Tremtis ir jos poveikis dabartinei Lietuvos valstybei | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tremtis ir jos poveikis dabartinei Lietuvos valstybei

  • Data: 2011-07-14
    Autorius: Justas JACOVSKIS

    (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Lietuvos valstybė tarpukariu

    Nemažai senyvo amžiaus žmonių prisimena gyvenimą tarpukario Lietuvoje kaip gana ramų ir stabilų istorijos laikotarpį. Nepaisant to, kad Antanas Smetona valdė šalį autoritariniais metodais, Lietuvos valstybė pamažu vystėsi ekonomiškai ir kultūriškai. Per dvidešimt nepriklausomybės metų atgijo ir sustiprėjo inteligentijos sluoksnis, vystėsi pramonė ir žemės ūkis. Tuo pačiu metu netoliese esančioje Sovietų Sąjungoje buvo vykdomos masinės represijos, inteligentijos ir vadinamųjų „buožių“ (pasiturinčių valstiečių ir ūkininkų) trėmimai ir fizinis naikinimas. „Socialistinio liaudies rojaus“ gyventojai nuolat jautė baimę ir nepriteklius. Planinės ekonomikos neefektyvumas ir komunistų partijos vadovų politika lėmė, kad 1932–1934 metais Ukrainos ir Sovietų Sąjungos kaimų gyventojai buvo priversti badauti. Istorikų duomeninis, per šį badą žuvo nuo 2 iki 10 milijonų Sovietų Sąjungos piliečių. Atrodė, kad Lietuvai šių baisybių pavyks išvengti. Tačiau tai buvo tik graži iliuzija. Susiklosčius tam tikroms geopolitinėms aplinkybėms, Lietuva (taip pat ir kitos Baltijos valstybės, Rumunija bei Besarabijos srities gyventojai) atsidūrė tarp dviejų kylančių totalitarinių valstybių – Sovietų Sąjungos ir Trečiojo Reicho. Netrukus šių dviejų blogio gigantų užsienio reikalų ministrai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo remiantis Lietuva atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakos sferoje (tiesa, ne iš karto, iš pradžių buvo nutarta, jog Lietuva atiteks nacistinei Vokietijai, tačiau vėliau pakto sąlygos buvo pakeistos). Neilgai trukus, 1940 metų birželio mėnesį, po pateikto ultimatumo į Lietuvą ir kitas Baltijos valstybės įžengė keli šimtai tūkstančių Raunonosios armijos kareivių.

    Sovietinių trėmimų banga

    Toliau prasideda juodasis laikotarpis Lietuvos valtstybei ir jos gyventojams. Nepraėjus nė dviem savaitėms nuo okupacijos pradžios, Baltijos šalių politiniai lyderiai buvo suimti, o į jų vietą pastatyti sovietų valdžios atstovai. Per metus buvo parengtas vykdyti Lietuvos valstybingumo sunaikinimo planas. Anksteniais laikais šį planą komunistų valdžia jau buvo įgyvendinusi pačioje Sovietų Sąjungoje. Jo esmė buvo paprasta. Sovietai puikiai žinojo, kad inteligentijos atstovų sunaikinimas buvo efektyviausas būdas palaužti tautos valią priešintis. Būtina paminėti, kad paprasti kaimo žmonės ir darbininkai buvo ne mažiau patriotiški, tačiau būtent inteligentija sugebėjo efektyviausiai sutelkti ir organizuoti pasipriešinimą (neatsitiktinai dauguma Lietuvos pokario partizanų vadų priklausė inteligentijos sluoksniui). Dvasininkai, karininkai, mokytojai ir profesoriai, amatininkai, pramonininkai, stambūs ūkininkai ir kiti daugiau pasiekę ir išprusę piliečiai tapo pagrindiniais Sovietų represijų taikiniais. Sovietinis saugumas žaibiškai susižymėjo jų gyvenamąsias vietas, vardus ir pavardes ir tučtuojau buvo pradėtas sekimas ir šnipinėjimas. Po metų, vėlgi to paties birželio mėnesio 14 dieną, prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. Be abejo, tremiami buvo ne tik inteligentai, bet ir paprasti žmonės. Skaičiuojama, kad tada buvo ištremta apie 17 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Šis skaičius būtų buvęs daug didesnis, tačiau trėmimus nutraukė netikėtai Sovietų Sąjungą užpuolusi hilterinė Vokietija. Po trejų metų, 1944 metų vasarą, Raudonoji armija nubloškė vokiečius vakarų kryptimi ir Lietuva vėl atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje. Neilgai trukus Antrasis pasaulinis karas baigėsi ir sovietų valdžia galėjo vėl susitelkti prie Baltijos valstybių aneksijos.

