V. Landsbergis: Buvo aišku, kad tokios jėgos negalima sustabdyti | Apžvalga

Pokalbiai

  • V. Landsbergis: Buvo aišku, kad tokios jėgos negalima sustabdyti

  • Data: 2018-06-20
    Autorius: Kalbino Goda Karazijaitė

    Jei grįžtume į 1988 m. birželio 3 d., kai buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kaip Jūs tą laiką, tą dieną atsimenate? Kokie įspūdžiai?

    „Apžvalgos“ redaktorė Goda Karazijaitė kalbina profesorių Vytautą Landsbergį. / E. Krukausko nuotrauka

    Labai gerai prisimenu tą dieną. Tačiau tai nebuvo vienos dienos dalykas. Tai buvo procesas ir tam tikras proveržis, tapęs kūnu. Jau prieš tai bent porą metų kūrėsi, panašiai kaip dabar, savaveiksmiai judėjimai (tik dabar jie vietiniai, separatistiniai, nelyginant kunigaikštijos). Tada jie kūrėsi profesinių interesų arba problemos pagrindu – ekologiniai, istoriniai, kalbos gynimo, švietimo. Vykdavo įvairios inteligentų konferencijos tam tikrais klausimais. Paskui universitete gimė atskira paminklų saugotojų ir gynėjų grupė, su kuria turėjo skaitytis net valdžios paminklosaugininkai, kurie šiaip lengvai duodavo leidimus ką nors nugriauti, kas valdžiai trukdydavo. Pavyzdžiui, istorinė Klaipėdos gaisrinė – gražus, reikšmingas pastatas, bet valdžia nutarė, kad ten reikia statyti Lenino paminklą ir viešbutį. Sovietinį, didelį (jis ten ir stovi dabar, o priešais – aikštė, kurioje kariškių ir tankų saugoto Lenino paminklo nebėra).

    Atsimenu didelę kovą dėl Tilto gatvės pastatų. Būdavo susitikimų su rašytojais, istorikais dėl neiškraipytos Lietuvos istorijos. Kai prasilaužė dvasia, kuomet jau nesiskaitant su valdžia buvo galima leisti spaudą, tautai apšviesti išėjo A. Šapokos „Lietuvos istorija“ šimtų tūkstančių tiražu. Greta istorijos sąjūdžio buvo ir kalbos sąjūdis (jau nuo kokių 1973 m. veikė Lietuvių kalbos gynimo draugija), kuris siekė neleisti surusinti kalbos jos formų prasme. Iš užsienio mums signalizuodavo lietuviai, kad rašome lietuviškais žodžiais, bet sakiniai – rusiški. Taip nutiko dėl to, kad daugybė tekstų, kurie turėjo būti privalomai spausdinami laikraščiuose, būdavo verčiami per vieną naktį. Juos versdavo vos ne pažodžiui – kam sukti galvą, jeigu nėra laiko. Tai buvo didžiulis kalbos žalojimas.

    Paskui – išpurtusių daržovių reikalai: privalomai nitratais tręšiami ir purškiami laukai ir daržai. Dabar panašiai rašant mačiau spaudoje: kada R. Karbauskis turi trąšų verslą, tai perka pigiai, muitų nemoka, daro didelius pinigus ir trąšas į savo klientų žemes supila. Iš anų laikų prisimenu, kada gamtininkai, ekologai šaukė, kad tas privalomas trąšų „varymas“ į dirvas yra beprasmis, nes dirva tiek nepriima, o lietus neša viską į upes ir ežerus. Bet iš Maskvos ateina direktyva, kiek reikia „privaryti“ trąšų, reikia derliaus. O derlius kildavo ne tokiu būdu, kad kokių nors šakniavaisių būtų daugiau, bet kad tie šakniavaisiai būtų dideli, tiesiog išpurtę, nesveiki valgyti. Ateina direktyva, atvažiuoja partijos sekretorius iš rajono centro ir prižiūri, kad tikrai tos trąšos būtų išpiltos. Traktorininkui liepia – jis ir pila, keikdamasis dėl beprasmybės. Tai buvo groteskiški laikai.

    Kitas dalykas – kukurūzai. Kadangi N. Chruščiovas pakeliavo po Ameriką, pamatė, kokią kukurūzai duoda produkciją – ir derlių, ir pašarą, ir tai pavirsta milžiniškais gyvulininkystės produktais, tai jis grįžęs liepė daryti tą patį. Neturėjo nei sėklos, nei atitinkamos agrokultūros. Bet buvo liepta – tai ir darom. Važiuoja partiniai sekretoriai, tikrina. Lietuvoj kolūkių pirmininkai, kurie „su protu“, laukus pakraščiais apsodindavo kukurūzais, kad atrodytų, jog čia kukurūzai, o viduj – dobilai. Nes dobilai Lietuvoj yra tai, kas auga ir kas prasminga. Reikėjo tą imperiją su jos kvailybėmis apgaudinėti.

