tremties archyvas. “Kai buvau miręs” | Apžvalga

Įžvalgos

  • tremties archyvas. "Kai buvau miręs"

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Parengė Reda Umbražiūnaitė-Trinkūnienė ir Eugenijus Umbražiūnas

    Kazimieras Tverečėnų šventėje(1990 m.) Nuotrauka iš asmeninio E.Umbražiūno archyvo

    Mūsų tėvai ir seneliai nuėjo savąją Golgotą, kurią iki mirties prisimins ir sapnuos, kuri paženklino jų gyvenimus išskirtiniais dramatiniais faktais. Vis mažiau lieka žmonių, kuriems svetima ir pilka tremties vargo  žemė įsirėžė į jų atmintį kaip bado, skurdo, šalčio, ligų ir neteisybės palydovas. Tėvynės ilgesys, meilė savo kraštui ir artimiesiems padėjo ne vienam atsilaikyti žiaurioje kovoje už gyvenimą, grumtynėse už gyvastį. Aišku, ištverti padėjo ir tikėjimas Apvaizda, atkaklumas, ryžtas, darbštumas.  Tremtinių prisiminimai, jų knygos, nuotraukos yra ta svarbi dokumentinė medžiaga, kuri leidžia tikėtis, kad šis mūsų istorijos laikotarpis nebus pamirštas. Kai jau visai nebeliks pačių šių prisiminimų autorių, liks jų, o ir visos Lietuvos skausmą, išgyvenimus, okupantų nusikaltimus liudijanti rašytinė medžiaga.

    Vienas tokių lietuvių, patyręs tremtinio dalią, buvo ir Kazimieras Umbražiūnas, savo išgyvenimus sovietinės okupacijos metais sudėjęs į knygą „Kai buvau miręs“ (1990 m.)

    Apie autorių

    Kazimieras Umbražiūnas gimė 1909 m. sausio 10 dieną Švenčionių apskrityje, Galalaukių kaime. 1915 m. kaizeriniai okupantai sudegino kaimą, o gyventojus evakavo. 1919 m. sugrįžę į fronto apkasais paverstus laukus, žmonės badavo, elgetavo. K. Umbražiūnas ganė tėvų ir kaimynų gyvulius. Todėl Pivorių pradinėje mokykloje mokėsi tik žiemomis – nuo lapkričio iki balandžio mėnesio.  1924 m. įstojo į Švenčionių lietuvių gimnazijos II klasę.

    Gimnazijoje dalyvavo meno saviveikloje ir skautų organizacijoje, rašė į Vilniaus lietuvių laikraščius, o 1930 m. suredagavo ir šapirografu išleido vienkartinį leidinį „Švenčionių skautai“. Bendravo su Sąjunga Vilniui vaduoti, platino žurnalą „Mūsų Vilnius“ ir kitus leidinius.

    1931 m.  iš 8 klasės pašaukiamas į Lenkijos kariuomenę. Grįžęs 1934 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją ir įstojo į Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultetą ir į Vilniaus kunigų seminariją. Bet, suabejojęs kunigo pašaukimu (ypač pasipiktinęs šovinistine arkivyskupo R. Jalbžykovskio veikla), iš seminarijos išstojo ir išvyko į Varšuvą studijuoti Aukštojoje žurnalistikos mokykloje. Tuo metu Varšuvoje gyveno arti tūkstančio lietuvių. Čia K. Umbražiūnas susibičiuliavo su aušrininku K. Sakalausku–Vanagėliu, bendradarbiavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijoje, buvo išrinktas šios draugijos sekretoriumi. Kai 1938 m. po Lenkijos ultimatumo Lietuvai buvo užmegzti Lenkijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai,  K. Umbražiūnas Varšuvoje ima leisti mėnesinį laikraštį lenkų kalba „Lituanica“, taip pat dirba Kaune einančio dienraščio „XX amžius“ Varšuvos, vėliau Vilniaus korespondentu.

    Kilus karui tarp Vokietijos ir Lenkijos, buvo mobilizuotas į kariuomenę, pateko į nelaisvę. Pasibaigus karui, Vilniuje redagavo dienraštį „Nowe slowo“, kuris tarybų valdžios buvo uždarytas.

