Įžvalgos

  • Ukrainos reformos stringa, bet dar nežlugo

  • Data: 2016-03-30
    Autorius: Linas Kojala

    Ukrainos ekonomikos ministrui Aivarui Abromavičiui vasario pradžioje paskelbus apie atsistatydinimą, smūgį patyrė ne tik šalies vyriausybė, bet ir visa Maidano idėja. Dažnai pamirštama, jog ukrainiečiai, mėnesių mėnesius praleidę centrinėje Kijevo aikštėje ir kituose miestuose, pradėjo „Orumo revoliuciją“ – procesą, kuris turėtų paversti Ukrainą mažiau korumpuota, skaidresne, demokratiškesne valstybe.

    Atsistatydinimas sudavė smūgį, mat Abromavičius buvo vienas iš šios kovos simbolių. Svetimas savo srities specialistas, nesusijęs su korupcinėmis schemomis ir oligarchais, turėjo parodyti, kad naujoji valdžia geba įgyvendinti struktūrinius sprendimus. Tačiau traukdamasis iš pareigų jis pareiškė, kad yra priverstas tai daryti, nes jaučia nepaliaujamą spaudimą priimti „kažkam“ palankius sprendimus.

    Tai – tik maža detalė to, kas šiandien vyksta Ukrainoje. Tai valstybė, vis dar nekontroliuojanti beveik dešimtadalio savo teritorijos, kurioje siautėja ginkluotos Rusijos remiamos grupuotės; tai valstybė, kurioje kone kasdien tebežūva kariai; tai valstybė, kuri tebesikapanoja iš ekonominės suirutės, bet vis labiau grimzta į politinį chaosą; tai valstybė, kuri, nepaisant augančio pesimizmo, šiandien dar neprarado galimybių pasikeisti ir tapti tikra permainų „sėkmės istorija“.

    Lyderiai neteko pasitikėjimo

    Visos ukrainiečių permainų viltys buvo sudėtos į naujuosius šalies lyderius: į Rusiją pabėgusį Viktorą Janukovyčių pakeitusį prezidentą Petro Porošenko ir vyriausybės vadelės perėmusį Arsenijų Jaceniuką. Dabar abiejų jų populiarumas yra pasiekęs dugną: prezidentu pasitiki vos 17 proc. piliečių (po rinkimų 2014 m. gegužę šis skaičius siekė 47 proc.), tuo metu premjero populiarumas siekia vos 8 proc.

    Tą iš dalies lemia objektyvios aplinkybės. 2015 metais Ukrainos ekonomika smuko 10,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – apie pusė šio nuosmukio yra nulemta karo rytinėje šalies dalyje. Be to, anglių gavyba sumažėjo beveik 39 proc., o valiuta nuvertėjo daugiau kaip dešimtadaliu. Valdžia buvo priversta įvesti griežto taupymo politiką, kurios pasekmės buvo skausmingos: pavyzdžiui, realiosios pensijos per dvejus metus sumažėjo 40 proc., mokytojų skaičius apkarpytas 15 proc., o vien šių metų kovo mėnesį elektros kaina gyventojams išaugo ketvirtadaliu.

    Vakarų parama šiuos nuostolius kompensuoti padėjo tik iš dalies. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra pažadėjęs Ukrainai paskolomis skirti 35 mlrd. JAV dolerių, bet praktiškai per dvejus metus išmokėjo tik 11 mlrd. Mokėjimai buvo reguliariai atidėdami todėl, kad Ukrainos valdžia nesugebėjo parodyti pakankamų rezultatų reformų srityse.

