Tremtis Kazachstane. Stasio Algimanto Būdo atsiminimai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tremtis Kazachstane. Stasio Algimanto Būdo atsiminimai

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Stasys Algimantas Būdas

    Karagandos lagerio „Alžir“ buitis (Nuotrauka iš ekspedicijos "Karlagas'15" archyvo)

    Stasys Algimantas Būdas gimė 1931 m. rugsėjo 24 d. Skuode, Lietuvos Respublikos policininko šeimoje. Jis buvo vyriausias iš keturių vaikų. 1933 m. tėvas buvo perkeltas į Veiviržėnus, kur Algimantas Būdas 1938 m. pradėjo lankyti mokyklą. Tačiau netrukus tėvas gavo paskyrimą į Skuodą, todėl jau antrą skyrių (klasę) baigė minėtame mieste. Čia gyvenant prasidėjo sovietų okupacija.

    Per bolševikų (1940–1941) ir nacių (1941–1944) okupacijas baigė 6 pradinės mokyklos skyrius, mokėsi Šateikių (Plungės r.), Kretingos ir Šačių (Skuodo r.) mokyklose.

    Artinantis 1944 m. frontui, šeima bandė trauktis į Vakarus, tačiau pasisekė tik tėvui. Mama su keturiais vaikais liko Lietuvoje. Labai sunkiomis sąlygomis visi keturi vaikai tęsė mokslus. Porą metų Algimantas Būdas mokėsi Gargždų progimnazijoje, o ketvirtą jos klasę 1948 m. užbaigė Veiviržėnuose (Klaipėdos r.). Tų pačių metų rudenį, išlaikomas tėvo brolio, pradėjo mokytis Telšių mokytojų seminarijoje.

    Seminarijoje įsitraukė į pogrindinės mokinių (daugiausia ją sudarė gimnazistai) organizacijos „Jaunoji Lietuva“ veiklą, kuriai vadovavo pusbrolis Z. Jaška. 1949 m. rudenį čekistai susekė organizaciją ir prasidėjo areštai. Buvo suimtas kaip vienas iš paskutiniųjų minėtos organizacijos narių 1948m. spalio 27d. Po suėmimo tris mėnesius tardė kagėbistai Telšiuose, po to – keturis mėnesius praleido Klaipėdos kalėjime, kur buvo paskelbtas „Ypatingojo pasitarimo“ sprendimas: visiems 12-ai organizacijos narių – po 10 metų griežtojo režimo lagerių pagal Rusijos BK str. 58-1a-10-11.

    Etapais per Vilniaus, Maskvos, Kuibyševo, Čeliabinsko, Petropavlovsko persiuntimo kalėjimus 1950 rugpjūčio mėn. Algimantas Būdas buvo nugabentas į Kazachstaną ir atsidūrė Džezkazgan-Rudnike. Teko dirbti įvairius darbus, ilgiausiai – 3 metus – vario rūdos šachtoje Nr. 31. 1956m. birželio mėn. atvykusios komisijos buvo, kaip rašoma dokumente, „išlaisvintas pirma laiko, panaikinant teistumą“.

    Grįžęs į Lietuvą įsidarbino vienoje Klaipėdos statybos organizacijoje eiliniu darbininku ir 1956 m. rudenį ėmė mokytis vakarinės mokyklos 10-je klasėje. 1958 m. mokyklą baigė aukso medaliu, tačiau Kauno politechnikos instituto, kur bandė stoti, mandatinei komisijai nei medalis, nei teistumo panaikinimas įspūdžio nepadarė. Nepasisekė po dvejų metų įstoti ir į Klaipėdos to paties instituto vakarinį fakultetą. Tik dar po metų, nuslėpęs praeitį, išlaikė egzaminus į Kauno politechnikos instituto neakivaizdinį skyrių. Po to pavyko pereiti į minėto instituto Klaipėdos vakarinį fakultetą, kurį baigė 1967 m., įgydamas inžinieriaus elektromechaniko specialybę. Studijų metais vedė kurso draugę Ireną Daublytę, su ja susilaukė dviejų dukterų.

