Ukrainos ateitis sprendžiasi ne karo frontuose | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ukrainos ateitis sprendžiasi ne karo frontuose

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Linas Kojala

    Scanpix/REU TERS /Valentyn Ogirenko nuotrauka

    Karas Ukrainoje tapo Ukrainos išlikimo veiksniu: arba šalis apgins laisvę, arba neteks galimybės pasirinkti savo ateitį. Pabūklų gaudesys, mažiausiai 6 tūkstančiai žuvusiųjų ir minios pabėgėlių neleidžia suabejoti, kad ši drama sąlygos visos Europos saugumo situaciją.

    Separatistus Rytų Ukrainoje politinėmis ir karinėmis priemonėmis remianti Rusija niekuomet neslėpė, kad nei okupuoti, nei aneksuoti Ukrainos formaliai neketina. Krymas tapo Rusijos dalimi, bet likusios teritorijos užėmimas Kremliui būtų pernelyg didelis ir brangus kąsnis – ukrainiečiai aršiai gintųsi, Vakarai – smerktų ir sankcionuotų, o nuniokotų teritorijų išlaikymas būtų akmuo po kaklu trapiai bei recesiją išgyvenančiai Rusijos ekonomikai. Todėl Vladimiro Putino tikslas yra „paimti“ visą Ukrainą ne jėga, o eskaluoti esamą suirutę, siekiant sukurti „nepavykusią valstybę“ – tokią, kuri nesivysto bei lieka Rusijos įtakos zonoje, nes yra supančiota korupcijos, oligarchizuotos ir gerovės neužtikrinančios ekonomikos, nelojalių politikų.

    Todėl Ukrainos likimas, kad ir kaip tai paradoksaliai beskambėtų, iš tikrųjų sprendžiasi ne karo frontuose. Net ir nekontroliuodama maždaug 7 proc. valstybės teritorijos, Ukraina gali tapti kaip niekad laisva, jei įgyvendins sistemines reformas.

    Istorinis šansas apsivalyti

    Šiuo metu Ukraina išgyvena dvejopą laikotarpį: viena vertus, dėl karo Rytuose ir sudėtingos ekonominės situacijos, kurios atspindys – 60 proc. siekianti infliacija ir 8 procentais šiemet smuksiantis bendrasis vidaus produktas (BVP), valstybė yra sunkmetyje; kita vertus, konfliktas sutelkė ukrainiečius bei atskleidė, kad vienintelis kelias į priekį – gręžtis į Vakarus.

    Praktinė to išraiška – ypatingą reikšmę įgijęs 2014 metais pasirašytas Asociacijų ir laisvos prekybos susitarimas su Europos Sąjunga, kurio įgyvendinimo procesas, nepaisant trukdžių, jau prasidėjo. Šiandien Ukrainos politikai turi kaip niekad didelę visuomenės paramą vykdyti ES standartus atitinkančias reformas: šiam siekiui pritaria 57 proc. šių metų kovą atliktos reprezentatyvios apklausos respondentų, tuo metu alternatyvią integracinę erdvę – Rusijos diriguojamą Eurazijos sąjungą – Ukrainos ateities kryptimi matė tik 13 proc. gyventojų. Palyginimui, vos prieš kelerius metus remiančiųjų šiuos du nei praktiškai, nei teoriškai nesuderinamus vektorius buvo beveik po lygiai. Galima konstatuoti, kad Kremliaus agresija atvėrė akis ne tik euroskeptikams, bet ir NATO kritikams, nes narystei šioje organizacijoje šiandien pritaria jau 47 proc. gyventojų.

