Trispalvė Pietų poliuje | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Trispalvė Pietų poliuje

  • Data: 2011-04-01
    Autorius: Rasa BAŠKIENĖ

     

    Arvydas Avulis. (M.Žilionytės nuotr.)

    Pasaulį suka drąsūs ir ryžtingi žmonės. Tokie, kurie sako: „Aš galiu, nes turiu tikslą!“. Šie žodžiai verslininką ir alpinistą Arvydą Avulį lydėjo pačiuose sunkiausiuose gyvenimo išbandymuose, kai pasirinkimas būdavo tik vienas: arba – arba. Toks pasirinkimas kyla žmonėms, kurie lengvų kelių neieško. Smalsumas juos gena pamatyti ir patirti tai, ką dažnas laiko neįmanomu.

    Kaip gimė svajonė nukeliauti į Antarktidą

    Noras keliauti Arvydą Avulį lydi nuo vaikystės, o besimokant Vilniaus inžineriniame statybos institute šis pomėgis tik stiprėjo, o galiausiai peraugo į alpinizmą. Viena iš įspūdingiausių kelionių studijų laikas buvo slidžių žygis į tolimuosius Uralo kalnus ir už Poliarinio rato. Baltos, be jokio orientyro dykumos įspūdis paliko pėdsaką visam gyvenimui ir galbūt davė  impulsą aplankyti mistiškiausią žemyną –Antarktidą…

    Jau kelerius pastaruosius metus Arvydui nedavė ramybės noras nuvykti ten, kur iš Lietuvos beveik niekas nekeliauja, leistis į kelionę, apie kurią gali rasti itin mažai informacijos, – juk tai dar labiau masina nuvykti ir pamatyti. Vėliau atsirado dar didesnis tikslas – galbūt ir patį Pietų polių galima pasiekti? Ieškodamas informacijos apie galimybę nukeliauti į Antarktidą, A. Avulis sužinojo, kad į baltąjį žemyną smalsuolius plukdo kruiziniai laivai, plaukiantys palei žemyno kraštą, sustojantys pažiūrėti pingvinų, suteikiantys galimybę išlipti ir pavaikštinėti ant kranto. Vis dėlto toks keliavimo būdas, anot Arvydo, neleistų pajusti Antarktidos dvasios. Norėjosi dalyvauti ekspedicijoje, pasiekti Pietų polių. Galiausiai pavyko surasti amerikiečių kompaniją „Antarctic Logistic and Expedition“ (ALE), turinčią teisę organizuoti ekspedicijas į Antarktidą. Ekspedicijos organizuojamos du mėnesius per metus – gruodį ir sausį, nes tuomet ten vidurvasaris ir saulė šviečia 24 val. per parą. Pasirodė, ši kompanija užsiimanti tik logistika, tačiau nesirūpinanti komandų formavimu. Teko ieškoti su kuo keliauti. Pavyko surasti keletą rusų, taip pat svajojančių pasiekti Pietų ašigalį. Ir tai buvo pradžia.

    Pasirengimas kelionei

    Kelionė buvo numatyta gruodžio pradžioje, reikėjo jai ruoštis. Nebuvo į ką kreiptis, gauti patarimų. Viena buvo aišku – ten šalta ir labai vėjuota, dar spalio mėnesį temperatūra siekė -600 C. Apimdavo nerimastingos mintys – kaip reikės tokiame šaltyje miegoti palapinėje? Kalnuose Arvydui buvo tekę miegoti palapinėje ir esant -200 C, tačiau jau kitą dieną galėdavai nusileisti žemyn, kur šilta, o Antarktidoje net dvi savaites teks nakvoti palapinėje tokiame šaltyje… Reikėjo didelio psichologinio ir fizinio pasiruošimo. Rudenį, žemėjant temperatūrai, kai kaimynai rytais vedžioti savo augintinių išeidavo įsisupę į žiemines striukes, kieme Arvydas kasdien sportuodavo vilkėdamas tik trumpą aprangą, tačiau nerimą kėlė nešylantis oras Antarktidoje. Ir tik visai prieš kelionę temperatūra pakilo… iki -300/-400C.

    Ruošiantis tokiai kelionei reikėjo įsigyti specialius drabužius ir inventorių: nuo apatinių, pagamintų iš specialaus audinio, iki veido kaukių, akinių, miegmaišio, skirto miegoti esant itin žemoms temperatūroms. Reikėjo pagalvoti ir apie apsauginius kremus nuo saulės ir šalčio (deja, kelionėje neteko jais pasinaudoti – visi kremai paprasčiausiai virsdavo ledu). Batus, slides ir kitą kelionės inventorių suteikė organizatoriai.

