Užmirštoji (ne)priklausoma Baltarusija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Užmirštoji (ne)priklausoma Baltarusija

  • Data: 2019-04-10
    Autorius: Kęstutis D. Rimkevičius

    Besibaigiantys 2018-ieji įnešė sąmyšio į autokratiškai „tvarkingai“ surikiuotą Baltarusijos politinį gyvenimą. Paskutiniuoju Europos diktatoriumi vadinamas Aliaksandras Lukašenka gruodį savo kaip visad emocingą retoriką buvo nukreipęs – nepatikėsite, ne prieš vos kvėpuojančią opoziciją – prieš Rusiją. Apkaltino šią savo sąjungininkę šantažu, ėmėsi dievagotis, kad jo šalis tai jau tikrai nebus Rusijos dalimi, o suverenitetas yra šventas reikalas.

    Stebėtina, kad A. Lukašenka netgi leido sau paabejoti Rusijos „teisumu“ kalbėdamas apie pastarosios požiūrį į dabartinę, provakarietišką Ukrainos vadovybę. Laisvosios Europos radijas cituoja tokius Baltarusijos prezidento žodžius: „Aš pažįstu ukrainiečius. Jie nėra priešai. Jie nėra tokie blogi, kaip kad jūs juos rodote per savo [televizijos] kanalus. Laikas nustoti taip daryti. Niekas [netiki] daugiau tuo.“ Žinia, A. Lukašenkai Krymo okupacija ir įšaldytas karas Ukrainoje yra tarsi rusiško vėzdo, kabančio ir virš baltarusių galvų, simbolis. Visgi kas paskatino „batiušką“ griebtis tokios, sakytume, akiplėšiškos retorinės taktikos?

    Toks A. Lukašenkos „patriotizmas“ ir „savarankiškas mąstymas“ prasiveržė ne šiaip sau. Rusija mainais į lengvatines žaliavų kainas pareikalavo gilesnės valstybių integracijos. Be to, kaip straipsnyje „Kodėl pasauliui turėtų rūpėti Putino planai dėl Baltarusijos“ pastebi „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum, yra kalbama apie tokio lygio integraciją, kai Rusija perimtų dalį esminių Baltarusijos valstybės operacijų, tokių kaip muitai, vizos, mokesčiai ir monetarinė politika.

    Tiesa, po Vakarams ir vidaus rinkai skirtų emocingų kalbų A. Lukašenka skubiai bent kelis kartus sulakstė į Maskvą, aptarė visus reikalus ir, kaip galima buvo tikėtis, prieš pat Naujuosius metus jau prakalbo visai kitokia tonacija. Prisimintas artėjantis sąjunginės valstybės sutarties dvidešimtmetis ir patvirtinta, kad dvi tautos sėkmingai susijungė. Ir integracija, įvairiapusė kooperacija, ir netgi „naujos bendros istorijos kūrimas“ jau Baltarusijos vadovo nebegąsdino. Vladimiras Putinas savo ruožtu patvirtino, jog tolimesnis ryšių tarp dviejų šalių stiprinimas visiškai atitinka broliškų tautų interesus. Na, o Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas sudarė darbo grupę, kuri pasirengusi aptarti tolesnę valstybių integraciją.

    Žinant, kad Baltarusija jau seniai yra tik satelitinė Rusijos valstybė, pareiškimai apie „šventąjį suverenitetą“ skamba išties neįtikinamai. Tą įrodo nuo kalbų visiškai nutolę faktai. Ir tai, atrodytų, nieko naujo – tokios dviveidystės taktikos A. Lukašenka santykiuose su Rusija (kai tuo pačiu norima užsitikrinti savitų reitingo balų ir Vakaruose) griebiasi jau ne pirmą kartą. Visgi pati A. Lukašenkos ir visos Baltarusijos padėtis mus ir visą Vakarų pasaulį turėtų versti nerimauti ar bent jaustis nejaukiai. Užmirštoji Baltarusija, vis giliau klimpstanti į rusiškąjį liūną, panašu, ima palengva prarasti net ir formalų valstybingumą. Tokie pokyčiai net ir labiausiai linkusius ignoruoti Baltarusijos klausimą Europos Sąjungoje ar JAV turėtų kiek pabudinti iš miego. Vladimiras Putinas savo satelitinę valstybę valgo pusryčiams. Kas žino, ko jis užsigeis pietums…

