Turtėjanti Lietuva? Kapitalo pritraukimo dilema | Apžvalga

Įžvalgos

  • Turtėjanti Lietuva? Kapitalo pritraukimo dilema

  • Data: 2016-10-04
    Autorius: Martynas Pilkis

    Prieš ketvirtį amžiaus iš sovietinio lagerio išsiveržusi Lietuva nepaprastai optimistiškai vertino ateitį. Tikėta, kad atsilikimas nuo Vakarų šalių gali būti ištirpdytas dar prieš Sąjūdžio kartai sulaukus pensiją. Laisvę atgavę lietuviai drąsiai stiebėsi link turtingų demokratiškų valstybių ir sugebėjo sukurti mažą ekonominį stebuklą, įstoti į NATO ir Europos Sąjungą (ES). Tačiau atlyginimai nuo pasiturinčių šalių vis dar skiriasi kartais, nors kainos parduotuvėse panašėja. Vilties pasivyti Vakarus – daug mažiau. Ar įmanoma įveikti šią prarają?

    Pirma, trumpam nusikelkime į XIV amžių. Jau krikščionybės atėjimo į Lietuvą laiku atsilikome nuo Vakarų valstybių panašiai kaip dabar. Istoriko Edvardo Gudavičiaus vertinimu, surikiavus to meto valstybių gyventojų uždarbius kaip futbolo komandų lentelę, Prancūzija turėtų 10 taškų, Vokietija – 7, Lenkija – 4, Lietuva – 2, o Maskva apskritai būtų „ne toje lygoje“ (Lietuvos žinios, „Lietuvių atlyginimai Vakarų lygį pasieks po tūkstančio metų“, 2016-04-28).

    Nors per pastaruosius 700 metų gyvenimo kokybė Vakarų civilizacijoje (įskaitant ir Lietuvą) pašoko daugybę kartų, šiandien pajamų atsilikimas nuo senųjų ES narių mažai tepasikeitęs. Įžvalgusis Gintaras Beresnevičius Lietuvai stojant į ES pranašavo, kad lietuviams lemta „suteikti gyvybinį impulsą europinei civilizacijai“. Tačiau prabėgę metai rodo pačios Lietuvos nuovargį. Emigracija neslopsta (tiek iš rajonų į Vilnių, tiek iš Lietuvos – į užsienį), įvairių sričių viešosios reformos sulaukia menkos sėkmės. Kaip turime keisti Lietuvą, kad siekis „gyventi kaip Vakaruose“, neemigruojant iš Lietuvos, būtų prieinamas daugeliui tautiečių?

    Pritraukto kapitalo svarba

    Kapitalizmas – dabartinė ekonominė sistema – savaime nurodo į kapitalą. Laisvos rinkos sąlygomis siekiant, jog šalies gyventojai praturtėtų, jų darbo vertė turi augti: didėti darbo našumas, kilti sukuriamų produktų ir paslaugų kaina. Tuomet ilgainiui kils ir atlyginimai.

    Norint našiau dirbti, pagaminti kokybiškesnes (ir kartu brangesnes) prekes bei paslaugas, yra reikalingos sąlygos – pažangi gamybinė įranga, patalpos, įdiegta kokybiška vadyba. Visa tai neįmanoma be kapitalo investicijų. Lietuva paliko SSRS ekonominę sistemą turėdama santykinai mažai kapitalo, o ir turėtasis dėl „prichvatizacijos“ neišnaudotas efektyviai.

    Būtent todėl tiesioginių užsienio investicijų vaidmuo yra labai svarbus. Tikimasi, kad į Lietuvą atėjęs kapitalas atneš ne tik materialias investicijas, bet ir gerins šalies darbo klimatą, perimant geriausias vakarietiškos darbo kultūros praktikas. Apmaudu, tačiau pagal vienam gyventojui tenkančias užsienio investicijas šiuo metu Lietuva yra viena mažiausiai užsienio kapitalo pritraukusių šalių ES. Tai reiškia, kad galimybės našiai dirbti ir gerai užsidirbti Lietuvoje – palyginti prastos. Brėžiant analogiją su XIV amžiumi, galime prisiminti, kad tuomečių Vakarų technologijų (mūrinės pilys, veisliniai žirgai ir kt.) skvarba LDK buvo maža, konkuruoti su Vokiečių ordinu buvo sudėtinga. Panašus atsilikimas matomas ir šiandien.

    Yra ir vienas „bet“

    Lietuvai norint gyventi turtingiau, kapitalo investicijos – būtinos. Apie tai daug kalbama tebeverdančioje diskusijoje dėl Darbo kodekso keitimo. Esą, sukūrus darbdaviams palankesnį darbo santykių reguliavimą (darbuotojus lengviau priimti, lengviau atleisti ir pan.), investicijos išaugtų. Tai yra vienas iš investicinės aplinkos gerinimo ir įsiklausymo į verslo poreikius būdų.

