TS-LKD užsienio politikos vizija: Lietuva nėra tarp Rytų ir Vakarų, nes ji – neatskiriama Vakarų civilizacijos dalis | Apžvalga

Įžvalgos

  • TS-LKD užsienio politikos vizija: Lietuva nėra tarp Rytų ir Vakarų, nes ji - neatskiriama Vakarų civilizacijos dalis

  • Data: 2013-02-21
    Autorius: Vaida Stundytė

    Diskusija su TS-LKD nariais apie Lietuvos užsienio politiką. Iš dešinės: Audronius Ažubalis, Arvydas Anušauskas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rasa Juknevičienė, Emanuelis Zingeris ir diskusijos vedėjas Laurynas Kasčiūnas Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Naujoji Vyriausybė su savimi atsinešė, panašu, naują požiūrį į Lietuvos užsienio politiką. To paskatinta „Apžvalga“ pakvietė TS-LKD narių grupę pasidalyti savo kaip krikščionių demokratų užsienio politikos suvokimu, jo išskirtinumu, mintimis apie Lietuvos santykius su strateginiais partneriais ir kaimynais, išryškinti esmines grėsmes Lietuvos užsienio politikai. Apskritojo stalo diskusijoje, kurią vedė Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas Kasčiūnas, savo požiūrį išsakė Seimo nariai Arvydas ANUŠAUSKAS, Audronius Ažubalis, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rasa Juknevičienė, Egidijus Vareikis ir Emanuelis Zingeris.

    „Mūsų pokalbis primena gerą rytietišką sriubą: nors mes išryškiname gana skirtingus aspektus, tuos gabalėlius sudėjus išeina harmoninga sriuba. Visi šie aspektai atskleidžia vis dėlto vieningos pozicijos atskirus kampus“,– baigiantis diskusijai pažymėjoV. Aleknaitė-Abramikienė.

    Laurynas Kasčiūnas: Būtų įdomu sužinoti jūsų, kaip TS-LKD užsienio ir saugumo politikos architektų, požiūrį – kokia yra konservatoriška-krikdemiška užsienio politikos koncepcija. Kuo ji skiriasi nuo kitų politinių tradicijų?

    Audronius Ažubalis: Fundamentalus konservatoriškos-krikdemiškos užsienio politikos bruožas yra aiškus suvokimas, kur Lietuva yra ir kam ji priklauso. Mūsų požiūriu, Lietuva nėra valstybė tarp Rytų ir Vakarų. Ji yra, buvo ir turi išlikti neatskiriama Vakarų civilizacijos dalis. Taigi Lietuvos užsienio politikos pagrindas yra santykiai su JAV ir Europos Sąjunga. Tai, kad turime jautresnį požiūrį į Rytus negu kitos valstybės, lemia mūsų geografinė padėtis – esame paribio valstybė. Visgi dabartinės Vyriausybės vadovo nuomone, nereikia ignoruoti nei Rusijos, nei JAV. Tokia pozicija įrodo, jog yra dedamas lygybės ženklas tarp dviejų civilizacijų – azijinės ir vakarietiškos.

    Arvydas Anušauskas: Mūsų užsienio politikos koncepcija nuo kitų politinių partijų Lietuvoje koncepcijų skiriasi išsamia, nuoseklia, fundamentalia vizija ir tuo, kad visada žinome, ką apie užsienio politiką kalbame. Dabartinė valdžia sunkiai geba išlaikyti skiriamuosius ženklus, kurie ilgus metus žymėjo Lietuvos užsienio politikos kryptis. Šiuo metu požiūris tiek į JAV, tiek į Rusiją yra per daug atpalaiduotas, atmestinas, galbūt neįvertinant galimų pasekmių, o į Lietuvą žiūrima kaip į mažą, nereikšmingą subjektą geopolitinėje erdvėje, kuris neva pats negali veikti, tik gali būti veikiamas. TS-LKD pozicija yra tvirta – Lietuva yra veikėjas, kad ir nedidelis, bet gebantis veikti savarankiškai.

    Egidijus Vareikis: Svarbiausia Lietuvos užsienio politikos idėja yra ta, jog esame Vakarų Europos ir transatlantinės bendrijos narė ir siekiame tokia išlikti. Turime pareikšti visai atvirai – esame transatlantinės bendrijos šalis. Galime šnekėti, bendrauti su šalimis, kurių supratimas nesiskiria.