    SLENKANČIOS OKUPACIJOS GRĖSMĖS AKIVAIZDOJE

    V. Rymašeuskis: „Mes siūlome, kad Europos Sąjunga imtų bendradarbiauti su baltarusių tauta ir pratęstų kritišką dialogą su Baltarusijos valdžia.“/Nadziejos Hacak nuotrauka

    Laviruoti Baltarusijoje prisieina ne tik A. Lukašenkai, bet ir jo spaudžiamai opozicijai. Tik pastarajai tenka demonstruoti ne politinės įtakos, o daugiau išgyvenimo ekvilibristiką – gebėti oponuoti diktatoriškai valdžiai itin uždaroje, represyvioje valstybėje, bet drauge mėginti įtilpti į sovietinio paveldo teisinės sistemos rėmus, kai valdžia visais įmanomais būdais riboja arba švelnesniu atveju ima kontroliuoti bet kokį visuomenės judėjimą ar demokratijos kvėptelėjimą. Tarp diktatūros kumščio ir rusiškojo pavyzdžio valdomos demokratijos dviveidiškumo – tokia baltarusių opozicijos „judėjimo laisvės“ amplitudė.

    Tikėtina, kad tai, kas šiuo metu vyksta tarp Baltarusijos ir Rusijos, baltarusių opoziciją stato į itin prieštaringą padėtį: oponavimas diktatoriškam, bet vis dar Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai ima netekti dalies vertybinio krūvio, kai iš Rusijos pusės kyla akivaizdi okupacijos grėsmė. „Tai, kas dabar vyksta santykiuose tarp Rusijos ir Baltarusijos, yra naujas Rusijos hibridinės atakos prieš Baltarusiją etapas, – „Apžvalgai“ sakė opozicinės partijos „Baltarusijos krikščioniškoji demokratija“ bendrapirmininkis Vitalis Rymašeuskis. – Rusai jau seniai realizuoja tą hibridinę grėsmę mūsų šalyje lygiai taip, kaip tą darė Ukrainoje. Kas yra šiuolaikinis karas? Tai taip pat informacinė propaganda, savo agentų infiltravimas, tai ir ekonominė įtaka. Ir visomis šiomis kryptimis rusai pasistūmėję labai toli Baltarusijoje.“

    Pabrėždamas A. Lukašenkos kaltę dėl susiklosčiusios nepavydėtinos padėties, kai Baltarusija ekonomiškai tapusi visiškai priklausoma nuo Rusijos, V. Rymašeuskis pastebi, jog Rusija jau užėmusi ir visą Baltarusijos informacinę erdvę: baltarusiai daugiausia žiūri Rusijos televiziją, o rusiškoji propaganda ateinanti ne tik per naujienų programas, bet jos apstu ir pramoginėse laidose. Pavyzdžiui, ir rusiško humoro laidose įjungta vulgari, kartu labai akcentuota, prieš Vakarus nukreipta Putino režimo propagandos mašina.

    Kita kryptis, kuria vyksta slenkanti okupacija Baltarusijoje, – tai verbavimas. V. Rymašeuskis įsitikinęs, kad daug baltarusių jėgos struktūrų, specialiųjų tarnybų aukščiausiųjų ešelonų darbuotojų yra užverbuoti. Galiausiai jie vis dar mąsto Sovietų Sąjungos kategorijomis. Tai reiškia, kad jie pasirengę atiduoti Baltarusijos nepriklausomybę Rusijos Federacijai. Opozicijos atstovo nuomone, daugelis aukštų Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų – iš KGB, iš armijos – už didesnę algą būtų pasiruošę, kad ir rytoj, pereiti dirbti Vladimirui Putinui. „Tos jėgos struktūros Baltarusijoje vykdo represijas prieš savus piliečius, kas, žinoma, griauna Baltarusijos autoritetą tarptautinėje arenoje ir trukdo glaudesniems ryšiams su Europos Sąjunga“, – sakė V. Rymašeuskis.