    Suimtas 1940 m. spalio 26 d., kalėjo Solikamskio lageriuose, 1950 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Turuchansko rajoną. Grįžo 1956 m. reabilituotas, dirbo Raudonojo kryžiaus draugijoje, „Mūsų sodų“ redakcijoje, Techninės estetikos institute. 1969 m. išėjo į pensiją.

    Yra surinkęs daug kraštotyros medžiagos, parašęs atsiminimus apie Vilniaus krašto praeitį, kultūrinį gyvenimą, lietuvių kovas dėl Vilniaus.

    K. Umbražiūnas vienas pirmųjų atsiliepė į Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti kvietimą viešai prabilti apie lagerinį mūsų istorijos laikotarpį. Tremties atsiminimus rašė daugelį metų su pertrūkiais, prisimindamas atskirus įvykius, išgyvenimus, apmąstydamas įvairius lagerių gyvenimo reiškinius.

    Mirė 1996 m. birželio 30 d. Vilniuje.

    ***

    Gedulo ir vilties dienai atminti spausdiname ištraukas iš Kazimiero Umbražiūno atsiminimų knygos „Kai buvau miręs“.

    Areštas

    Rašau tiesą, kad man mirus, žmonės žinotų, jog Stalinas su savo pakalikų gauja buvo atnešęs TSRS tautoms neapsakomas nelaimes, kančias.

    Rašau apie savo išgyventas dienas, savaites, mėnesius ir metus kalėjimuose, darbo stovyklose, karceriuose, baisiuose kalinių pervežinėjimo „etapuose“. Žmonės, paskaitykite ir budėkite, kad daugiau tai nepasikartotų. Buvau kalinamas 10 metų: nuo 1940 m. iki 1950 m. Persekiojamas, įvairiai represuojamas amžiname, iki gyvos galvos ištrėmime nuo 1950 m. iki 1956 m. Taip dingo 16 mano kūrybinio gyvenimo metų. Argi man neskaudu, kai pažvelgiu į savo suknežintą gyvenimą!? Aš – žmogus, kuriam atėjęs piktadarys sudaužė gražią vazą. Piktadarys nuėjo… O aš pasilikau prie savo vazos – gyvenimo skeveldrų. Nuo 1956 metų rugpjūčio mėnesio surinkinėju tos vazos likučius ir klijuoju. Bet nėr tokių klijų, kurie ją suklijuotų. Kiekvienas pasakys, kad vaza nepilnavertė…[...]

    Kai 1940 m. birželio 14 dieną TSRS užsienio reikalų komisaras V. Molotovas pateikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, kad praleistų trijuose pasienio punktuose Raudonąją Armiją, neva bazėms sustiprinti, buvo aišku, kad Lietuvos suverenitetas jau sutryptas. Dalis lietuvių pasitraukė nuo bolševikų į užsienį, nes buvo kalbama, kad jie visus inteligentus suimsią. Aš netikėjau. Kaip gali būti? Jei žmogus nenusikalto, už ką jį kalinti, kankinti, tyčiotis. Gerai žinojau, kad aš komunizmui nieko blogo nesu padaręs. Tiesa, komunizmu nesižavėjau, bet man nebuvo reikalo su šia ideologija ir kovoti.[...]

    Tačiau netrukus sužinojau, kad Lietuvoje naktimis suiminėjami žmonės. Ten, anoje pusėje, vadinamoje Nepriklausomoje Lietuvoje, areštuojami lietuviai veikėjai, o Vilniaus krašte – lenkai. Todėl daug kas ėmė bėgti į Rytų Prūsiją, į užsienį. Sieną su Vokietiją saugojo jau Raudonoji Armija, bet pasienio gyventojai padėdavo pereiti į Vokietiją. Lietuviai, pabėgę nuo galimų suėmimų, nepasitenkino tuo, kad savo kailį išnešė, bet dar norėjo gelbėti ir kitus tautiečius, įkalbinėdami, kad pasitrauktų į užsienį, nes pasodins.