    Vilija Aleknaitė-Abramikienė: TS-LKD požiūrį į užsienio politiką pavadinčiau reiganišku. Jis reiganiškas tuo, kad esame vertybiški, išsamūs ir nebijome matyti tai, ką matome. Be to, mes neblefuojame, nes nuoširdžiai siekiame visaverčio Lietuvos dalyvavimo trans­atlantinėje erdvėje ir Europos Sąjungoje. Šis siekis mums yra ne biznio ar merkantiliškos naudos, bet apsisprendimo ir geopolitinio pasirinkimo klausimas. Reikia pabrėžti ir tai, kad mūsų neveikia joks vidinis cenzorius, t.y. nesibaiminame, kaip mūsų siekius įvertins „didžioji meška“, bet drąsiai siekiame to, ko mums, kaip suvereniai valstybei, norinčiai būti visaverte, reikia.

    Rasa Juknevičienė: Mūsų partiją žinau kaip vienintelę Lietuvoje, turinčią aiškią užsienio politiką ir jai nuolat skiriančią dėmesį. Džiaugiuosi, kad iki šiol 22 metus beveik visos vyriausybės vykdė, nors ir su tam tikrais nuokrypiais, Sąjūdžio, o paskui Tėvynės sąjungos suformuluotą užsienio politiką. Narystė NATO ir ES buvo mūsų suformuluota kryptis, kurią perėmė ir vykdė kitos politinės partijos. Dabar pagrindinis uždavinys yra gilinti narystę tiek, kad kuo labiau atsiplėštume nuo posovietinės erdvės ir galėtume integruotis į Vakarus.

    Viena svarbiausių mūsų užsienio politikos krypčių yra energetinės nepriklausomybės klausimas. Tai vertinu kaip 1990 metų Nepriklausomybės Akto tęsinį, uždavinį, kurį turime vykdyti, nepaisant to, ar esame pozicijoje, ar opozicijoje.

    Emanuelis Zingeris: Mūsų partija nuo 1990 metų atstovauja tiems Lietuvos sluoksniams, kurie per 50 metų sovietinio laikotarpio manė, kad sovietų valdžia yra laikina, kad tai yra ne mūsų realybė. Kovo 11-oji iš esmės ir nubrėžia Lietuvos kryptį link NATO ir ES. TS-LKD turi aiškią europinę orientaciją, išlaikytos, neisteriškos partijos rėmus. Turime solidžius partnerius Vakaruose, kurie labai aukštai vertina mūsų partijos veiklą per praėjusius 4 metus, mato mūsų 4 metų Vyriausybės brandą. Manau, kad TS-LKD veikla viršija nedidukės partijos, palyginti su kitomis šios krypties partijomis užsienyje, mastą. Esu įsitikinęs, kad mūsų partija Lietuvai neleis iškrypti iš kelio, t.y. nepaisant staiga išlindusio „sovietinio pašalo“, bus atsispirta nedemokratinės Rusijos gundymams ir bus gyvenamas taisyklių gyvenimas kartu su europiečiais ir amerikiečiais.

    L.Kasčiūnas: Taigi TS-LKD principinė nuostata – Lietuva yra Vakarų civilizacijos dalis. Kaip konservatoriai-krikščionys demokratai pritariate, kad Vakarų civilizacijos, taigi ir Europos stuburas bei atrama yra Vakarų krikščionybės tradicija. Matome, kas šiandienos Vakaruose vyksta su šia tradicija. Ar nėra dilemiška kurti Europos federaciją ant tuščių pamatų? Ar nėra dilemiškas konservatorių-krikščionių demokratų santykis su federacinės ES idėja? Kitaip tariant, ar turime remti Europos integracijos, kuri yra atsukusi nugarą krikščioniškoms vertybėms, gilinimą?

    E. Zingeris: Mes neturime prabangos rinktis. Jei renkamės tarp ES ir kitų, renkamės būti suvalgyti. Arba mūsų nėra, arba mes esame sąjungoje. Kadangi Rusija siekia „visas pavienes aveles nusitempti į krūmus“.