    Opozicinės partijos „Baltarusijos krikščioniškoji demokratija“ bendrapirmininkis Vitalis Rymašeuskis/commons.wikimedia.org/EPP nuotrauka

    Baltarusių krikdemo teigimu, Vakarų fondams vis mažiau ir mažiau palaikant Baltarusijoje net nevyriausybines organizacijas (NVO), tuo pat metu rusai atidaro savo atstovybių, fondų netgi regionuose. Rusija skiria daug pinigų baltarusių NVO, mėgina papirkti ir opoziciją, ir veikti net per bažnytines organizacijas. Nepriklausomai demokratinei opozicijai esant silpnai, rusai tarsi mėgina sukurti jiems reikalingą „opoziciją“.

    Esant tokiai įtemptai padėčiai, A. Lukašenka, anot V. Rymašeuskio, nori ryšių su Europa, tad dabar geras momentas siekti demokratinių pokyčių.

    NEPAMATUOTŲ A. LUKAŠENKOS AMBICIJŲ ĮKAITAI

    V. Rymašeuskis primena tokią sąjunginės valstybės sutarties tarp Baltarusijos ir Rusijos atsiradimo istoriją. Pasak baltarusių krikdemo, šį sutarimą savo politinės karjeros pradžioje stūmė pats A. Lukašenka – „jis tikėjosi – tuo metu būdamas populiarus – tapti sukurtos sąjunginės valstybės (su atominiu ginklu rankose!) vadovu“. Rusai tuo metu tiesiog praignoravo sutarties įgyvendinimą.

    Praėjus nemažai laiko, pakitus situacijai, o V. Putinui griežtai kontroliuojant Rusijos valdžios viršūnę, A. Lukašenkai tapti jungtinės valstybės vadovu, suprantama, nėra jokių šansų. „Ir būtent dabar Rusija pradeda kalbėti apie glaudesnę integraciją, apie sąjunginės valstybės susitarimą, kurio įgyvendinimas realiai reikštų visišką Baltarusijos nepriklausomybės praradimą. Lukašenka supranta, kad tai pavojinga – taip pat ir jam asmeniškai, jo gerovei. Jis priešinsis tokiam sutarties įgyvendinimui, bet rusai jį šantažuoja, grasina, kad nustos finansuoti Baltarusiją. Rusijos dotacijos, tokios kaip nuolaidos dujoms, naftai, kasmet sudarydavo nuo 3–4 iki 8 milijardų JAV dolerių. Taigi, Baltarusijos ekonomika gaudavo milžiniškas dotacijas. Dabar to nebus. Todėl visa tai yra rimta, nauja padėtis, kai to fone – mūsų nekonkurencinga ekonomika“, – teigia opozicijos atstovas. Drauge jis patikslina: „Niekada nebuvo atviro, viešo reikalavimo, jog Baltarusija atsisakytų suvereniteto, bet rusai turi ir kitų aktualių reikalavimų – tai Rusijos karinių bazių įkūrimas Baltarusijos teritorijoje, naftos perdirbimo, kitų gamyklų pardavimas. Viso to jie sieks ir, manau, jiems gali pasisekti.“

    VERKIANT REIKIA REFORMŲ

    Baltarusijos ekonomika išgyvena ne pačius geriausius laikus. Dar 2017 m. vasarą Financialobserver.eu analitikas Kamilas Smogorzewskis pažymi, kad Baltarusijos glaudūs ryšiai su Rusijos rinka, kurios sunkumai paveikė visą Nepriklausomų valstybių sandraugą, veda prie prekybos susitraukimo ir Baltarusijos rublio nuvertėjimo. Be to, dar daugiau žalos gali padaryti užsitęsęs ginčas su Rusija dėl dujų kainų. Tiesa, kitas analitinis portalas Osw.waw.pl(„Rytų studijų instituto“) praėjusių metų pradžioje baltarusiams žadėjo kiek vilties – apžvalgininkas Kamilas Klisinskis įžvelgė labai atsargių Baltarusijos ekonomikos reformos ženklų, kita vertus priminė apie nuolat blogėjančius tarptautinės prekybos rezultatus ir gilėjančią valstybės skolą, kas reikalauja nedelsiant imtis ekonomikos reformų.