    Sakoma, kad prieš stichinę nelaimę gyvi sutvėrimai jaučia kažką nemalonaus. Ar tai tiesa, sunku pasakyti. Kad aš prieš šią didžią nelaimę nerimau – tai faktas. Būdavo,  pietų metu pareinu namo, jau valgykloje ar restorane pasistiprinęs, ir niekaip nenusiraminu. Pamėginu klausytis radijo, bet išjungiu. Imu dainuoti kokią nors liūdną liaudies dainelę. Butas didelis, salonas – kaip laukas. Visur tylu, tuščia, aš vienas dainuoju ir… imu gailiai verkti. Ko? Ir pats nežinau. Gaila buvo trypiamos Lietuvos, gaila buvo brolių, kuriuos areštavo anoje pusėje demarkacinės linijos (tarp TSRS ir Lietuvos) nežinia už ką. Brolis Aleksandras buvo suimtas Erzveto kaime, o brolis Albertas – vykdamas pas mane į Vilnių prie demarkacinės linijos palei Švenčionėlius. Gaila buvo kaime pasilikusių beverkiančių motinos ir dviejų seserų.[...]

    Už ką mane turi suimti? Aš juk nežymus visuomenės veikėjas. Buvau „XX amžiaus“ korespondentu, vėliau lietuviško dienraščio lenkų kalba „Nowe slowo“ vyr. redaktoriumi. Aktyviai dalyvavau visuomeninėse organizacijose. Tačiau su komunistais nebuvau susipykęs, nors šios ideologijos nekenčiau, ji man buvo svetima.[...]

    Kitą dieną įvyko spaudos konferencija Vilniaus miesto magistrate. Padrikoje preskonferencijoje pasirašėme nemaža medžiagos į bloknotus. Kaip bitė prisirinkusi nektaro rengiasi skristi į avilį, taip ir aš su storu bloknotu jau galvojau apie grįžimą į redakciją. Tuo tarpu suskamba telefonas. Kažkas pakelia ragelį.

    – Umbražiūnai, jus kviečia prie telefono.

    Per sėdinčius draugus prasiveržiu prie telefono. Nustembu. Kas gi čia mane šaukia tokiu laiku.

    –  Čia iš „Vilniaus aido“ redakcijos Antanas Pangonis.

    – Malonu. Tai ko gi tu, Antanai, nori?

    – Draugas Umbražiūnai, greičiau ateik į redakciją. Čia atvyko pas tave svečių. Žmonės teiraujasi, ar greitai ateisi. Laukiame.

    – Spaudos konferencija jau beveik baigiasi. Tik mes čia susitarėme vykti į „Žuvies“ restoraną. Papietausime, o po to užeisiu į jūsų redakciją, atnešiu medžiagos.

    – O ne! Čia pas tave svečiai atvyko. Paskubėk.

    Kokie galėjo būti svečiai? Tuo metu aš laukiau iš tėviškės giminių. Todėl pamaniau, gal iš ten atvyko. Kolegoms žurnalistams pranešiau, kad skubiai vykstu į „Vilniaus aido“ redakciją svečių priimti.

    – Na, tai iki pasimatymo, vyrai!

    Deja, pasimatyti jau nebeteko. Tai buvo tragiškiausias mano gyvenimo įvykis.[...]

    Įėjęs į Pangonio kabinetą, radau pas jį besėdintį dailiai apsivilkusį vyrioką.

    – Labas, Antanai. Kas čia atsitiko? Kam mane šauki?

    – Labas, Kazimierai! Va, štai, svečias laukia. Būkite pažįstami. „Budte znakomy, eto Umbražiūnas1“, – sako Pangonis.

    Manyje kažkas sudrebėjo. Intuicija pasakė, kad tai didelis priešas. Bet ką gi?

    – Očen prijatno2. Girdėjom šitą pa-
    vardę. Kaip tėvo vardas? Jūsų gimimo metai 1909?, – judošiškai kalba „cenzorius“.

    Dabar aš viską supratau. Per kūną vaikščiojo tarsi elektros srovė. Vadinasi, atėjo ir mano eilė…  Bet kaip išsisukti, pabėgti?

    – Jūs čia minutėlę pasėdėkite, aš nunešiu savo medžiagą perrašyti mašinėle, – sakau.

    – Gerai, gerai. Bet ir aš su jumis eisiu, – atsako.

    Pereinu į kitą kambarį, kur stovėjo redakcijos rašomoji mašinėlė, sėduosi rašyti. Neprašytas svečias atsisėda greta ir laukia, budriai saugodamas. Sunerimstu dar labiau. Rašyti nesiseka, nors Varšuvoje buvau baigęs aklosios rašymo sistemos kursus.

    – Jūs čia pasėdėkite, aš turiu išeiti į tualetą, – siūlau įkyriam svečiui, manydamas pasprukti į gatvę.

