Uršulė Gužaitė: gebėjimas sukurti darbą, kuris turėtų dvasią, neštų jausmą, tampa didžiule retenybe | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Uršulė Gužaitė: gebėjimas sukurti darbą, kuris turėtų dvasią, neštų jausmą, tampa didžiule retenybe

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Uršulė Gužaitė Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka

    Šį mėnesį jus, „Apžvalgos“ skaitytojai, noriu supažindinti su Uršule Gužaite. Uršulė rašo eilėraščius. Gimusi ir ilgus metus gyvenusi Klaipėdoje šiuo metu mergina studijuoja kostiumo dizainą Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Kaip pati autorė teigė, šiuo metu ji jaučiasi kaip niekada savo valtyje. Prie šios savijautos prisideda ne tik patinkančios studijos, kūryba, bet ir miestas, kuriame ji gyvena.  Anksčiau Uršulė sakė dalyvavusi įvairiuose Klaipėdoje vykusiuose poezijos skaitymuose, tačiau po kurio laiko nustojusi tai daryti. Šiuo metu poetės pozicija tokia: „Dabar rašau ir leidžiu žmonėms girdėti, jei jie nori girdėti. Susipratau, kad visi pasauliai, o kiekviena kūryba – atskiras pasaulis, turi teisę egzistuoti kaip atsvara tam vieninteliu nepelnytai tituluojamam realiam pasauliui.“ Tad apie jos ir bendraamžių kūrybą, miestą, kuriame ji gyvena, ir pasikalbėjome. Taip pat Uršulė savo eilėraščiais sutiko pasidalyti su „Apžvalgos“ skaitytojais.

    Ar yra priežastis, kodėl rašai eilėraščius? Ar gali nerašyti?

    Kai rašai, negalvoji. Tiesiog tai būna būtinybė kažkam išsiveržti iš tavęs, išeiti ir įgyti formą, antraip uždusins, liks kaip negimusio vaiko priekaištas motinai. Manau, taip ir su visokio kitokio plauko kūryba yra, tiesiog manoji forma – dažniausia eilėraščio.

    Uršule, tavo kūryboje yra nemažai pasikartojimų. Skaitant man pasirodė, kad kai kurie tavo eilėraščiai yra kažkuo panašūs į burtažodžius. Ar tai tiesa?

    Galbūt tai pasąmoninis noras, kad tavo ištartas, parašytas žodis veiktų, kaip mintis veikia materiją. Galbūt tai todėl, kad mane išaugino baltarusės prosenelės pasakos, mamos skaitymai ir vėliau pačios griebta fantastika ir gana sistemingas domėjimasis visų pasaulio kampų pasakomis. Žinote, tautosaka – tai nėra vien vaikų reikalas. Kai pajunti, kad pasakos – tai ištisos tautos, įvairių kartų popieriuje išreikštas požiūris į gyvenimą, santykis su juo, negali to nevertinti. Šitas amžinas žmogaus mėginimas pabėgti nuo realybės, susikurti kitą pasaulį, bet kartu ir nuolatinis tikrovės šiurpo įsiterpimas būna pačių įvairiausių atspalvių, bet visada ten būna lyrikos ir grožio. Tad išties galimas daiktas, kad mane ir mano rašliavas paveikė šitokios „studijos“.

    Kokia tavo nuomonė apie eilėraščio forma, rimą? Ar tau tai svarbu? Ar savo kūryboje šiuos dalykus naudoji neatsitiktinai?

    Ilgą laiką mano eilės buvo griežtokai rimuotos, dažnai siužetiškos, baltųjų eilių nemėgau. Tačiau dar kartą pasidaro aišku, kaip dūšiai nesveika turėti tvirtą nuomonę apie ką nors apskritai. Per laiką ėmiau pastebėti, kad tai varžo – pernelyg daug dėmesio kliūva formai, nors svarbiausia yra jausmas. Galvojimas apie formą ima trukdyti, stabdyti, išmuša iš vėžių, ir jausmo nebelieka. Todėl dabar, jei rašau, tai rašau laisvai, nekvaršindama sau galvos, kur čia koks rimas.