    „Apžvalgos“ kalbinto V. Rymašeuskio įžvalgos iš vidaus dar niūresnės. Pasak jo, ekonominė krizė Baltarusijoje vis gilėja. Neturtingųjų gyventojų padėtis ypač prasta, todėl nuolat kyla socialinių protestų – pavyzdžiui, dėl komunalinių mokesčių pakėlimo. „Žmonės susijaudinę, nes atsiranda naujų rinkliavų. Ekonomikai trūkstant pinigų, valdžia mėgina įvesti naujus mokesčius. Kaip atsimenate, dėl vadinamojo „veltėdžių“ įstatymo vyko masinės demonstracijos prieš pusantrų metų“, – priminė opozicijos atstovas.

    Jis taip pat pabrėžė, kad, esant tokiai padėčiai, Baltarusijai ypač reikalingos vidinės reformos. Politikas patikino: „Mes, krikščionys demokratai, mūsų dešinės centro koalicijos rėmuose veikiančios demokratinės jėgos, siūlome valdžiai imtis reformų – ir ekonomikos, ir politikos, ir žmogaus teisių sferoje. Ir Europos Sąjunga turėtų reikalauti šių reformų, nes be šių reformų ne tik Baltarusijos politinė, bet ir ekonominė sistema, kuri su ja susijusi, bus nekonkurencinga šiuolaikiniame pasaulyje. Ir dabar ji nekonkurencinga. Baltarusijos gamintojų prekės brangios, nes korupcija, neefektyvus valdymas suryja didelę dalį pajamų ir daro mūsų gamybą nerentabilią, nekonkurencingą. Baltarusijai nedelsiant reikalingos reformos, ir nedelsiant reikalinga pagalba – konkrečiai iš Europos Sąjungos. Ir svarbiausia, kad tai nebūtų pagalba tiesiog valdžiai, nes tokiu atveju tie pinigai bus pravalgyti ir per korupcines schemas nusės oligarchų bei valdininkų, valdžios atstovų kišenėse.“

    KOKS ĮMANOMAS EUROPOS SĄJUNGOS DIALOGAS SU BALTARUSIJA

    V. Rymašeuskis apgailestauja, kad Baltarusija ir Europos Sąjunga iki šiol neturi pasirašiusios bazinio bendradarbiavimo susitarimo. (ES dėl politinės padėties Baltarusijoje sustabdžiusi šio susitarimo ratifikavimą – aut. past.)„Baltarusija yra vienintelė Europos valstybė, kuri neturi bendradarbiavimo susitarimo su ES. Net Rusija jau seniai [tokį susitarimą] turi. Ir mes dirbame susitarimo, kuris buvo pasirašytas dar su Sovietų Sąjunga, rėmuose. Tai reiškia, – paaiškina pašnekovas, – kad faktiškai Baltarusija negali visapusiškai bendradarbiauti su ES, tiek ekonomikos, tiek kitose srityse. Tokia padėtis labai pavojinga.“

    Anot pašnekovo, Baltarusijai nedelsiant reikalinga Europos Sąjungos pagalba, tačiau ES parama ir reformų siūlymas turi eiti „bendradarbiaujant su baltarusių tauta“. „Mes siūlome, – sako V. Rymašeuskis, – kad Europos Sąjunga imtų bendradarbiauti su baltarusių tauta ir pratęstų kritišką dialogą su Baltarusijos valdžia.“

    Pasidomėjus, kaip toks bendradarbiavimas galėtų būti įgyvendintas, politikas plačiau nušviečia visuomeninės veiklos Baltarusijoje galimybes. Jis patikina, kad yra Baltarusijoje ir nevyriausybinių organizacijų ir daug organizacijų, kurios glaudžiasi prie bažnyčios. Tos organizacijos užsiima įvairiomis socialinėmis veiklomis. Yra politinė opozicija, tačiau vyksta ir spontaniškų žmonių susibūrimų, pavyzdžiui, reikalaujant neekologiškų įmonių uždarymo. Su tokiomis grupėmis, pasak baltarusių politiko, galima dirbti drauge.

    Tiesa, baltarusis apgailestauja, kad šiandien Europos Sąjungos dialogas iš esmės mezgasi išimtinai su valdžia, labai dažnai tai vyksta už uždarų durų, slapta nuo Baltarusijos visuomenės ir žmonės nežino, apie ką yra deramasi.