    – Chorošo3, bet ir aš noriu į tualetą, – atsako jis.

    Einam abudu į tualetą. Matai, kaip gerai su vyresniuoju broliu! Jis visur tau padeda. Net ir į tualetą nueiti. Manau sau, vis tiek aš tave, brol, apstatysiu, pabėgsiu. Tualete buvo du skyriai, į vieną užėjo ir mano ganytojas. Tuo tarpu durų kabliuką aš jam užkabinau iš išorės, o pats kuo skubiausiai išdūmiau pro duris, norėdamas pasprukti į gatvę ir pabėgti. Bet koridoriuje jau irgi stovėjo vyras, ir, pamatęs mane bėgantį, sugriebė už rankos, sulaikė ir rusiškai sako: „Kuda vy, kuda?4“ O anas, uždarytas išvietėje, baladojosi su didžiausiu trenksmu, greitai išlaužė durų kabliuką ir šaukdamas „Derži evo5“, prišoko prie manęs. Pajutau, kad esu suimtas.[...]

    Kaip greitai viskas nutrūko. Panašiai būna ir su mirusiu žmogumi. Čia ėjo, dirbo, o čia, žiūrėk, ir viskas baigėsi. Nutrūko visos pareigos, visi ryšiai, negalioja jokie įsipareigojimai.[...]

    Pirmomis tardymo dienomis mane kaltino, neva aš redagavęs slaptą antitarybinį laikraštėlį, bet vėliau nuo šio kaltinimo atsisakė. Iš kitų šaltinių įsitikino, kad aš čia visai nekaltas. Bet vis tiek mėgino ieškoti ko nors netikėto. Spyrė pasakyti, kur yra slaptas ginklų sandėlis. Apie tai aš ničnieko nežinojau, todėl į pateiktus klausimus atsakydavau vienodai „ne“. [...] Bet tardymas dar suintensyvėjo. Vėl atėjo trys stambūs vyrai ir kryžmine ugnimi klausinėjo, klausinėjo, tyčiojosi. Pagaliau liepė nusiauti batukus ir gumine lazdute tiek mušė į papades, kad netekau žado ir sąmonės.[...]

    Šiandien aš jau ne tas, kuris buvau vakar. Kad ir kaip mane jie įžeidinėjo, bet „akis už akį, dantis už dantį“ įstatymo negalėjau vykdyti. Esu sumuštas taip, kad negaliu net pasijudinti. Beje, šiandien mano jėgos senka dar ir todėl, kad dvi dienos praėjo, o aš nemiegojau, nesnaudžiau ir negulėjau. Jaučiuosi labai pavargęs. Galvą įbedęs į kampą, sėdėdamas ant kėdės netrukus ėmiau snausti. Tačiau kareivis švelniai bakstelėjo durtuvo galu man į petį ir sušuko: „Nedremat!6”. Niekaip nesusivokiau, ką reiškia šis žodis. Tik paskui supratau. Vadinasi, iš kalėjimo nauda jau yra: išmokau vieną rusų kalbos žodį, sužinojau, kaip tavoriščiai keikiasi ir kankina kitus už nieką, be jokios kaltės, be pagrindo.

    Šit ir penkta naktis be miego. Iki šiol nežinojau, kad esu toks ištvermingas. Man atrodė, kad negalėsiu be miego gyventi nė vienos paros.

    Tardymo „kodeksas“ tarp kitko numato, kad be miego tardomasis gali greičiau „susipainioti“ ir išplepėti tai, ką jis žino ir ko nežino. Galvoje pinasi įvairios haliucinacijos, miražai. Man nesivaideno jokie nebūti vaizdai. Nors smarkiai iškamuotas, bet sąmonę turėjau, nuo realaus pasaulio neatsiskyriau.[...]

    Apie kokią 11 valandą surakino man rankas ir nuvedė pas aną atletą, kurį vadino generolu. Jis nutraukė savo darbą ir man stovinčiam pareiškė:

    – Tu mus iškankinai, kad mes patys stebimės, koks esi atkaklus ir kvailai užsispyręs. Ką tu manai nugalėti tarybų valdžią?

    Į čia pat stovinčius du tardytojus jis kreipėsi:

    – Veskite jį į Lukiškių kalėjimą. Įmeskite trims dienoms į karcerį. Lai žino. Jam laisvės daugiau nematyti! Vis tiek mes tave sutvarkysime, – pagrasino.

