V.Stundys: reforma įtvirtino akademinių bendruomenių atvirumą visuomenei, atskaitingumą ir atsakomybę | Apžvalga

Įžvalgos

  • V.Stundys: reforma įtvirtino akademinių bendruomenių atvirumą visuomenei, atskaitingumą ir atsakomybę

  • Data: 2012-01-12
    Autorius: Kalbino Kęstutis D. Rimkevičius

    Valentinas Stundys (Kęstučio D. Rimkevičiaus nuotrauka)

     Grupei Seimo narių suabejojus mokslo ir studijų reformos konstitucingumu, Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl Mokslo ir studijų įstatymo kai kurių nuostatų neatitikties Konstitucijai. Opozicijos politikai ėmė mojuoti šiuo nutarimu tarsi vėzdu virš valdančiųjų galvų – esą dabar mokslo ir studijų reformos rengėjai turėtų atsistatydinti iš einamų pareigų, kitaip jiems gręsianti interpeliacija. Gal tai tėra artėjančių rinkimų ženklai, o gal noras bet kokia kaina švietimo sistemoje išlaikyti status quo, visą reformą paneigti, kaip nekonstitucinę, kad tik nereikėtų ko nors keisti ar keistis. 

    Komentuojant minėtą KT sprendimą, atkreiptinas dėmesys, kad penki iš devynių Konstitucinio Teismo teisėjų yra susiję darbo santykiais su vienu universitetu, kuris, pasak švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus, ir yra nenorintis persitvarkyti, spręsti vienų ar kitų įsisenėjusių nomenklatūrinių problemų. Dar du teisėjai taip pat susiję su vienu iš universitetų. Galbūt išties čia ir reikėtų ieškoti tokio KT kritiškumo mokslo ir studijų reformos atžvilgiu ištakų. Kita vertus, žodis ištartas, nutarimas priimtas, ir dabar svarbiau, kaip reformą tobulinti, kad ji ir priekabiausiems politikams nekeltų jokių abejonių dėl konstitucingumo.  

    Tad apie reformos, politikų aptalžytos KT vėzdu, eigą ir perspektyvas kalbamės su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku Valentinu STUNDŽIU. 

    Kaip buvo rengiama mokslo ir studijų reforma ir kodėl, Jūsų nuomone, ji nuolat atsiduria dėmesio centre?  

    Apie mokslo ir studijų reformos būtinumą Lietuvoje diskutuota ilgai, tačiau nesiryžta esminėms permainoms. Tik 2007 metais, dar praeitos Seimo kadencijos pabaigoje, dalis parlamentinių partijų pasirašė susitarimą dėl pagrindinių tokios reformos principų ir ėmėsi rengti naujos redakcijos Mokslo ir studijų įstatymo projektą. Kadangi darbas buvo nebaigtas, jau mūsų kadencijos Seimas po ilgų svarstymų ir ginčų priėmė Mokslo ir studijų įstatymą, įtvirtinusį pagrindinius reformos principus ir teisinius instrumentus. Beje, ir visuomenė įvairiose apklausose pritarė būtinybei reformuoti šią sritį. 

    Suprantama, kad ši reforma paliečia tūkstančius Lietuvos piliečių ir šeimų, kad ne visi dėl savo asmeninės patirties patenkinti jos eiga ir asmeniška nauda. Reforma įtvirtino akademinių bendruomenių ir aukštųjų mokyklų atvirumą visuomenei, jų atskaitingumą ir atsakomybę už studijų kokybę. Uždaroms hierarchizuotoms institucijoms tokios nuostatos nėra labai mielos – jos linkusios manipuliuoti kėsinimusi į jų autonomiją. 

    Finansavimo tvarkos pokyčiai sudaro galimybes konkurencijoje laimėti stipriausiems, gebantiems patraukliai savo studijų programas pateikti visuomenei, užtikrinantiems kokybiškas studijas, todėl irgi visai suprantamas kai kurių aukštųjų mokyklų nepasitenkinimas ar abejonės reforma. Taigi dalis aukštojo mokslo lauko dalyvių pasijuto nesaugūs, o kur nesaugu, ten ir įtampos. Be to, pirmieji puola pridėtinės naudos ieškoti politikai. 

    Ar Konstitucinis Teismas pastaruoju metu netampa tik įrankiu politikų, ypač opozicijos atstovų, rankose? 