    Iki 2000 m. Algimantas Būdas  dirbo Klaipėdos statybos organizacijose inžinieriumi energetiku ir vyriausiuoju energetiku. Pastaraisiais metais jis dalyvauja Žemaičių partizanų apygardos veikloje, yra vado pavaduotojas.

    ***

    Po keturių ilgiausios ir vargingiausios kelionės dienų, traukiniui sustojus ankstų rytą, pagaliau išgirdome komandą: „Vychodi!“ Buvo 1950 metų rugpjūčio 8-ji. [...]

    Patekome į pirmąjį Steplago punktą. Už tvoros buvo trečiasis, pats didžiausias, už kitos – lagerio ligoninė, o įstrižai – antrasis lagpunktas. Visas trijų punktų ir ligoninės kompleksas buvo aptvertas bendra mūro siena ir sudarė kvadratą ar stačiakampį su maždaug 200–250 m ilgio kraštinėmis. Kiekvienas lagpunktas turėjo savo vartus ir iki mūsų atvykimo tarp jų buvo tik spygliuotų vielų tvoros. Tačiau mums atvykus, tarp kaimyninių punktų jau buvo įpusėtos mūryti akmens mūro sienos. Trijuose lagpunktuose buvo 6–7 tūkstančiai kalinių. Pirmasis mažiausias – turėjo apie tūkstantį su trupučiu.

    Ne iš karto pavyko išsiaiškinti teisingą vietovės pavadinimą. Vieni sakė Džezkazgan-Rudnik (Rūdynas), kiti – tiesiog Džezkazgan, neretai šį keistą pavadinimą savaip iškraipydami. Vėliau išsiaiškinau, kad tikrasis Džezkazganas yra gal už 40 km, o mūsų gyvenvietė, apsupta vario rūdos šachtų ir karjerų, dažniausiai vadinama tiesiog Rudnik. Kartu šis kompleksas būdavo pavadinamas ir Didžiuoju Džezkazganu (Bolšoj Džezkazgan). Iki srities centro šiaurėje, Karagandos, – apie 400 km (vėliau buvo įkurta Džezkazgano sritis).

    Tą pačią dieną sužinojome, kad mūsų lageris – griežto režimo. Dėl to ir esame papuošti numeriais, o vakare po patikrinimo ir otbojaus būsime saugiai uždaryti savo sekcijose (gyvenamosios patalpos čia jau vadinamos ne kameromis, o sekcijomis). Tad naktimis neteks skirtis ir su įprastomis paraškėmis (vienas visam lagpunktui „daugiapostis“ tualetas buvo atskiram pastatėly).

    Pranešta, kad galime parašyti laišką namiškiams (vieną!) ir atiduoti vadovybei. Atgalinis adresas: Kazachstanas, Karagandos sritis, Džezkazganas, pašto dėžutė numeris toks ir toks. Per metus maloniai bus leista parašyti du laiškus. Ir nebandyk juos siųsti nelegaliai ar be cenzūros! [...]

    Per pietus gavome paragauti ir lagerio maisto. Apvaliais kepaliukais lagerio kepykloje kepama duona pasirodė rūgšti ir drėgna, o patiektos sriubos paragavau tik keletą šaukštų – tokios blogos, nemaloniai žuvimi dvokiančios sriubos dar neteko ragauti. Be žuvies pėdsakų, joje plaukiojo ir žali kieti kopūstlapiai – kurie paprastai nulaužomi ir paliekami darže arba sušeriami gyvuliams. Suvalgiau tik košę. Kol kas tokį išrankumą galėjau rodyti, nes, nors ir blogai maitinami, ilgoje kelionėje nusisėdėję, mažai miegoję ir vis dar kankinami karščių, didelio apetito neturėjome.

