Urtės Šegždavičiūtės kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Urtės Šegždavičiūtės kūryba

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Urtė Šegždavičiūtė

    „Briedis drąsiai ėjo per gyvenimą, o kai kartą prisipažino pabijojęs – būtent tą akimirką suvokiau jo drąsos tikrumą, nes visi kartais išsigąsta, o nepaliaujamai išdidūs viduj dažniausiai nešiojasi didžiausias baimes“ (U. Šegždavičiūtės piešinys)

    Tai, kas tarp TIK ir TAK
    Kam tu gegutes mano
    Išsukinėjai laikrodžiuos.
    Dar toks susikaupęs visas.
    Lyg dieviškajai misijai skirtas.

    Tik riešas tavo taip tyliai
    Lyg miegantis angelas verkė.
    Nes visad ištraukus gegutę
    Laiko rodyklė perduria delną.

    Susidėjai medines gegutes
    Į kišenę ir mirei. Mirei tu
    Taip niekad gimusiu ir nebuvęs.

    Žaidimas
    Mečiau kauliuką: tavo eilė.
    Tik kas tu ir ką čia veiki.
    Veidas lyg ir matytas ,bet sakyk,
    Ar taisyklės šitaip perkreipė žvilgsnį.

    Pro nasrus (burna nebepavadinsi)
    Atrajojai visus atsarginius puolimus.
    Pasileidau bėgt, tu iš paskos. Šaukei:
    -Kai pagausiu, skaudės trumpai!
    Po to nebejusi.

    Pridegti?
    Ne tiems atsimerkiu kartais.
    Sakau, kad mano akys neturi spalvos,
    Tačiau vis karo rūbų žalumą įžvelgia.

    Prašau nelėkti akis išdegus,
    Bet jie prikiša išsigandusius veidus,
    Paprašo prieš kelionę pridegti,
    Tai kas belieka.

    O auštant jų vaikai žiūri
    Į šulinį ir paklausti:
    ,,Ar kamuoliai ten įkrito?“
    Atsako, kad tėveliai
    Gesina akis.

    „Šiandien paskutinį kartą prieš šalnas pjoviau žolę savo pamiškėj, bet nupjoviau ir kažką daugiau“ (U. Šegždavičiūtės piešinys)

    Mano broliai
    Broliai, kaip saugu, kai esat šalia.

    Kovoj prieš naktines metaforas
    Su vienišumais nuolat drebu.
    Jau po pirmų miražų jie susinaikina.

    Tik niekad netikėkit, kad vaiduokliai yra.

    Visi mistiški garsai tai tik
    Purvynų griuvimai prie pat,
    Grumstams prilakus tiršto lietaus.

    Tai kovon? Mano mylimi, mirę broliai

    Apie saugojimą
    Niekad nepasitikėjau šiltomis dienomis
    Kai į orą pritvinksta nuodingos drėgmės
    Tad įkvėpdavau vien tik šaltais rytais
    Ir neiškvėpdavau net iš nuovargio

    Aš tik saugojau savyje
    Svarbiausius žodžius

    Šildžiau juos prie įkaitusių vyzdžių
    Girdžiau nuo pilnaties pakilusiu vandeniu
    Migdžiau nenurytų ostijų pataluose
    Neatsakydavau net į savo klausimus

    Aš tik saugojau savyje
    Svarbiausius žodžius

    O pro odą vis slapta įlįsdavo vėjai
    Skabė žodžius nuo šlapių mano šakų
    Ir tik dabar į tave pažiūrėjau, o tu žarstei
    Nugeltusius žodžius. Sakei: įprastas ruduo

    Aš tik saugojau savyje

    Tai manyje

    Tik ir liko

    „Skiriu benamiui, kuris prieš mane stovėjo kasoje ir pirko vyną, berods, „Vakaro žara“. O aš pirkau du obuolius...“ (U. Šegždavičiūtės piešinys)

    Testamentas
    Kai mirsiu norėčiau
    Kad kas skylmušiu
    Daugsyk suspaustų
    Mano gyvenimą ir
    Kas liks – neišmestų
    Nes tie popieriniai
    Balti rutuliukai ir bus
    Mano palikimas Tau
    Kad nykų rudenį
    Užliptum į obels viršų
    Ir paleistum rutuliukus
    Lyg žiedus į purviną žemę
    Nes bent taip aš tikiuos
    Nors dar vienai akimirkai
    Padovanoti Tau nuostabą

    Režisierius
    Atsiveria motinos kojos
    lyg lėtai atitraukiamos
    raudonos teatro užuolaidos.
    Tada dar jiems įdomu:
    neįgudęs nuogas aktorius
    raitosi ant šaltos scenos
    visų jūsų teismui ir kritikai.
    Pamažu pratinasi, išmoksta
    savo šešėliu prisidengti kūną,
    savo kūnu pridengti baimę, nes
    baimė tai jau tik gero aktoriaus
    įgūdis realistiškai perteikti jausmą.

    Ir kai supranti kaip elgtis
    kokie judesiai prikausto žiūrovą
    kokie žodžiai jų sielas pro akis
    išvilioja ašaromis. Būtent tada
    jie nebegrįžta į antrąją dalį.

    Tik režisierius dar sėdi
    paskutinėj eilėj ir šnabžda:
    ir kaip tu greitai išsigandai,
    kūdiki mano, kaip tu greitai
    nebegirdėjai širdutės savo
    kurioje surašiau laimingo
    tavo gyvenimo scenarijų.

    Noras atidaryti duris
    Šiandien viskas kaip visad:
    namai be žmonių be daiktų
    tie patys vagys vis laužiasi
    vis išneša kažką nors rodos
    tik šiltą orą saujom supila
    į skaudesnius širdies plyšius.
    Šiandien viskas kaip visad
    tik aš nebešlakstau ašarom
    visų kampų lyg kunigas
    šventintu vandeniu ginantis
    nes dabar jaučiu kaip tvyro
    aplinkui virpėjimas Gimstančio.
    Mano turtas tapo neišnešamas
    mano turtas- rusenimas krosny
    kai išlipa rami siela ir įsitaiso
    prie besilaukiančiosios kojų
    o kūnas išeina praverti durų
    visiems vagims, nes jei namuos
    manuos jie ieško, lai ir randa.

    Matyt apie kojas

    Vis atmenu seną bejėgį kūnelį
    Po sunkia antklode, traiškančia
    Visus kaulus, mintis ir gyvenimą.
    Neprašė atkloti, suprato, kad oras
    Čia ne ką lengvesnis už patalą.
    Bet raukšlės, mačiau, dėliojo slapta
    Šypsnio užuomazgas sausose lūpose.
    Iš paskutinių atokvėpių dar nugirdau:
    Gera man, va, susidedu rankeles
    Po švelnia savo motinos krūtine.

    Nepažįstamas buvo, bet stipriai jutau,
    Kaip tvirtėja jo kaulai, jo siela,
    Kaip eina jis šventų dulkių taku
    Į savo išvargtą pažadėtąją žemę.

    O mano kojos, tvirtos būtyje,
    Net pamažėl virsta akmeniu.
    Sunku man, mylimiausieji,
    Sunku iki jūsų.

  • ATGAL
    Darius Mileris-Nojus: Gyva muzika yra amžina
    PIRMYN
    Rasa Adomaitienė: Tarp Airijos lietuvių – nemažai sėkmės istorijų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.