Urtė Šegždavičiūtė: Kūryba yra tikresnė už patį kuriantįjį | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Urtė Šegždavičiūtė: Kūryba yra tikresnė už patį kuriantįjį

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Urtė Šegždavičiūtė (Vaido IWoolf nuotrauka)

    Šį mėnesį kviečiame susipažinti su jaunąja poete Urte ŠEGŽDAVIČIŪTE. Savo kūrybą ji vadina tam tikru dienoraščiu, tačiau tuo, kas jame slypi, pašnekovė sutiko pasidalinti ir su „Apžvalgos“ skaitytojais. Viena kūrybos forma savęs neapribojanti Urtė taip pat ir piešia. Praėjusiais metais jaunoji rašytoja Vilniaus universitete įgijo Lietuvių filologijos bakalauro diplomą, o šiuo metu dirba sostinėje. Urtės eilėraščiai ne kartą buvo publikuoti kultūrinėje spaudoje, tačiau kalbėjomės ne tik apie juos, bet ir apie jos aistrą dailei, piešimui ir tai, kaip atsiranda šie žaismingi kūriniai.

    Kas, tavo nuomone, yra geras eilėraštis?

    Geras eilėraštis yra tas, kurį, sėdint troleibuse, perskaitai, pakeli galvą nuo knygos, šiek tiek išsižioji ir įsmeigi akis į kažką, o galvoje pasakai: „o vau“. Tada kitiems atrodai tikrai kvailokai, nors tai jau skamba egoistiškai, nes niekas net nežiūri į tave. Ir visgi, grįžtant prie gero eilėraščio apibūdinimo – apibūdinti neįmanoma arba tas apibūdinimas būtų laikinas, tik tos akimirkos būsenai. Juk kai užklumpa egzistencinis liūdesys, tai taip gera skaityti eilėraščius, kupinus dvasinio skaudesio, kuriamo pagaląstais žodžiais, taikliomis, nuogomis tiesomis, absurdiškų situacijų fiksavimu. Tokią akimirką, paėmus paskaityti kokį lengvai plaukiantį, šviesių vaizdinių bei nuotaikų eilėraštį, šis gali rodytis banalus, paviršutiniškas. Bet juk ateina toji neišpasakytai džiugi nuotaika ir staiga tie banalūs eilėraščiai ima virsti labai brandžiais, pajunti, kokia būties lengvybė ten užfiksuota. Tad kaip ir žmonių visokių yra, visokių reikia, taip ir eilėraščių: juk kiekvienas moko savaip. Ir ne tik moko, bet ir padeda jaustis gyvenime jaukiau. Kaip tai vyksta? Labai paprastai: paskaitai sau artimą eilėraštį ir supranti, kad esi ne vienas, kad aplinkui tikrai yra panašiai matančių bei jaučiančių pasaulį. Taigi, poezija (kaip ir kiekvienas menas) leidžia pažvelgti į atvirą vidinį pasaulį bendraminčių, kurių nepažįsti, bet atpažįsti.

    Ar turi kokį nors ritualą, kurio laikaisi rašydama? Kada dažniausiai rašai?

    Tiek eilėraščiai, tiek piešiniai yra mano dienoraštis – kartais  įamžinu nuotaiką, akimirką ar mintį, kuri netikėtai ateina į galvą ir visad įtariu, kad ji – ne iš manęs, todėl nesijaučiu blogai, pati ja neatsidžiaugdama ir norėdama pasidalinti su kitais. Dažnai emocijos ar istorijos labai lengvai perskaitomos, bet kartais jos nori kažkodėl šiek tiek pasislėpti. O slepiasi dažnai už tamsesnių žodžių, spalvų, bet čia kaip su ankstyvo pavasario dangumi – dangus debesuotas, bet juk visad už debesų yra saulė. Ta saulė, padovanota man, yra didelė, kažkas viduj nuolat džiugina ir šildo. Tad norisi, kad niekas neapsigautų nuo pilkesnių sakinių, vaizdinių – tai kaip lietaus dangūs, o be jų nė žolė neišaugtų. Ir kaip oras kovo mėnesį keičiasi, taip ir čia – niekada nežinau, kada nupūs vėjas ranką prie lapo rašyti ar piešti, tai ir ritualų jokių nedrįstu susikurti.

    Nors savo kūrybą vadini savotišku dienoraščiu, ar ilgai koreguoji eilėraščius, prieš juos publikuodama?

    Baigiau literatūros studijas, mėgstu tekstus ir tikrai smagu matyti gerą gramatiką bei stilistiką, tačiau savyje šios atsakomybės nesu išsiugdžiusi. Galbūt apie to reikalingumą net nesu susimąsčiusi. Kokį parašau eilėraštį, tokį ir palieku, nes, kol parašau jį, viską viską tą akimirką sudedu ir žodžius renku ilgai. Vėlgi primena dienoraštį. Juk dienoraščio neperrašysi kitais žodžiais, nes kiti žodžiai jau kurtų kitą nuotaiką. Ir išties ačiū už klausimą – matyt, nebūčiau taip savaime supratusi, kiek patys žodžiai yra svarbūs, jų išdėliojimas, net ne jų turinys.

    Kaip atsiranda tavo piešiniai?