    ***

    Lagerio maistas atrodė labai neskanus, duona sprangi. Rytais visi jos gaudavome po 500g gabalą. Prie jo pagaliuku beveik visuomet būdavo prismeigtas trūkstamų gramų gabaliukas. Vakarinis duonos davinys priklausydavo nuo brigados užduočių įvykdymo, bet mes kol kas gavome minimumą – 250g. Dauguma valgykloje duonos nevalgė – paskubom supylę į save skystos sriubos aliuminį dubenėlį ir košę, ant kurios šliūkšteldavo šaukštelį aliejaus (košės kiekis taip pat priklausė nuo brigados darbo rezultatų), duoną pasilikdavo užsigardžiavimui. Retas, labai retas turėdavo valios jos gabaliuką pasilikti pietums. Darbovietėse, paprastai, pietų neduodavo, nebuvo kur jų ir virti.

    ***

    Pagaliau mūsų etapą išskirstė į brigadas. Dauguma atsidūrė šachtose, 3-jame lagpunkte. Ryšys su jais nutrūko. Aš patekau į brigadą, dirbančią akmens laužykloje (karjere).

    Pirmieji mėnuo du atminty išliko beveik tik kaip alinančio darbo ir neapleidžiančio alkio mėnesiai. Iki karjero buvo apie trys kilometrai, eidavome per rūdyno gyvenvietę – netvarkingą krūvą plokščiastogių moliu drėbtų namukų. Sunku šioje krūvoje buvo įžvelgti kokią nors tvarką ar gatves, niekur nebuvo nei grindinio, nei šaligatvių. Už šio „miesto“, pakilę į nuolaidžią kalvą, patekdavom į keliom eilėm spygliuota viela aptvertą keletos ha karjero teritoriją. Dirbo čia apie 400 kalinių, tai buvo pati didžiausia lagpunkto darbovietė.

    Pamėginsiu atkurti, gal ir ne visai tiksliai, brigados dienotvarkę (tai puikiai aprašė A. Solženycinas knygoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Skaitant atrodė, jog aprašomas būtent mūsų lageris, netgi brigada).

    Keldavomės 6-tą val. Apsiprausę lauke prie pečių lygyje iškelto vandens lovio su keliolika vožtuvų-spenių, kuriuos kilstelėjus labai šykščiai varvėjo vanduo, apsitvarkę, nekantriai laukdavome ženklo eiti valgyklon. Valgykla buvo nedidelė, joje eilės tvarka valgydavo po dvi ar tris brigadas (mūsiškėje buvo arti 30 zekų). Pirmas į valgyklą eidavo brigadininko pavaduotojas. Atsiradus vietos, kviesdavo brigadą. Jis paimdavo duoną, prie virtuvės langelio skaičiuodavo sriubos ir košės porcijas. Sriubos ir košės įvairove nepasižymėjo: jei sriuba – tai kopūstų, burokėlių ar žuvies, kurioje retkarčiais pavykdavo aptikti kąsnelį žuvies, jei košė – tai avižų, sorų, rečiau miežių ar grikių. Žodžiu, maistas buvo „sveikas“, jei neskaitytume žuvies kvapo, beveik vegetariškas.

    Iki razvodo (išvedimo ar išvedžiojimo, tiksliau – išleidimo į darbą) likdavo keliolika minučių, per jas gardžiuodavausi pagrindiniu dienos kalorijų šaltiniu – puskilogramine paike.  Malonumas būdavo trumpas, sutirpdavo ji labai greitai.

    Apie 7-tą brigadomis, po penkis gretoje jau rikiavomės prie vartų. Čia stovėdavo ir keli prižiūrėtojai bei nariadčikas – vienas iš aukščiausias pareigas užimančių kalinių, stropiai sekantis, kad darban išeitų visi darbingi brigados žmonės. Jo rankose – fanerinė lentelė su pieštuku surašytais skaičiais kiek kurioje brigadoje yra žmonių, kiek tą dieną serga ir yra atleisti nuo darbo. Kitą dieną, įrašus nuskutus, buvo rašomi nauji skaičiai – paprasta ir patogu. Kaip tą nariadčiko pareigybę reiktų įvardyti lietuviškai, nežinau. Susidurdavome su juo beveik tik prie vartų. Tuo metu juo dirbo Algis Šoris, vienas iš nedaugelio šiltesnes vietas užimančių lietuvių. Kadangi dauguma manėme, jog tokios pareigos skiriamos tik „nusipelniusiems“, ypač kūmui, lietuviai Šorio privengė.