    V.Aleknaitė-Abramikienė: Europos Sąjungoje, kaip, beje, ir Lietuvoje, yra per daug susiskaldymo. Kad ir tuo pačiu krikščionybės, jos vertybių ir palikimo klausimu. ES turi savo įrankius atsakui į globalizaciją, kurie labai dažnai apibrėžiami kaip mūsų vertybės. Tačiau yra pamirštama, kad pats pirmasis Europą suvienijęs globalizacijos įrankis buvo Vakarų krikščionybė, Europai davusi raštingumą. Krikščionybė, kaip globalizacijos įrankis praeityje, dabar gali tapti atsparos įrankiu sąveikaujant su kitomis kultūromis. Europa yra tokioje būsenoje, kai jai reikia atsakyti, ar tas buvusios globalizacijos įrankis jai šiandien tebenaudingas. Sveiku protu neįmanoma teigti, jog jis nebėra naudingas. Iš to išeina, jog įvairių pažiūrų žmonės Europoje turi išmokti tikrosios tolerancijos. Tai reiškia, kad konfliktuojančios pusės (pvz., labai aršiai pasisakantys už tos pačios lyties asmenų santuokas ir tie, kurie aršiai neigia bet kokius kitokius pasirinkimus) turi susitikti tam tikrame taške, o krikščionybė duoda atsakymą. Ji niekuomet nesiūlo radikalių sprendimų, kurie būtų nukreipti prieš žmogaus asmenį ir jo orumą. Taigi mūsų kaip partijos vienas iš vaidmenų – dažniau bendrauti su žmonėmis, kurie mano taip pat, kaip ir mes, kurie yra vertybiški, bet nuosaikūs, kurie nori santarvės ir taikos pačioje Europoje tam, kad ji su didesniu pasitikėjimu galėtų eiti gilesnės integracijos keliu. Tikiu, kad tokia integracija Europai yra reikalinga, jei ji iš tikrųjų nori išlikti ir atsispirti galimiems bandymams ją suskaldžius pasidalyti ir praryti.

    R. Juknevičienė: Nenorėčiau sieti krikščionybės ir federalizmo taip dramatiškai. Krikščionybės istoriją visuomet lydėjo iššūkiai, ji visada rasdavo išeitį, todėl nesureikšminu ir šio nelengvo etapo.  Į federalizmą Europoje žiūriu per mūsų, Lietuvos, interesą ir visų pirma Lietuvos nacionalinio saugumo interesą. O čia svarbu, ko nori ir siekia mums visuomet iššūkį kelianti valstybė – Rusijos Federacija. Nereikia būti dideliu analitiku, kad įžvelgtum, jog jai naudinga susiskaldžiusi Europa, neturinti savo bendros politikos. Ypač tai prieš 2–3 metus išryškėjo energetikos srityje: kada energetikoje atsirado bendra europinė politika, Lietuvai iš karto atsirado nauja stiprybė. TS-LKD interesas yra visai kitoks nei britų konservatorių, kurie dėl skirtingos geografinės ir geopolitinės situacijos niekada nepasisakys už federalizmą Europoje. Siekiant Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę išsaugoti ne tik 22 metus, bet daug ilgiau, yra labai svarbi gilesnė Europos integracija su  vieningesne politika, ypač saugumo klausimais.

    A. Ažubalis: Kalbos apie federalizmą, federalinę Europą sustiprėjo todėl, kad šiuo metu yra sunkmetis. Kita vertus, ekonominio sunkmečio vaisius yra ir padidėjęs dėmesys Europos decentralizacijos ir Briuselio galių mažinimo temoms. Lietuva čia turi būti labai pragmatiška. Europa suvereniteto, tapatybės, tradicijų atžvilgiu vystosi gana tvarkingai ir šiuo metu perdėtai gąsdintis dėl to, kad visi tapsime unifikuoti, nėra priežasties. Visgi anksčiau ar vėliau mums teks apsispręsti, kur yra riba, iki kur mes eisime. Europa nėra pasirinkimo būsenoje tarp decentralizacijos, britų modelio ir prancūziško modelio. ES nuolat kupina iššūkių, ji niekada nebuvo ramybės būsenoje.

    E. Vareikis: Santykiai su Vakarais neturėtų būti apibrėžiami vienu žodžiu – federacija. Europiečiai išrado daug bendravimo formų, net daugiau nei lingvistai žino žodžių joms apibūdinti. Kol kas Europai sekėsi – federacijos būta tiek, kiek tarnauja visų gerovei, tačiau savaime suprantama, kad be integruojančios idėjos yra ir dezintegruojanti. Ši nėra pagal apibrėžimą  bloga, tik nėra pakankamai suprantama.

    A. Anušauskas. Mūsų, lietuvių, tapatybė šiek tiek skiriasi, turiu omenyje lietuvių federalizavimosi greitį. Šengeno erdvė, darbo rinkos atvėrimas suteikia tam tikras galimybes. Ir žiūrėkite, trečdalis milijono lietuvių labai dinamiškai
    jomis pasinaudoja. Dirba ES šalyse, o mokesčius moka Lietuvoje. Taigi lietuviai dinamiškai asmeniškai „federalizuojasi“: įsitraukia į kitas visuomenes, yra tikrai socialūs, dinamiški, mobilūs tipai Europoje.