    Be to, Ukrainos valdžioje įsivyravo politinis konsensusas žengti europietišku keliu – tiek valdančioji dauguma parlamente, kuriame apie 90 proc. mandatų priklauso europietišką kelią bent jau viešai remiantiems politikams, tiek prezidentas iki šiol sugebėjo išsaugoti trapią politinę vienybę. Tiesa, prezidento reitingai nuo praėjusios vasaros krito maždaug 6 proc. iki 35 proc., o vyriausybei tvirtą paramą išsako apie trečdalis gyventojų, tačiau tą sąlygoja jiems tenkančios užduoties mastai.

    Esminė problema – korupcija

    87 proc. ukrainiečių pripažįsta, kad pagrindinė valstybės problema – visose gyvenimo srityse išsikerojusi korupcija. Tą patvirtina ir tarptautinių organizacijų duomenys: pagal 2014 metų Korupcijos suvokimo indeksą, kurį sudaro „Transparency International“, Ukraina yra labiausiai korumpuota Europos žemyno valstybė, reitinge tarp 172 šalių užimanti vos 142 vietą ir žengianti greta Ugandos, Bangladešo ir Laoso. Tuo stebėtis neverta, žinant, kad apie 60 proc. Ukrainos įmonių iki šiol randa būdų apskritai nemokėti jokių mokesčių. Ši šalį smukdanti rykštė apima kyšininkavimą, valstybinio turto grobstymą, nepotizmą, klientelizmą, korupcinių tinklų įsivyravimą valstybinėse institucijose. Ukrainos atveju ryškiausios ydos identifikuojamos trijuose sektoriuose: institucijų veikimo struktūroje, kuri pagrįsta neformaliais biurokratų ir piliečių, taip pat viršininkų–pavaldinių santykiais; politikų ryšiais su oligarchais ir neskaidriomis kampanijų finansavimo schemomis; naujų korupcijos schemų atsiradimu, pasinaudojant karo situacija Rytų Ukrainoje.

    Nors gyventojai pripažįsta iki šiol nematantys realių pokyčių, antikorupcijos procesai iš lėto pajudėjo į priekį. 2014 metų gruodžio mėnesį vyriausybės strateginiame planų dokumente pirmą kartą atskiras skyrius nagrinėjo antikorupcijos problemą. Be to, įsteigta nauja institucija – Antikorupcijos biuras, nors jo funkcionavimas, ypatingai kadrų formavimo procesas, užtruks dar apie pusmetį. Galiausiai buvo įgyvendinti smulkesnio pobūdžio, tačiau esmingai svarbūs įstatyminės bazės pokyčiai: pakeista viešųjų pirkimų procedūra, siekiant skaidrumo, padidintas žurnalistų ir nevyriausybinių organizacijų įsitraukimas, pradėta prokuratūros reforma. Ypatingai reikšmingas liustracijos procesas, kuris gali paliesti apie milijoną įvairių institucijų tarnautojų, siekiant „apvalyti“ sistemą nuo korumpuotų, nelojalių, nekompetentingų pareigūnų. Skaičiuojama, kad iki šiol dėl to pareigų neteko apie 2 tūkstančiai tarnautojų.

    Anot Rytų studijų centro (OSW), tenka konstatuoti, kad Ukrainai pavyko didžiąją dalį teisinės bazės pritaikyti prie tarptautinių standartų, tačiau vis dar stringa praktinis sprendimų įgyvendinimas – tam trūksta ir vis dar pilna jėga nefunkcionuojančio Antikorupcijos biuro, ir patirties, ir finansų. Bene didžiausias iššūkis susijęs su kadrų kaita, o šis procesas truks ne vienerius ir ne dvejus metus – ko gero, tai geriausias pavyzdys, rodantis, kad greitų rezultatų tikėtis neverta. Nepaisant to, politinė valia pažaboti korupciją yra didelė kaip niekad, o tą sąlygoja visuomenės, nevyriausybinių organizacijų, taip pat tarptautinių partnerių spaudimas.

