Ukraina aklavietėje: ar Rusija laimės? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ukraina aklavietėje: ar Rusija laimės?

  • Temos: Politika
    Data: 2013-02-25
    Autorius: Edita Mieldažė

    Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys

    2013-ieji Ukrainai sudėtingi, nes ši šalis privalo apsispręsti, kuria kryptimi pagaliau pasukti savo valstybės vairą: link Europos Sąjungos (ES) ar link Rusijos? Šiam privalomam pasirinkimui yra keletas priežasčių. Pirma, 2013 m. lapkritį ES rėmuose Vilniuje vyks ES Rytų partnerystės programos viršūnių susitikimas, kurio metu ES planuoja su Ukraina pasirašyti Asociacijos susitarimą – vieną pagrindinių priemonių Ukrainai integruojantis į ES. Tačiau šio susitarimo gali ir nebūti dėl neįgyvendintų Ukrainos reformų įstatymų leidybos, teisėsaugos ir prokuratūros srityse. Antra, pagalius Asociacijos susitarimui ėmė kišti Rusija, provokuodama Ukrainą pasirinkti ne ES, o Baltarusijos, Rusijos ir Kazachstano muitų sąjungą: 2012-ųjų gruodį pradėta dujotiekio „Pietų srautas“, apeinančio Ukrainą, statyba, tą patį mėnesį atšauktas Rusijos ir Ukrainos prezidentų susitikimas, o šių metų pradžioje tarp šalių kilo diplomatinis konfliktas dėl Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovo aštraus pasisakymo. Anot šio atstovo, Ukraina, kadangi jai naudinga, norėtų sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu (būti ir ES, ir Muitų sąjungos dalimi), tačiau, Rusijos nuomone, juk „negalima būti tik truputėlį nėščiam“, Ukraina privalo pasirinkti vieną! Taigi, ar Ukraina turi šansų išbristi iš šios aklavietės, kitaip vadinamos pato situacija?

    Pato situacija

    „Pato“ sąvoka labiausiai žinoma iš šachmatų, kai žaidėjas, kurio eilė daryti ėjimą, neturi jokio legalaus ėjimo, tačiau jo karalius nėra šachuojamas. Politiniame diskurse „pato“ sąvoka taikoma situacijai, kuri reiškia, kad tarp šalių nėra „jokio judėjimo į priekį“ arba, kitaip sakant, šalys yra atsidūrusios aklavietėje. Tokių pavyzdžių politikoje ne vienas. Pavyzdžiui, Graikija ir Turkija jau ilgą laiką neišsprendžia Kipro salos klausimo, todėl sala padalyta į graikišką pietinę ir turkišką šiaurinę dalis. Graikija yra ES narė, o Turkija šio tikslo nesėkmingai siekia jau daug metų. Viena iš sąlygų Turkijai siekiant narystės ES yra išspręsti nesibaigiantį konfliktą dėl Kipro salos su Graikija. Tad Turkija atsidūrusi aklavietėje: kaip išspręsti Kipro salos problemą, kad šalis bent kiek labiau priartėtų prie ES. Ukrainos situacija tokia, kad jos pasirinkimas, su kuo eiti obuoliauti (su ES ar su Rusija), šaliai gali kainuoti labai daug. Ir čia kalbama ne vien apie piniginę šios kainos išraišką, kuri, be abejonės, vaidina ne paskutinį vaidmenį. Šioje situacijoje turimas omenyje galutinis Ukrainos apsisprendimas, su kuo ji žais vienoje komandoje ateinančius penkerius, o gal ir daugiau metų. Žinia, vienu metu žaisti dviejose komandose (dar ir priešiškose savo prigimtimi) yra neįmanoma. Rusija tą aiškiai Ukrainai leido suprasti per pastarųjų dviejų mėnesių įvykius.