    Idėjas paversti realybe sunku

    Dar tuo metu, kai naujoji postmaidano valdžia dalijo skambius pažadus pakeisti šalies ekonominę situaciją, buvo akivaizdu, jog tą padaryti bus itin sudėtinga. Ne tik dėl to, kad šalyje milžinišką įtaką išsaugojo oligarchai, bet ir todėl, kad visa valstybės ekonomika buvo pastatyta ant byrančių pamatų. Pavyzdžiui, privatiems vartotojams dujų kaina ilgą laiką buvo kompensuojama iš šalies biudžeto, tuo griaunant bet kokias viltis didinti sektoriaus efektyvumą ar konkurencingumą. Kadangi šių kompensacijų teko atsisakyti, kainos ėmė smarkiai augti, o valiuta – nuvertėti.

    „Brookings“ ekspertai pažymi, kad tai buvo viena iš sričių, kurioje Ukrainos valdžia pasiekė skausmingą, bet reikalingą rezultatą. Greta to:

    –  atnaujintas Ukrainos nacionalinio banko kontrolės mechanizmas sudarė prielaidas net trečdalio iš 20 didžiausių bankų licencijų panaikinimui ir veiklos reikalavimų sugriežtinimui;

    –  įgyvendinta policijos reforma, įdiegta nauja patrulių skyrimo tvarka didžiuosiuose miestuose;

    – pradėta kariuomenės reforma, pasitelkiant NATO kaip konkretų pavyzdį, to iki šiol buvo vengiama;

    – sukurtos naujos antikorupcinės institucijos, įgyvendinta Generalinės prokuratūros reforma.

    Tačiau bendrame kontekste reformų eiga apibūdinama kaip „labai lėta“, stringanti ir neužtikrinanti pakankamų pasiekimų. Tą, anot analitikų, lemia kelios priežastys:

    – didžioji dalis „naujojo“ politinio elito įtakingas pareigas ėjo ir prieš 10–15 metų, todėl esminė sprendimų priėmimo struktūra beveik nesikeičia. Anot Abromavičiaus, pusė Ukrainos parlamento narių tenori pasipelnyti iš savo politinės veiklos;

    – iki šiol nėra susiformavusios aiškios politinės ir ideologinės takoskyros tarp partijų, kurios ir toliau konkuruoja tarpusavyje konkrečių asmenybių, o ne idėjų ar pasiūlymų lygmeniu;

    – oligarchai išlaikė kontrolę žiniasklaidoje, politikoje ir kitose reikšmingiausiose srityse. Daugelis jų sugebėjo sėkmingai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, nemažai rėmė Ukrainos kovą Rytų Ukrainoje;

    – valdančioji koalicija iš esmės subyrėjo.

    Politinė suirutė

    Vis akivaizdesnė paskutinė problema: nėra nei faktinės, nei teorinės valdančiosios koalicijos, kuri galėtų prisiimti atsakomybę už reikalingų sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą. Nors po parlamento rinkimų ji buvo sukurta ir atsirėmė į dvi didžiausias politines jėgas – prezidentinį „Porošenko bloką“ ir Jaceniuko „Liaudies frontą“ – šiandien ji praktiškai nebeegzistuoja.

    Geriausias to pavyzdys – vasario 16 dieną vykęs balsavimas dėl nepasitikėjimo premjeru A. Jaceniuku. Šiam netekus paramos, prezidentas ragino parlamentą jį atstatydinti, bet vietoj 226 reikalingų balsų pavyko surinkti tik 194. Paradoksalu, bet vos keliomis minutėmis anksčiau gerokai daugiau – 247 parlamentarai – balsavo atmesdami vyriausybės metinės veiklos ataskaitą. Manoma, kad prezidentas ir premjeras prieš pat balsavimą pasiekė susitarimą nieko nekeisti, nes naujos koalicijos subūrimo galimybė yra lygi praktiškai nuliui, o naujiems rinkimams nė viena iš politinių jėgų nėra pasirengusi. Be to, prezidentui yra santykinai palanku turėti nepopuliarų premjerą, kuriam suverčiama kaltė dėl prastų ekonomikos rezultatų.

