TS-LKD: norime gerų santykių su Rusija, tačiau nesame naivūs | Apžvalga

Įžvalgos

  • TS-LKD: norime gerų santykių su Rusija, tačiau nesame naivūs

  • Data: 2013-12-27
    Autorius: Parengė Vaida Stundytė

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Bene ryškiausia pastarųjų mėnesių aktualija – pašliję santykiai su Rusija. Nepaisant kadencijos pradžioje Vyriausybės deklaruotų pažadų šiuos santykius „perkrauti“, jie nepagerėjo, kaip tik – priešingai:  lietuviškos pieno produkcijos blokavimas, paaštrėjęs informacinis karas, siekiant apšmeižti ir apjuodinti Lietuvą, neramina politiškai sąmoningus šalies gyventojus. Apie susiklosčiusią situaciją ir išeitis iš jos kalbėjomės su partijos, suvokiančios ir realiai vertinančios išorės grėsmes ir turinčios aiškią ir nuoseklią viziją, kaip su šiomis grėsmėmis kovoti, nariais: Seimo opozicijos lyderiu Andriumi KUBILIUMI, Seimo nariais Rasa JUKNEVIČIENE, Arvydu ANUŠAUSKU ir Audroniumi AŽUBALIU. Diskusiją vedė politologas, Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius dr. Laurynas KASČIŪNAS.

    Laurynas Kasčiūnas: Kokia Rusijos įtakos Lietuvoje, regione diagnozė? Kur pagrindiniai šios šalies svertai, per kuriuos ji bando paveikti mūsų politinę sistemą?  Ar turime visą Rusijos poveikio Lietuvai „paveikslą“? Kokie Rusijos interesai artėjančiuose Lietuvos Prezidento rinkimuose?

    Rasa Juknevičienė: Svajoju savo gyvenime sulaukti laiko, kada kalbant apie mūsų krašto bei regiono saugumą Rusijos nebereikės minėti. Nežinau, ar tokiai svajonei lemta išsipildyti. Šiandien realybė, deja, kitokia. Kad ir kaip būtų linkstama šaipytis, jog neva tik konservatoriai mato grėsmes iš šono, reikia pripažinti, kad Rusija veikia ne tik Lietuvos, bet ir viso mūsų regiono saugumą. Netgi Švedijoje, kuri yra kitoje Baltijos jūros pusėje, pastaruoju metu atvirai diskutuojama apie gynybą, saugumą, šalies pasiruošimą, jei įvyktų karinis konfliktas Baltijos valstybėse.

    Šiandien kalbamės likus savaitei iki Vilniaus viršūnių susitikimo, kurio metu paaiškės Ukrainos ateitis. Susitikime pasiektas rezultatas, manau, taip pat bus būdas pamatuoti, kiek Rusija įtakinga ir kiek jai pasisekė ar nepasisekė. Rusija Ukrainoje vaidina didžiulį vaidmenį. Ukraina yra svarbiausias elementas naujai V. Putino kuriamai imperijai, vadinamai Eurazijos Sąjunga. Hillary Clinton, išeidama iš valstybės sekretorės pareigų, paskutinėje savo kalboje perspėjo pasaulį, ypač Europą, ragindama neapsigauti, kadangi Rusija kuria naują Sovietų Sąjungą tik galbūt kitokiais pavidalais. Ukrainos apsisprendimas turi įtakos ir mums: jei Ukraina taps Eurazijos dalimi, bus vienokia situacija, jei eis europietišku keliu – mūsų aplinka bus kitokia.

    Kalbant apie mūsų regioną, ir tai, kiek esame veikiami Rusijos, man labiausiai įstrigo neseniai pasirodęs žurnalo „The Economist“ tarptautinio redaktoriaus Edward‘o Luckas‘o pasakymas. Jo teigimu, Rusija šiame regione veikia purvinais pinigais, kurie daugiausia ateina per įvairias energetikos struktūras, veikdami politiką, žiniasklaidą ir visą viešąjį gyvenimą, žmonių protus. Ne paslaptis, kad Rusija turi specialiai sukurtas tiesiogiai Kremliui pavaldžias struktūras (dabar tai vieša paslaptis ir Lietuvoje) ir žmones, kurie atsakingi už tai, kad gretimose valstybėse, ne tik Lietuvoje, vyktų Rusijai palankūs politiniai procesai. Tačiau Rusijai ne visada pasiseka. Prisiminkime Rusijos konfliktą su Abchazija, dabar tą matome Moldovoje ir visur, kur tik Rusija turi sąlytį, ypač teritorinį, su valstybėmis aplink ją. Jai ypač svarbu, kad šios valstybės nesivesternizuotų.