    V. Aleknaitė-Abramikienė: Mes bandome ieškoti savo nacionalinių, išskirtinių bruožų Europos federalizacijos kontekste. O aš siūlyčiau nepamiršti daug svarbesnės takoskyros, kuri man kelia didesnį nerimą – socializmo ir jo agresijos, totalaus jo plitimo Europoje įvairiais lygmenimis. Humanizmo, žmogaus teisių vertybės yra vienašališkai sutapatinamos su socialistiniu požiūriu, dėl ko mūsų pakraipos partijos, Europos liaudies partija tarsi praranda savo veidą, savitumą, galbūt nemokėdama iškelti savo idėjų ir parodyti, kad ji turi savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Krikščionybė pati sukūrė situaciją, kurią turime dabar: kuomet Jėzus Kristus, parodęs monetą, pasakė „Kas Dievo, Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“, tai buvo pirmas kartas, kai religija buvo atskirta nuo valstybės, pirmas kartas, kai asmuo tapo atsakingas  už save visų pirma Dievo akivaizdoje. Iš vadinamosios dviejų kalavijų teorijos, kuomet karalius tapo tik Dievo ministeriu, išplaukė tautos teisė sukilti. Asmens teisės ir kita, kuo šiandien manipuliuoja kairieji, yra kilę iš krikščionybės. Tai, jog socializmui leidžiama plisti, yra, matyt, centro dešiniųjų partijų tingumo ar nesugebėjimo rezultatas. Visi kraštutinumai, skirti erzinti publikai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos valstybėse, išplaukia ne iš nacionalinio charakterio, doresnės ar nedoresnės tautos, bet tik iš socializmo triumfo. Kai įveiksime ryškų socializmo perviršį ir perdozavimą Europos politikoje, mūsų negąsdins nei europinė integracija, nei federalizacija.

    L. Kasčiūnas: Esame suinteresuoti tų valstybių, kurios turi panašią saugumo, gynybos sampratą, jaučia tuos pačius iššūkius mūsų europinei civilizacijai, gerai supranta Rusijos užsienio politiką, įtakos stiprėjimu. Galvoju apie Vidurio Europą. Baltijos šalių ir Vidurio Europos santykių stiprinimas yra strategiškai svarbus veiksnys visame geopolitiniame žemėlapyje. Visgi čia turime gana stiprų interpretacinį nesusikalbėjimą su Lenkija. Koks yra konservatoriškas-krikdemiškas santykių su Lenkija receptas? Ar turime toliau muistytis primestoje darbotvarkėje dėl dvikalbių lentelių, asmenvardžių, švietimo, ar turime iš jos ištrūkti, pripildyti ją naujo turinio? Koks galėtų būti tas naujas turinys, kokie dalykai mus sujungtų?

    A. Ažubalis: Netikiu „perkrovimais“, tikiu realybe, faktais ir skaičiais, tendencijomis, kurios yra aiškiai matomos. Šiuo atveju klausimas apie Lenkijos vaidmenį Centrinėje ir Rytų Europoje turėtų būti ne tik Lietuvos politikų, bet ir čekų, vengrų, slovakų klausimas. Nemanau, kad jie lengvai rastų atsakymą. Gal greičiau klausimas turėtų būti toks – „ar Lenkija yra sunkus kaimynas, ar lengvas?“. Daugelyje valstybių nebūtinai išgirstume tradicinį atsakymą.

    Lietuvai reikia laikytis lygiateisiškumo, europietiškumo principų, gerbti pirmiausia savo įstatymus ir visus tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, pradedant nuo 1994 m. draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties su Lenkija. „Perkrovimas“ yra neįmanomas, jei yra išankstiniai reikalavimai iš vienos pusės. Jis įmanomas tik tada, jei abi pusės suvokia, kad priėjo tam tikrą ribą, ir neieško kaltų, jei mato, kad iki tol vykdyta politika buvo šiek tiek klaidinga. Man nerimą sukėlė tradicinės globėjiškos tendencijos, pvz., buvusio Lenkijos gynybos ministro pasakymas, kad nauja Lietuvos valdžia dabar turi žengti pirmąjį žingsnį, kadangi Lenkija stebi Lietuvą su didele viltimi. Žinau tik vieną dalyką – mūsų kaimynai politikai įsivarė save į kampą, iš kurio dabar labai sunku prasprūsti.