    Noras pagerinti sąlygas potencialiems darbdaviams savaime nėra kritikuotinas: ilgalaikėje perspektyvoje, tikėtina, tai turėtų pagerinti bendrą šalies gerovę. Kita vertus, rūpinantis verslu nedera pamiršti čia ir dabar gyvenančių žmonių. Jų baimės – ne be pagrindo.

    Pavyzdžiui, naujo Darbo kodekso siūlymuose numatoma, kad nors darbuotojus atleisti bus galima lengvai, valstybė jais deramai pasirūpins – visai kaip skandinaviškame flexicurity socialinės apsaugos modelyje. Tačiau nenoriai kalbama, kad valstybės siūlomos garantijos ir pagalba ieškant naujo darbo atleistiesiems nė iš tolo negalės prilygti Vakarų valstybėms, taikančioms analogišką sistemą. Negana to, apsidrausti nuo nedarbo paprasčiausiu būdu – taupant juodai dienai – Lietuvoje taip pat vargiai įmanoma, nes vidutinės pajamos nėra pakankamai aukštos didesniam taupymui.

    Dilema, ir kas toliau?

    Lietuvai būtina pritraukti kapitalą ir neleisti išeiti jau esančiam kapitalui, kaip kad įvyko su Alytuje uždaromu „Coca-Cola“ fabriku. Pagrindinis būdas tai daryti – gerinti sąlygas darbdaviams, kartu jas bloginant darbuotojams. Ilgu laikotarpiu Lietuvai tai apsimokėtų: kurį laiką kantriai padirbėję lietuviai džiaugtųsi išaugusia gerove.

    Deja, toks planas turi rimtą ydą: ieškoti palankesnių sąlygų kitose šalyse gali ne tik kapitalas, bet ir darbuotojai. Krizės akivaizdoje išaugusi lietuvių emigracija į Vakarus taip ir liko nesuvaldyta. Kasmet į valstybes, siūlančias darbuotojams geresnes sąlygas, išvyksta dešimtys tūkstančių, dauguma jų – darbingo amžiaus. Gausi išeivių bendruomenė didžiuosiuose mies­tuose palengvina naujų migrantų įsikūrimą. Nors įsitvirtinti užsieniuose nėra lengva (tik prisiminkime spektaklį „Išvarymas“…), pasiryžusių tam žmonių nemažėja.

    Gyventojų skaičiaus mažėjimas verslininkams sąlygų negerina: vis sunkiau rasti darbuotojų, vis mažesnė prekių paklausa vietinėje rinkoje, vis didesnė mokestinė pensijų našta. Verslui palankios politikos lazda turi antrą galą. Akivaizdu: nuolaidžiavimas darbdaviams darbuotojų sąskaita ilgalaikių Lietuvos sunkumų neišspręs. Net jei pavyktų pritraukti daugiau investicijų, pagilėtų kitos, visų pirma demografinės, problemos.

    Po rinkimų politikų ir jiems talkinančių ekspertų laukia rimtas iššūkis. Norint į Lietuvą sugrąžinti šviesios ateities perspektyvą, reikalingi sprendimai, kuriuose derėtų darbuotojų ir darbdavių interesai. Ieškant tokių sprendimų, verta pradėti nuo trijų gairių.

    Pirma, atkreipti dėmesį į gegužės mėnesį Tarptautinio valiutos fondo (TVF) išleistą pranešimą apie itin aštrią pajamų nelygybę (TVF pranešimas Nr. 16/126). Anot TVF, tokia situacija ne tik skatina emigraciją, bet ir stumia dalį žmonių į elementarų skurdą, padaro visiškai priklausomus nuo valstybės bei, galiausiai, atneša politines problemas (įskaitant vadinamąjį populizmą). Antra, varžantis dėl užsienio investicijų, konkuruoti vertėtų ne tik paprastinamomis atleidimo procedūromis ir mažinamais mokesčiais verslininkams, tačiau siūlyti gerai išsilavinusius darbuotojus. Stringanti švietimo pertvarka, savo vertę prarandantys aukštojo (aukštojo?!) mokslo diplomai, valstybinių brandos egzaminų maskuojama beraštystė – problemos, reikalaujančios dėmesio nedelsiant. Trečia, būtina puoselėti jau primirštą lietuviško darbštumo etiką. Jeigu lietuviai vėl garsės kaip tauta, kuri mėgsta kruopščiai, sąžiningai dirbti ir gerai užsidirbti, kodėl gi investuotojams nenorėti čia atvykti?

  • ATGAL
    Donaldo Trumpo abejonės dėl NATO – įspėjimas Baltijos valstybėms
    PIRMYN
    Kaip dar pagerinti investicinę aplinką?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.