų kariuomenės. Karo baigtis aiški – Vokietija sutriuškinta. Tačiau nebuvo aiškus pokarinis Vokietijos likimas, kurį netiesiogiai nulėmė vokiečių įnirtingas priešinimasis Sovietų armijai ir kartu gana menkas priešinimasis Vakarų karinėms pajėgoms. Kelios priežastys lėmė tai, kad sovietų karinės pajėgos patyrė didžiulių nuostolių užimdamos Vokietijos teritoriją, kai Vakarų fronte dešimtys tūkstančių Vermachto (nacistinės Vokietijos ginkluotojų pajėgų) kareivių masiškai pasiduodavo amerikiečiams ir britams.

    Viena iš pagrindinių priežasčių buvo asmeninės Hitlerio užgaidos ir nusistatymai. Priešingai nei savo priešų kariuomenėse, Hitleris turėjo beveik neribotą ir absoliučią galią generolams. Pagal jo norus buvo pradedamos karinės kampanijos, operacijos ar net reguliuojami smulkaus masto mūšiai. Generaliteto pasitarimuose Hitlerio žodis beveik visada būdavo paskutinis. Tačiau esmė buvo Hitlerio fanatiškas atsidavimas fašistinei-rasinei ideologijai. Vokiečių propagandos mašina gana sėkmingai įkalė savo kareiviams į galvas, jog slavų tautybės žmonės yra antrarūšiai, skirti tarnauti aukščiausiajai arijų rasei. Tiek SS daliniai, tiek nemaža dalis paprastų Vermachto kareivių Rytų fronte 1941–1944 metais įvykdė daugybę siaubingų nusikaltimų. Masiškai buvo žudomi sovietų karo belaisviai ir civiliai, griaunami ištisi miestai ir gyvenvietės, vykdomas žydų ir romų genocidas. Istorikų duomenimis, Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį karą prarado daugiau nei 20 milijonų gyventojų, iš jų daugiau nei pusė buvo civiliai. Vokiečiai jautė artėjantį neišvengiamą Sovietų Sąjungos kerštą ir žinojo, kad pasidavusių sovietams į nelaisvę kareivių laukia liūdnas likimas. Žinoma, vokiečių nusikaltimai Sovietų Sąjungos žmonėms nepateisino pačių sovietų nusikaltimų vokiečiams. Tačiau paprastiems Raudonosios armijos kareiviams, tas nebuvo lengvai suvokiama, turint omenyje, kad daugelis iš jų kare buvo praradę po vieną ar kelis artimuosius.

    Hitleris žiūrėjo į Vakarų pasaulio gyventojus daug palankiau negu į slavus. Pasak jo, vakariečių rasė ir civilizacija buvo artima Vokietijai. Verta paminėti, kad 1940 metais vykusiose kampanijose užgrobiant Olandiją, Norvegiją, Belgiją ir Prancūziją, Vermachto kareiviai beveik nevykdė karo nusikaltimų. Taigi Hitlerio propaguojama rasistinė ideologija ir lėmė tai, jog vokiečių kareiviai iki mirties priešinosi artėjančiai Raudonajai armijai, tačiau nebijodami masiškai pasiduodavo Vakarų armijoms.