    Už vartų mus vėl skaičiuodavo konvojaus vyresnysis, ir, išklausę jau minėtą „maldelę“, pajudėdavome. Lydintys kareiviai eidavo per penketą šešetą metrų iš šalių, paruoštus šautuvus laikė rankose. Vienas vedėsi šunį. Einant tai iš vieno, tai iš kito šono nuolat girdėdavome: „Penki šimtai devintas, baigt kalbas! Aštuoni šimtai trisdešimtas, pasiimt už parankių! Pasitempt! Neatsilikt!“ ir pan. Ypač uoliai „amsėdavo“, kaip sakydavome, naujokai, savo žinion gavę „ypatingai pavojingus valstybei“ nusikaltėlius. Vėliau jų uolumas tolydžio blėsdavo.

    Darbą pradėdavome apie aštuntą, po penkių valandų gaudavome skystos tyrelės, vadinamos koše, su šaukšteliu aliejaus (kadangi objektas buvo didelis, tai čia akmeninėje pašiūrėje buvo ir virtuvė su mažyte valgykla. Vasarą beveik visi savo dubenėlį išsinešdavome į lauką). Pietūs trukdavo valandą, ir vėl slinkdavo penkios jau daug ilgesnės darbo valandos. Tada vėl rikiuodavomės prie vartų, sargyba suskaičiuodavo, kartais, apsirikusi ir po keletą kartų, kol išgirsdavome komandą: „Šagom marš!“

    Prie lagerio vartų laukdavo penki prižiūrėtojai ir imdavo krėsti kiekvienas savo eilę. Turėdavome atsisagstyti švarkus ar šimtasiūles, kartais pareikalaudavo nusiauti. Dažniausiai tai būdavo „meilus“ apkabinimas, perbraukiant rankomis nugarą ir šonus, procedūra baigdavosi per 10–15 min. Bet laiks nuo laiko tikrinimas būdavo nuodugnesnis, apžiūrėdavo batus ar veltinius, tad žiemą tekdavo pašalti ir po pusvalandį, o jei iš karto sugrįždavo kelios kolonos, tai ir ilgiau. Prieš atidarant vartus, vėl būdavome skaičiuojami.

    Grįžę, dažnai net nesiprausę, – vandens tam ne visada ir būdavo, – visa brigada skubėdavome į valgyklą, o po to – palaimingos valandos savo guoly, kada neskubėdamas gali čiulpti lyg medus burnoje tirpstančią vakarinę paikę, persimesti vienu kitu žodžiu su kaimynais šalia ar apačioje (kaip jauniausias, pacanas, paprastai, gulėdavau viršuje), kol vėl reikėdavo rikiuotis lauke vakariniam patikrinimui. Suskaičiavę išrikiuotus kieme, prižiūrėtojai eidavo į virtuvę, duonos pjaustyklą ir kt. Dažną vakarą, kur nors apsirikę, skaičiuodavo vėl ir vėl, užtęsdami patikrinimą po valandą ir daugiau. Žiemą tikrindavo, kiekvienam gulint ant savo gulto. Otbojus būdavo skelbiamas, berods 10-tą vakaro, po jo sekcijos būdavo užrakinamos. Greit visi 80 jos gyventojų nugrimzdavo į gilų miegą, kol 6-tą ryto sužvangėdavo atrakinamos durys ir išgirsdavome per sekciją einančio prižiūrėtojo „Podjom!“

    Ir vėl kartojome vakarykštę dieną… [...]

    Pabėgimų, nors ir labai retai, pasitaikydavo. Žinau tris, įvykusius per trejetą ar ketvertą metų. Visais atvejais bėgo po du ar tris žmones. Vienas pabėgimas jau pirmą mano darbo mėnesį buvo iš karjero.