    Iš tokių pasipriešinimų kilo ir struktūros, ir organizacijos, ir Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

    Bet vienas dalykas – tyli rezistencinė kova prieš tą sovietinę beprasmybę, kitas – išėjimas į viešumą ir garsiai sakoma kritika. Kaip tuo metu reikėjo pasakyti, parodyti visuomenei, jog kita nuomonė egzistuoja?

    Visą tą laiką galiojo cenzūros įstatymas. Tu turi turėti leidimą ką nors spausdinti ir platinti. „Sąjūdžio žinios“ ėjo masiniais tiražais ir niekas neprašė jokio leidimo. Ir jie nedrįso konfiskuoti. Žmonės stovėjo eilėse laukdami „Sąjūdžio žinių“, nes tai buvo tikras dalykas. Pradėjome leisti „Atgimimą“, Romualdas Ozolas jį redagavo. Tai irgi buvo nepriklausomas laikraštis be leidimo, tik vėliau jam buvo duotas leidimas. Po to kita spauda pasidarė laisvesnė. „Gimtasis kraštas“ tapo patriotinis, „Komjaunimo tiesa“ pasidarė pažangesnė – už tiesą. Jaunesnis skaitytojas nenorėjo skaityti „dinozaurų“ tekstų, norėjosi kažko naujo, opoziciško, diskusinių dalykų.

    Nuo 1970 m. aštrėjo naujų pažiūrų ir jų slopinimo susikirtimai. Mano tėvas rašydavo dėl paminklų apsaugos – nespausdindavo. Mano straipsnių irgi nespausdindavo – aš rašydavau ir muzikos, ir bendrais kultūros klausimais, taip pat dėl paveldo. Bet aš kur nors kitur išspausdindavau. Prikišdavo: „O, matai, tu gudrus, tu iškišai kitur.“ Jei vienas leidinys nespausdina, tai nereiškia, kad nebus atspausdinta kitur. Tuomet, jei tu nespausdini, o kiti išspausdina, esi lyg revoliucionierius. Pavyzdžiui, „Komjaunimo tiesa“ išspausdina tai, ko „Literatūra ir menas“ nespausdino. Viskas keitėsi vietomis.

    „Vakarinės naujienos“ apie Sąjūdžio pirmąjį mitingą parašė negražų, neigiamą, pasityčiojantį straipsnį. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė atsakė, ir nors to mūsų atsakymo niekas nespausdino, bet mes, kur galėjome, ten platinome. Pavyzdžiui, aš Konservatorijoje pakabinau ant sienos. Atsirado Sąjūdžio vitrina – ją visi skaitė ir niekas nedraskė. Kai kvietėme į Sąjūdžio pirmąjį mitingą Katedros aikštėje 1988 m. birželio 24 d., jokių plakatų mieste negalėjome kabinti, milicija juos plėšė. Tuomet jauni sąjūdininkai studentai vaikščiojo užsikabinę tuos plakatus ant nugarų. Žmonės juos skaitė. Vaikščiojantis plakatas kviečia į mitingą! Labai lengvai gimdavo idėjos su sąmojo pojūčiu ir su tvirtumu, kad mes nepasiduosime – jūs mus spaudžiat, o mes jus kvailiais laikom.

    Kaip Jūs prisimenate Sąjūdžio pradžią? Kokie buvo pirmieji sujudimai?

    Pirmasis mitingas birželio mėnesį tikrai viską sujudino. Oficialus pretekstas – partinė konferencija Maskvoje. Kažkas važiuoja spręsti reformų, M. Gorbačiovo perestroikosklausimų. Sąjūdis jau buvo įsikūręs ir mums reikėjo pasirodyti viešumoje. Greta tam tikrų demonstracijų ir manifestacijų prie „Tiesos“ redakcijos, protestuojant prieš straipsnius, kurie juodina Sąjūdį, mes darome rimtą mitingą, perspėdami, kad atstovai Maskvoje gali pasireikšti kaip stagnatoriai, jie nenori permainų, nenori perestroikos, o mes – už perestroiką. Juk ir Sąjūdžio pati pradžia buvo Pertvarkos sąjūdis. Valdžiai buvo sunkiau, nes mes atėjome su M. Gorbačiovo plakatais. Žinojome, kad Vidaus reikalų ministerijos kieme stovi milicija su bananais. Jei reikės daužyti ir varyti, tai daužykit M. Gorbačiovą.