    Lukiškių kalėjime

    Kalėjime baisiausias laikotarpis yra tardymas. Niekur tiek žmogus nepraranda sveikatos, kaip tardymo metu. Ypatingai kenčia nervų sistema. Būna, kai tardomasis išeina iš proto. Tiesa, aš pasilikau normalus, visą laiką save kontroliavau, bet iš pusiausvyros vis dėlto išvesdavo. Tai rodo faktai, kada smogiau vertėjui į snukį, kada taip drąsiai atsakinėdavau tardytojams, juos kompromituodamas. Dabar, atrodo, nedrįsčiau taip kalbėti. O tuomet, stovėdamas mirties akivaizdoje, manai sau – nenusižeminsiu, jei žūti, tai su muzika…

    Ir kai vėlai vakare prižiūrėtojai švilpukais skelbia „otboj7“, skubiai nusirengi viršutinius drabužius ir guldamas galvoji: o kaip bus su tardymu? Taip būtų gera, kad šiąnakt nereikėtų. Deja, retai kuri naktis būdavo rami. Vos tik užmiegi, atsidaro duryse „kormuška8 “, įkiša prižiūrėtojas galvą ir klausia:  „familija na bukvu U9 “. Kai vienutėje buvome trise, sudrebėdavome taip pat visi, o aš atsiliepdavau: „Umbražiūnas“. Prižiūrėtojas: „Da, sobirajsia bez veščej!10 “.[...]

    1941 m. birželis. Nors esame ir labai izoliuoti nuo pasaulio, bet prieš pat TSRS-Vokietijos karą pajutome, kad kalėjimo prižiūrėtojai bėgioja, kažkuo rūpinasi.

    Ir staiga iš vienutės mane perkelia į didelę kamerą kitame kalėjimo korpuse. Kai išvedė į kiemą, pasijutau kaip žuvis, žiemą dūstanti po ledu, ir staiga patekusi prie eketės… Rodos, nieko nenorėčiau iš šitų budelių, kad tik leistų pavaikščioti kalėjimo kieme.

    Norėjau giliau įkvėpti gryno oro į nu-
    silpusius plaučius, todėl ėmiau kelti galvą, bet užpakalyje einantis prižiūrėtojas sušu-
    ko, kad palenkčiau galvą žemyn. Esą, ši-
    taip dairytis draudžiama. Kalinys vedamas per kiemą turi eiti galvą nuleidęs žemyn, kad nieko nepastebėtų, kas yra aplink jį. Taip mane atvarė prie didžiosios kameros, kuri buvo, berods, pirmame aukšte.

    Nudžiugau. Kameroje daug žmonių. Visi jie daug žino, kas yra įvykę pasaulyje per šiuos 8 mėnesius. Čia buvo tikras internacionalas. Daugiausia lietuvių ir lenkų, bet buvo ir kitų tautybių. Jie optimistiškai nusiteikę. Esą, štai bus karas. Vokiečiai kai duos, tai šita neva valstybė į šipulius subyrės.[...]

    Susipažinau su daugeliu kalinių. Aš išblyškęs ir silpnutis, o jie beveik visi tik neseniai suimti, įdegę rudaveidžiai vyrai, net malonu žiūrėti. Tarp jų daug Lietuvos karininkų, suimtų prieš savaitę gatvėje. O karininkai kokie patriotai! Kai sužinojo, kad aš kalėjime pūdomas jau nuo praėjusių metų rudens, guodė, ramino, optimistiškai kalbėjo apie netolimą ateitį, kad yra vilčių išeiti į laisvę. Jų akimis žiūrint, aš buvau auka už Lietuvą.

    Kad NKVD rūmus supiltų į šipulius! Kiek nekaltų žmonių dokumentų prapultų! Kiek žūtų budelių! O kaliniai būtų išleisti į laisvę! – džiūgavo jaunuolis.

    Sutemo birželio 22 diena. Miegas neima. Ir švilpukas gulti neduoda, nors pagal įprastą režimo laiką reikėtų kaliniams gulėti. Kas bus? Karas…

    Vagonai rieda į rytus

    Už durų jutome įtartiną lakstymą. Staiga atrakinamos durys. Įeina ginkluoti prižiūrėtojai ir kareiviai. Per petį kiekvienam kabo dujokaukė, ant diržų šovinynai. Taip, tai karas.