    Karai dėl dujų

    Rusija apie „Pietų srauto“ dujotiekio statybas prabilo dar 2005 m., kai prasidėjo dujų karai tarp jos ir Ukrainos. Turėdama visišką rusiškų dujų tranzito į Europą monopolį (iš 150 mlrd. m3 metinio rusiškų dujų eksporto per Ukrainą tiekiama 100 mlrd. m3 dujų), Ukraina pradėjo smarkiai nesutarti su Rusija dėl to, kas atsakingas už šį dujų tranzitą į Europą (prie to prisidėjo ir išaugusios dujų kainos pačiai Ukrainai). 2000 m. pradžioje buvo siekiama sukurti bendrą Rusijos („Gazprom“), Ukrainos („Naftogaz Ukrainy“) ir kelių stambių europietiškų kompanijų konsorciumą, kuris vadovautų dujų sistemos tiekimui iš Ukrainos į Europą. Buvo siekiama iš Ukrainos valstybės rankų perduoti dujų tiekimą į privačias rankas. Taip neįvyko, nes 2004 m. Ukrainoje kilusi „Oranžinė revoliucija“ pakeitė Rusijai palankų prezidentą Leonidą Kučmą į Viktorą Juščenką, o šis nė nenorėjo pagalvoti apie Ukrainai gyvybiškai ir strategiškai svarbaus dujų tranzito perdavimą į privačias rankas. Todėl Rusija nusprendė spausti Ukrainą kitaip, t.y. tiesti Ukrainą apeinantį „Pietų srauto“ dujotiekį ir taip sumažinti rusiškų dujų eksportą į Europą per Ukrainą. Ši, reaguodama į Rusijos spaudimą, 2005 m. prabilo apie „Baltojo srauto“ dujotiekio tiesimą Juodosios jūros dugnu iš Batumio į Ukrainą, gaunant dujas iš Azerbaidžano, o vėliau iš Turkmėnistano. Oficialiai Ukrainos projektą į dienos šviesą iškėlė buvusi Ukrainos premjerė, o dabar politinė kalinė Julija Tymošenko. 2008 m. Briuselyje ji oficialiai pristatė „Baltojo srauto“ projektą ir pasiūlė Europos Sąjungai prisidėti prie jo bei tapti  Kijevo partnere: „Šiuo metu yra projektas, kurį remia ES. Tai „Nabucco“. Tačiau mes norėtume pasiūlyti apsvarstyti projektą „Baltasis srautas“, kuris taip pat padės diversifikuoti dujų tiekimą Europai“. ES reakcija buvo išreikšta po dviejų mėnesių nuo J. Tymošenko pasiūlymo. Europos Komisija „Baltojo srauto“ projektą įvardijo kaip „bendro intereso projektą“ ir vėliau jį perkėlė į prioritetinių projektų kategoriją. „Baltojo srauto“ projektui buvo įkurtas bendras valdytojas GUEU (Gruzijos–Ukrainos–ES dujotiekio kompanija) ir jis gavo paramą iš ES Transeuropinių energetikos tinklų programos (ES TEN-E; Lietuva buvo viena iš šios programos rėmėjų). Tikimasi, kad „Baltojo srauto“ dujotiekis pradės savo veiklą 2016 m., o „Pietų srauto“ veiklos pradžia numatoma 2015 m.