    Po to, 1988 m. rudenį, darome mitingą paminėti Hitlerio-Stalino pakto metines. Tai buvo gedulo protestas, mes net nevadinome to mitingu, o visų aukų paminėjimu. Buvo įvardinta, kad karo pradžia yra J. Stalinas su A. Hitleriu. Paskelbėme mitingą Katedros aikštėje. Tema – 100 procentų karšta, politinė. Ar mes tebesame toje stalininėje valstybėje, ar reikia ją atmesti? Matyt, Vilniaus valdžia neturėjo drąsos pati spręsti, ką daryti, iš Maskvos gal nebuvo leidimo, tai pradėjo mus kalbinti, kad nedarytume Katedros aikštėje: „Čia Katedros aikštė, bus masė žmonių iš visos Lietuvos, netoliese Centro komitetas, gali kas nors būti negerai…“ Mane įgaliojo vesti su jais derybas. Aš sakiau: „Klausykite, mes nebegalim atšaukti minėjimo, mes jau paskelbėm. Ir mes neturim kaip atšaukti, nebent jūs leidžiate išeiti į televiziją ir paaiškinti.“ Tai jie pasvarstė ir leido man išeiti į televiziją. Pirmą kartą Sąjūdžio vardu išėjau į tą dar sovietinę televiziją ir pasakiau ne tik, kad pakeista vieta ir minėjimas vyks Vingio parke, bet pasakiau, koksčia mitingas, koks buvo tarptautinis nusikaltimas, kurį minėsime. O jie negali sustabdyti – ką aš sakau, tas ir eina į eterį. Taip norom nenorom valdžia užleido truputį pozicijų išeiti į viešumą. Ir suvažiavo į Vingio parką apie 300 000 žmonių iš visos Lietuvos. Kadangi temos buvo okupacija ir tremtys, prisimenu, tai nebuvo linksmas, šventinis mitingas, tai buvo rūstus susirinkimas. Tremtiniai atėjo su vainikais, supintais iš surūdijusių vielų. Labai rimtai viskas atrodė.

    Na, o vakare, naktį ir kitą rytą buvo konfrontacija Katedros aikštėje, kur milicija mušė demonstrantus. Po šių įvykių Sąjūdis nuvertė vidaus reikalų ministrą. Iš Maskvos atsiųsti prižiūrėtojai pamatė, kad jau blogai ir davė komandą „nuimti“ S. Lisauską. Tuo metu partijos vadas buvo R. Songaila. Antrasis sekretorius nuo seniausių laikų visada būdavo rusas iš Maskvos, kuris buvo tikrasis vadas, kontroliavo, cenzūravo ir įsakinėjo. Sąjūdžio reikalavimas buvo, kad jis – N. Mitkinas – išvažiuotų: mums nereikia gubernatoriaus. Jie pasitarė ir gavo Maskvoje leidimą atšaukti N. Mitkiną, bet vis tiek reikėjo to antrojo sekretoriaus. Keitė R. Songailą ir klausė Sąjūdžio, ar mes neprieštarausim, jei bus A. Brazauskas. Sakėm: „Ne, A. Brazauskas – neblogai.“ O antruoju sekretoriumi siūlom jiems skirti V. Beriozovą – Lietuvos rusą, kuris ir su Sąjūdžiu sutaria, lankstus, pasisakantis už didesnes laisves. Taip Sąjūdžiui spaudžiant ir Komunistų partijos vadovybei skylant (jie ten ir susipriešindavo), vietoje R. Songailos atsirado A. Brazauskas. Žiūrėti, kas Lietuvoje darosi, buvo atsiųsta speciali delegacija iš Maskvos, kuriai vadovavo M. Gorbačiovui artimas, pažangus žmogus – A. Jakovlevas. Atvažiuoja ir kalbasi su partija ir su visuomeninėmis organizacijomis. Mes pasisiūlom – tegul su Sąjūdžiu susitinka, bet jie nesutinka (Sąjūdžiui per daug garbės būtų). Tačiau paskui surengė tokį susitikimą su partiniu aktyvu, o kadangi Sąjūdyje buvo ir komunistų partijos narių, taigi ten mūsų irgi buvo, o atskirai su mumis – ne. Bet vienas A. Jakovlevo padėjėjas ar patarėjas iš tos delegacijos atėjo į Sąjūdžio būstinę susitikti atskirai su mumis. Ir atskaitė mums draugišką pamokslėlį. Sakė: „Mes jau matėme šitų reiškinių Armėnijoje, kitur, kaip sukyla visuomenės aktyvas, kuris nori permainų; mes taip pat už permainas, bet jos turi būti nuosaikios, prilaikomos, nes atsitinka, kad į permainų sąjūdį ateina daug jaunų radikalų, kurie po kurio laiko „perima vairą“; tie pirmieji, kurie galbūt buvo komunistai, pasisakantys už permainas, pamato, kad jau ne jie vadovauja reikalui…“ Mus perspėjo, kad Sąjūdis gali patekti į radikalų rankas. Išties, kai Sąjūdis pradėjo darytis aiškesnis ir daugiau reikalaujantis, laikraštyje „Izvestia“ pasirodė didelis straipsnis apie Sąjūdžio skilimą ir apie tai, kad Sąjūdis iš pradžių buvo teigiamas, o dabar jį užvaldė profesoriaus V. Landsbergio klika. Pirmą kartą atsirado pavardė – profesorius V. Landsbergis, kuris čia „viską sugadins“. Tada Sąjūdis irgi turėjo ką svarstyti – ar eiti su V. Landsbergiu, ar verčiau kaip nors atsargiai.