    Kelionė „biznio klasės“ lėktuvu

    Kelionė į Antarktidą susidėjo iš kelių etapų: skrydis per Paryžių ir Santjagą į Punta Arenas, piečiausią Čilės tašką. Punta Arenas miestelyje keliautojai buvo instruktuojami, kaip elgtis ekspedicijoje, ko vengti, kaip maitintis. Temperatūra Punta Arenas mieste siekė +150 C, buvo šilta, nors ir vėjuota. Gruodžio 3 d. belangis rusiškas lėktuvas IL-76 (keliautojai juokais  jį praminė „biznio klasės“ lėktuvu) išskrido iš Punta Arenas į Antarktidą. Per kelias valandas, įveikęs tūkstančius kilometrų, lėktuvas nusileido bazinėje stovykloje Antarktidoje. Didelį įspūdį keliautojams paliko lėktuvo nutūpimas ant gryno ledo. Nusileidus vadinamajame oro uoste, iki stovyklos teko keliauti dar 8 km visureigiais. Bazinė stovykla – tai palapinių miestelis, kuriame dirba 35 labai draugiški įvairių tautybių žmonės: anglai, vokiečiai, norvegai, buvo ir dvi latvės, keletas jaunuolių iš Indonezijos.

    Iki A. Avulio ir jo bendrakeleivių tikslo – Pietų poliaus – dar buvo likę apie 1000 km. Pagal kelionės planą nedidelis lėktuvėlis turėjo juos nuskraidinti 900 km ir palikti keliauti iki ašigalio dar 111 km. Tačiau planus jaukė nepalankus oras – net penkias dienas teko nuobodžiauti stovykloje, kaskart aplankant meteorologą su vis tuo pačiu įkyriu klausimu: ar oras jau tinkamas skristi? Bazinės stovyklos biblioteka tapo užuovėja, kurioje buvo „stumiamas“ laikas ir semiamasi kantrybės, skaitant kitų keliautojų aprašytus įspūdžius apie Antarktidą, kurią kažkas pavadino pragaru žemėje… Galiausiai, orams taisantis, vėl grįžo viltis savo kailiu patirti visus tuos ankstesnių keliautojų aprašytus sniego ir šalčio karalijos ypatumus.

    Galų gale …

    Išaušo saulėta gruodžio 8 diena. Lėktuvas su keliautojais pakilo ir nusileido jau ant vadinamojo plato (plynaukštės) – lėkštos vietovės, esančios apie trijų tūkstančių metrų aukštyje virš jūros lygio. Keliautojai buvo palikti vieni su savo manta ir slidėmis. Tada Arvydas suvokė, kad bazinė stovykla – tai kurortas, palyginti su siaučiančiais vėjais ant plato. Reikėjo nueiti 111 kilometrų, kvėpuojant oru, kurio drėgnumas 0,0 procento ir kuriame trūksta deguonies. Pirmomis dienomis, pučiant priešpriešiui vėju, per valandą pasisekdavo nukeliauti tik 1,5 kilometro, tačiau po kelių dienų keliautojai judėjo daug sparčiau. Keliaudavo dešimt valandų, o dienos pabaigoje, pasistatę palapinę, joje jausdavosi it aukščiausios klasės viešbutyje. Saulė Antarktidoje gruodžio mėnesį nenusileidžia, ji prišildo nedidukę dvigubos dangos palapinę labai greitai. Ten galėdavai išsidžiovinti drabužius ir batus (svarbiausia būdavo kaip nors sugebėti juo pakabinti viršuje, prie palapinės stogo), o išdžiūdavo viskas gana greitai – oras juk visai be drėgmės! Pirmomis naktimis, kaukiant ir besidaužant į palapinę vėjams, apimdavo nerimas – kas būtų, jei palapinę pakeltų į orą, nupūstų? Neliktų jokių šansų išgyventi, žmogus nuo šalčio žūtų jau po valandos. Antarktidoje kiekviena smulkmena gali tapti lemiama. Tie, kurie skaitė  Džeko Londono apsakymus apie Šiaurę, turbūt prisimena atvejį, kai žmogus pražuvo tik dėl to, kad neatsargiai sušlapino degtukus…