    ES ir Rusijos priešprieša

    Priklausomybė nuo rusiškų dujų seniai kankino Europos Sąjungą, tačiau tik 2002 m. ES pavyko sulaukti solidaus penkių energetikos kompanijų – Austrijos OMV, Vengrijos MOL, Bulgarijos Bulgargaz, Rumunijos Tranzgaz ir Turkijos Botas – pasiūlymo tiesti dujotiekį „Nabucco“ iš Turkijos į Austriją, dujas gaunant iš Irako, Egipto, Azerbaidžano ir Turkmėnistano. 2003 m. Europos Komisija suteikė „Nabucco“  dujotiekiui 50 proc. visų išlaidų dotaciją projekto rinkos, technikos ir finansinei analizei paremti, o vėliau dar buvo atseikėta 200 mln. eurų iš Europos ekonominio atkūrimo plano programos. Tad vienareikšmiškai Europos Sąjungai „Nabucco“ projektas tapo prioritetiniu kovojant dėl priklausomybės nuo rusiškų dujų. Projekto ekspertai planavo, jog „Nabucco“ dujotiekis dienos šviesą išvys greičiau nei konkurencinis ,,Pietų srauto” dujotiekis, tačiau „Nabucco“ projektas per 10 metų nuo jo idėjos pradžios pabrango nuo 8 iki 20 mlrd. eurų, o galimi dujų tiekėjai – Egiptas, Sirija, Irakas – buvo ar yra nepatikimi dėl ten vykusių ar tebesitęsiančių konfliktų. Vienintelis iš galimų „Nabucco“ tiekėjų Azerbaidžanas nėra draskomas nei revoliucijų, nei pilietinių karų, tačiau teikia prioritetą kitiems energetiniams projektams. Tokiame kontekste ES pralaimi Rusijai diversifikacijos mūšį dėl dujų, nes „Pietų srauto“ dujotiekis, kaip preliminariai projekte numatyta, bent dvejais metais turėtų aplenkti „Nabucco“ dujotiekio startą, o dveji metai energetikos sektoriuje yra gana daug, kad net svarbūs projektai sustotų ar įgytų visai kitą pagreitį. Šiuo metu „Gazpromas“ Europai tiekia 150 mlrd. m3 dujų per metus, o pradėjus papildomai veikti „Šiaurės srauto“ ir „Pietų srauto“ dujotiekiams, Rusija galės Europai tiekti net 350 mlrd. m3 dujų per metus. Visgi klausimas, ar Europa priims tokį didžiulį kiekį dujų iš Rusijos, jeigu ES tikslas – diversifikuoti europinį energetikos sektorių! Kad ir kaip ten būtų, laikas parodys, tačiau žinia, kad Rusija gali atsisakyti dujų tranzito per Ukrainą, nukreipdama šiuos gamtos išteklius į „Šiaurės srautą“ ar „Pietų srautą“, verčia Kijevą imti nerimauti dėl galimo 3 mlrd. JAV dolerių kasmetinių įplaukų iš rusiškų dujų praradimo. Taip pat dėl dažnėjančio Rusijos kvietimo jungtis prie Muitų sąjungos ir dėl gresiančio Ukrainos dujų tranzito sistemos perdavimo „Gazpromui“.

    Ukrainos santykiai su ES

    Pirmieji draugiški ES ir Ukrainos bendradarbiavimo santykiai prasidėjo 1998 m., kai šalių buvo pasirašytas „Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas“. Žinia, šis susitarimas buvo tik lašas jūroje, palyginti su tuo, jog Ukrainos kaimynės – Lenkija, Slovakija, Vengrija ir Rumunija – tapo ES narėmis. Šios šalys ėmė vadovautis bendra ES rinka ir kitomis ES teikiamomis privilegijomis, todėl Ukraina iškart suprato žaidžianti kitoje lygoje. Glaudesni ryšiai su ES galėjo padėti Ukrainai pereiti į europinę lygą, tačiau šiam tikslui reikėjo pradėti rimtai kalbėtis su Briuseliu. Kijevo pastangos kalbėtis buvo apvainikuotos 2008 m. ES Viršūnių susitikime Paryžiuje, kurio metu Ukraina buvo pakviesta deryboms dėl Asociacijos susitarimo su ES. Tais pačiais 2008 m. Ukraina tapo Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare, todėl Asociacijos susitarime ES paminėtas punktas sukurti laisvąją prekybos zoną Ukrainai buvo savaime suprantamas. Tačiau Asociacijos susitarime, kuris yra svarbus žingsnis į visateisę narystę ES, buvo numatyti ir kiti reikalavimai Kijevui. 2012 m. gruodį ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Catherine Ashton pareiškė, kad ES laukia iš Ukrainos efektyvių sprendimų dėl problemų, kurių pastebėta parlamento rinkimuose į Aukščiausiąją Radą šį rudenį, tobulinant rinkimų įstatymą, renkant teisėsaugos organus, prokuratūros srityje bei imantis kitų reformų, kurias būtina įgyvendinti prieš pasirašant Asociacijos susitarimą. C. Ashton pabrėžė, kad „šiandien kamuolys yra Ukrainos pusėje ir tik nuo jos priklauso, į kurią pusę ir kaip greitai ji sugebės šį kamuolį numesti“.