    E. Vareikis: Iš tikrųjų ir aš netikiu perkrovimais. Gerą kaimynystę lemia daugiau ryšių politinėje bendruomenėje, o ne prekybos apimtis. Yra viena valstybė, su kuria ekonominiai ryšiai lygūs nuliui, bet tai labai svarbi valstybė – Vatikanas. Ilgalaikę užsienio politiką lemia daugiau ne „perkrovimai“, o aiškiai sudėlioti prioritetai.

    Su Lenkija santykiai plėtojosi mums nepalankia linkme. Visgi Lenkija praėjusius metus  savo užsienio politikoje tikrai gali laikyti sėkmingais. Ji ne tik išlaikė gerus santykius su kaimynais – ji juos pagerino savo naudai visose dimensijose. O štai santykiuose su mažiausia savo kaimyne – Lietuva, iš tiesų gavo viską, ko norėjo patys radikaliausi (nebūtinai patys europietiškiausi) politikai. Varšuvoje bet kas pasakys, kad situacija klostosi gerai: Lietuvos lenkų rinkimų akcija pirmą kartą peržengė rinkimų barjerą ir sukūrė atskirą frakciją Seime, gavo laisvas rankas reguliuoti Lietuvos energetiką, o lenkiškai kalbančius lietuvius iš tiesų padaryti lenkais. Ir atsitiko tai be jokių ultimatumų ir sankcijų, atsitiko daugiausia dėl pačių lietuvių tiesmukos ir netoliaregiškos politikos. Lietuva, garsėjusi tautinių grupių savitarpio santykių harmonija, prarado pavyzdingos valstybės statusą, ji dabar viena iš daugelio. Dabar Lietuva nebus kaip niekad lietuviška, nes dalis mūsų piliečių dėl mūsų pačių paikumo bus kitokie, ir ne prastesni, bus tiesiog kitokie ir jų kitoniškumas, nenaudingas jiems patiems, mums vis labiau badys akis. Dabar turėsime nebe lenkiškai kalbančius lietuvius, o lenkus, kurie gal norės būti ne Vilniaus, o Varšuvos lenkais. Kokie geri bebūtų mūsų prekybiniai ar energetiniai santykiai, tai išties nėra politikos laimėjimas.

    R. Juknevičienė: Akivaizdu, jog visos šios įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos naudingos tikrai ne Lietuvai ir ne Lenkijai, o tik Rusijos Federacijai. Kuomet vyko diskusijos dėl NATO gynybos planų, mūsų partnerių požiūris buvo labai paprastas – mes, Lietuva ir Lenkija, esame susijusios kaip Siamo dvynės. NATO kontekste į Baltijos valstybes ir Lenkiją apskritai žiūrima kaip į vieną regioną. Taigi Lenkijos gynyba yra praktiškai neįmanoma be Baltijos valstybių teritorijos, lygiai taip pat mūsų gynyba neįmanoma be Lenkijos teritorijos. Todėl Lietuvos-Lenkijos santykiuose nematau kito kelio kaip abipusiškumas. Turime nustatyti tam tikrus kriterijus ir tai, kas suteikiama Lietuvos lenkams, turi būti suteikiama ir Lenkijos lietuviams, ir atvirkščiai.

    A. Anušauskas: Pritariu, kad Lenkija ir Lietuva yra kaip Siamo dvynės, juolab kad geopolitiškai esame labai panašios ir priklausome viena nuo kitos. Žvelgiant į ateitį, žinant Rusijos energetinius, karinius planus, strateginė partnerystė su Lenkija turi būti kito lygmens. Ir tam pasiekti reikia abipusiškų žingsnių. Visgi abipusiškumo principas nėra absoliutus, nes Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai. Todėl negalime jų traktuoti kaip užsienio piliečių ir sakyti, kad jei su Lenkijos piliečiais lietuviais jūs elgiatės šitaip, tai mes su Lietuvos piliečiais lenkais pasielgsime taip.

