Tuniso dilemos po rinkimų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Tuniso dilemos po rinkimų

  • Data: 2011-11-28
    Autorius: Justas Jacovskis

    Rinkimų komisijos pirmininkas Kamet Jendoubi atvyksta į spaudos konferenciją Tunise (2011 m. spalio 27 d.). Tuniso rinkimų pareigūnai patvirtino, kad islamistų partija Ennahda nugalėjo šios Šiaurės Afrikos šalies rinkimuose ir turės galimybę formuoti pirmąją islamistų vadovaujamą vyriausybę po "Arabų pavasario" maištų. (REUTERS/ZOUBEIR SOUISSI/X02856/Scanpix nuotrauka)

    Pagaliau įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai Tuniso istorijoje ir pirmieji rinkimai iš visų „Arabų pavasario“ (Arabų valstybių, kuriose įvyko sukilimai prieš diktatūras) šalių. Ko gero, tai, kad pirmieji rinkimai įvyko Tunise, nėra atsitiktinumas. Būtent tunisiečiai pirmieji iš arabų valstybių sukilo prieš 23 metus jų šalį geležiniu kumščiu valdžiusį diktatorių Zine El Abidine Ben Ali. Šių metų pradžioje jis su savo žmona ir trimis vaikais spruko į Saudo Arabiją ir nepanašu, kad turėtų bent menkiausią progą sugrįžt į valdžią. Pačiame Tunise jis ir jo žmona už akių buvo nuteisti keliasdešimt metų kalėjimo už pinigų plovimą ir narkotikų kontrabandą. Jo partija, vadinta „Konstituciniu demokratiniu susibūrimu“ (pavadinimas gerokai prasilenkia su tikrove, kadangi ši partija buvo vienintelė, turėjusi realią valdžią Tunise ir kitų partijų prie valdžios neprileisdavusi, nevengdama panaudoti ir smurto bei represijų), kovo mėnesį buvo panaikinta ir paskelbta nelegalia. Ir tik spalio pabaigoje įvyko demokratiniai rinkimai, turintys atverti kelią į valdžią ir kitoms Tuniso politinėms jėgoms.

    Politinės partijos

    Prieš apžvelgiant rinkimuose dalyvavusias partijas, derėtų trumpai apibūdinti Tuniso socialinę, polinę ir ekonominę situaciją. Tunisas buvo ir tebėra viena iš liberaliausių Arabų valstybių. Buvusi Prancūzijos kolonija, Tunisas laisvę atgavo 1956 metais. Naujasis prezidentas Habib Borguiba valdė šalį iki 1987 metų, kol buvo taikiai nuverstas ir jo vietą užėmė jau minėtas Zine El Abidine Ben Ali. Abu prezidentai, nepaisant to, kad buvo diktatoriai, vykdė provakarietišką politiką. Buvo liberalizuota šalies ekonomika, suklestėjo privatus verslas ir turizmas. Šalies ekonominis elitas buvo glaudžiai susijęs su Prancūzija. Ypač daug pasiekta moterų teisių srityje. Daugpatystė buvo uždrausta, nustatytas minimalus 18 metų amžius, kada moterys galėjo tuoktis, taip pat daugybė moterų baigė universitetus ir galėjo siekti aukštų postų ekonomikos srityje. Šalyje specializuotose parduotuvėse galima nusipirkti alkoholio, o vakariečiams turistams leidžiama dėvėti menkai kūną dengiančius maudymosi kostiumėlius specialiai tam skirtuose paplūdimiuose. Tačiau Tunisas buvo liberalus tik socialine prasme, politinėje sferoje visą laiką vyravo vienos partijos ir vieno prezidento diktatūra. Nepaisant to, kad Tuniso prezidentai-diktatoriai galėjo pasigirti neregėtai liberaliomis moterų teisėmis ir vakarietiškai orientuota ekonomika Arabų pasaulyje, pagal politinės laisvės indeksą šalis nuolat užimdavo paskutines vietas pasaulio diktatūrų sąrašuose. Taip pat reikia paminėti, kad 10 milijonų gyventojų turintis Tunisas yra islamo valstybė, kurios dabartinėje konstitucijoje pažymėta, jog islamas yra valstybinė religija, o prezidentas turi būti musulmonas. Taigi Tunise galima įžvelgti tam tikrų vidinių priešpriešų – islamo valstybė, pasirinkusi provakarietišką ekonominę ir iš dalies socialinę politiką.