    ES–Ukrainos santykių ekspertai pažymėjo, kad Kijevas jau praeitais metais galėjo pasirašyti Asociacijos susitarimą, tačiau nereagavo į ES kritiką dėl nebaigtų ar net nepradėtų reformų, kurių reikia integruojantis. Kartu politologai atkreipė dėmesį į tai, kad pačioje Ukrainos visuomenėje daugėja žmonių, skeptiškai vertinančių savo šalies integracijos į ES galimybes.

    Ukrainiečių nuomonė dėl ES ir Rusijos

    DW-Trend (Vokietijos tarptautinio transliuotojo „Deutsche Welle“) užsakymu Nuomonės ir rinkos tyrimo institutas (IFAK) 2012 m. gruodį apklausė 1000 ukrainiečių nuo 18 iki 65 metų.

    Apklausos metu respondentams buvo užduotas klausimas: „Ar Ukraina turėtų stoti į ES?“. Šio tyrimo duomenys buvo palyginti su analogiškos 2011 m. balandžio mėnesio apklausos duomenimis. Išaiškėjo, kad 2012 m. ukrainiečiai skeptiškiau vertino Ukrainos stojimo  į ES galimybes nei 2011 m., atitinkamai 52 proc. su 74 proc. Šis eurointegracijos šalininkų skepsis, pasak DW politologo Valerijaus Čalino, aiškinamas greičiausiai tuo, kad ukrainiečiai praranda pasitikėjimą Ukrainos valdžia.

    Kita vertus, respondentų nuomonė dėl Ukrainos santykių su Rusija ir ES, parodė, kad ukrainiečiai ES vertina ne taip jau skeptiškai. Apklausa atskleidė, kad 2012 m. gruodį ukrainiečiai savo šalies santykius su ES vertino palankiau nei 2012 m. birželį: tokių atitinkamai buvo 28 proc. ir 15 proc. Ukrainos santykius su Rusija respondentai 2012 m. gruodį įvertino taip pat palankiau nei 2012 m. birželį, atitinkamai 55 proc. ir 44 proc.

    Ukrainos valdžiai vis labiau pabrėžiant integracijos į ES tikslus, tarptautinė tyrimų agentūra IFAK ukrainiečiams uždavė tokį klausimą: „Kaip manote, koks Ukrainos įvaizdis Europoje?“. Paaiškėjo, kad 2012 m. išaugo skeptikų, vertinančių Ukrainą kaip šalį, kuri nevaidina beveik jokio vaidmens pasaulyje, būrys. Tokių skeptikų 2012 m. buvo 27 proc., o 2011 m – 14 proc. Taip pat šioje apklausoje pastebėta, kad tiek 2011 m., tiek 2012 m. kas trečiam ukrainiečiui jo šalis Europoje asocijavosi su žaliavų tiekimu ir pigia darbo jėga, atitinkamai 26 proc. ir 33 proc. respondentų. Reikia pridurti, kad per šiuos dvejus metus beveik nepakito ukrainiečių nuomonė dėl Ukrainos, kaip jungiančiosios grandies tarp Rusijos ir Europos (2012 m. – 27 proc., 2011 m. – 22 proc.). Vėlgi, ar Ukrainos visuomenės nuomonė atspindi Ukrainos valdžios požiūrį į šalies santykius su ES ir Rusija?