    Kadangi tuo metu atsirado neaiškumų, kas formuoja Sąjūdžio politiką, kas už ją kalba, buvo priimtas bendras sprendimas, kad reikia asmeninės vadovybės. Palaida bala, kada kiekvienas yra vadovas arba rotuojamas laikinas pirmininkas – iš to nieko neišeina, žmonės nesusigaudo. Ir valdžiai labai patogu, kai iš Sąjūdžio pusės yra kažkokia neaiški „šaltiena“. Reikia išrinkti pirmininką. Tada buvo gana įtemptas laikas, du kartus balsuota ir vieningai išrinktas V. Landsbergis. Vieningai, nes aš pasakiau: nenoriu lįsti į košę, kada mane pradės daužyti, kad esu to „blogojo“ sparno atstovas, tad jei norite, kad prisiimčiau atsakomybę, palaikykit visi. Ir mane tarybos nariai vieningai išrinko Sąjūdžio tarybos pirmininku.

    Pradėjome aktyviau veikti. Susipykome su valdžia, nes buvome parengę tiems laikams radikalių įstatymų versiją ir trijų LTSR konstitucijos straipsnių pakeitimus. Vienas – estiškas variantas, kurį estai jau buvo spėję priimti savo Aukščiausiojoje Taryboje. Būtent deklaraciją, pagal kurią Sovietų Sąjungos įstatymai įsigalioja Estijoje tik po to, kada Estijos Aukščiausioji Taryba juos įregistruoja. Tai reiškia, kad Estijos Aukščiausioji Taryba „atsistojo“ aukščiau už Maskvą. Kažkokia fantastika, bet Estija tai priėmė! Mes turėjome paruošę tą patį ir taip pat suvereniteto deklaraciją apie LTSR suverenitetą – kur Maskva neturi lįsti, kur pati Lietuva tvarkosi. A. Brazauskas nuvyko į Maskvą ir grįžo su neigiama nuomone. Matyt, ten neleidžia. Vietinis CK nutarė: „Padarysim tris dalykus: lietuvių kalba – valstybinė, vėliava – Trispalvė ir Tautiška giesmė – kaip LTSR himnas.“ O Vytis – dar ne!  Tačiau įstatymų viršenybė mums buvo svarbiausia. A. Brazauskas sakė, kad tai beprasmis dalykas, nereikia erzinti, vis tiek Maskva tuoj panaikins tokį įstatymą. Nors estai priėmė, bet estams irgi jau naikina… Bet tas naikinimas buvo toks, kad Maskvos Centro komitetas įsako patiems panaikinti, o jie patys nenaikina. Ir kai estams pasako, kad aukštesnė valdžia pagal hierarchiją nusprendė panaikinti, estai atsako: „Palaukit, mes jau turim įstatymą, pagal kurį jūsų sprendimai galioja tik tuomet, kai jie įregistruojami Taline.“ Vis dėlto tuomet su A. Brazausku buvom sutarę, kad Sąjūdžio pasiūlymus, nors jiems nepritaria valdžia, bus leista diskutuoti ir dėl jų balsuoti Aukščiausioje Taryboje. O paskui jie išsigando – per posėdį pasakė: „Einam prie kito klausimo“. Mes baisiausiai įpykom, kad mus apgavo. Išėjome iš to posėdžio, nuėjome į Katedros aikštę, padarėme spontanišką mitingą, sukritikavome komunistus. Kadangi žmonės buvo mūsų pusėj, komunistams darėsi labai nepatogu – jie buvo įpratę, kad jie yra absoliuti valdžia, o staiga jų neklauso. Norėdami išlikti valdžioje, jie praranda populiarumą žmonių akyse.