    „Mes laukiam iš kaimyninių valstybių – kaip Lenkija ir Lietuva – didesnio įsitraukimo ir situacijos supratimo. Pavyzdžiui, mums reikalingas supaprastintas vizų režimas, nes tai svarbu Baltarusijos piliečiams, – pažymi V. Rymašeuskis. – Norėtųsi, kad Lietuvos politikai kreiptų daugiau dėmesio ir darytų didesnę įtaką tam, kaip vystosi Baltarusijos ir ES santykiai. Iš vienos pusės, mes turime reikalauti iš Baltarusijos valdžios šalies demokratėjimo, o iš kitos pusės, žiūrėti, kaip Baltarusiją galima priartinti prie ES. Padaryti pačią ES labiau atvirą, kad Baltarusija, kaip šalis, turėtų pasirinkimą ir kad rusiškajai grėsmei būtų užkirstas kelias. O šiandien okupacijos grėsmė yra didžiulė. Todėl Baltarusijos suartėjimas su Europos Sąjunga – ekonominių ryšių vystymas, kultūriniai ryšiai – yra kaip niekad svarbu.“

    Europos politikus V. Rymašeuskis kviečia, žvelgiant į Baltarusiją, matyti visuminį paveikslą ir galvoti, ką galima padaryti visomis kryptimis tuo pačiu metu. Opozicinės partijos lyderis įsitikinęs, kad dabar labai svarbu sutelkti jėgas visoms šalims, jog Baltarusijoje būtų įgyvendintos realios reformos ir kad dėl to pagerėtų santykiai su Europos Sąjunga.

    KĄ IŠ TIESŲ BALTARUSIJOJE GALI OPOZICIJA?

    Kyla klausimas, ar Baltarusijos valdžios nustumta į visiškus paribius opozicija apskritai turi kokių nors galimybių veikti politinius procesus. V. Rymašeuskio teigimu, Baltarusijos valdžia sutinka su reformomis (bet kokioje sferoje) tik tada, kai už reformų siūlymų stovi visuomenės spaudimas. Opozicija palaiko ryšį su protestuojančiomis grupėmis ir džiaugiasi kad ir mažais, tačiau svarbiais laimėjimais. Pavyzdžiui, per visuomeninę kampaniją pasiektu komunalinių mokesčių didinimo gyvenantiems bendrabučiuose (vadinamosiose „obščiažytijose“) atšaukimu, mat ten gyvena patys skurdžiausi, vargingiausi žmonės, kuriems buto mokesčiai buvo pakelti neįtikėtinais dydžiais. Taip pat prieš pusantrų metų kartu su kitomis demokratinėmis jėgomis, ir kai žmonės išėjo į aikštes, opozicijai pavyko atšaukti vadinamąjį „veltėdžių“ dekretą. (Pagal šį dekretą iš bedarbių, jei šie neįsidarbinsią per pusę metų, buvo reikalaujama į valstybės biudžetą sumokėti nemažą baudą už „veltėdžiavimą“.)

    Baltarusijoje, kurioje 80 % gyventojų yra religingi ir visuomenė konservatyvi, krikščionių demokratų misija, pašnekovo įsitikinimu, yra ypač svarbi. Baltarusiams pumpuojama Rusijos propaganda Vakarus rodo kaip kraštutiniai liberalius, o Putiną – jau net ne Lukašenką – kaip vienintelį krikščioniškų vertybių gynėją nuo Vakarų. „Baltarusijos krikščioniškoji demokratija“, pasak V. Rymašeuskio, vienintelė Baltarusijoje partija, kuri atvirai skelbia savo pozicijas dėl gyvybės apsaugos, krikščioniškųjų vertybių, šeimos vertybių puoselėjimo ir priešpriešina tai Putino propagandai.

    SUGNIUŽDYTOS VALSTYBĖS DRAMA

    Po pokalbio su V. Rymašeuskiu, kuris dar papasakoja, kaip ir toliau Baltarusijoje yra persekiojama opozicija, kaip tenka protestų organizatoriams kloti milžiniškas sumas už baudas, kaip pagal naujausią įstatymą protestuoti bus tiesiog per brangu, o veikla regionuose vietos kagėbistųyra gniaužiama mums iš dar nesenos istorijos žinomais metodais, ima dėliotis savotiškas Baltarusijos tragedijos paveikslas.

