Užsienio politika Vilniaus krašte | Apžvalga

Regionai

  • Užsienio politika Vilniaus krašte

  • Data: 2012-05-15
    Autorius: Laurynas Kasčiūnas

    Laurynas Kasčiūnas. (LR Seimo kanceliarija/Olgos Posaškovos nuotr.)

    Dažnai tenka pajuokauti, kad Lietuvos užsienio politika prasideda tik išvažiavus už sostinės ribų. Vilniaus kraštas jau senokai simbolizuoja valstybę valstybėje. Kita vertus, iš arčiau susipažinus su situacija tampa akivaizdu, kad Vilniaus krašte lietuviai ir lenkai nėra priešai. Anaiptol – gyvendami kaimynystėje ir siekdami bendrabūvio paprasti žmonės dažniausiai palaiko draugiškus santykius ir neskirsto vieni kitų tautiniu pagrindu. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti faktas, kad dalis lenkų savo noru mokosi geresnes sąlygas pasiūlančiose lietuviškose mokyklose. Bėdos prasideda tada, kai imame kalbėti apie politiką ir vietos valdžią – dėl visą nepriklausomybės laikotarpį šiuose regionuose turimos monopolinės valdžios vienos politinės partijos atstovai yra nevaržoma jėga. Siekiant išlaikyti šią įtaką, kuriamas „apsuptos tvirtovės“ įspūdis, pasireiškiantis neva diskriminuojamos tautinės mažumos, kurią „puola“ nacionalistiškai nusiteikę lietuviai, apsauga. Sukūrusi tokią problemą viena partija save pateikia kaip vienintelę gebančią užtikrinti tautinių mažumų teises.

    Šie lozungai yra sunkiai suvokiami Kaune, Panevėžyje ar Šiauliuose, tačiau Vilniaus krašte tai veikia. Ir pirmiausia todėl, kad tiek centrinės valdžios institucijos, tiek svarbiausios politinės partijos yra „užmiršusios“ šį regioną ir taip palikusios jį Lenkų rinkimų akcijai.

    Vilnijoje galima aptikti išties daug įdomių dalykų: kai kuriose vietovėse žmonės skundžiasi nematantys nacionalinių Lietuvos televizijos kanalų, regioninė spauda yra kontroliuojama vietos politinių ir visuomeninių organizacijų, didelės įtakos turi kaimyninių šalių – Lenkijos ir Baltarusijos – žiniasklaida. Nesuvokdama realios situacijos, didžioji dalis piliečių nemato kito pasirinkimo ir rinkimuose atiduoda balsą už partiją, kurios galią palaiko ekonominės, politinės ir kultūrinės atskirties kurstymas.

    Dėl to kenčia patys gyventojai: niekam nenaudinga, kad dirbtinai stabdomas ekonominis vystymasis. Ne veltui nuolat girdime apie verslininkus,  kurie, pasirengę investuoti į regioną, liko tuščiomis, mat susidūrė su gerovės kūrimu nesuinteresuotais savivaldos politikais. Vietinis politinis elitas bijo įsileisti privatų kapitalą, kuris kurdamas darbo vietas mažintų Lenkų rinkimų akcijos galimybes kontroliuoti krašto socialinį ir ekonominį gyvenimą. To rezultatas – rytinė Vilniaus rajono dalis – sostinės priemiestis – nepasinaudoja savo privilegijuota geografine padėtimi ir yra itin skurdi, palyginti su kitų valstybių sostinių priemiesčiais. Negana to, net Kauno ir Klaipėdos rajonai gali pasigirti kur kas aukštesniais socialiniais ekonominiais rodikliais nei Vilniaus kraštas. Tarkime, Vilniaus krašte nedarbo lygis yra 5 proc. didesnis nei Kauno ar Klaipėdos rajonuose.

    Įvertinus šiuos faktus, tampa akivaizdu, kad liberali Vilniaus krašto problemų sprendimo vizija, kuri pirmiausia siūlo įtvirtinti galimybę rašyti asmenvardžius, vietovardžius ir gatvių pavadinimus nelietuvių kilmės rašmenimis ir taip neva užgesinti pagrindinį konflikto židinį, vargu ar duotų teigiamų rezultatų. Tikėtina, kad toks nuolaidžiavimas tik paskatintų naujų reikalavimų bangą.

    Akivaizdu, kad prie dabartinės situacijos prisidėjo ir nepriklausomos Lietuvos valdžia, įvairių partijų lyderių balsais žadėjusi, tačiau taip ir neskyrusi pakankamo dėmesio specifiniam regionui. Kita vertus, reikėtų pripažinti, kad šiandienė Lietuvos Vyriausybė pagaliau ėmėsi strategiškai vertinti šio regiono raidos perspektyvas. Kokius darbus reikėtų atlikti?

    Pirminiai veiksmai galėtų būti gana paprasti – įkurti Rytų Lietuvos fondą, kuris sudarytų galimybes vietos gyventojams įgyvendinti bendrą gerovę kuriančius projektus, kurie neretai stringa savivaldybės koridoriuose. Šią problemą padėtų spręsti ir kiti centrinės valdžios įtakos stiprinimo būdai: jau šiandien akivaizdu, kad darželiai ir mokyklos, kurios yra tiesiogiai pavaldžios Švietimo ir mokslo ministerijai, atitinka šiuolaikinius standartus, o lietuviškos įstaigos, valdomos savivaldybių, susiduria su rimtais veiklos sunkumais. Būtina sudaryti sąlygas bendruomenėms (moksleivių tėvams) pasirinkti, kam būti pavaldžioms– savivaldybei ar ministerijai. Tai sudarytų sąlygas efektyviai spręsti opiausias problemas ir skatintų konkurenciją.

    Nuo pažangos neatsiejami infrastruktūriniai projektai. Puikus to pavyzdys – netoli Pagirių, Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono tarpribyje, planuojamas „Lietuvos geležinkelių“ logistikos centras, sukursiantis apie 5 tūkstančius naujų darbo vietų krašto žmonėms. Panašias iniciatyvas skatintų laisvosios ekonominės zonos sukūrimas, kuris leistų verslininkams palankiomis sąlygos steigti įmones sostinės pakraštyje.

    Reikia nepamiršti, kad Vilnijoje gyvena Lietuvos piliečiai, nors ir nebūtinai lietuviai pagal tautybę. Todėl akivaizdu, kad tai yra valstybės vidaus klausimai, kurie negali būti sprendžiami pasitelkiant kaimyninių valstybių sostines.

  • ATGAL
    Lietuva – logistinis tiltas tarp Rytų ir Vakarų
    PIRMYN
    M. Haroldas: Lietuvoje daug potencialo ir mažai tikėjimo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.