    Ši priešprieša atsispindi ir rinkimuose dalyvavusių partijų gausa ir įvairove. Pagrindinė ir populiariausia islamistų partija vadinasi Ennahda (arba kitaip dar vadinama Atgimimo partija). Ši partija tapo populiari jau 1980-aisiais ir dėl šios priežasties tuomečio diktatoriaus Zine El Abidine Ben Ali buvo uždrausta, o daug jos pasekėjų buvo sukišti į kalėjimus ar kitaip represuoti. Ši partija įvardijama centro kairiąja, šiek tiek palaikančia liberalųjį ekonomikos modelį. Tačiau šiais apibūdinimais nereikėtų aklai pasikliauti, nes Ennahda ketina peržiūrėti ir galbūt pakeisti pasaulietinę, į Vakarus orientuotą politiką ir įsileisti islamo religiją į valstybės valdymą. Kitaip tariant, vienas iš Ennahdos uždavinių yra  pakeisti provakarietišką šalies vystymosi kryptį, daugiau galios suteikti islamo religijai, siekiant ja vadovaujantis formuoti Tuniso socialinį, ekonominį ir politinį gyvenimą.

    Pagrindiniai Ennahdos politiniai oponentai yra pasaulietinės politinės partijos. Tarp pasaulietinių politinių jėgų Respublikos kongreso partija yra viena iš populiariausių. 2002 metais Zine El Abidine Ben Ali taip pat paskelbė ją nelegalia, baimindamasis jos augančio populiarumo ir skleidžiamų liberalių idėjų. Po Tuniso revoliucijos partija vėl buvo įteisinta ir dalyvavo rinkimuose. Save ji pristato kaip centro kairės partiją. Jos paskelbta rinkimų programa, ko gero, labiausiai primena Vakarų valdžios modelį. Ji paskelbė, kad pasisako už žmogaus teisių gerbimą, lygias lyčių teises, vykdomosios, leidžiamosios ir teisminės valdžių atskyrimą ir konstitucinio teismo įkūrimą,  konstitucijos perrašymą į liberalesnę. Kita populiari pasaulietinė partija vadinasi Demokratinis darbo ir laisvių forumas arba kitaip dar žinoma kaip Ettakatol. Jos politinė kryptis taip pat yra centro kairės. Dar viena įtakinga centro kairės partija – Progresyvioji demokratinė partija, kuri diktatoriaus Zine El Abidine Ben Ali nebuvo uždrausta, tačiau nuolat patirdavo represijas. Be šių minėtų stambių politinių partijų, Tuniso rinkimuose dalyvavo ir tuzinai kitų smulkesnių politinių partijų. Skaičiuota, kad iš viso rinkimuose buvo pateikta neįtikėtinai daug kandidatų sąrašų – net 97!

    Taigi Tuniso politikoje vyrauja dviejų krypčių partijos – islamistų ir pasaulietinės. Islamistams iš esmės atstovauja viena gerai organizuota ir aprūpinta politinė partija Ennahda, o pasaulietiškosioms politinėms jėgoms – daug skirtingų politinių partijų. Kitaip tariant, islamistų politinė jėga yra vieninga, t. Y. Sukoncentruota į vieną partiją, o pasaulietiškosios politinės jėgos yra susiskaldžiusios į daug partijų. Šis veiksnys ir šalies socialiniai religiniai ypatumai ir lėmė, kad rinkimus gana solidžia persvara laimėjo Ennahda.

    Rinkimai

    Pačius rinkimus stebėję Europos Sąjungos ir visuomeninių žmogaus teisių organizacijų atstovai  pažymėjo, kad rinkimai vyko gana sklandžiai ir laisvai. Suskaičiuota, jog dalyvavo apie 60 proc. Balso teisę turinčių Tuniso piliečių. Patys tunisiečiai rinkimuose dalyvavo labai entuziastingai. Panašu, kad žmonės tiki politinėmis permainomis ir tuo, jog rinkimai suteikia jiems teisę patiems spręsti savo šalies ateitį. Pati Ennahda laimėjo 41 proc. Visų balsų ir užsitikrino parlamente 90 iš 217 vietų. Respublikos kongreso partija laimėjo 14 proc., o Ettakatol 10 proc. Balsų. Kitos partijos laimėjo po kelis procentus balsų.