    Kita priežastis buvo karinė. Vokiečių karo vadai Raudonąją armiją ir jos gebėjimus gerbė daug labiau nei vakariečių. Patys vakariečiai ir jų istorikai dažnai yra įsitikinę ir bando įteigti, kad Vokietijos pralaimėjimas kare buvo vienodai nulemtas tiek Sovietų Sąjungos, tiek Vakarų valstybių karinių veiksmų. Tačiau realybė buvo kiek kitokia. Iš tiesų karo pradžioje sovietų armija atrodė kone beviltiškai. Prastai parengta, vadovaujama nekompetentingų karvedžių. Neturėdama tinkamų ryšių priemonių ir naudodamasi pasenusia karine technika (T-34 tankai tuo metu sudarė tik labai nedidelę šarvuotų pajėgų dalį), Raudonoji armija pirmaisiais mėnesiais prarado daugiau negu 3 milijonus karių: vieni žuvo, kiti buvo paimti į nelaisvę, ir buvo netoli žlugimo ribos. Tačiau didžiulė Rusijos teritorija ir dvigubai gausesnė už Trečiojo Reicho gyventojų populiacija lėmė tai, kad vokiečiams tiesiog neužteko karių, kad pajėgtų įgyvendinti fiurerio užsibrėžtą tikslą – užimti ir sunaikinti Sovietų Sąjungą. Nekompetentingi sovietų karo vadai buvo pakeisti gabesniais ir sumanesniais, pradėta gaminti tobulesnė karinė technika, pamažu įsisąmonintas karinių kampanijų ir operacijų efektyvus vykdymas. Nuo 1943 metų sovietų armija buvo daug pranašesnė už tą, kuri kovėsi su vokiečiais 1941–1942 metais. Karo istorikai daugiau ar mažiau vieningai sutaria, jog Vermachtas prarado apie 80 proc. visų Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių kareivių būtent Rytų fronte. Tai yra išties didžiulis skaičius, turint omenyje, jog Vokietija kariavo daugybėje frontų. Lenkijoje 1939 metais, Vakarų fronte 1940 m., Balkanuose 1940–1941 m., Šiaurės Afrikoje 1941–1943 m., Italijoje 1943–1945 m., Atlanto vandenyne 1940–1945 m., tame pačiame Vakarų fronte 1944–1945 m. ir, be abejo, Rytų fronte 1941–1945 m. Taigi vokiečių generolai visai pagrįstai jautė, kad galingiausia karinė jėga ateina iš Rytų pusės. Spaudžiami tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų, vokiečiai visada skirdavo daugiau karių ir technikos Rytų frontui.

    Mūšis dėl Berlyno, prasidėjęs 1945 metų balandžio 23 dieną, dar kartą įrodė fanatišką vokiečių priešinimąsi sovietų armijai. Tuo metu vokiečių armija iš esmės jau buvo sutriuškinta. Berlyno gynyboje dalyvavo tik apie 45 tūkstančius Vermachto kareivių ir apie 40 tūkstančių Folkšturmo narių. Pati Folkšturmo egzistencija gerai iliustruoja tuometę Vokietijos ginkluotojų pajėgų būklę, – Folkšturmas buvo suformuotas iš paauglių ir senukų, nes karinei tarnybai tinkamų vyrų Vokietija jau beveik nebeturėjo. Taip pat Berlyno gynyboje vokiečiai galėjo panaudoti tik likusią saujelę tankų ir šarvuočių, o aviacijos palaikymo praktiškai nebuvo. Prieš šias varganas vokiečių pajėgas sovietai metė apie pusantro milijono karių, daugiau kaip 6 tūkstančius tankų, daugybę lėktuvų ir artilerijos vienetų. Nepaisant tokių nelygių jėgų, užimdama Berlyną Raudonoji armija prarado daugiau negu 20 tūkstančių kareivių ir sugaišo daugiau nei savaitę laiko. Vokiečių kareiviai desperatiškai priešinosi iki pat galo. Užfiksuota atvejų, kada vokiečiai iškeldavo virš pastatų baltas vėliavas ir po kiek laiko pradėdavo šaudyti į sovietų kareivius, atėjusius paimti „pasidavusių“. Vokiečių vaikai ir paaugliai nemažai  prisidėjo prie sovietų tankų naikinimo naudodami vienkartinio naudojimo prieštankinius Panzerfaustus. Kurie, beje, buvo pristatomi karučiais tiesiai į fronto liniją iš kitame Berlyno gale esančio fabriko. Balandžio 30 dieną Hitleris su savo meiluže Eva Braun nusižudė, kai sovietų kariai buvo per kelis šimtus metrų (tiesiogine to žodžio prasme) nuo fiurerio bunkerio. Gegužės 8 d. Vokietija oficialiai kapituliavo ir karas Europoje baigėsi.