    – Stokite į rikiuotę po du, – sukomandavo jie.

    – Su daiktais? – kažkas paklausė.

    – Taip.

    Suskaičiavo ir išvedė iš kameros rikiuotėje, įspėję, kad šaudys į tuos, kurie išeis iš eilės.

    Koridoriai pilni kareivių. Prie kalėjimo stovi „juodvarnis“. Prikimšo pilną kalinių ir išvežė į prekių stotį.

    Kol jie mus kalėjime „tvarkė“, praėjo ir naktis. Juk ši naktis trumpiausia. Prekių stotyje baisu. Vokiečių lėktuvai bombarduoja, o mes išlaipinami iš mašinų ir už pažastų sukabinti vedami į priekinį vagoną. Kareivių irgi pilna. Jie stovi petys į petį eilėmis, o mes tarp šių eilių lyg koridoriumi vedami. Veda du kareiviai, stipriai suėmę už rankų. Jeigu iš jų ištrūktum, tave sulaikys kiti kareiviai, stovintys rikiuotėje. Taigi, pabėgti nėra jokių vilčių.  Gal kitą kartą bus proga. Turime pabėgti![…]

    Įstūmė mane į prekinį vagoną. Jau ir vietos nėra. Tvanku. Vagono langai užkalti lentomis. Trūksta oro. Mat, birželio 23-osios saulė kepina kaip reikiant, įkaito stogas ir visas vagonas, kuriame trokšta daugiau kaip pusšimtis kalinių. Visi jie sėdi ant grindų, nes jokių suolų nei lentynų nėra.

    Ir kai užrakino vagono duris, supratau, jog vilties pabėgti nebėra. Kas išgelbės?

    Tuo tarpu vėl atskrido vokiečių bombonešiai ir pradėjo baisiai daužyti geležinkelio stotį.[...]

    Taip ir atrodė, kad vokiečių lėktuvams buvo pavesta nutraukti geležinkelio eismą. Tačiau ištisą birželio 23-ąją ir iki 24-osios dienos geležinkelis nebuvo sugadintas. Sėdime kaip silkės statinėje. Visi suprakaitavę, karšta! Susitarėme nusirengti iki apatinių, o viršutinius drabužius pasidėti po savimi. Ne taip karšta bus. Betgi oro nėra! Kažkas turėjo geležies gabaliuką, kuriuo vagono sienos plyšyje pragriaužėme didesnę skylutę, kaip avilyje bitėms laką, pro kurią patekdavo oro srovelė.

    – Oi, broleli, leisk bent  šiek tiek pakvėpuoti.

    – Prašau, prašau, – atsakydavo prie skylutės sėdintis kalinys.

    Ir taip broliškai dalijomės oru. Vienas pakvėpuoja prie plyšelio, tuomet kitas prašosi. Po tiek metų malonu prisiminti, kad mes taip draugiškai  tuomet dalijomės oru, taip vieningai norėjome išlikti gyvi ir po visų bėdų sugrįžti į gimtąją pastogę, vienas kitą gelbėjome.

    Oru galėjome pasidalinti. Betgi visi  norėjome ne tiek valgyti, kiek gerti. Iš kur imti vandens? Prašėme, šaukėme greta stovintiems viršininkams, kad esame ir be maisto, ir be vandens. Niekas dėmesio nekreipė. O gerti nežmoniškai norėjosi.[...]

    Traukinys sustojo Pabradėje. Paskui sužinojome, kad Lietuvos patriotai tikrai rūpinosi išvaduoti kalinius iš vagonų. [...] Ir štai pro grindyse iškirstą skylę, pro kurią kaliniai atlikdavo gamtinius reikalus, kažkas įkišo raštelį, kuriame buvo parašyta: „Nenusiminkite broliai! Mes Jus dar savo teritorijoje išvaduosime. Sulaikysime traukinį, o Jus išleisime į laisvę“. Pasirašyta: Lietuvos partizanai.

    Kai šito lapelio turinį sužinojome, kilo isteriškas džiaugsmas. Vieni bučiavosi, sveikino, kiti apsiašaroję kalbėjo apie savo gimines, vaikus, tėvus, tikėdamiesi juos ryt ar poryt pamatyti.[...]