    Ar sutiktum su teiginiu, kad tavo kūrybai svarbus senasis lietuvių pasaulis? Jei taip, kodėl?

    Žinoma. Man svarbus senasis pasaulis, ne tik lietuvių. Tačiau žemė, kurioje gimei ir kuria vaikštai, visad liks artimiausia. Kartais kiekvienu savo žingsniu jauti kitų, iki tavęs buvusių, žingsnius, ir tai nėra šiaip sau, toks žinojimas turi svorį. Atrodo, kad visi praėjusieji stovi tau už nugaros ir laiko ranką ant peties. Negali jų ignoruoti, nes jie esi tu, tu esi tas taškas, į kurį galiausia viskas ir atėjo. Ir negali žinoti, gal kada, kai puola neaiškus ilgesys ar šerdį maudžia, negali ramiai gyventi, tai yra ne tik tavo, tai ir tų, kurie buvo trumpai ir jautė tą patį.

    Dauguma tavo bendraamžių studijuoti vyksta į Vilnių, tu pasirinkai Telšius. Kokie buvo tavo pasirinkimo motyvai?

    Rinkausi ne konkrečiai miestą, bet specialybę, o mano norima akademinė buvo galima tik Vilniuje arba Telšiuose. Įstojau čia, bet ir iš pradžių maniau, kad Telšiai būtų geriau – arčiau, geri atsiliepimai apie malonią dėstytojų, studentų, apskritai aplinkos atmosferą. Kitaip nei apie Vilniaus. Nors, gal tai visai natūralu – miestas, akademinė bendruomenė mažesnė, ir viskas kažkaip žmogiškiau. Ir, aišku, gamta. Ne visiems pasiseka prieš paskaitą eiti pusryčiauti į prieplauką apsirengus pižama, pamerkus kojas į ežerą, nes viskas čia pat, trys žingsniai. Ir už raudonos pilnaties atspindį ant stiklinio vandens galima daug atiduoti.

    Yra manančių, kad ką čia, provincija, užkampis, didžiausias minusas, bet tai netiesa. Kur beeitume, nusinešame tik save pačius, turime tik save pačius. O kuriančiam žmogui vieta tuo labiau nėra pats svarbiausias dalykas – viskas eina iš vidaus, iš tavęs paties.

    Ar seki savo bendraamžių kūrybą? Turiu galvoje ne tik poeziją, bet ir kitas meno sritis. Ar matai kokių nors kūrybos bendraminčių? O gal atvirkščiai, įžvelgi didelį atotrūkį tarp dabar kuriančių žmonių?

    Šiuolaikinę kūrybą stebiu, tačiau tai, kas man pasirodo artima, dažniausia nėra labai populiaru. Arba populiaru ir žinoma tik tam tikrų žmonių rate. Bendros tendencijos visose, drįsčiau sakyti, dabartinio meno srityse tolsta nuo maniškio meno suvokimo, todėl „šiuolaikinis menas“ mano žodyne yra neigiamo atspalvio. Dažnai atrodo, kad dabar pamiršti tokie kriterijai kaip grožis ar technikos meistriškumas, tobulumas. Siekiama efekto bet kokia kaina, net ir pigiai. Labai mėgtu tapybą, ypač senąją, gal todėl, kad mane augino du tapytojai ir nuo vaikystės vedžiojosi po parodas. Tačiau atrodo, kad gebėjimas sukurti darbą, kuris sukeltų Stendalio sindromą ir turėtų dvasią, būtų gyvas, neštų jausmą, kažkur ties XX amžiaus pradžia ėmė tapti didžiule retenybe. Ir dargi, mažai vertinama. Tačiau, kaip minėjau, yra ir išimčių. Tokie atradimai prašviesina dieną ir apskritai gyvenimą – pasijunti ne vienas su savo savitu žvilgsniu. Pavyzdžiui, vien ko vertas makabriškas skulptorius Kris Kuksi, rašytojas fantastas Neil Gaiman, prieš porą metų miręs dizaineris Alexander McQueen. Pavyzdžių yra. Domiuosi ir savo bendraamžių kūryba. Poezija. Ypač įdomių kūrėjų pamatau kino meno srityje, ypač trumpametražių filmų festivaliuose. Būna perlų.  Alternatyvios mados kūrėjai taip pat pradžiugina. ■