    Kas kelintą savaitę vienai ar dviem brigadoms tekdavo dirbti naktinėje pamainoje. Kraudavome vagonus, prižiūrėjome kalkių degimo krosnį ir pan. Tą naktį buvo paduotas ilgas platformų sąstatas, garvežys pūškavo jau už vartų. Dar neišaušus, nepasibaigus pamainai, išgirdome riksmus rinktis prie vartų. Kažką įtarę, sargybiniai ėmė skaičiuoti susirinkusius. Vieną, antrą, trečią kartą. Trūko dviejų. Vos ne ristele buvome išvaryti į zoną.

    Bėgliai, galbūt iš anksto tam ruošęsi, pasinaudojo tamsa, atidarytais vartais, vagonų priedanga ir sargybos žioplumu.

    Gal po savaitės vėl buvome sukviesti į „centrinę aikštę“. Lagerio viršininkas pranešė, kad bėgliai, teisingiau – bėglys sugautas, kad ir pabėgus iš lagerio šioje stepėje toli nenukeliausi, mirsi iš troškulio. Štai ir šis bėglys buvęs rastas kažkokioje oloje, kai, nebegalėdamas kęsti troškulio, užmušęs savo draugą ir gėręs jo kraują. Taigi, bėgti nėra prasmės. O tas kraugerys kanibalas gausiąs pagal nuopelnus.

    Senesnieji kaliniai sakė panašias pasakas jau girdėję. Ir iš tikrųjų, kai vėliau iš šachtos pabėgo trise, vėl mums buvo aiškinama, kad, pritrūkę vandens ir maisto, du bėgliai užmušę trečiąjį… [...]

    Dirbti darėsi vis sunkiau. Sulysau iki kaulų ir odos, veide styrojo tik ir šiaip jau didelė nosis, pamauta ant ilgo plono kaklo. Rankų pirštai nuo akmenų švitro pradilę beveik kiaurai, kartais pasirodo kraujo lašeliai. Be to, jie lyg ir sutinę – paspaudi piršto galą, o duobutė neišnyksta kelias minutes.

    Dirbu, vaikštau lyg automatas, prieš akis vis matydamas manęs laukiančią duonos paikę. Daug netrūksta – tapsiu visiškas klipata. Į patikrinimą vakare vos ne ristele prabėga brigados draugas. Pagaunu save mąstant: juk man dar tik 19! Tokiame amžiuje tik ir lakstyti, o štai dabar nė neįsivaizduoju, kad galėčiau pabėgėti nors keletą metrų lėta ristele!

    ***

    Naujasis lagpunktas, lyginant su ankštu pirmuoju, buvo daug erdvesnis, pastatai plačiau išsimėtę. Vietoj akmeninės sienos jį supo kelių eilių spygliuotos vielos tvora. Nebuvo greta ir kitų lagpunktų, tik iš vienos pusės zona ribojosi su vadinamuoju „širpotriebu“ – sandėliais ir dirbtuvėmis, aptarnaujančiomis lagerį ir kariškius. Tas objektas viliojo daugelį kalinių ne tik dėl, palyginti, lengvesnio darbo, bet ir galimybės retkarčiais nudžiauti kokią bulvę ar miltų saują. [...]

    Sekcija ir jos „apstatymas“ nesiskyrė nuo įprastų, brigada (išskyrus Kazlauską) ir darbo objektas liko tie patys. Net atstumas iki karjero liko panašus, tik ėjome į jį neištrypta, retais pelynų stagarais padengta stepe. Negalėjau suprasti, kaip tuos nurudusius sumedėjusius stagarus ėda kartais tolumoje pasirodanti ir dulkių debesis kelianti ožkų ar avių banda. Tie stagarai, per juos einant, net apsnigę skleidė aštroką pelynų kvapą. Ir gana malonų. [...]

    Lapkričio mėnesį pradėjo stipriau šalventi. Gavome žieminius drabužius: vatines kelnes, tielogreikas ir bušlatus. Dar – vatinės kepurės, vatinės pirštinės. Ne vatiniai tik veltiniai. Dauguma jų kareivių ar kitų kalinių dėvėti, išdilę, užlopyti. Vienam kitam teko ir nauji.