    Štai ir Adutiškio bažnyčios raudoni bokštai šauna į giedrą padangę.  Šiandien Joninės, bet pravažiuodami nematėme nė vieno žmogaus. Taip traukinio ir nesulaikė mūsų teritorijoje. Sudiev, mylimas gimtasis krašte! Štai mano jaunystės gerai žinomas miestelis. Už 24 kilometrų gimtasis kaimas Galalaukiai. Rodos, dar labiau suvirpėjo širdis. Tai kad galėčiau pavirsti paukšteliu, nuskrisčiau prie šiaudinės pastogės, pamatyčiau savo močiutę ir sesutes. Ir kai traukinys pervažiavo plento pervažą Adutiškis-Kamajai, pasitraukiau nuo vagono sienoje esančio plyšio ir mąsčiau, mąsčiau. Tų išgyvenimų neaprašysi.[...]

    1942 m. kovo 21 diena mano gyvenime atmintina. Staiga išvedė mane („na bukvu U11 “) pas kažkokį kalėjimo viršininką ar „kūmą“ ir paskaitė: esą, už priklausymą slaptai organizacijai aš esu nubaustas Ypatingosios Tarybos dešimčiai metų sunkiųjų darbų lagerių.

    – Pasirašyk, – įsakė šeimininkas.

    – Nepasirašysiu! Kaip galima žmogų nubausti dešimčiai metų be jokio teismo, be liudininkų, be įrodymų. Aš nekaltas! Aš tikėjausi sulaukti teismo ir išeiti į laisvę! – šaukiau, net kalėjimo koridoriai skambėjo.

    – Vy ne kričite, a podpišite12! Po karo išsiaiškinsite.

    – Ką jūs? Dešimt metų! Aš nekaltas! Nepasirašysiu, – kartojau ir šluosčiausi skriaudos ašaras nuo išblyškusių skruostų…[...]

    Ar šiaip, ar taip, aš 10 metų nesėdėsiu. Todėl nėra reikalo ir priešintis. Liko laukti karo pabaigos.

    Stalinas, esą paskelbs tokią amnestiją, kokios pasaulis dar nėra matęs.

    Deja, apsirikau. Karas pasibaigė, o amnestija palietė tik vagišius ir dezertyrus. Politiniai kaliniai toliau mirė lageriuose, miške ar kasyklose. Atsėdėjau ir 10 metų, o į laisvę nepaleido. Nutrėmė į Sibirą. Taip ir kentėjau represijas ištisus 16 metų![…]

    …Solikamske, Solikamske, kai apie tave išgirstu, man suskausta širdis, atsiveria visos moralinės žaizdos, kurias kitąkart padarė enkavedistai. Pamenu, 1950 m. vasarą mane iš taigos gilumos vėl atvežė į Solikamską, nes jau baigiau 10 metų sunkiųjų darbų bausmę. Buvau laikomas „perisylkoje13“, mat rinko kalinius etapui į tolimąjį Sibirą. Kad veltui jų duonos nevalgyčiau, enkavedistai dažnai mane varinėdavo prie įvairių darbų zonoje. O kai lipdavau į bokštą sukti kažkokį ratą, kuris buvo pritaisytas vandeniui pumpuoti į kalinių virtuvę, kai matydavau ten tolumoje dunksančią, pamėlusią horizonte taigą, prisimindavau, kaip ten 10 metų sunkiai dirbau, atrodo, sustodavo plakusi širdis iš skausmo. Stengdavausi greičiau nusigręžti į kitą pusę nuo taigos, kad nepradėčiau raudoti, jog tiek laiko praleidau be naudos, beprasmiškai, palaidojau savo jaunystę, kūrybinį polėkį…

    Daugel žūva, daugel pūva,

    Kas apverks jų dalį?

    Už Uralo, žemės galo,

    Ne po savo šalį!

    1 Būkite pažįstami, čia Umbražiūnas.

    2 Labai malonu.

    3 Gerai.

    4 Kur jūs, kur?

    5 Laikyk jį!

    6 Nesnausti!

    7 „Ramybės laikas“.

    8 „Lesykla“.

    9 Pavardė iš U raidės.

    10 Taip, ruoškis be daiktų!

    11 Iš raidės U.

    12 Jūs ne rėkit, o pasirašykite.

    13 „Perkėlimo punkte“.

  • ATGAL
    Paskutinis Lietuvos partizanas
    PIRMYN
    Kai frontas ritosi į Rytus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.