    Manoma, kad įnirtingas Vokietijos priešinimasis Raudonajai armijai buvo visiškai beprasmiškas ir pareikalavo papildomų gyvybių. Tačiau tai yra tik dalis tiesos. Iš tiesų greičiausiai Vokietija būtų išsaugojusi nemažai gyvybių, pasiduodama sovietų ir Vakarų armijoms gerokai anksčiau nei gegužės 8 d. Tačiau yra ir kita medalio pusė, susijusi su pokarine Vokietijos okupacija. Vokiečiai, visomis išgalėmis stabdydami Raudonąją armiją ir kartu pasiduodami į nelaisvę Vakarų armijoms, netiesiogiai nulėmė tolesnį Vokietijos ekonominį, kultūrinį ir moralinį atsigavimą pokario metais. Paskutiniais karo mėnesiais Vakarų ir sovietų kariuomenės lenktyniavo, kuri greičiau ir daugiau užgrobs Vokietijos teritorijos. Nesunku suprasti, kad Vokiečių kariniai veiksmai lėmė tai, jog tas lenktynes laimėjo Vakarai. Tų lenktynių baigtis Vokietijai buvo lemtinga, nes sovietų ir Vakarų okupacijos gerokai skyrėsi. Vakarų kareiviai okupuotoje Vokietijoje elgėsi gana padoriai, to negalima pasakyti apie Raudonosios armijos karius. Kur tik ėjo Raudonoji armija, visur ją lydėjo masiniai vokiečių moterų prievartavimai, civilių žudynės, plėšimai ir griovimai. Negana to, Sovietų Sąjunga išsivežė visus vokiečių mokslininkus ir gamyklų įrengimus (amerikiečiai irgi įvykdė mokslininkų išsivežimo į Ameriką programą, tačiau daug mažesniu mastu). Kitas itin svarbus dalykas yra tas, kad po karo Rytų Vokietiją Sovietų Sąjunga valdė pasitelkdama marionetinę vyriausybę ir planinę ekonomiką, o Vakarų Vokietija po kelerių metų atgavo nepriklausomybę ir ėjo kapitalistiniu keliu. Nuo 1950 metų Vakarų Vokietija išgyveno vadinamąjį „Vokietijos ekonominį stebuklą“. Per kelerius metus Vakarų Vokietija stipriai atsitiesė ir tapo viena iš didžiausių pasaulio ekonomikų, o Rytų Vokietijos centralizuotai valdoma ekonomika patirdavo vis naujų krizių.

    1990–1991 metais galų gale žlugo Sovietų Sąjunga ir abi Vokietijos susijungė į vieną. Po susijungimo paaiškėjo, kaip vis dėlto skyrėsi Rytų ir Vakarų Vokietijos. Per paskutinį XX a. dešimtmetį Vakarų Vokietija skyrė daugiau nei100 milijardų eurų Rytų Vokietijos ekonominei būklei gerinti ir iki šių dienų Vakarų Vokietijos žemės yra daug turtingesnės nei rytinės.

    Abejotina, ar Vokietija būtų tapusi trečia pagal dydį ekonomika pasaulyje ir stipriausia Europos valstybe, jeigu didžiąją dalį jos teritorijos būtų okupavusi Sovietų Sąjunga. Vakarų valstybės leido vokiečiams patiems tvarkytis savo ekonominius ir politinius reikalus. Ši aplinkybė ir lėmė tai, kad Vakarų Vokietija atsigavo iš griuvėsių, prisijungė prie NATO, o jos politikai buvo vieni iš pagrindinių Europos Sąjungos kūrimo iniciatorių. Šiuo metu Europos Sąjunga yra didžiausias ekonominis blokas pasaulyje, svarbus geopolitinis žaidėjas ir demokratines vertybes išpažįstanti politinė jėga. Taigi Vokietijos armijos veiksmai 1945 m. balandžio mėnesį netiesiogiai nulėmė tolesnį pokario Europos ir tam tikra prasme viso pasaulio likimą.

  • ATGAL
    TS-LKD toliau vadovaus Andrius Kubilius
    PIRMYN
    Ar taupome (ir taupysime) elektros energiją
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.