V.Stundys: skaitymas nėra tik malonumas | Apžvalga

Laisvalaikis

  • V.Stundys: skaitymas nėra tik malonumas

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Valentinas Stundys Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    „Apžvalga“ tęsia pokalbių ciklą „Politikai skaito“ ir šį mėnesį nori pasidalyti pokalbiu su mokytoju ekspertu, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariu Valentinu STUNDŽIU. Trumpame pokalbyje domėjausi politiko skaitymo įgūdžiais, skaitymo problemomis ir teiravausi nuomonės kultūros finansavimo klausimais.

    Ar randate laiko skaitymui? Ką skaitote šiuo metu?

    Taip, būti politiku – tai ne sustingti ir sustoti, įsivaizduoti pasiekus išminties viršūnę, o nuolat domėtis ir savo interesų sritimi, ir apskritai humanitarika, augti ir augintis savo dvasines galias. Taigi privalai ir skaityti. Tiesa, skaitymo laukas pranoksta tik filologinį ar malonumo interesą.  Štai dabar skaitinėju M. Lukšienės „Jungčių“ tekstus – rengiuosi konferencijai, skirtai mokslininkės šimtmečiui, todėl reikia atnaujinti savo žinias ir santykius su jos idėjomis, naujai perskaityti jos tekstų aktualumą šiandien. Vienu metu paprastai skaitau kelias knygas. Ką tik baigiau K. Buchovskio studiją ,‚Litvomanai ir polonizuotojai“, nors joje daug smulkmenų ir pasikartojimų, tačiau lietuvių ir lenkų XX  a. pirmos pusės santykių interpretacijoje yra daug įdomių apibendrinimų. Palengva skaitau T. Balkelio Lietuvos istorijos XIX a. pab.–XX a. vid. originalų vertinimą, pavadintą „Moderniosios Lietuvos kūrimas“, V. Zaborskaitės „Autobiografijos bandymą“, Haruki Murakami „Avies medžioklę“. Lietuvių autorių prozos kūrinius skaitau vienu atsikvėpimu, o poezija yra nuolat po ranka.

    Kokios buvo esminės knygos jums augant?

    Pirmiausia tada knygai iš esmės nebuvo jokios konkurencijos, ji buvo autoritetas. Tačiau sovietijoje nebuvo ir pasirinkimo – skaitėme viską, kas buvo bibliotekose. Žinoma, vaikystėje – pasakos: jas skaitydavau po kelis kartus. Vėliau indėnų romantika, Ž. Vernas, V. Skotas, A. Diuma, V. Žilinskaitė, V. Petkevičius, po to – Maironis, J. Marcinkevičius, J. Degutytė, V. Mykolaitis-Putinas. Gan anksti perskaityti jo „Altorių šešėly“ ir poezija padarė didžiausią įspūdį, nublanko visa kita, ėmė formuotis meninės vertės nuojautos. O V. Zaborskaitės „Eilėraščio meno“ antrasis leidimas, nusipirktas brolio, buvo pirmasis mokytojas (tada buvo aštuntojo dešimtmečio vidurys).

    Kaip manote, kuo skaitymas prisideda prie asmenybės augimo?

    Man skaitymas – vienas iš kultūros pažinimo ir įgijimo būdų. Anot J. Miltinio, kultūrą reikia nuolat įgyti ir įgyti. Taigi reikia sąmoningų žmogaus pastangų. Viena vertus, savo žinojimo ribų plėtimas, kita vertus, dvasinė saviugda ir savirefleksija, vertybinės klausos ir regos paaštrinimas, savo žmogiškumo puoselėjimas, kultūros procesų pažinimas – gal tai ir dar daugiau suteikia skaitymas.

    Esate kvalifikuotas mokytojas. Kaip manote, kodėl mūsų visuomenė vis mažiau skaito?

    Tyrimai patvirtina šią padėtį, o mokinių skaitymo gebėjimų tarptautiniai tyrimai rodo, kad prasčiausiai atrodo mūsų penkiolikmečiai. Paauglystėje prarandame sąmoningus skaitytojus. Kalbame ne tik apie skaitymo techniką, bet apie teksto suvokimo ir interpretavimo įgūdžius. Problemų priežastys daugialypės. Svarbi šeimos edukacinė-kultūrinė aplinka, mokyklos kultūra, sociokultūriniai konteksto ypatumai. Akivaizdžiai esame totaliai veikiami įvairių medijos pavidalų, žodžio kultūrą nukonkuruoja vizualinės jos formos, informacinių technologijų galybė ir agresyvumas – čia viskas paprasčiau, patiriama vienu ypu, greitai ir akivaizdžiai. Skaitymui reikia dvasinės rimties ir suvokimo įgūdžių. Apskritai, visuomenė pragmatiškėja, greitas vartojimas tampa įpročiu ir būtinumu.

    Ar domitės kitomis meno formomis: teatru, fotografija, muzika?

    Labiau fragmentiškai ir nenuosekliai, pripuolamai, paakintas kultūros reiškinio viešų vertinimų ar atsiliepimų. Tačiau bet kuriuo atveju tai visada yra prasminga.

    Pagal kultūros finansavimui skiriamas lėšas nusileidžiame kaimynams latviams ir estams. Kaip manote, ar tik didesnis finansavimas yra pajėgus išspręsti turimas problemas?

    Taip, tai tiesa. Ir tai irgi yra valstybės politikos bėda, kad kultūros sritis vis dar yra suprantama tik kaip pinigų reikalaujanti, tačiau neduodanti naudos. Arba siejama tik su žmogaus laisvalaikio reikmėmis. Ekonomistai jau pagrindė kultūros sektoriaus ekonominę naudą: čia sukuriami 5–6% bendrojo vidaus produkto, o valstybės skiriamas finansavimas siekia tik 0,6%  bendrojo vidaus produkto. Žinoma, finansavimas gali padėti išspręsti daug problemų: galima nupirkti bibliotekoms daugiau naujų knygų, išspręsti kultūros darbuotojų ir kūrėjų atlyginimų klausimą, daugiau investuoti į kultūros paveldo atnaujinimą, profesionaliosios kultūros sklaidą regionuose ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad būtų suprasta, kaip taikliai pasakė V. Daujotytė, kad ne kultūra yra priklausoma nuo valstybės, bet valstybė yra priklausoma nuo kultūros. Kultūra (ir švietimas) kuria valstybės, tautos, visuomenės, žmogaus vidinį turinį, o tai svarbiau už bet kokius materialiuosius pavidalus. ■

  • ATGAL
    Palestina - draugiškų "teroristų" šalis
    PIRMYN
    "Apžvalga" siūlo apsilankyti. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva "Siūlau naują pasaulį"
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.