    Galų gale, 1989 m. pradžioje, kada pradėjo byrėti organizacijų ir jų pavaldumo centrui sistema, Kompozitorių sąjunga buvo pirmoji Lietuvoje, kuri atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos kompozitorių sąjungos. Pasiūlėm sudaryti bendradarbiavimo sutartį. Taip, kaip paskui daryta ir valstybiniame lygmenyje: kovo 12-ąją išsiuntėme laišką M. Gorbačiovui, kuriame rašėm, kad mes jau vėl esame valstybė ir norime kaimyniškai draugiškai gyventi.

    Sąjūdis buvo didelė mokykla, kurios pagrindinė pamoka ta, kad esame jėga, kai kalbame aiškiai, patraukliai. Kai žmonės mus palaiko, tai komunistų partija neturi ką veikti, neturi kaip pasipriešinti, nors ir bando, gąsdina, skelbia, koks Sąjūdis blogas, kaip jis kiršina žmones, kokios čia grėsmės gali kilti – Karabacho konfliktai, kraujo praliejimai… Tie mūsų kolegos nelabai kaip atrodė. Mes su jais bendravome, bet tame bendravime ir pasiskelbėme, kad Sąjūdis yra politinė opozicija. Po to, kai mus apgavo Aukščiausiosios Tarybos sesijoje – nedavė balsuoti, dėl ko buvo sutarta. Tada pasakėm, kad viskas – draugystė pasibaigė, dabar mes esam opozicija. Ana pusė svarstė, ar mus iš viso uždrausti kaip „antitarybiškus“, bet neišdrįso, nes tu negali išvaikyti šimtų tūkstančių žmonių, kurie jau nebijo. O anie bijo… Vyko pokyčiai žmonių sąmonėje ir tuo pačiu toje politinėje – vadinamojo politinio elito – sąmonėje. Kai Sąjūdžiui pasiūlė nekurti didelės organizacijos, neva patys jos nesuvaldysite, bet jūs geri, protingi žmonės, jūs „būsit mūsų patarėjais (kompartijos patarėjais – red. pastaba)“, mes atsakėme, kad gal jūs būkite mūsų patarėjais. Ne visai ta forma, bet toks buvo mano pasisakymas: nežinom, su kuo mes kalbam – tarp jūsų yra labai įvairių žmonių, vieni iš tikrųjų nori permainų, o kiti – juodaiprieš. Kaip mes galime su tokia neaiškia struktūra bendradarbiauti? Tad geriau – mes darom savo darbą, o jūs, kurie „pažangiečiai“, prisidėkit prie mūsų. Kitus teks išmesti iš ratų.

    Kaip ir pirmojo mitingo metu. Taip susidėstė: važiuoja atstovai į Maskvą, kur spręs apie visos Sąjungos gyvenimą ir tuo pačiu apie Lietuvos gyvenimą. Ką jie spręs, mes nežinome; jiems ten duos kažkokius klausimus, jie mechaniškai pabalsuos. Bet jie nėra mūsų atstovai, mes jų niekam neįgaliojome. Jie nėra Lietuvos atstovai, bet mes žiūrėsim, kaip jie ten elgsis: jeigu jie apgins Lietuvos teises, gal mes ir pasakysim: na, jie buvo Lietuvos atstovai. Bet jei ne – mes pasakysim, kad jie visiškai nebuvo Lietuvos atstovai, neturėjo jokių įgaliojimų kalbėti Lietuvos vardu ir jų sprendimai mūsų nesaisto, neįpareigoja. Aš aikštėje pasakiau: „Ateis laikas ir gana greitai, kai mes rinksime tikrus atstovus.“ Kas nors tikrai važiuos į Maskvą ir atstovaus Lietuvai. Tai buvo principinių dalykų statymai vieno prieš kitą. Sąjūdžio pradžia, kuri nustatė kai kuriuos kertinius akmenis – gaires visam tolesniam visos Lietuvos ir valstybiniam išsivadavimui. Bet pirmiausia turėjo išsivaduoti protas. Ir dvasia turėjo išsivaduoti iš baimės, kad tau neleis, tave nubaus. Tai darėsi visai neveiksminga.

    Kalbant apie Sąjūdžio masiškumą ir palaikymą iš visos Lietuvos, sakykite, ar tas procesas buvo „iš apačios“, ar „iš centro“ važiavote, agitavote, kvietėte kurti Sąjūdžio rėmimo grupes?