    V. Aleknaitė-Abramikienė: „Solidarnošč“, Sąjūdžio laikais buvo labai aišku, su kuo esame, Lenkija buvo labai aiški. O dabar atrodo, lyg ji staiga būtų pasikeitusi. Kai esame su Lenkija, turėtume ir būti dviese, o jei mūsų santykiuose reikalingas kažkas trečias, pageidautina, kad tai būtų Vašingtonas, Berlynas arba Briuselis, bet ne Kremlius. Deja, turiu akivaizdžių pavyzdžių, kad Kremlius dabar dažniau būna trečiuoju mūsų santykiuose su lenkais negu kad Vakarų sostinės. Ir tai kelia problemų. Edwardas Lucasas, „The Economist“ apžvalgininkas padarė tokią išvadą: „geriausia, ką gali padaryti Lenkija, tai užtikrinti, kad lietuvių baimės neturi pagrindo“. Ar tai įmanoma? Žinoma. Kada minėjome Lietuvos vardo tūkstantmetį, pats populiariausias kalbėtojas buvo Lechas Kaczynskis. Jam minia daugiausiai plojo. Tai rodo, kad tuometinis prezidentas suprato, kas yra teigiamos lietuviškos emocijos lenkų atžvilgiu ir kaip jos svarbios. Tuo tarpu dabartinis prezidentas Bronislovas Komorowskis, Lenkijoje apdovanodamas Armijos Krajovos karius, kalbėjo apie nesurašytas svajones, apimančias brangius protėvių kraštus – Vilnių, Vilniaus kraštą, Lietuvą… Galbūt jis kalbėjo kaip rokiškėnas (B. Komorowskio seneliai ir proseneliai gyveno Rokiškio apylinkėse, – aut. past.), bet kadangi jis yra ir Lenkijos prezidentas, šie jo žodžiai neliko neišgirsti lietuviškos publikos. Vadinasi, norėdami, kad tikrai būtume partneriai ir broliai vieningoje Europos Sąjungoje, NATO, lenkai irgi turi apie ką pagalvoti.

    E. Zingeris: Kadangi Rytų trauka pasirodė didesnė, nei mes galvojome 1990 m. kovo 11 dieną, ir šalyje esantys prosovietiniai sluoksniai yra stipresni, negu manyta, Lietuva ir lietuviai neturi kitos galimybės, kaip tik visais įmanomais būdais siekti jungtis su tvirtai Vakaruose esančiomis šalimis. Negalime sau leisti užmiršti vieno iš mūsų Vakarų sąjungininkų, pagrindinių partnerių, nepaisant šio partnerio galimų klaidų Lietuvos vidaus politikoje. Turime suvokti, jog mūsų valstybės išlikimas, jos saugumas priklauso ir nuo santykių su Lenkija.

    L. Kasčiūnas: Grįžkime prie Rusijos klausimo. Matome, kad posovietinėje erdvėje prasidėjo naujos kokybės integracijos procesai – Eurazijos sąjungos formavimasis. Tai nėra tik dar vienas Rusijos projektas, tai – projektas su daug gilesne integracija. Nauja mūsų Vyriausybė, nejausdama vertybinės platformos, laikosi pozicijos, kad Lietuva neatsuks nugaros nei Rusijai, nei JAV, tarsi tai būtų lygiaverčiai veikėjai mūsų užsienio politikoje. Kalbama ir apie santykių „perkrovimus“ ir pan. Kaip šioje situacijoje turime modeliuoti savo užsienio politiką Rusijos atžvilgiu? Kur yra šios politikos jautriausi taškai, esminiai galvosūkiai?

    A. Anušauskas: Metų metais susiduriame su atgimstančiu sovietinius laikus menančiu požiūriu į užsienio politiką. Anuomet vienas iš užsienio politikos įrankių buvo ekonominiai, vėliau ir energetiniai santykiai. Dabar esame kitokioje situacijoje ir kalbėti apie Lietuvą be bendro europinio konteksto, be kitų didžiųjų valstybių požiūrio į Rusiją negalime. Rusijos elito suformuotas siekis kurti sąjungas, gilinti integraciją tiek posovietinėje, tiek neposovietinėje erdvėje yra natūralus ir atspindintis šio elito intencijas. Dabar užsienio politikoje Rusija sau suformavo  gana aiškią užsienio politikos darbotvarkę, menančią senus laikus: kariniai laimėjimai, siekis išlaikyti tam tikrus regionus energetiniu atžvilgiu „pririštus“ prie Rusijos ir pan. Mano galva, tai yra gana didžiavalstybinė, mažųjų kaimynių atžvilgiu tikrai neadekvati politika.

    R. Juknevičienė: Kartais svarstau, ar savo gyvenime sulauksiu tokio laiko, kada kalbėti apie Rusiją tiesiog nebebus taip svarbu… Rusijos interesai mūsų kaimynystėje, mūsų pačių regione primeta mums Rusijos darbotvarkę. Tačiau mums svarbiausia yra stiprinti integraciją Europoje ir kiek galima daugiau pritraukti JAV į mūsų gyvenimą čia, Lietuvoje.