    Ukrainos valdžios nuomonė

    Buvęs Ukrainos prezidentas V. Juščenka, 2012 m. gruodį duodamas interviu prestižiniam Didžiosios Britanijos verslo ir politikos dienraščiui „Financial Times“, teigė, kad ES privalo atnaujinti dialogą su Ukraina, o jeigu to nebus, Ukraina gali tapti „antrąja Baltarusija“. „Arba Ukraina bus izoliuota, pamesta ir dėl politinių, diplomatinių bei finansinių suvaržymų taps panaši į „Baltarusiją du“. Arba Ukraina integruosis į Europos procesą. Mes neturime trečios galimybės“, – įtikinamai dėstė mintis ,,Oranžinės revoliucijos“ šauklys, keliaudamas po Europą ir nešdamas Ukrainos, kaip proeuropietiškos šalies, žinią. Dabartinis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius vis dar nepateikė aiškios pozicijos dėl Ukrainos integracijos į ES. Vertinamas kaip labiau prorusiškas nei proeuropietiškas V. Janukovyčius 2012 m. pabaigoje išreiškė nuogąstavimą dėl Ukrainos galimų didžiulių praradimų, jeigu šalis bus izoliuota nuo prorusiškos Muitų sąjungos. Jis pabrėžė, kad Rusija buvo, yra ir bus centrine valstybe, kuri aplink save telkia NVS šalis. Tokių nuogąstavimų kontekste Ukrainos prezidentas 2012 m. gruodžio 18 d. turėjo susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šio susitikimo pagrindinis dėmuo turėjo būti dujų kaina Ukrainai. Sklido kalbos, kad Ukraina mainais į mažesnes dujų kainas būtų netgi sutikusi jungtis į Muitų sąjungą. Tačiau paskutiniu momentu V. Jankukovyčius atšaukė susitikimą su V. Putinu. Užkulisiuose buvo kalbama, kad Ukrainos prezidentui prieš šį susitikimą paskambino Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barrosas. Apie ką jie kalbėjo, oficialūs šaltiniai nutyli, tačiau po pokalbio V. Janukovyčius suabejojo Muitų sąjungos tikslingumu. Tokia Kijevo išdavystė užrūstino Maskvą, todėl pirmosiomis 2013 m. dienomis Rusijos užsienio reikalų ministerijos Ekonominio bendradarbiavimo direktorius Aleksandras Gorbanevas pareiškė, kad Rusija nemažins dujų kainų Ukrainai, nes nemato, dėl ko tai turėtų daryti. Diplomato nuomone, Rusija siūlė Ukrainai stoti į Muitų sąjungą ir gauti dujas tokia pat kaina kaip ir Baltarusija. „Tačiau Ukraina vienu metu nori išsaugoti dvi kryptis: ir įstoti į Europos Sąjungą, kur jos ypatingai nelaukia, ir dalyvauti Muitų sąjungoje, bet tik tokiais parametrais, kurie jei naudingi. Bet taip nebūna. Negalima būti truputį nėščiam“, – argumentavo A. Gorbanevas. Jis taip pat pabrėžė, kad Kijevas nesuinteresuotas kartu su Rusija ir ES sukurti konsorciumą dujų tranzitui per Ukrainą. Ukrainos Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovas Olegas Vološinas pabrėžė, kad Ukraina tiek derybose dėl ES, tiek dėl Muitų sąjungos išimtinai remiasi savo nacionaliniais interesais, todėl „mums visiškai nesuprantamas isteriškas pono Gorbanevo tonas, kurį jis sau leidžia komentuodamas Ukrainos nenorą jungtis prie Muitų sąjungos“. Sušvelninti toną tarp šių konfrontuojančių pusių buvo mėginama 2013 m. sausio 13–14 d. Černivcuose (Ukrainoje) vykusiame Rusijos ir Ukrainos URM vadovų susitikime.

    Susitikimas Černivcuose

    Ironiška, kad Černivcuose, vakariniame Ukrainos mieste, kuriame pastatyta pirmoji Ukrainoje ir Rytų Europoje biodegalų pildymo kolonėlė, vyko Rusijos URM vadovo Sergėjaus Lavrovo ir Ukrainos URM vadovo Leonido Kožaros susitikimas. Susitikime pagrindinis dėmesys turėjo būti skirtas dvišaliam Rusijos–Ukrainos bendradarbiavimui, bet abi šalys puikiai suprato, kad iš tikrųjų šis susitikimas skirtas Maskvos ir Kijevo neišspręstam dujų klausimui.