    Kita vertus, tai reiškia, jog esminių sprendimų priėmimas sustos bent iki rudens, kada nepasitikėjimas vyriausybe galės būti vėl išreikštas. Pavyzdžiui, parlamente reikalingas 300 narių pritarimas Konstitucijos keitimui, kuris yra numatytas ir Minsko susitarimuose; esamomis aplinkybėmis surinkti tokį skaičių yra praktiškai neįmanoma.

    Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau tai paskatins skelbti pirmalaikius parlamento rinkimus. Juose daugiausia balsų pretenduotų gauti Porošenko blokas, tačiau tai būtų kuklesnis rezultatas negu per ankstesnius rinkimus. Todėl prezidentas, manoma, laukia populiaraus Odesos gubernatoriaus Michailo Saakašvilio, kuris stiprina pilietinį judėjimą bei ketina kurti antikorupcijos idėją kelsiančią partiją. Būtent šie du blokai galėtų sudaryti naujosios valdančiosios koalicijos stuburą.

    Minsko susitarimo metinės: jokio progreso

    Skepsis supa ir garsiuosius Minsko susitarimus, ypač antrąjį. Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių pasirašytas dokumentas turėjo bent iš dalies atkurti stabilumą Rytų Ukrainoje, tačiau jo įgyvendinimas jau buvo atidėtas, nes per metus nepasiekė rezultatų. Kitaip tariant, Rytų Ukrainoje išlieka ginkluotos Rusijos remiamos pajėgos, tebevyksta susirėmimai, kurių metu žuvo jau per 10 tūkst. žmonių, o sienos tarp Rusijos ir Ukrainos ruožas išlieka nekontroliuojamas.

    Kitokio scenarijaus tikėtis buvo sunku, mat, nors visos pusės pasirašė tą patį susitarimą, jo įgyvendinimas yra suvokiamas skirtingai. Kitaip tariant, koks turėtų būti susitarimo nuostatų įgyvendinimo eiliškumas? Rusijos vertinimu, pirmiausia Ukraina turi įgyvendinti Konstitucinę reformą, suteikiant daugiau galios regionams, ir surengti laikinai okupuotose teritorijose vietos rinkimus – tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar; tuo metu Kijevas pagrįstai teigia, kad rinkimai ir visaapimanti decentralizacija įmanoma tik tada, kai bus atkurta visos šalies teritorijos kontrolė, nes dabar Donecke ir Luhanske rinkimus surengti nėra įmanoma. Juo labiau, kad šiuo metu okupuotą teritoriją finansinėmis dotacijomis išlaiko būtent Kremlius, nors mielai permestų šią naštą atgal Ukrainai.

    Pagrindinis klausimas, kaip situaciją mato Vakarai. Normandijos derybų formate sutarta, kad rinkimai turi būti surengti iki šių metų vasaros vidurio, bet ilgainiui tai gali reikšti jų vyksmą sąlygomis, priimtinesnėmis Rusijai nei Ukrainai. Tokią tendenciją lemia svarstymai, jog Doneckui ir Luhanskui įgijus politinius atstovus galėtų būti tęsiamos sklandesnės derybos dėl regiono ateities.

    Viltis nežlugo

    Nepaisant to, ukrainiečiai iki šiol neprarado tikėjimo, kad Maidanas netaps tik dar viena nepavykusia Oranžine revoliucija. Visų pirma, šalis Kremliaus inspiruoto karo metu susitelkė į tikrą politinę tautą, kuri kaip niekad tvirtai persiorientavo iš Rytų į Vakarus; antra, nors reformų rezultatai santykinai kuklūs, jos apskritai nebūtų pajudėjusios į priekį, jei nebūtų susiklosčiusios kitos aplinkybės; trečia, struktūrinių reformų procesas negalėjo būti greitas ir iškart atnešantis pozityvius rezultatus. Tai, kad Ukraina, nors ir labai iš lėto, atsidūrė reformų kelyje, yra būtina sąlyga galutiniam rezultatui pasiekti.

  • ATGAL
    Donaldo Trumpo fenomenas
    PIRMYN
    Duobėti energetikos keliai kadencijai baigiantis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.