    Rusija, atėjus į valdžią V. Putinui, bando įrodyti sau ir pasauliui, kad ji yra stipri valstybė. Ir mes kartais galbūt padedame tokį įvaizdį kurti. Taip, jos dydis nepalyginamas su Baltijos valstybėmis, bet ekonomiškai tai yra silpna valstybė: nemodernizuoja savo energetinių išteklių gavybos, nevysto modernios ekonomikos, pagaliau neturi kitų alternatyvų savo ekonomikoje, išskyrus žaliavų kainas, leidžia labai daug lėšų kariniams tikslams. Gali būti, kad mums grėsmė yra silpna Rusija ir ateityje tiek pasaulis, tiek pati Rusija dėl to turės problemų. Norėdama pasirodyti esanti stipri, nors iš tiesų tokia nėra, dar ir nedemokratinė valstybė, ji sukelia daug įtampų ir tam tikrą neaiškumą perspektyvoje. Taigi turime atsistoti ant dar stipresnio pagrindo, kad šalia mūsų esanti neprognozuojama, silpna, nedemokratinė Rusija keltų kiek galima mažiau grėsmės. Todėl mums labai svarbu, kad Europa įveiktų savo krizę, kad JAV ir toliau būtų stipri, kad euroatlantinis ryšys būtų svarbus. Jei čia bus problemų, galimi kataklizmai ir mūsų valstybingumui bei saugumui.

    V. Aleknaitė-Abramikienė: Rusija yra silpna tik pagal vakarietiškus kriterijus. Pamirštama, kad gyvename ne dvipoliame, bet daugiapoliame pasaulyje, kur egzistuoja skirtingi ekonominiai modeliai ir kiekvienas jų turi savo pranašumų kitų atžvilgiu. Rusiją galima laikyti itin stipria šalimi, mokančia veikti turimais ištekliais ir esamomis aplinkybėmis. Ji moka veikti labai lanksčiai, viešąją diplomatiją puikiai paremdama neviešąja demokratija, skirdama didelį dėmesį psichologijai tų tautų, su kuriomis dirba. Labai didelis Rusijos pliusas yra jos strateginė drausmė. Nors ji pasaulinėje erdvėje sugeba sukurti Vankos kvailučio įspūdį, vien dėl priklausymo kitai kultūrinei tradicijai, strategiškai yra „geležinė“ ir ypač drausminga šalis, kuri net smulkmenose veikia pagal principą „pasakiau – padariau“. Esant tokiai strateginei Rusijos drausmei, jos centralizuotam valdymui, labai dideliam įdirbiui ir palikimui iš sovietų laikų, nusiraminti nematau jokio pagrindo. Yra dvi strateginės saugumo sritys, kurias Rusija labai puikiai veikia ir valdo Lietuvoje, Pabaltijyje ir kitur: tai – žmonių kišenės, kurias ji nustekena savo dujų kainomis arba pripildo už lojalumą, ir žmonių mintys, kurios yra okupuojamos tiek legaliais, tiek nelegaliais būdais. Todėl mūsų darbas yra kurti solidžią, patikimą, strategiškai orientuotą, nuoseklią nacionalinę politiką. Tada mus visi gerbs, su mumis skaitysis, tada turėsime gerus santykius su kaimynais.

    E. Vareikis: Putino Rusija – tai stipri, gerai sutvarkyta, puikiai administruojama, tvarkinga Rusija. Tai šalis, su kuria neabejotinai reikia skaitytis. Ji gal dar ne pasaulio supervalstybė, bet ryžtingas sprendėjas regione. Rusijos nereikia mylėti ir suprasti, jos reikia bijoti ir elgtis pagarbiai, net jeigu jos korupcijos ar žmogaus teisių lygis atitinka daugiau Afriką nei Europą. Putino Rusija nemyli NATO ir Amerikos, nes šios vis dar primena, kad pasaulyje egzistuoja ir daugiau gerbtinų jėgų. Putino Rusija nemyli Europos Sąjungos, nes ši gamina gerus dalykus, nemyli Kinijos, nes ši gamina daug.

    Putinas savo įtakos sferoje turi daugelį biudžetininkų, kariškių, dalį jaunimo, praktiškai visus tuos, kuriems galima truputį duoti ir tas truputis gavusius patenkina. Kol „Gazpromas“ yra pajėgus sukaupti pinigų pensijoms ir renovuoti sporto aikštynus, ne taip jau ir sudėtinga kontroliuoti didelių dotacijų nereikalaujančią visuomenę. Putinas gali kontroliuoti mokytojus, buhalterius, daržovių augintojus ir duonos valgytojus. Turi būrį atletiško jaunimo, pasiruošusio būti tokiu sportišku, kaip prezidentas. Turi visus, sugebančius aukotis mitinei Rusijos didybei ir gailėtis dar didesnės šalies, kurioje „draugiškai“ gyventa.