    Rusijos diplomatijos vadovas susitikime pabrėžė, jog Ukraina neprivalo rinktis tarp „Vakarų“ ir „Rytų“ ir kaip toliau vystytis. Pasak S. Lavrovo, „integraciniai procesai tiek ES, tiek Eurazijos formatu vystosi vienu ir tuo pačiu principu, todėl būtina šiuos integracinius procesus jungti, o ne statyti vieną prieš kitą“. Vėliau S. Lavrovas savo kalboje išdėstė Muitų sąjungos privalumus ir pabrėžė, kad jau dabar ši sąjunga jos narėms teikia naudą ir yra atvira kitoms NVS šalims. Visgi diplomatinis S. Lavrovo tonas Černivcuose bylojo, jog Ukraina yra labai svarbi Rusijai kaimynė, ir Rusijos URM vadovo pasakymas, jog „Rusijos–Ukrainos santykiuose matyti pakilimas“ leido suprasti, kad Maskva vis dar tikisi iš Kijevo „teisingo apsisprendimo“. Ukrainos URM vadovo L. Kožaros pagrindinė mintis Černivcuose buvo tokia: Ukrainos orientavimasis į europietiškas visuomeninio gyvenimo normas jokiu būdu nereiškia geopolitinio, ekonominio ar kultūrinio atotrūkio nuo Ukrainos draugų, tarp jų nuo Rusijos Federacijos. L. Kožara savo kalboje taip pat pabrėžė ES ir Muitų sąjungos rinkų bendradarbiavimo galimybes: „Anksčiau ar vėliau Rusija, Ukraina ir ES turės tapti bendros rinkos dalimi“. Ar taip įvyks, parodys laikas, tačiau kol kas Ukrainos laukia rimtas pokalbis su ES (vasario 25 d. ES–Ukrainos susitikimas Briuselyje). Jo metu turėtų aiškėti Ukrainos apsisprendimas, kuria kryptimi ji pasuks. ■

    Europos Parlamento narys Algirdas SAUDARGAS:

    Europos Sąjungos rūpestis yra paspausti Ukrainą, priversti ją tęsti reformas. Tą siekį naujoji Ukrainos valdžia iš tiesų deklaruoja, bet realūs darbai, reformos, pradėtos „Oranžinės revoliucijos“, yra neabejotinai sulėtėjusios. Kita vertus, jei Ukraina nevykdo savo įsipareigojimų, netęsia reformų, o Asociacijos sutarties pasirašymas atidedamas, silpsta santykiai su Europa ir yra pavojus, kad Ukraina tokiu atveju yra stumiama į Rusijos glėbį.

    Dirbant Europos Parlamente ne kartą teko būti Ukrainoje, bendrauti tiek su buvusios, tiek dabartinės valdžios politikais. Mano nuomone, dabartinė valdžia nėra nusiteikusi pulti į Rusijos glėbį, kadangi jie turi savo interesų. Neabejotinai reikšmės turi oligarchiniai tos valdžios, praturtėjusios iš energetinių išteklių tranzito, bruožai. Todėl dabartiniai Ukrainos politikai nenorėtų, kad jiems diktuotų Maskva, ir yra linkę išlaikyti savarankišką Ukrainos valdžią. Tačiau realijos yra kitokios: didelė, galinga, turinti didžiulius resursus Rusija traukia Ukrainą link savęs.

    Tam, kad Ukraina pasiektų visišką sąmoningą savarankiškumą, reikia laiko. Taigi ES politika Ukrainos atžvilgiu yra sunki ir ilgalaikė politika. Reikia dirbti labai atsargiai, atidžiai, išmintingai, kad Ukrainos saitai su Europa vis dėlto nenutrūktų ir šalis
    galutinai nepasuktų Rusijos link.

  • ATGAL
    Atšalę Rusijos ir ES santykiai
    PIRMYN
    Kaip Obeliksas užkariauja Rusiją...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.