    Valstybė, dar tarpukary pakliuvusi į sovietų nagus, iki šiol gyvena savaip modifikuotoje sovietinėje santvarkoje. Diktatoriško vadovo diktuojamos visuomeninio gyvenimo sąlygos šiuolaikinei Europai jau yra sunkiai suvokiamos, o tai kelia europiečių apatiją ir negebėjimą suvokti realios padėties.

    Baltarusių tauta, panašu, vis dar trypčiojanti prie savojo Atgimimo ir Sąjūdžio slenksčio, prieš akis mato ne duris į laisvąją Europą, o tik savos valdžios sumūrytą represijų ir įskiepyto bejėgiškumo sieną. Slenkanti okupacija iš Rytų tik dar labiau tą sieną įtvirtina ir tarsi pasiglemžia paskutines viltis ištrūkti į pasaulį pro adatos skylutę.

    Opozicinės partijos, užuot visaverčiai dalyvavusios politiniuose procesuose, yra išstumtos už įstatymo ribų ir priverstos savo egzistenciją sieti su visuomenės nepasitenkinimo esama padėtimi protrūkiais. Kai tas nepasitenkinimas kyla iš esmės tik dėl socialinių problemų sankaupų, bet ne dėl gilesnės tautos savivokos – kas ji yra ir kur eina.

    Dėl Vakarų dėmesio opozicijai tenka konkuruoti su valdžia, kuri a priori yra tarptautinių santykių veikėjas, o tarptautinė demokratinė bendruomenė neturi kitokių galimybių ateiti į Baltarusija nei per valdžios vartus. Netgi visuomeninės organizacijos, kurios galėtų tapti tautos vidinės nepriklausomybės ląstelėmis, yra, viena vertus, atakuojamos Rusijos ekspansinės politikos, kita vertus, A. Lukašenkos administracijos stumiamos į griežtai socialinės veiklos sferą, iš visuomeniškumo trinant bet kokį politinį niuansą.

    Apie visuomeninių (pilietinių) organizacijų transformacijas savo analizėje rašoFreedomhouse.organalitikas Andrejus Kazakevičius. Jis pastebi, kad, lyginant su anksčiau buvusiu pilietinės visuomenės organizacijų politiniu aktyvumu, 2017 m. toks politinis įsitraukimas buvo jau tik minimalus. Autorius išskiria ir tokią, Baltarusijos realybę gerai atspindinčią visuomeninių organizacijų grupę, kaip „vyriausybės organizuotos nevyriausybinės organizacijos“ (GONGO – angl. government-organized non-governmental organization). Pasak A. Kazakevičiaus, pastaruoju metu šis (GONGO) sektorius patiria svarbių pokyčių – mažėjantį finansavimą iš valdžios, tačiau didėjantį iš tarptautinių organizacijų, kai būtent valdžia rūpinasi, jog tarptautinės institucijos skirtų šioms organizacijoms dėmesio. O ir patys tarptautiniai donorai taip pat tapo atviresni tokio tipo organizacijoms.

    Tokiame kontekste politinė opozicija atrodo išties apverktinai, o tarptautinės bendruomenės mechanizmai, skirti teikti paramą demokratijos plėtrai, tikėtina, pasiklysta devyniuose baltarusiškos tragedijos ratuose. Todėl šiandien yra neatidėliotinai svarbu išgryninti tokius paramos mechanizmus, kurie būtų itin tikslingai nukreipti į realių demokratinių pokyčių galimus nešėjus. Galiausiai yra pats laikas Europos Sąjungai grįžti prie atviro dialogo su Baltarusija, išnaudoti visas galimybes ryšiui su baltarusių tauta užmegzti.

    Norisi tikėti, kad elementarus žmoniškumas ir socialinė bei politinė empatija kažkaip turėtų paliesti europiečių širdis ir protus. Ypač kai nevaldomas V. Putino apetitas vis labiau grasina pasaulio tvarkai ir demokratijai, o Baltarusija jau iš esmės įkliuvusi į kietą „broliškos valstybės“ glėbį ir su siaubu žiūri į apkramtomą Ukrainą. Norisi tikėti, kad Europos, o ypač mūsų pačių, kaimynų, taip pat viso pasaulio dėmesys baltarusių tautai ir valstybei bus sutelktas ir duos reikiamų vaisių.

  • ATGAL
    Macrono reformos ir ,,geltonųjų liemenių“ protestai
    PIRMYN
    Padėka rašiusiems ir skaičiusiems
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.