    Tačiau Putinas neturi vidurinės ir išsilavinusios klasės – žmonių grupės, kuri nėra gausi, nori būti veikiau laisva negu valdoma, veikiau puoselėti laisvą rinką, negu valdyti valstybines įmones. Vidurinė klasė auga nepriklausomai nuo to, ar valdžia nori. Neturi jis didelės dalies kultūros ir kūrybos pasaulio. Neturi žmonių, kurie ima suprasti, kad valdžios galima nebijoti. Ne kiekvienas iš jų šiandien išdrįsta balsuoti prieš, nėra ir rimtos alternatyvos „pergalei“, tačiau didelė tikimybė, kad tokai alternatyva atsiras…

    Svarbus žodis Rusijos–Lietuvos santykiuose – žodis „nauda“. Juo lietuviai ir bus labiausiai viliojami. Jei jau lietuviai giriasi esą pragmatikai, tai joks kitas dalykas taip neapibūdina pragmatizmo kaip nauda. Lietuvai turėtų būti naudinga pirkti dujas iš Rusijos, o ne ieškoti alternatyvų. Lietuvai turi būti naudinga prekybą ir kitus ekonominius ryšius megzti su Rusija, kur viskas taip gerai žinoma, nei su kokiais skandinavais. Naudinga mokytis rusų kalbos, žiūrėti rusiškas programas, net ir per skaudžias lietuviškas šventes kviestis Rusijos artistus. Kaip ir ketvirtąjį dešimtmetį Rusija įrodys, kad neverta draugauti su lenkais, skandinavus reikia ignoruoti, o amerikiečius niekinti.

    Rusija nemyli Lietuvos, bet net nelabai svarsto, kodėl ją reikia mylėti. Lietuva – tai smulkus naivus prekeivis, kuris labiau niekinamas nesugalvoja nieko kito, kaip tik įsiteikti Rusijos galiai. Net ne už sidabrinius. Už centus. Geriausia Lietuva Rusijai – nepatikimas Vakarų partneris, kurį pamažu bus galima „finliandizuoti“, o paskui ir grąžinti ten, iš kur, aplinkybėms susiklosčius, jis pabėgo. Be ypatingos skubos ir pragmatiškai pigiai…

    E. Zingeris: Rusija turi didžiulį pozityvų kultūros klodą, kuris buvo pradėtas neigti bolševikų valdžios 1918 metais. Visa Rusijos Vakarų Europos kultūra per 50 sovietų okupacijos metų buvo pratęsta tik rusų disidentų. Todėl džiugu, kad Rusijoje galvas kelia labai provakarietiškai už žmogaus teises ir demokratiją nusiteikęs, nepaprastai drąsus demokratų judėjimas,  demonstruojantis savo tiesą, kad Rusija gali būti laisva šalimi. Tačiau Rusijos vyriausybė, kuri galvoja niekada nenueiti nuo valdžios ir niekada neleisti demokratų judėjimui įtikinti pasaulį, kad Rusija yra tokia pat kaip Vakarų šalys, turi savitą kelią ir tai yra eurazijinis monstras. Tiek Kremliuje, tiek Minske valdžioje esantys bando ieškoti stiprios Rusijos šaknų ne tik Petro I, bet ir „gerųjų“ Stalino savybių, kurių visas pasaulis niekaip negali įžvelgti, pavyzdyje. Taigi manau, kad mes esame saugūs tiek, kiek mumyse yra Europos Sąjungos ir NATO.

    Rusija bando sukurti ideologiją, konkuruojančią su visuotinai priimta žmogaus teisių ir Vakarų civilizacijos ideologija, kuriai mes priklausome. Tuo tarpu eurazijinė erdvė yra kompozicija šalių, kurios nėra demokratiškos. Rusų galvose egzistuojame kaip atskira valstybė, atstovaujanti Rusijos interesams ES ir NATO viduje. Jie mus įsivaizduoja kaip savo nuomonių reiškėjus per savo žmones, pastatytus prie valdžios mūsų valstybėje, spaudžiant visiems veiksniams – nuo energetikos iki vidaus rinkų. Taigi mes, lietuviai, turime tapti laisvais žmonėmis ir žaisti pagal Vakarų taisykles, kad mūsų vaikai išsilaisvintų iš to gudraus glėbio, į kurį nuolat istorijos vingių esame įstumiami.

  • ATGAL
    Krikščioniškos salos lietuviškoje žiniasklaidoje (II dalis)
    PIRMYN
    Naujoji Lietuvos valdžia: kas toliau?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.