    Kaip ir minėjau – kūryba gimsta iš noro pasidalinti, pasipasakoti, pabendrauti. Labai džiugu, kai kas nors parašo, jog piešiniai jai/jam atrodo labai artimi, atpažįsta ten save. Toks bendravimas su pasauliu labai  stiprina, palaiko. Piešti pradėjau kaip ir visi normalūs ar nenormalūs žmonės – nuo mažumės. Pamažu pamažu kažką ir pramokau, kažkas pavyksta. Piešti niekur nesimokiau ir tai yra mano minusas bei privalumas. Žinau, kad, mokant technikas, būtų galima pripaišyti visokių įdomybių, bet negaliu atsimėgauti procesu, kai vis kažką pats naujo sumąstai, kai nuolat per bandymus moki dailiau spalvas sulieti, emocijas žmonių veide tinkamiau užfiksuoti ir pan. Nepalieka toks vaikiškas atradimo džiaugsmas.

    Tavo piešinių pasaulis itin įvairiaspalvis, nors braižą tikrai galima atpažinti, tačiau nuotaikos itin skirtingos. Tavo darbai dažnai pasakoja tam tikras istorijas, kiekvienas iš jų turi pavadinimą ar trumpą tekstą, nuorodą. Iš kur tos istorijos ir vaizdiniai?

    Pagalvojau, kad įdomiai gaunasi, nes kūryba ir kuriantis žmogus tarsi galėtų apsikeisti sąvokomis. Svarsčiau apie save, bet juk visiems kuriantiems tai tiktų: pasirodo, kūryba tikresnė už patį kuriantįjį. Realybėje aš galiu elgtis, kaip noriu, galiu kurtis kažkokias kaukes (ne iš noro kažką kitą ,,primesti“, bet dėl žaismės). Taip pat man būdingas noras, kad kitam būtų smagu, tai jei šiek tiek ima mane melancholija ar koks liūdesys, aš pasilieku su savimi, atbūnu tą nuotaiką ir jos niekas nepamato. Bet piešiniai, būdami visiškai tikri ir be kaukių,  drąsiai rodo, kaip yra. Taigi, aš save galiu išfantazuoti, sužaisti, bet piešiniai to nemoka. Nes jie per daug nori pasikalbėti su kitais.

    Kokie dailės klasikai, kurių kūryba žaviesi, tau artimiausi? Gal turi kokių nors mėgstamų (ir šiuolaikinių) dailininkų, dailės srovių?

    Interviu – toks baisus dalykas, nelabai gali pasislėpti. Nežinau pavardžių, gal būtų šiek tiek gėda, kad kai kurių nežinau. Galėčiau pavardinti kažkokius asmenis, kas gražiai paišo (Salvadoras Dali, Pablo Pikaso ir pan.), bet man nėra skirtumo, kas nupiešė, svarbu ką. Ir ne tik dailėje – visur nemėgstu atsiriboti nuo kuriančiojo ir žiūrėti tik į transliuojamą piešinyje idėją. Kadangi patinkančio meno visur yra daug, kartais jis būna anonimiškas (pvz. dailūs graffiti), tad net sunku būtų įsiminti autorius. Taigi trumpiau – neturiu konkrečių mėgstamų autorių, dailės srovių – mėgstu, kai netikėtai kažkas atsiranda prieš akis ir nustebina.

    Gal galėtum pasidalinti kokia nors istorija, kurios dėka atsirado eilėraštis ar piešinys?

    Paskutinis piešinys, kilęs iš konkrečios istorijos atrodo taip: sėdi benamis ant bordiūro, iš vienos pusės – pigaus vyno butelaitis, iš kitos – du šiukšlių konteineriai, pilni šiukšlių, bet kartu ir iš kiekvieno jų lenda obelys, pilnos obuoliukų. Prie to piešinio esu parašius, ką norėjau įamžinti. Ten yra toks tekstukas: skiriu benamiui, kuris prieš mane stovėjo kasoje ir pirko vyną, berods, „Vakaro žara“. O aš pirkau du obuolius. Jis ilgai žiūrėjo į tuos obuolius, po to pradėjo rusiškai eiti jo minčių srautas: vasaromis daug pas mane būdavo obuolių; gražūs obuoliai būdavo, dideli, saldūs; kaip keista, kad kažkas perka obuolius, pas mane juk pilnas sodas jų buvo; gražūs obuoliai būdavo, dideli. Tada jis nusipirko vynelį, stovėjo, jį apsikabinęs, ir kol mano perkamus obuolius svėrė, kol mokėjau, jis iki paskutinės akimirkos stebėjo juos – tikrai už jo buvusius mažesnius, mažiau spalvingus.

    Ar be eilėraščių ir piešinių užsiimi dar kokia nors kūryba?

    Po šio klausimo lenda banalūs atsakymai: kūryba – tai santykis su žmogumi, kūryba – tai visas gyvenimas. Na, bet negaliu nesutikti… O šiaip smagu yra eksperimentuoti bet kuo: kartais užsinoriu gaminti papuošaliukus, kartais groti kažkuo, kartais batus užsinoriu siūti, kartais fotografuoti ir t.t.

    Ar piešinius ir toliau žadi viešinti tik savo Facebook paskyroje, ar galvoji juos kaip nors dar labiau skleisti?

    Būtų smagu, tik dar didelio troškimo neturiu, kolei kas užtenka taip, kaip yra. Nors turiu svajonių, idėjų, kaip paskui tai galėčiau paskleisti, bet dar neatėjusios galimybės ir pakankamas noras, reikmė.

  • ATGAL
    Urtės Šegždavičiūtės kūryba
    PIRMYN
    Godos Gurinskaitės kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.