    Žinoma, mes ir važiavome. „Iš apačios“ niekas nebūtų pajudėję per visą Lietuvą. Bet Lietuva atsiliepė, „apačios“ atsiliepė. Na, jos buvo ne visai „apačios“, sakykime, inteligentiškos „apačios“ – šviesuomenė, galų gale, ir kunigai. Po mitingo Katedros aikštėje mes dviese su J. Juzeliūnu nuvažiavome pas kardinolą į Kaišiadoris, galvojome, reikia pranešti, kas įvyko. Mitingą, aišku, filmavo, vaizdo kameras jau daug kas turėjo, dalijosi informacija. Ar televizija rodė, ar beveik nerodė, bet kas norėjo – tas matė. Kardinolas V. Sladkevičius mūsų laukė, švietė kaip saulė: „Viską žinau!“ Laimina mus, sako: „Jūs – Apvaizdos vaikai.“ Tuomet buvo daug vilties, kad Lietuva keisis – nėra užmūryta amžiams išnykti.

    Nelaukta, kad yra toks potencialas. Užteko tik paskatinti tą potencialą, ir viskas staiga sujudo – pirmyn, keičiam, gerinam. Nebuvo šūkių: „Šalin sovietų valdžią, šalin Maskvos diktatūrą, mes kuriam savo valstybę ir nieko daugiau nežinom…“ Ne, mes pirmiausia norėjom teisingesnės santvarkos, kur žmogus būtų gerbiamas, kur tauta turėtų savo balsą. Ir kas prieš tai gali pasisakyti? Nelabai kas.

    Ką gi, reakcionieriai suprato, kas už to slepiasi. Paskui Maskvoje SSRS deputatų suvažiavime, kai per antrą balsavimą priėmėme nutarimą dėl Stalino-Hitlerio pakto, atsimenu, vienas toks „medaliuotas“ rėkė: „Nebalsuokit, nebalsuokit už tą dokumentą, pribaltaiišeis!” Taip ir buvo, jis teisingai numatė, bet jo argumentas, kodėl negalima balsuoti, buvo toks, kad tuos pribaltusreikia laikyti per jėgą. O mes sakydavom: „Norim, kad žmonės turėtų teisę spręsti. O gal jie norės pasilikti? Bet kodėl juos per jėgą verčia? Ir M. Gorbačiovas už tai, kad būtų permainos, tai mes čia už M. Gorbačiovą…“

    Vis dėlto Sąjūdžio tikslas tuo metu buvo vienas labai aiškus visiems.

    Mes jį įvardindavome labai paprastai – pasirinkimoteisė. Neabejodami, kad žmonės pasirinks laisvę ir nepriklausomybę. Bet tai yra pasirinkimo teisė. Tegul žmonės apsisprendžia, kodėl jie neturi teisės apsispręsti?

    Kokius prisimenate trapiausius, slidžiausius momentus Sąjūdžio kovoje už Nepriklausomybę? Kur galėjo viskas pasisukti visai kita linkme, nei kad turime šiandien?

    Galėjo, galėjo įvairiai pasisukti. Labai pavojingas buvo vienas momentas Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Su didžiausiu entuziazmu vyksta susirinkimas ir visus ovacijomis sutinka tūkstančiai žmonių, suvažiavusių iš Lietuvos. Išeina A. Brazauskas – ir vėl ovacijos, ant rankų nešioja. Bet nekalba vieni prieš kitus, tik skirtingai formuluoja. Staiga išeina vienas aršus Kauno veikėjas ir pasako, kad šitas Sąjūdis gali išduoti Lietuvą. Dabar jis kalba tartum Lietuvos vardu, bet jei per Sąjūdį bus padaryta, kad mes teisėtai esame Sovietų Sąjungoje? Tas perspėjimas nebuvo visai be pagrindo, dalykai priklausė nuo to, kas tas Sąjūdis, kas jam vadovauja ir ką žmonės palaikys, kai ateis pasirinkimo momentas: ar įsiteisinti Sovietų Sąjungoje, ar vis dėlto pakeisti istorijos situaciją. Jis apkaltino, kad Sąjūdis yra išdavystės projektas. Kiti išėjo pasisakyti prieš jį, bet pasisekė visą procesą sutramdyti, kad tai netaptų tema ginčui, kuris suskaldytų visą suvažiavimą į dvi puses.