    Kalbant apie artėjančius prezidento rinkimus Lietuvoje, šiandien jau visai akivaizdu, kad sukilo ir kariauti prieš dabartinę Prezidentę pradėjo Darbo partija ir visos kitos prorusiškos jėgos, kurios prieš kurį laiką nebuvo tokios aršios. Panašu, kad jėgos stipriai mobilizuojamos. Iš Rusijos Lietuvą veikia Rusijos prezidento administracijos valdybos departamento saugumo agentas V. Smirnovas, „Pervyj Baltijskij“ ir kiti rusiški televizijos kanalai. O čia, viduje, veikia L. Graužinienė per savo lygiai tokius pačius tikslus turinčią politiką. Sunku pasakyti, kaip toliau vystysis procesai, bet tai, kad Rusija nori pakeisti dabartinę Prezidentę, nekelia abejonių. Nori ne tik dėl, pirmiausia, mūsų aktyvios Rytų partnerystės politikos, bet labiau dėl to, kad Prezidentė šiandien, šiai Vyriausybei esant silpnai ir galimai lengvai paveikiamai, išlaiko savo stiprią ranką, bandydama išgelbėti pagrindinius energetinius projektus. Tai Rusijai kliūva labiausiai. Kad ir kiek A. Butkevičius pyktų, kad nebuvo paminėtas garsiojoje BNS informacijoje, šiandien nėra dėl ko jį minėti. Jei tik jis savo iniciatyva pradėtų rimtus veiksmus energetikos srityje, esu tikra, atsidurtų analogiškoje situacijoje – būtų paminėtas slaptoje informacijoje. Rusijai nesvarbu, ar esi socialdemokratas, ar konservatorius, svarbiausia – jos pačios interesai Lietuvoje.

    Arvydas Anušauskas: Dar nepasikeitus vyriausybėms, dabartiniai valdantieji (tuometinė opozicija) kaip vieną pagrindinių tikslų deklaravo būtinybę keisti užsienio politikos nuostatas Rusijos atžvilgiu neva, pavyzdžiui, atsisakius kalbėjimo apie praeitį, susitelkus tik į ekonominius santykius, tie santykiai iš esmės pasikeistų. Paskui visa tai peraugo į padrikas tezes apie santykių „perkrovimą“. Kuo visa tai pasibaigė? Paaiškėjo, kad pozicija nesuprato, ko iš tikrųjų siekia Rusija: kad praeities vertinimas čia yra svarbus, bet tik vienas iš elementų, kad minkštosios galios naudojimas ir ekonominiai santykiai yra esminiai, t.y. Rusija nenori būti išstumta kaip šalis, turinti didel4s įtakos energetikos sektoriui, ji nori pasilikti šiame sektoriuje ir tam naudoja visas priemones.

    Kalbant apie Rusiją, reikia adekvačiai reaguoti į jos pristatomą strategijas, į tai, kas jai iš tikrųjų svarbu. Jei mes šito nesuprantame, galime kalbėti apie „perkrovimus“, bet Rusija nuo „perkrovimo“, vieno rankos paspaudimo tikrai nepasikeis. Iš tiesų ji norėtų ne tik išlaikyti savo įtakos zonas Lietuvoje, bet jas norėtų ir plėsti. Dabartinės sąlygos tam yra palankios. O energetikos politika yra lakmuso popierėlis. Lietuvoje įgyvendinami projektai, kuriuos Rusija gali panaudoti savo interesams, nėra puolami. Puolami tik tiek dalykai, kurie nukerpa energetines bambagysles arba gali lemti reikšmingą Rusijos pajamų sumažėjimą, nes minkštosios galios įrankiams finansuoti reikia nemažų išteklių, o mes, tiesą sakant, patys juos ir finansuojame. Ko gero, pasibaigė pirmas etapas, kai minkštosios galios elementai buvo dengiami pasinaudojant dezinformacija, kalbant apie tariamus Lietuvos paklydimus istorijoje, apie tai, kad koks nors marginalas yra tikrasis kovotojas su nacizmu ir antisemitizmu, kuriamos tėvynainių tarybos, kurios tikrai nėra tapačios lietuvių ar kokių kitų tautų bendruomenėse tose šalyse. Dabar jau sukuriamas fondas, kuris finansuoja visą A. Paleckio veiklą, kuri neturi nieko bendra su kova prieš antisemitizmą. Tai yra politinė veikla, finansuojama kitos valstybės.

    Prisimenant BNS informacijos paviešinimo atvejį, svarbu ne tik perskaityti pažymas, bet ir įvertinti, kokius veiksmus mes galime padaryti, siekdami atsispirti tokiai antikonstitucinei įtakai. Ar Teisingumo ministerija šiuo atveju tikrai parengs įstatymų projektus, kad organizacijos Lietuvoje, finansuojamos iš užsienio, kurios deklaruoja vienus tikslus, o siekia visai kitų, pavyzdžiui, netektų registravimo? Ar bus pasiūlyti kokie nors įstatymų projektai, kurie užkirstų kelią tokiam vidaus politikos gyvenimo lėmimui? Šioje pažymos nutekinimo istorijoje pliusas yra tai, kad visuomenei atsirado galimybė susipažinti su tos informacijos turiniu, sužinoti apie daromą įtaką Lietuvos politikams, smulkioms partijoms. Apie tą veiklą žinojome ir anksčiau, tačiau dabar žinosime dar geriau ir politikai nuo to negalės visiškai atsiriboti.