    Tai, kad Ennahda laimėjo rinkimus, nėra atsitiktinumas. Apie 98 proc. Tuniso gyventojų yra musulmonai, taigi Ennahda galėjo kreiptis į praktiškai visus Tuniso gyventojus. Taip pat pažymima, kad Ennahda yra stipriausiai finansuojama ir geriausiai organizuota politinė partija Tunise. Ennahdos pagrindinė būstinė, priešingai nei kitų politinių partijų, yra įsikūrusi prestižiniame Tuniso dangoraižių rajone. Jos politinė programa yra profesionaliai parengta ir platinama keliomis kalbomis šalies žiniasklaidos priemonėse, o žmonių susibūrimuose prieš rinkimus nemokamai dalijamas geriamasis vanduo. Taip pat pranešama, kad kai kuriuose kaimuose ar miesteliuose Ennahda finansuoja vietines šventes ar net vestuves. Būtent dėl neaiškių didžiulių finansinių srautų, plūstančių į Ennahdos kasą, kilo konfliktas tarp Tuniso komisijos, prižiūrinčios šalies perėjimą į demokratiją, ir pačios partijos. Komisija, įtardama, kad Ennahda gauna didžiulius pinigus iš Persijos įlankos autoritarinių islamo valstybių, daugiausia Saudo Arabijos, nusprendė prieš rinkimus apriboti partijų rinkimų kampanijai skiriamas lėšas ir riboti politinės reklamos kiekį žiniasklaidos priemonėse. Tai sukėlė didelį Ennahdos nepasitenkinimą ir ji pasitraukė iš komisijos.

    Kita svarbi priežastis, nulėmusi Ennahdos pergalę, – Tuniso socialinė ir ekonominė padėtis. Už pasaulietines provakarietiškas partijas daugiausia balsavo didmiesčių ir kurortų gyventojai. Islamiškų pažiūrų besilaikanti Ennahda dominavo konservatyviose ir itin religingose kaimo vietovėse, o Tunise dauguma gyventojų yra susikoncentravę kaimo regionuose. Nepaisant to, kad Tunisas atrodo kaip gana liberali Arabų valstybė, kaime tai ne itin justi. Patys kaimai yra toli nuo spindinčių didmiesčių ir kurortų, taigi provakarietiškos politikos teikiamus privalumus ne itin jaučia.

    Šalies vystymosi scenarijai

    Daugelis vakariečių džiaugiasi gana sklandžiai vykusiais rinkimais ir tikisi, kad ilgainiui Tunisas taps pasaulietine demokratine valstybe. Tačiau išlieka daug neaiškumų ir klausimų dėl tolesnio šalies socialinio, ekonominio ir politinio vystymosi. Visų pirma kyla klausimas dėl pačios demokratinės politinės sistemos patvarumo. Kaip žinoma, demokratinės sistemos šalyse nesusiformuoja per kelis mėnesius ar metus. Patvari ir stabili demokratinė sistema dažniausiai iškyla po kelis dešimtmečius ar net šimtmečius trunkančių klaidų, perversmų, ieškojimų. Ir tik praėjus šį ilgą ir nelengvą kelią, susiformuoja stabiliai veikianti demokratija. Kokia trapi yra politinė sistema Tunise, rodo neseniai vykę neramumai Sidi Bouzid mieste. Įniršusi minia padegė vietinį Ennahdos biurą už tai, kad iš vietos rinkimų sąrašo buvo išbraukta tame regione populiari partija, įtarta rinkimų finansavimo pažeidimais.

    Klausimų kyla dėl pačios Ennahdos partijos demokratiškumo. Jos atstovai tikina, kad jiems suformavus naują šalies vyriausybę, Tunisas išliks pasaulietine valstybe. Tačiau aklai tikėti Ennahdos nuoširdumu nevertėtų. Kaip ir kiekvienoje politinėje partijoje, taip ir Ennahdoje vyksta vidinių jėgų kova dėl galimybės formuoti partijos tolesnę politiką. Kaip žinoma, Ennahdos vadovybėje yra ir gerokai radikaliau nusiteikusių politikų, nei partija viešai deklaruoja. Taigi, jeigu šie politikai iškils pačios partijos viduje, natūralu, kad Ennahda tokiu atveju pasuktų radikaliu keliu ir kartu kita linkme pakreiptų visos šalies vystymąsi.