    Vargina nuolatiniai vėjai. Kartais jie sustiprėja tiek, kad sukelia tikras dulkių pūgas. Senbuviai šneka, kad yra buvę ir tokių smėlio ar dulkių pūgų („buranų“), kad nebevarydavo į darbą, nes sargybiniai iš savo postų nebegalėję matyti vienas kito. Laukiu tokios ir aš, bet iki gero burano vis šiek tiek pritrūksta.

    ***

    Sunkvežimiu keliolika zekų buvome nuvežti į 3-jį, patį didžiausiąjį iš trijų besiribojančių punktų.

    Tą pačią dieną gavau vatines kelnes, šimtasiūlę ir šachtininko šalmą (kaskę). Žiemą vasarą šachtos gilumoje temperatūra beveik vienoda – keli laipsniai šilumos, tad šilta apranga nešiojama visus metus. Vakare su nauja brigada išėjau į naktinę pamainą 31-joje šachtoje. [...]

    Žinojau, kad darbu šachtoje niekas nesidžiaugia, bet buvo įdomu pamatyti tą požeminį pasaulį, apie kurį Lietuvoje galėjau tik pasiskaityti. 31-ji buvo bene arčiausiai lagerio esanti šachta ir viena iš seniausių. [...]

    Neprisimenu, kiek ėjome ir vingiavome apatiniu štreku (tuneliu), bet pagaliau priėjome šiokią tokią nišą, nuo apačios iki viršaus užverstą išsprogdinta rūda. Štrekas tęsiasi tolyn, čia pat ant bėgių stovi virtinė tuščių vagonėlių. Va, čia aš su porininku baltarusiu, apie ketvirtą dešimtį perkopusiu vyru, paliekamas krauti išsprogdintąją rūdą. Čia pat ir pažįstamos jau kasybos priemonės – sovok-skrebok. Ir norma žinoma: 10 vagonėlių “nosiai”. Dirbsime, kaip ir dieninėje pamainoje, „tik“ 9 valandas, pietų pertraukos nebus. [...]

    ***

    1953-jų metų žiemą radijo taškų dar neturėjome. Nebuvo, bent jau visiems prieinamų ir laikraščių (turiu galvoje 1,2,3 lagpunktus). Tačiau gandai apie mūsų „didžiojo vado, tėvo ir mokytojo“ ligą pasiekė ir mus. Jeigu apie tai skelbiama, vadinasi vadą ne sloga ar gripas kamuoja. Galima tikėtis, kad „žmogui-saulei“ tai lemia liūdną baigtį…

    Apie Stalino mirtį išgirdome (mūsų brigada), grįždami iš darbo. Dirbusieji paviršiuje sužinojo apie tai iš laisvųjų. Einant namo, per rikiuotę iš gretos į gretą sklido linksma žinia: „Mirė Stalinas!“. Rodos, ir kovo oras staiga labiau padvelkė pavasariu, ir sargybiniai lyg pritilę. [...]

    Tarp džiūgaujančių kalinių gedinčiųjų beveik nesimatė, o ir nedrįso tokie demonstruoti savo, švelniai tariant, sutrikimo. Dauguma, ypač pabaltijiečiai, su despoto mirtimi siejome naujas viltis. Atrodė, kad tuoj tuoj turi viskas kardinaliai pasikeisti.

    Tačiau niekas nesikeitė nei po savaitės, nei po mėnesio. Ta pati tvarka, tas pats griežtas lagerio režimas, tie patys numeriai ant nugaros, kelio, ant rankovės ir kepurės. [...]

    Permainas ėmėme jausti tik vasaros pabaigoje ar rudenį. [...]

    Nors amnestijos ir nesulaukėme, tačiau šiokių tokių poslinkių režimo silpnėjimo linkme atsirado. Leista dažniau susirašinėti su artimaisiais, panaikinti numeriai, nuimtos grotos nuo barakų langų, dalį užmokesčio ėmėme gauti į rankas grynais. Uždarbis buvo priskaičiuojamas pagal tuos pačius įkainius, kaip ir laisviesiems, tik pusė jo iš karto buvo atskaitoma valstybei, o iš likusios pusės dar išskaičiuojama už maistą (140 rb per mėnesį).