    Raktas Kremliaus įtakai mažinti – energetika

    Svarbūs pokyčiai vyksta ir energetikos sektoriuje, kuris iki šiol garsėjo neefektyvumu ir neskaidrumu. Dėl didžiulių valstybės dotacijų gamtinių dujų vartotojams energetikos sektorius buvo tapęs vartais Kremliaus įtakos agentams bei oligarchiniams interesams. Nenuostabu, jog vienas pirmųjų Ukrainos valdžios priimtų sprendimų – dotacijų karpymas, dėl kurių dujų kaina šoktelėjo triskart. Tikimasi, kad iki 2017 metų tai leis pasiekti realią rinkos kainą, bet, pavyzdžiui, elektros kainos dėl to gali išaugti stulbinančiais 300 proc. Nepaisant to, šie sprendimai yra būtini, jei norima subalansuoti biudžetą, „nukirpti“ energetikos ir korupcijos saitą (pavyzdžiui, milijardierius Dmitrijus Firtashas iš žaliavų perpardavimo susikrovė didžiulius turtus), bei mažinti priklausomybę nuo Rusijos. Anot ekonomisto Anderso Aslundo, mažesnis vartojimas, efektyvesnis vidaus resursų panaudojimas ir alternatyvių šaltinių Vakarų Europoje paieška galėtų per keliolika metų sumažinti importo iš Rusijos kiekius beveik iki nulio.

    Šie tikslai yra neatsiejami nuo deoligarchizacijos, kurią, paradoksalu, pradėjo prezidentas Petro Porošenko, kuris pats dėl turimo saldumynų verslo yra priskiriamas oligarchų sluoksniui. Tam tikrų optimizmo požymių yra: šalies vadovas atleido iš regiono gubernatoriaus pareigų bankininką ir energetikos magnatą Igorį Kolomoiskį, kai ėmė atrodyti, jog šis kuria atskirą nuo centrinės valdžios nepriklausomą kunigaikštystę Dnepropetrovske. Be to, parlamentas demonopolizavo dujų sektorių, kuris krovė turtus D. Firtashui, o prokurorai pradėjo tyrimą dėl galimai neteisėto stambaus termoelektrinių generatorių įsigijimo, inicijuoto oligarcho Rinato Akhmetovo.

    Nors anksti teigti, kad tai – skaidrus ir efektyvus apsivalymo procesas, o ne viso labo vienų elito grupių susidorojimas su kitomis arba tik parodomieji veiksmai, akivaizdu, kad per visą Ukrainos nepriklausomybės laikotarpį tokiems lūkesčiams, ko gero, anksčiau nebuvo pagrindo.

    Vilčių metas

    Kalbėti apie pokyčius kol kas anksti – Ukrainos laukia sunkus kelias, kurį apsunkins nuolatinis nestabilumas Rytų Ukrainoje, aneksuotas Krymas ir beveik 2 tūkstančių kilometrų pasienis su Rusija. Galima manyti, kad Kremlius kraštutinių jėgos naudojimo priemonių nebesiims – užimti dar daugiau teritorijų gali būti sudėtinga ir brangu – tačiau tai leis sukoncentruoti jėgas Ukrainos destabilizavimui, naudojantis vidinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, neskaidriais ryšiais su politikais, korupcija, ekonominėmis problemomis. Senkant Maidano dvasiai – visuomenės entuziazmui bei kylant politiniams skandalams, kurių kol kas pavyko išvengti, Ukrainos valdžios pozicijos neabejotinai silpnės.

    Tad raktas į sėkmę – pasinaudoti atsivėrusiu „galimybių langu“ ir ryžtingai įgyvendinti sprendimus, kurie leis nebesigręžti atgal bei tolti nuo rusiško veikimo modelio. Tad Ukrainos ateitis sprendžiasi ne mūšio laukuose, o struktūrines reformas pradėjusių politikų kabinetuose.

  • ATGAL
    Lietuvos okupaciją lėmė geopolitinė padėtis
    PIRMYN
    Tradicionalizmas lygu putinizmas?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.