    Kaip rodo istoriniai įvykiai, islamistų partijų išrinkimas į valdžią gali vienokiu ar kitokiu atveju privesti šalį prie sukrėtimų, pilietinių karų ir islamiškos diktatūros įvedimo. Taip jau buvo atsitikę per Alžyro pilietinį karą, kuriame naujai išrinkta islamiška partija įsivėlė į dešimtmetį trukusį pilietinį karą su vyriausybės pajėgomis, nenorėjusiomis pripažinti teisėtai išrinktų islamistų valdžios. Taip pat verta prisiminti ir 1979 metų Irano revoliuciją, kurioje po perversmo islamistų valdžia kardinaliai pakeitė provakarietišką Irano kursą ir netrukus įvedė teokratinę diktatūrą, kuri tęsiasi iki šiol. Taigi nejučiomis kyla nerimas dėl Tuniso, kuriame visuomenė yra susiskaldžiusi į pasaulietiškus miestų gyventojus ir konservatyvius kaimo gyventojus, jau nekalbant apie tai, kad Tunisas niekada savo istorijoje neturėjo veiksmingos demokratinės politinės sistemos.

    Taip pat kyla klausimas, kaip seksis Ennahdos partijai su būsimais koalicijos pertneriais formuoti vyriausybę ir sukurti naują šalies konstituciją ? Ennahda neturi reikiamos balsų daugumos, kad pati savarankiškai galėtų formuoti vyriausybę, taigi jai teks dalytis valdžia su pasaulietiškomis partijomis. Kadangi Ennahda ir kitos provakarietiškos partijos atstovauja visiškai skirtingoms vystymosi kryptims, galimas daiktas, kad ateityje tarp šių politinių jėgų kils nemažai nesutarimų, kurie, kaip kad dažnai būna Arabų pasaulyje, peraugs į smurtą. Ir kaipgi atrodys naujoji šalies konstitucija? Konstitucija yra svarbiausias šalies įstatymas, iš esmės nurodantis, kokia politinė socialinė sistema įsigalios valstybėje. Taigi Ennahdos partija iš esmės galės pakreipti Tuniso vystymąsi norima linkme, kuri gali stipriai susikirsti su pasaulietinių partijų užimamomis pozicijomis.

    Paties Tuniso ekonomika yra itin priklausoma nuo turizmo ir santykių su Europos Sąjunga. Skaičiuojama, kad apie tris ketvirtadalius šalies eksporto ir importo atitenka Europos Sąjungos valstybėms. Tokiu atveju, jeigu šalis pasuks islamiškos diktatūros keliu, turizmo apimtis smarkiai sumažės, nes greičiausiai bus uždraustas vakariečiams taip įprastas alkoholis ir daugelis kitų Islamo pasaulio smerkiamų pramogų. Vakarai jautriai reaguoja į islamiškų teokratinių diktatūrų įvedimą ir dažnai po to atsirandančius žmogaus teisių pažeidimus. Tokiu atveju dažnai būna įvedamos ekonominės sankcijos ir autokratinės šalies neišvengiamai laukia ekonominiai sukrėtimai. Silpnėjanti ekonomika sukelia žmonių nepasitenkinimą ir galiausiai įsuka smurto spiralę, kaip jau buvo nutikę daugybėje Islamo pasaulio valstybių.

    Kad ir kaip sklandžiai vyko rinkimai, tolesnė Tuniso politinio ir socialinio vystymosi kryptis išlieka neaiški. Nėra garantijų, kad Ennahdai pavyks sklandžiai suformuoti naująją vyriausybę, perrašyti šalies konstituciją, drauge randant kompromisą su pasaulietinėmis konkuruojančiomis politinėmis partijomis. Iš kitos pusės, nederėtų vienpusiškai teigti, kad Ennahda būtinai pasuks Tunisą teokratinės diktatūros keliu. Galimas daiktas, kad Tunisas vis dėlto taps pasaulietine valstybe su veikiančia demokratine sistema. Šioje situacijoje iškyla dilema: jeigu taip baiminamasi teokratinės diktatūros, tai reikštų, kad islamistų negalima leisti prie valdžios, tačiau jeigu vienos politinės partijos yra uždraudžiamos, o kitoms leidžiama veikti – argi tai yra demokratija? ■

  • ATGAL
    Palestina: siekiant valstybingumo
    PIRMYN
    M. Gaddafio mirtis – senųjų diktatūrų modelio pabaiga
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.