    Buvo ir tokių entuziastų (arba nuo­širdžių, arba šiek tiek provokacinių), kurie siūlė jau tame suvažiavime paskelbti Nepriklausomybę. Suvažiavo „kažkas“ ir paskelbė nepriklausomybę – kas gi pasaulyje tai priims? Mes pasakėme, kad turime laimėti rinkimus ir jau turėdami žmonių balsą, jei mus palaiko, priimti sprendimą Parlamento vardu, o ne mitinge. Katalonijoje sprendė vis dėlto parlamentas, ir tai „košė“ ten nesibaigia – kodėl be Madrido leidimo?.. Bet jų situacija kita, jie šimtus metų Ispanijoje, o mes buvome tik 45-50 metų SSRS, ir tai per Stalino susitarimą su A. Hitleriu. Kai M. Gorbačiovas visur Vakaruose trimitavo, kad „suaugome į vieną kūną; esame viena šeima; kaip skaudu skyrybos; kaip vaikai kenčia, kai būna skyrybos…“, tai tokiuose debatuose Amerikoje A. Čekuolis per televiziją labai gerai pasakė: „Negali būti skyrybų, nes nebuvo vedybų, buvo tik išprievartavimas. Apie kokias skyrybas čia kalbama?“ Kartais tokie pasakymai labai padeda.

    Profesoriau, sakykite, kaip Sąjūdžiui pavyko sudalyvauti tuose sovietinės sistemos rinkimuose? Ar tai buvo susitarimo dalykas, ar pavyko dėl kažkokių atrastų teisinių spragų?

    Prasidėjo rinkimai dar į sovietinę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kuri iš tikrųjų nebuvo rinkta, bet būdavo paskirti žmonės per partijos struktūras, ir iš ten – vadinamieji „rinkimai“, kai rinkėjas gauna vieną pavardę – nueina ir įmeta, kaip į tualetą. Jokių rinkimų nėra, tik vadinasi rinkimais.

    O jau į laisvas vietas (nes gal numirė kas nors, liko laisvų vietų), pagal naują įstatymą į sovietinę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą reikia išrinkti naujų žmonių. Čia atsirado konkurencija į tą vieną, antrą, trečią vietą. Susirėmė sąjūdininkai su kompartijos skiriamais žmonėmis. Aš dalyvavau tokiuose rinkimuose, ėjau į sunkų rajoną, į Vievį, kur daug nelietuvių, didelė komunistų partijos įtaka. Rusus kurstė, kad mes fašistai, lenkus kurstė, kad mes žydai, Landsbergis žydas. Tokie nuodingi koziriai buvo leidžiami. Aš gaudavau daugiausia balsų, bet reikėjo surinkti kažkokį procentą, kad būtų užskaityta, jog laimėjai. Tai oponentai sutelkdavo viską: ir kitataučius, ir komunistus, ir kolūkiečius, kad tik nebalsuotų už sąjūdininką. O po to džiūgaudavo – kokia pergalė, kad sąjūdininkas turi daugiausia balsų, bet neišrinktas. Tą virtuvę mačiau iš labai arti. Nors kalbėdavau ir rusiškai, ir lenkiškai su žmonėmis, aiškinau, ką Sąjūdis daro, ko jis siekia, bet balsavimui buvo kiti instruktoriai.

    Po to vyko rinkimai į Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje, tą naują aukščiausiąjį parlamentą. Ten jau buvo konkurencija programiniu pagrindu. Sąjūdis negalėjo eiti kaip sąrašas, kaip partija, bet kadangi kandidatus keldavo organizacijos ir net įstaigos, mus kėlė tai darželis, tai mokykla, tai kokia profsąjunga, kuri yra registruota. Mes paskelbiame, kad tas kandidatas, kurį iškėlė 17-as darželis, yra Sąjūdžio remiamas. Ir viskas aišku, ir žmonės balsuoja. Turbūt niekas nesitikėjo, kad mes taip laimėsime tuos rinkimus. Iš 42 vietų, kurias turėjo Lietuva tame suvažiavime, 36 buvo Sąjūdžio, o tik 6 – kompartijos. Ir tai mes dvi vietas užleidom A. Brazauskui ir V. Beriozovui. Paprastai visa hierarchija nuvažiuoja į aukščiausią lygmenį ir ten sėdi, o štai Lietuvoje neišrinktas nei Ministrų tarybos pirmininkas, nei Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas – jie ten nevažiuoja. Mes Maskvoje paskelbėme, kad esame Lietuvos delegacija ir atvažiavome tvarkyti reikalų su Sovietų Sąjunga. Bandyta juokais nuleisti, esą čia yra svarbesnių problemų – reikia M. Gorbačiovą išrinkti, padaryti viršininku, ir taip toliau. Bet tai jau buvo milžiniškas demokratinis Sąjūdžio laimėjimas. 36 – 6. Prašau, ką reiškia, kai galima konkuruoti. Ir žmonės pasirenka.