    Pagrindinių šachtininkų profesijų – gręžikų, skreperininkų – atlyginimai siekė 4-5 tūkstančius ir daugiau, tad kai kurie kaliniai ėmė gauti  net po porą tūkstančių rublių ir daugiau į rankas (Džezkazganui, kaip ir kitiems „nutolusiems“ (otdalionym) rajonams buvo taikomas padidintas darbo užmokesčio koeficientas, nors galbūt mažesnis, negu šiauriniams). Apie tokį uždarbį galėjo tik pasvajoti dauguma artimųjų, likusių „laisvoje“ sukolchozintoje Lietuvoje. Tad nenuostabu, kad ne vienas, po metų kitų atgavęs laisvę ir žinodamas, kad tėvynėje niekas jo su duona ir druska nelaukia, savo noru liko kuriam laikui dirbti nors ir kenksmingą, tačiau neblogai apmokamą darbą. [...]

    Buvau paskirtas į statybininkų brigadą. Tuo metu Rūdyno centre ji statė keletą dviaukščių gyvenamųjų namų. [...]

    Naujoji brigada dažnai buvo mėtoma iš objekto į objektą, tad geriau susipažinau su Rudniku, su jį supančia ruda stepe. Per tris požemy ištūnotus metus iš plokščiastogių namelių chaoso ant kalno išdygo mokykla – didžiausias ir aukščiausias gyvenvietės pastatas, centre – jei taip galima jį pavadinti – kultūros namai su tradicinėm kolonom. Mūsų statomi dviaukščiai jau sudarė lyg ir gatvės užuomazgą, tiesa, be grindinio ir šaligatvių. Tie namai jau turėjo turėti vandentiekį ir kanalizaciją. [...]

    Lagery galėjai sutikti labai išsilavinusių, labai įdomių, daug mačiusių žmonių. Tarp lietuvių, tiesa, gera pusė buvo kaimo žmonės, dar, palyginti, jauni, baigę, kai kas ir nebaigęs, tik pradines mokyklas. Likusios pusės nemažą dalį sudarė buvę studentai, gimnazistai, mokytojai, savo kilme dažniausiai irgi kaimiečiai. Beveik visi buvo karšti patriotai, didžiavosi Lietuvos istorija ir savo tautybe. Ta kryptimi, t.y. diegdama meilę savo kraštui, prieškario mokykla tikrai vaisingai padirbėjo.

    ***

    1956-jų pavasarį išgirdome apie lageriuose pradėjusias veikti bylų peržiūrėjimo komisijas. Viltis greit pamatyti Tėvynę tapo visai reali. [...]

    Pagaliau lauktoji komisija atvyko ir pas mus. Birželio 14 d. iškvietė mane. Už stalo sėdėjo, jei neklystu, trys komisijos nariai, tačiau trumpo mūsų pokalbio turinys skendi atminties miglose, kaip ir kiti tų dienų įvykiai. Savo mintyse, matyt, jau buvau namuose, nors namų, kaipo tokių ir neturėjau: namais laikiau vietą, kur gyveno mama, o dabar ji gyveno Gargžduose, man visai nežinomoje vietoje.

    Prisimenu komisijos nario klausimą: ką veiksiąs, išėjęs į laisvę. Atsakiau, kad pirmiausiai pasistengsiu baigti mokslus. Miestas, į kurį noriu grįžti – Klaipėda, nes supratau, kad šiame mieste, o ne Gargžduose ar kokiuose Veiviržėnuose, tikriausiai, bus lengviau rasti darbą, įsikurti ir mokytis. Išėjau iš komisijos įsisąmoninęs tik tai, kad nuo rytojaus dienos esu laisvas pilietis, kad už dienos kitos dundėsiu namo!

  • ATGAL
    GULAG’as – nusikalstama sovietinė valstybinė sistema
    PIRMYN
    Kazachstanas: Balanso tarp Kinijos ir Rusijos paieškos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.