    Ekspedicijoje gyvenimas susidėjo būtent iš viską lemiančių „smulkmenų“! Keliaujant prarandama drėgmė, prakaituojama, nes, šliuožiant slidėmis per sniego vėpūtinius, reikia tempti 30 kg roges, tad nuolat neduodavo ramybės noras sustoti ir atsigerti. Pirminis Arvydo siūlymas daryti kas valandą 2–3 minučių „arbatos pertraukas“ pasirodė esąs per daug sudėtingas: sustojus reikia nusimauti pirštines, įsipilti iš termoso arbatos, nusiimti veido kaukę. Vos tik nusimovus pirštines, rankos iškart imdavo stingti, jas reikėdavo purtyti, siekiant atgaivinti kraujotaką, po to vėl reikėdavo tvarkingai užsidėti kaukę, kad neliktų atvirų vietų. O tai labai svarbu, nes bendrakeleiviui, kartą nerūpestingai užsidėjusiam kaukę, nušalo skruostai… Taigi, teko retinti sustojimus, atsisakant arbatos gėrimo,nes tai, anot Arvydo, galėjo per daug kainuoti…

    Žalias medis

    „Įsivaizduokite, kad keliaujate dideliu dideliu baltu stalu, ant kurio nėra jokio orientyro – išvis nėra nieko, išskyrus sniegą ir dangų. Jus apsėstų mintys, ar teisinga kryptimi einate! Ir tik įsileisk mintį, kad eini ne ten…“ – pasakoja A. Avulis. Keliautojai žino, koks svarbus yra psichologinis pasirengimas ir kokios pavojingos tokioje kelionėje neigiamos mintys. Kartais it mantrą mintyse tekdavo kartoti frazę: „Aš atvykau pasiekti Pietų polių. Aš viską padarysiu, kad pasiekčiau savo tikslą!” Tai buvo lyg orientyras , neleidžiantis prarasti sveiko proto. Tačiau baltoji dykuma meta keisčiausius iššūkius žmogaus psichikai: jau antrą kelionės dieną Arvydas „pamatė“ pasvirusį, lyg prie upelio, žalią medį. Jo kelionės draugas „matė“ du paukščius (suprantama, nei paukščių, nei jokios kitos gyvūnijos, juolab augalijos Antarktidos gilumoje nėra). Likus eiti dar 30 km, gidas ėmėsi dievagotis jau matąs Pietų polių…

     

    Pergalė

    Pietų ašigalį keliautojai pasiekė gruodžio 14 d. – praėjus lygiai 99 metams, kai norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas pirmasis pasiekė šį piečiausią žemės tašką. Arvydas pasakojo, kad, pasiekus kelionės tikslą, jį apėmė euforija, ir jis tik tada suprato, kodėl sportininkai apsiverkia didžiausio triumfo akimirką. Jis pirmasis lietuvis, iškėlęs Trispalvę Pietų poliuje. Kaip pabrėžė keliautojas, tikrajame Pietų poliuje, nes poliai yra keli: magnetinis ir geografinis, kuris susideda iš dar dviejų. Skirtumas tarp magnetinio ir geografinio polių – 57 laipsniai. Dabartinis geografinis polius nuo to, kurį prieš 99 metus atrado R. Amundsenas, ledynui kasmet pasislenkant po kelis metrus, jau nutolęs apie 100 m. Tad keliautojams teko pabuvoti prie „abiejų geografinių polių“.

    Pasak Arvydo, įspūdį, kad esi lyg ir kitoje planetoje, be plynos sniego dykynės dar labiau sustiprino prie poliaus pastatyta amerikiečių mokslinė stotis, iš kurios galingu teleskopu stebimas kosmosas, taip pat stoties mokslininkai tiria ledo gelmes, darydami net 2 km gylio gręžinius.

    Svajonių svajonė – dušas…

    Keliautojus iš ašigalio į bazinę stovyklą išskraidino tas pats juos atgabenęs lėktuvėlis. Bazinėje stovykloje visi buvo pasitikti su šampanu ir vaišėmis. Gruodžio 16 d. į didžiąją žemę vėl skraidino „biznio klasės“ lėktuvas. Punta Arenas mieste, pasitikusiame malonia šiluma, išsipildė svajonių svajonė – po dviejų savaičių kelionės vėl išsimaudyti duše. Juk net dvi savaites nebuvo jokios galimybės nusiprausti… Ir tai nebuvo vienintelis kasdienio gyvenimo įpročių kitoniškumas – Antarktidoje privalai susirinkti visas žmogiškas atliekas, net ir tas, kurios natūraliuoju būdu šalinamos iš organizmo. Tam skirti specialūs konteineriai ir maišai. Antarktida – ekologiškiausias žemynas mūsų planetoje – yra mažiausiai paliesta žmogaus veiklos. Tarptautiniais susitarimais siekiama tokią ją ir išlaikyti.

    Grįžęs iš Antarktidos Arvydas jau žinojo, kad ši kelionė tapo tik dar vienu laipteliu, siekiant didžiausio gyvenimo tikslo – pažinti save. O tokiam pažinimui, matyt, nėra ribų.

  • PIRMYN
    Kur viskas matuojama zebu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.