Tremties paliesti | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tremties paliesti

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Kalbino Reda Trinkūnienė

    Kazimieras Kuzminskas 1998 m. į Sibirą grįžo aplankyti savo šeimos tremties vietas. Prie išlikusio dar 1949 m. tėvelio statyto namo Nuotrauka iš K.Kuzminsko asmeninio archyvo

    Tremties šmėkla palietė ištisas šeimas ir gimines. Daugybė lietuvių taip daugiau ir nesusitiko savo artimųjų – nuo jų atskirti, išblaškyti Rusijos šiaurėje, iškankinti atgulė amžino įšalo žemėje. Kiti gi atšiauriame krašte kūrė šeimas, gimdė ir augino vaikus. LR Seimo narys Kazimieras KUZMINSKAS ir jo žmona Gražina KUZMINSKIENĖ (Teresevičiūtė) sutiko pasidalyti savo patirtimi iš tremties laikotarpio.

    Gražina Kuzminskienė: Tėvelis Liudvikas turėjo 85 ha žemės. Tėvelio brolis Kazimieras turėjo apie 80 ha žemės, brolis Alfonsas buvo teisininkas, sesuo – vienuolė. Žinoma, sovietams tai buvo pakankama dingstis ištremti. Čia, ūkyje, jie buvo išsikasę bunkerį, bet partizaninio judėjimo nespėjo organizuoti, nes 1944 metais jau buvo suimti. Tame bunkeryje buvo tėvelis ir du jo broliai, pusbrolis, mano mamos brolis, kuris slapstėsi nuo kariuomenės kita pavarde,  ir daugiau kitų žmonių. Iš viso bunkeryje buvo 10–11 vyrų. Taip pat slapstėsi po karo likęs vokietis. Vieni sako, kad jis išdavė, kiti – kad jų bunkerį atsekė pagal pėdsakus. Po daugelio metų, vartydami tėvelio bylą, aptikome kaimynų (tėvelio draugų) pavardes, kurie galbūt prisidėjo prie suėmimo.

    Toje pačioje byloje figūravo ir pusbrolis – policininkas Pikturna. Į lagerį jis nebepateko, nes Raseinių kalėjime tardymo metu buvo užmuštas. Reabilitacijos dokumentuose rašoma, kad jis mirė nuo dizenterijos. Mano mama, dar per tardymą Raseiniuose nuvežusi tėveliui siuntinį, matė tėčio pusbrolį žiauriai sumuštą. Atgavus nepriklausomybę vartant jo bylą, dėmesį patraukė tvarkinga, daili, taisyklinga rašysena, kuria jis pasirašydavo po tardymų. Tačiau po kiekvieno tolesnio tardymo jo rašysena tapdavo vis labiau padrika ir neaiški. Paskutiniuose tardymuose prieš mirtį jis jau nebesipriešino ir pasirašydavo, kad sutinka su visais kaltinimais.

    Mano giminėje buvo 24 žmonės, nukentėję nuo okupacijos, bet mums, vaikams, jie stengdavosi per daug nepasakoti, norėdami apsaugoti. Mano mamos tėveliai Ona ir Kazys Brazai su šeima buvo ištremti į Irkutską, mano sesutė Loreta tremties metu buvo pas močiutę, todėl buvo ištremta kartu su jais. Ona ir Kazys mirė 1948 m., liko jų vaikai ir Loreta. Aš su mama per atsitiktinumą išsigelbėjome nuo 1948 metų tremties – sirgau ir gulėjau su mama ligoninėje. Man taip pat buvo užvesta byla, bet iš ligoninės atsiėmusi teta mane slėpė Kaune. Taip tremties ir pavyko išvengti.

    Į Vorkutą vykau būdama 10 metų. Mano sesuo Loreta jau buvo grįžusi iš tremties, nes mirus Stalinui, buvo išleidžiami į Sibirą vieni atvežti vaikai. Mano seserį į Lietuvą parvežė svetimi žmonės. Praėjus metams po jos grįžimo, su tėvelio seserimi Adolfina vykome aplankyti tėvelio ir artimųjų. Tėvelis Liudvikas tuo metu jau buvo išleistas iš lagerio, bet privalėjo gyventi zonoje. Nedideliame namelyje gyveno su broliu Kazimieru, pusbrolio svainiu Kaziu Sutkumi ir Rimkumi, dirbo statybose. Lankantis Vorkutoje tėvelio brolis mane buvo nusivedęs prie lagerio tvoros. Baisiausią įspūdį man paliko kalinių kapinės – amžino įšalo žemė, karstai kyšojo iš žemės… Nemačiau nei vieno kapo, iš kurio nebūtų išlindęs karstas. Aš ten lankiausi maždaug 1956 metais. 1959 metais iš tremties tėvelį paleido, jis grįžo į Lietuvą.