    L. Kasčiūnas: Diagnozė aiški. Tačiau kokie receptai sudarytų sąlygas Lietuvai apsisaugoti nuo Rusijos keliamų įtampų. Kairieji recepto neranda, o kokį receptą siūlo TS-LKD?

    Audronius Ažubalis: Galėtume pabandyti sukurti visas politines jėgas vienijantį dokumentą, kuris atlieptų mūsų valstybės svarbiausias strategines kryptis ir uždavinius. Manau, toks svarbiausių strateginių valstybės krypčių apibrėžimas, pateiktas mūsų partijos, būtų opozicijai deramas ir gerąja prasme provokuojantis apie šitą dokumentą pasisakyti poziciją – valdančiąsias partijas pastatytų į „arba, arba“ situaciją. Ką daugiau galima daryti būnant opozicijoje? Neturiu jokių paslėptų šovinių, kaip tik stebėti, budėti ir viešinti visus galimus pavojingus šios Vyriausybės žingsnius.

    Rusija, likdama regionine valstybe, labai stipriai rizikuoja netekti ir Sibiro ir nebūti lygiaverte partnere Vakarams. Tai mato ir V. Putinas, ir visa jo komanda. Todėl svarbiausias Rusijos uždavinys šiuo metu – žūtbūt atkurti pasaulinės galybės statusą, ne iš karto, palaipsniui, vykdant gana efektyvią ginkluotųjų pajėgų reformą ir skatinant Rusijos apsirūpinimą maisto produktais, kitaip tariant, Rusijai svarbiausia apsiginkluoti ir išmaitinti tautą. Tokiu būdu ši valstybė mato savo ateitį ir puikiai supranta, kad be Ukrainos, be kitų pakraščių valstybių ji nesugebės būti lygiaverte valstybe pasauliniu mastu. O jei liks tik regione, kaip yra dabar, tada pavojai, jų įsivaizdavimu, dėl nenuspėjamos Kinijos yra dideli.

    Andrius Kubilius: Visi mūsų receptai buvo sudėlioti dar Rusijos sulaikymo strategijoje 2007 m. Daugelį šios strategijos nuostatų stengėmės įgyvendinti būdami valdžioje. Ko mes čia, Lietuvoje, šioje geografinėje, geopolitinėje erdvėje norime, siekiame? Mes norime ir siekiame gerų santykių su Rusija, tačiau nesame naivūs. Tokia yra aksioma. Ko mums individualiai reikia, norint gerų santykių su Rusija? Mums reikia kuo greičiau atsikabinti ir mažinti raiščių, kurie mus laiko susieję su Rusija, skaičių.  Pirmiausia, kuo mažiau bus vienintelių vamzdžių ir laidų, einančių į Rusiją, tuo bus geresni mūsų santykiai su ja. Antra, turime kiek įmanoma efektyviau integruotis į europinę struktūrą ir vamzdžiais, ir laidais, ir bėgiais, ir eurais. Reikia nukarpyti virkšteles, kurios mus vis dar laiko pririštus prie postimperinės Rusijos, ir užmegzti daugiau raiščių, kurie mus pritrauktų, pririštų prie Europos. Todėl visada sakau, kad, mūsų įsitikinimu, žvelgiant iš mūsų geopolitinės padėties, turime būti tvirtai už Europos Sąjungos tolesnį vienijimąsi ir vidinę integraciją, kadangi tai atliepia mūsų vidinį interesą.

    Pasiekę tai, turėtume galvoti, kas Rusijai gali padėti tapti normalia valstybe. Su normalia valstybe tiek mes, tiek mūsų kaimynai galėtų turėti normalius santykius. Rusija yra paskutinė europinė kontinentinė imperija, kurios griūtis vėlavo, palyginti su D. Britanijos arba Prancūzijos imperijų griūtimis, šis griuvimas yra žymiai sunkesnis, nes Rusija, skirtingai nuo D. Britanijos ir Prancūzijos, niekuomet neturėjo demokratijos patirties, be to, jos kolonijos yra ne už jūrų, o už durų. Tai – Rusijos specifinė problema. Taigi pagalba Rusijai gali būti suteikta Europai sąmoningai neatidėliojant ir efektyviai įgyvendinant Rytų partnerystės politiką. Kaip teigė Z. Bžezinskis, Rusija su Ukraina – grįžimas atgal, imperijos restauracija, o Rusija be Ukrainos – galimybė Rusijai tapti normalia valstybe. Problema ta, kad pati Rusija, kaip paprastai, labai sėkmingai sugeba pati sau pakenkti, kai jai yra galimybė tapti normalia valstybe. Tai yra jos nacionalinė tragedija. ■

  • ATGAL
    Atliekos - visų mūsų atsakomybė
    PIRMYN
    Informaciniai karai: nieko nauja, bet grėsmė auga
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.