    Pokariu komunistų valdžia turėjo dar daugiau priežasčių tremti Baltijos šalių gyventojus. Visų pirma buvo vykdoma priverstinė kolektyvizacija. Siekiant pagreitinti šį procesą, buvo tremiami stambūs ūkininkai ir labiau prakutę valstiečiai, jų sukauptas turtas buvo plėšiamas, kas liko jungiama į žemės ūkio kooperatyvus. Kita trėmimų priežastis – mėginta nuslopinti aktyvų partizanų ginkluotą priešinimąsi okupacijai. Miško Brolių šeimų nariai buvo deportuojam, siekiant morališkai palaužti, įbauginti besipriešinančius ir juos sunaikinti. Didžiausia trėmimo operacija vyko 1949-ųjų metų kovo 25–28 dienomis. Operacijos parengimas ir vykdymas neblogai iliustruoja, kokią reikšmę sovietai teikė masinėms deportacijoms, kaip įrankiui palaužti okuopuotų tautų valią. Buvo pasitelkta 4500 kareivių ir saugumiečių iš Maskvos, Leningrado, Minsko, Karelijos, Saratovo regionų ir pačios Lietuvos. Buvo sutelkta daugiau kaip 8 tūkstančiai sunkvežimių ir paruošta daugiau kaip tūkstantis tonų degalų atsargų. Per šią operaciją saugumiečiai perėmė visas civilines telefono linijas, užtikrindami efektyvią komunikaciją tarp trėmimus vykdančių dalinių. Istorikai suskaičiavo, kad per tas keturias dienas ištremta daugiau kaip 90 tūkstančių Baltijos valstybių gyventojų, iš jų apie 25 tūktstančiai buvo iš Lietuvos. Masiniai trėmimai tęsėsi iki pat 1950-ųjų pradžios, kol naujasis sovietų vadovas Nikita Chruščiovas paskelbė destalinizacijos politiką ir represijos sąlyginai sušvelnėjo. Tikslų išremtų Lietuvos gyventojų skaičių nustatyti sunku. Įvairūs istorikai pateikia skirtingus duomenis, tačiau bendrai sutariama, kad tokių galėjo būti iki dviejų šimtų tūkstančių, gal net ir daugiau. Turint omenyje, kad transportavimo ir gyvenimo sąlygos buvo siaubingos, iš tremties gyvų sugrįždavo tik pusė. O nemažai išlikusių grįždavo tik po kelių dešimčių metų.

    Trėmimų poveikis dabartinei Lietuvos valstybei

    Dažnam gali kilti klausimas, kaip ir kokiu būdu prieš šešiasdešimt metų vykę trėmimai daro įtaką šių dienų Lietuvos valstybės politiniam, ekonominiam ir kultūriniam vystymuisi? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas. Galima nesunkiai paaiškinti, kaip sovietų planinė ekonomika sužlugdė Lietuvos ekonomiką. Ekomikos mokslai, pasitelkdami statistiką ir teoriją, nesunkiai įrodo planinės ekonomikos neefektyvumą. Tačiau poveikio, kurį lėmė inteligentijos sluoksnio sunaikinimas, paaiškinti vien tik skaičiais yra neįmanoma. Inteligentijos sluoksnis neatsiranda valstybėse per kelis mėnesius ar metus, dažniausiai šis sluoksnis formuojasi daugelį metų, iš kartos į kartą. Šio sluoksnio indėlis į tautų vystymąsi yra daugiau nei tik skaičiai ar statistiniai rodikliai. Dvasininkijos sunaikinimas nuskurdino Lietuvių tautos sąmoningumą ir moralės normas. Menininkų kūrybinės laisvės sunaikinimas nuskurdino Lietuvą kultūriškai. Stambių ūkininkų ir pramoninkų sunaikinimas atėmė iš Lietuvos valstybės veržliausius ir aktyviausius žmones. Ne veltui žymus sovietų disidentas Andrejus Sacharovas pavadino trėmimus „galvos nukirtimu“. Kitaip tariant, ištrėmus inteligentiją, tauta prarado galvą – aktyviausius ir kūrybingiausius žmones. Be abejo, negalima pamiršti ir paprastų žmonių, iš kurių, beje, daugelis Lietuvos inteligentijos atstovų ir buvo kilę. Tačiau sunaikinus inteligentiją Lietuvos valstybė buvo priversta iš naujo formuoti sąvo inteligentų kartą. Šis procesas truks dar ilgus dešimtmečius.

    Lietuva jau yra laisva, savarankiškai besitvarkanti valtybė daugiau nei dvidešimt metų, tačiau ją vis dar kamuoja begalės socialinių, kultūrinių ir ekonominių problemų. Šių problemų nevertėtų suversti vien tik per 50 metų plėtotai komunistinei planinei ekonomikai, pasaulinei finansų krizei ar kitiems skaičiais išmatuojamiems dalykams. Šių problemų priežastis slypi kur kas giliau. Per kelerius metus nesunkiai įmanoma modernizuoti gamyklas, energetiką, infrastruktūrą, įdiegti informacines technologijas ir kitas materialines geroves. Tačiau kiekvienos valstybės stiprybė (kaip ir kiekvieno žmogaus) visų pirma grįsta nematerialias dalykais. Lietuvoje klestinti korupcija, abejotinos reputacijos ar kompetencijos asmenų rinkimas į Seimą, sunkiai įvykdomos socialinės ir ekonominės reformos, taip pat didžiulė emigracija netiesiogine prame yra nulemta Sovietų Sąjungos vykdytų trėmimų.

    Lietuva greitai perėmė demokratijos idėjas ir kapitalistinį ekonominio veikimo modelį. Tačiau kartu perėmė ir kapitalizmo blogybes, t. y. besaikį vartojimą, materialinių gėrybių sureikšminimą, vadinamąją popso kultūrą. Niekas negali atsakyti į klausimą, koks būtų nepriklausomos Lietuvos vystymasis, jeigu nebūtų buvę tremčių. Tačiau galima visai pagrįstai manyti, kad gausus dvasininkų, menininkų ir inteligentų sluoksnis pakreiptų įvykius geresne linkme. Žiaurių sovietinio režimo užmačių – palaužti Lietuvos valstybės intelektualinį stuburą, pasekmes mes visi jaučiame iki šiol.

  • ATGAL
    Kas padeda ir trukdo bendrauti ir bendradarbiauti (I dalis)
    PIRMYN
    Tautos savigarba ultimatumų audrose
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.