    Tėvelis apie suėmimą, sunkius lagerio metus, tikriausiai baimės ir skausmo vedamas, mums mažai pasakojo… Tėčio kelias į Vorkutą buvo etapais: Šiluva–Raseiniai–Vilnius–Uchta–Pečiora–Vorkuta. Retkarčiais prisimindavo, kaip jie kentėjo: nuo prižiūrėtojų žiaurumo, nuo be galo sunkių sąlygų ir nuo kartu kalėjusių kriminalinių kalinių, kurie buvo labai žiaurūs, atimdavo siuntinius, maisto davinius, žudydavo. Tada ir ant žemės rastas supuvęs kopūsto lapas atrodė gardus. Tėvelis kalėjo tame Vorkutos lageryje, kuriame kilo sukilimas. Nuo sušaudymo jam pavyko išsigelbėti: kai kaliniai buvo sustatyti eile ir į juos pradėjo šaudyti, tėvelis krito lyg užmuštas, nors į jį net nepataikė. Šaudydavo į kas antrą, kas trečią kalinį, jis kartu su kitais laimingaisiais liko gyvas. Antanaičio knygelėje „Ties pragaro vartais“ labai išsamiai rašoma apie Vorkutą, apie kelią nuo Vilniaus iki jos, apie sukilimą. Joje ir mano tėvelis yra minimas.

    Kazimieras Kuzminskas: Mūsų šeima pateko į tremties sąrašus, nes buvome ūkininkai. Ūkis buvo didelis, 80 ha, paveldėtas iš senelių. Galvodami, kad pavyks išvengti tremties, du broliai – Motiejus Kuzminskas (krepšininkų Mindaugo ir Sauliaus Kuzminskų senelis) ir mano tėtis Kazimieras – pasidalijo po 40 ha. Tėtis sulaukė įvairių siūlymų pasitraukti į Kauną, palikti savo ūkį. Būtent taip pasielgė tėvo brolis, nors jau buvo išliejęs ir naujo namo pamatus, kurie ir dabar tebestovi miške. Jis pasitraukė į Kauną, įstojo i Medicinos institutą, vėliau Šiauliuose dirbo gydytoju. O mano tėvukas liko ūkyje, galvodamas, kad niekam nieko blogo nepadariau, jei bus kolektyvizacija, tai bus, liks prie savo žemių, savo krašte. Tačiau, pasirodo, mūsų „išvaduotojai“ galvojo kitaip ir 1948 metų gegužės 22 dieną per masinį trėmimą „Vesna“ mūsų šeimą – tėvą, mamą ir 4 mažus vaikus (aš buvau metų amžiaus, vyriausias brolis buvo 6 metų) – ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Partizansko raj., Koj kaimą prie Manos upės. Ten išbuvome 9 metus.

    Iš Sibiro grįžau būdamas 10 metų. Kuo puikiausiai viską atsimenu. Žvejodavome, su vyresniais, medžiodavome. Pamenu, kad lydekas gaudydavome kilpomis. Vanduo upėje buvo labai šaltas, todėl lydekos šildydavosi paviršiuje saulėje. Mes, tyliai prislinkę, maudavom lydekai ant galvos kilpą ir traukdavom. Mokiausi vietos mokykloje. Klasėje buvome trys lietuviai. Nuo mažens buvau labai užsispyręs. Kai manęs mokytoja klausdavo rusiškai, aš atsakydavau lietuviškai. Tad neretai tekdavo ir kampe pastovėti. Sibire baigiau tris klases, 1957 metais apie kovą–balandį visa šeima grįžome į Lietuvą.

    Mano du broliai ir sesuo baigė Politechnikos institutą. Aš įstojau ir baigiau Kauno medicinos institutą, Sibire gimusi Elena – Vilniaus universitetą.

    Studijuojant, 1968 m., kurso draugas paprašė būti pabroliu. Taip likimas lėmė, kad pamerge buvo Gražina Teresevičiūtė, kurią po metų vedžiau ir sukūrėme šeimą. Turime dukrą Kristiną, sūnų Kazimierą ir šešis anūkus. ■

  • ATGAL
    Vaikystė tremtyje: plyna tundra, didelės balos ir svyruojantys berželiai
    PIRMYN
    1939-ieji: tarp dviejų nusikalstamų sutarčių
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.