    Bet kurios institucijos sprendimas, nepalankus valdžios politikai, opozicijos dėl galimybės pasimėgauti kritika sutinkamas audringai ir išnaudojamas viešųjų ryšių akcijoms organizuoti. Taip vyksta ir šiuo atveju. Neįsigilinę į Konstitucinio Teismo nutarimo turinį, dalis reformos oponentų aiškina jį gerokai „džiazuodami“, tarsi visas įstatymas būtų pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai. Priešingai, nors buvo skundžiama beveik trisdešimt Mokslo ir studijų įstatymo pozicijų, Konstitucinis Teismas nutarė, kad tam tikra apimtimi neatitinka Konstitucijos aštuonios. Paprastai, nepreciziškai aiškinant, Konstitucinis Teismas paskelbia, kad nevalstybinės mokslo ir studijų institucijos, gaudamos valstybės lėšų, už jų panaudojimą turi būti įstatymo įpareigotos atsiskaityti visuomenei. Beveik trisdešimt Konstitucinio Teismo nutarimų dalių yra skirta aukštųjų mokyklų valdymo temai, t. y. tarybų, rektoriaus – ar direktoriaus – ir senatų – ar akademinių tarybų – funkcijų atitikčiai Konstitucijai įvertinti. Keturios nutarimo dalys yra susijusios su finansavimu – nevalstybinėse aukštosiose mokyklose studijos finansuotinos tik tais atvejais, kai atitinkamų sričių specialistų negali parengti valstybinės aukštosios mokyklos, o paskirstant valstybės finansuojamas vietas turi būti atsižvelgiama į aukštųjų mokyklų galimybes – ir rotacija – esą laikotarpis kas dveji metai arba ištęstinių studijų atveju po pusės programos prieštarauja Konstitucijai. Pabrėžiama pareiga nustatyti įstatyme geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarkos terminą, taip pat prievolė ministerijai ir aukštosioms mokykloms derinti priėmimo į valstybės finansuojamas studijų programas sąlygas. Visos kitos pozicijos – aukštųjų mokyklų tarybų sudarymo tvarka, viešųjų įstaigų statusas, reikalavimai aukštųjų mokyklų dėstytojams, Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus institucija ir t. t. – pripažintos neprieštaraujančios Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas nustato, kad visos aukštųjų mokyklų sudarytos institucijos gali iki kadencijos pabaigos vykdyti savo funkcijas, kiek jos neprieštarauja nutarimui, nekvestionuojami ir jų priimti sprendimai. Taigi šis nutarimas nesukelia aukštųjų mokyklų veikloje sumaišties, nors to labai norėtų kai kurie oponentai. 

    Kaip tada vertinate kai kurių politikų siūlymus reformos rengėjams atsistatydinti, grasinimus interpeliacijomis ir pan.? 

    Šie pasvarstymai yra tos pačios veikimo strategijos bet kokia kaina kelti sumaištį dalis. Žinant, kad įstatymai yra daugelio pastangomis kuriami, kad Seime projektai vertinami specialistų, kad kelis kartus diskutuojami plenariniuose posėdžiuose ir komitete, tokie oponentų siūlymai kertasi su parlamentinės demokratijos principais. Konstitucinis Teismas vertina teisės aktų atitiktį Konstitucijai, o ne atskirų asmenų svarbą ir jų vaidmenį – įstatymus priima Seimas, o ne kas nors pavieniui. Žinoma, politikuoti galima, bet iki tam tikros ribos. 

    Tai ar iš tiesų mokslo ir studijų reforma naikina aukštųjų mokyklų autonomiją ir dėl to reikia skalambyti pavojaus varpais? O gal tiesiog bijoma bet kokios kontrolės ir atskaitomumo valstybei? 

    Autonomija yra visų diskusijų jautriausia tema. Nesileisdamas į plačius komentarus ir skirtingas sampratas, atkreipiu dėmesį į vieną aspektą: kaip autonomiją suderinti su aukštųjų mokyklų atvirumu, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei ir Konstitucijoje įtvirtinta valstybės priežiūros nuostata – sudėtingiausias, bet ir aktualiausias klausimas. Tai privalu spręsti, kad aukštosios mokyklos nebūtų sustingusios, uždaros, protekcionistinės, hierarchizuotos institucijos. Įstatymas derino šias skirtingas intencijas: tarybos turėjo realizuoti atvirumo, atskaitomybės ir priežiūros funkcijas, o autonomijos turinys buvo grindžiamas akademinės laisvės nuostata, įtvirtinta Konstitucijoje. 

    Nutarimas skelbia, kad esminė aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlyga yra savivalda, sprendžianti visus klausimus… Įvertinant Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimą, teks tikslinti tarybos funkcijas tiek ir taip, kad būtų užtikrinta aukštosios mokyklos atsakomybė ir atskaitomybė visuomenei, tačiau pati taryba atliktų patariamosios institucijos funkcijas. 

    Ko imsis įstatymų rengėjai, kad būtų ištaisyti Konstitucinio Teismo minimi Mokslo ir studijų įstatymo netobulumai? 

    Šiuo atveju Seimo statutas nustato aiškias procedūras ir terminus: kanceliarijos Teisės departamentas dėl nutarimo įgyvendinimo per mėnesį teikia siūlymus Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o šis – Seimo valdybai. Tai trunka ne vieną mėnesį. Pats Konstitucinis Teismas pažymi, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga užtikrinti, kad nebūtų sutrikdytas valstybinių aukštųjų mokyklų valdymas. Be abejo, teisininkai, išanalizavę visą nutarimą, turi pateikti tiek pasiūlymus, tiek pagrįsti būtinybę, per kiek laiko reikia įstatymą pataisyti. Politikams visada atrodo, kad dangus jau griūva…  

    Nutarimas užtikrina aukštųjų mokyklų veiklos ir reformos tęstinumą, pripažindamas, kad kelias įstatymo nuostatas būtina pakeisti – įstatymo atskirų nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai nėra jokia naujiena Lietuvoje, kad reikėtų kelti paniką. Priešingai, aukštosioms mokykloms suteikta dar daugiau atsakomybės. ■

  • ATGAL
    Visagino AE statyba – be lenkų: ar gyvuos amžiaus projektas?
    PIRMYN
    Ar dar įmanoma šeimos politika Lietuvoje?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.