    x

    Mano medinis kryžius

    Mano rasotos vinys

    Mano pečių nedegina.

    x

    Užplakė užplakė

    Negyvai užplakė

    Širdimi gyvastį

    Nes kam reikia

    Nes kam

    Nes be jos irgi švinta

    x

    Ant mano kalno

    metai po metų

    sudūlėja vienas po kito

    vis dar niekas nesako

    kur teka mūsų

    visas kraujas ir mintys

    x

    Visiškai

    Nepoetiška,

    Mano mielas, -

    Greitieji keliai

    Autostrados

    Nutrenktos

    Maitos ir mes

    Tokie niekam

    Mašinose.

    x

    Kartais toks jausmas

    Išeinu ir šaukiu tyruose

    Nei dievams, nei velniui

    Pati save keikdama.

    Sunkios mintys mylimais

    Sparnais apgobia sielą,

    Ir tikrai neberegiu nieko

    Tuo labiau krypties pakilimui.

    Ak, žodžiai krenta skaudžiai

    O aš – tobula krateriams

    Juos visus saugau akylai,

    Į visus būtinai įkrentu.

    Jūs kalbate apie kelius ir ėjimą

    O aš gal skirta žiūrėjimui

    Į skylę lango kaktoj

    Ir

    Suvokimui,kaip viskas paprasta

    x

    Jis eina pas mėnulį

    Be kopėčių, ir žiūri

    Ar ras tenai dievulį?

    Iš kelio, į mėnulį…

    Ar grįši dar, tėvuli,

    Iš šaltojo mėnulio?..

    x

    šiandien regiu sienose ateitį

    žmones, kuriuos turėsiu paleisti

    gyvenimo klostėse

    regiu savo žinojimą

    nuolatinį kliuvimą užu

    gruoblėtos aslos kasdieninės

    ir jei visi mes kažką

    gerai, kaip sakoma, mokam,

    tai aš -

    tobulai nusivilti

    ir širdį visą – svajonėms

    X

    Naktį aria laukus

    Rytą vagos širdy

    Rytą vagos širdy

    Vagos širdy ir veide

    Pareina rasom į namus

    Viduj neramus, neramus

    Ar aš dar tavo,

    Sakyk,

    Juodas žmogus,

    Juodas žmogus?..

    Naktį aria laukus

    Rytą vagos širdy

    Rytą vagos širdy

    Vagos širdy ir veide

    X

    Ir kai aš ateinu be praeities,

    Tai nereiškia,

    Kad nieko ten neskaudėjo.

    Ir ne tai,

    Kad aš pamiršau,

    Tiesiog nieko

    Jau nebereikia

    Pragyventi tik

    Dieną viršaus.

    X

    Jos niekada neišeina už tų

    Kurie joms rašo eilėraščius

    Nuvargsta nurimsta nudvesia

    Kasdienybėje ūkanų ilgesiu

    X

    Man

    Išaugs

    Ragai ir iltys

    Nieko neturėsiu

  • ATGAL
    Ramunė Brundzaitė: Vilnius man kaip namai, kaip šeima, kaip mano gyvenimo istorija.
    PIRMYN
    Lietuvos teatro istorija. Faktus galima išmesti iš knygos, bet ne iš istorijos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.