    Kai grįžome, sakėme: „Jūs išmetėte mus iš televizijos, jūs viską valdote, bet kieno ta televizija? Ar tai kompartijos nuosavybė? Ji yra tautos, visų žmonių, o žmonės už mus balsavo.“ Taip mes grįžome į televiziją – turėjome „Atgimimo bangą“. Tiesa, ji trukdavo vieną valandą, bet visa Lietuva ją žiūrėjo. Tokios kovos vyko ir dėl viešumo, dėl informacijos sklaidos. Reikėjo visur atsikovoti tai, kas yra demokratija, po gabaliuką, kad oponuojanti politinė jėga ir jos balsas turėtų teisę skambėti. O jūs kas? Uzurpatoriai? Jūs užgrobėt valdžią. Tad einam į rinkimus ir išsiaiškinam. Ir išsiaiškinom.

    Taigi pirmiausiai reikėjo išsikovoti konkurencinius rinkimus. Nors tą signalą jau buvo paleidęs M. Gorbačiovas iš Maskvos, bet, pavyzdžiui, birželio mėnesį rinkimų Lietuvoje nedarė – kas yra delegatai nuo Lietuvos komunistų partijos. O jie pagal seną įprotį susėdo politbiureir paskyrė, kas važiuos. Dabar taip nebeišėjo, dabar buvo rinkimai, kurie parodė, kad žmonės jų nepalaiko. Jie neturėjo kur dėtis.

    Mes reikalavome, kad rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą būtų anksčiau – dar 1989 m. pabaigoje. Tada su tokiu rezultatu, kaip buvo paskui – kovo mėnesį, jau lapkričio mėnesį mes būtume atsistoję chronologiškai į vieną gretą su Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija, Bulgarija. Atrodė, koks skirtumas – keliais mėnesiais anksčiau, o pasirodė, kad iki šiol yra skirtumas. Atitolai per keletą mėnesių ir jau kitaip atrodai – kaip sovietinė respublika, kažkokia maištaujanti, kuriai galima pagalius kaišioti.

    Ne viskas pasisekdavo, bet mes nėjome daryti riaušinėsrevoliucijos, reikėjo su komunistais susitarti; spaudžiant, bet vis dėlto susitarti. Jie dar tikėjosi laimėti rinkimus, labai pasikliovė A. Brazausko populiarumu. Dar sužaidė, kad jie atsiskiria nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos – va, nepriklausoma Lietuvos komunistų partija. Pasak jų, niekad Lietuvoje nebus leista, kad būtų ne komunistų valdžia, bet jei bus lietuviški komunistai, tai gal išlįsim. O mes išėjom ir tiesiai. Buvo labai įdomu skaityti, jog tokia formuluotė per pasaulį nuėjo: „Lietuva – pirmoji, kuri išsirinko prezidentą ne komunistą.“ O jei būtų prezidentas buvęs kompartijos sekretorius, tai būtų normalu, „kaip darosi“. Visose sovietų respublikose naujųjų Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkai buvo iš senos komunistinės nomenklatūros. Ir Estijoje, ir Latvijoje jie buvo pažangūs, nepriklausomybininkai, bet prieš tai jie buvo komunistai. O čia atsirado išsišokėlis, kuris gadina visą vaizdą.

    Koks momentas pasirodė esantis Sąjūdžio metais didžiuliu lūžiu? Kada pats pradėjote suprasti, kad viskas labai rimta ir Sąjūdžio fenomenas yra sėkmės fenomenas?

    Labai įkvepiantis dalykas buvo Baltijos kelias. Buvo aišku, kad tokios jėgos jie negali sustabdyti. Ir be to, jis yra matomas pasaulyje, jo neįmanoma nutylėti. Gali rėkti, kad čia grupelė ekstremistų, bet kokia ten „grupelė ekstremistų“ – milijonai išėjo! Nors jie vartojo tokius žodžius, bet ir šie geso, nebuvo veiksmingi. Šitas momentas labai svarbus.

    Paskui, žinoma, – rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, pasiruošimas, dokumentai, kuriuos mes priimsime, jei laimėsime rinkimus. Ten buvo didelis ir labai svarbus darbas: formuluotės, žodžiai. Sąjūdis juk turėjo savo komisijas, savo struktūras, kurios dirbo, svarstė, priiminėjo ne vieno žmogaus tekstus, o apgalvotus, išdiskutuotus tekstus, su kuriais reikėjo laimėti rinkimus. Sužinojus, kad mes laimime, atsakomybė didžiausia – nušlifuoti, parengti, konsultuotis, pasitariant su S. Lozoraičiu Vašingtone, kas mus parems, ar palaiko pasaulis.

    Pasirengėm tinkamai ir ėjom laimėti.

  • ATGAL
    A. Kubilius: Žiūrėjome, kur tos ribos, ir tas ribas vis stumdavome į priekį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.