Vaidas Jauniškis: ne spektaklis pats įdomus – įdomus mąstymas, įdomi pateikiama mintis, kuri supurto mūsų nuostatas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vaidas Jauniškis: ne spektaklis pats įdomus – įdomus mąstymas, įdomi pateikiama mintis, kuri supurto mūsų nuostatas

  • Temos: Kultūra
    Data: 2014-08-05
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Vaidas Jauniškis (Monikos Gedrimaitės nuotrauka)

    Šį mėnesį „Apžvalga“ kviečia apsilankyti Menų spaustuvėje (toliau – MS). Šis šiuolaikinių scenos menų centras save pristato kaip atvirą visiems kūrybingiems žmonėms ir norintiems jais tapti erdvę, siekiančią ugdyti kūrybingą visuomenę, naujinti Lietuvos kultūrą ir Lietuvą per kultūrą. Daugiau nei dešimtmetį veikiantis centras rado savo vietą Lietuvos teatro gyvenime, nors vis dar daug kam išlieka neatrasta erdvė. Apie šį centrą, teatro ir kultūros problemas kalbamės su MS projektų vadovu, teatro kritiku ir internetinės svetainės „Menų faktūra“ (www.menufaktura.lt) redaktoriumi Vaidu JAUNIŠKIU.

    Kuo MS išsiskiria iš tradicinių teatro erdvių?

    Jei pažvelgčiau iš šalies, paklausčiau, kas šis meno centras, kuriame kuriantys arba su jo veikla susiję žmonės šiemet gavo net septynis „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus? Tai kūrybinis centras be savos trupės, turintis  tik  administraciją, suteikiantis erdvę kitiems ir stipriai skatinantis atrasti kitas, kitokias erdves, kitokias formas, ieškoti naujo. MS visą laiką akcentavo ir brovėsi į tas nišas, kurių nesiimdavo kitos institucijos. Viena iš nišų – naujasis cirkas, kurio festivaliai pas mus organizuojami jau aštunti metai. Kita niša – tai scenos menams skirta infoteka, kurioje galima rasti naujausios teorijos ir spektaklių įrašų. Scenos ir salės erdvės suvokiamos kitaip, naujai pertvarkomos. Šiuolaikinio šokio spektaklis čia  kuriamas 1–3 metų vaikams. Įprastai žiūrovas saugioje tamsioje erdvėje žiūri į gerai apšviestus aktorius ir jaučiasi saugiai, o MS spektaklyje „Contemporary“ (idėjos autoriai, choreografai ir atlikėjai: A. Ramanauskaitė, P. Tamolė ir M. Stabačinskas) bandoma ir žiūrovų paklausinėti, ar kvestionuojamas pačių aktorių buvimas scenoje.  Festivalyje „Kitoks teatras vaikams“ visada rengiamos dirbtuvėlės po spektaklių, kur vaikai gali susitikti ir pabendrauti su kūrėjais. Kai kūrėmės prieš dešimt metų, viso to neturėjome, to Lietuvoje labai trūko. O šiandien ir kitos institucijos taip pat jau pradeda keistis, atsiranda diskusijos po spektaklių, žiūrovas jau pastebimas ir pripažįstamas. Ne spektaklis pats įdomus – įdomus mąstymas, įdomi pateikiama mintis, kuri supurto mūsų nuostatas. Mūsų vienas iš šūkių yra „Daugiau nei scena“. Atėjęs čia žmogus šiek tiek rizikuoja, nes gali pataikyti ir į kokį nors eksperimentą, neįprastą dalyką, bet mes ir skatiname žmones atsiverti, kad jie būtų kur kas atviresni ir pasižiūrėtų, ne tik kas dedasi scenoje, bet ir kartu pamatytų naujus kūrėjus, kurie gal tik šiandien čia ateina, o rytoj jie bus svarbūs mūsų meno ir kultūros lauko dalyviai. Tokie yra MS debiutavę Loreta Juodkaitė, Agnius Jankevičius, Vidas Bareikis, Artūras Areima.

    Panašios institucijos pamažu kuriasi ir kituose miestuose – Klaipėdoje buvęs tabako fabrikas jau praveria duris kaip „Kultūros fabrikas“, Šiauliuose taip pat bandoma įsikurti fabrike, Nacionalinis Kauno dramos teatras okupuoja aplinkinius kiemus.

    Viename iš savo straipsnių retoriškai klausiate: „Ar mūsų menininkai apskritai yra pajėgūs kalbėti apie politiką?“ Kaip manote, kodėl menininkai ir jaunoji karta yra apolitiška?

    Aš tikrai negalėčiau kalbėti apie visą kartą, susiduriu tik su labai nedidele dalimi jaunų žmonių. Jiems dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vilniaus universitete. Negaliu pasakyti, kad mano studentai yra apolitiški. Jiems rūpi, bet susidaro įspūdis, kad ryžto ką nors daryti, ką nors keisti jie turi mažiau net už mūsų kartą, turėjusią sovietinės nusivylimo patirties. Ir nors šiandien yra sutelktinių pajėgų, bet pokyčiai vyksta labai lėtai. Stebėdamas ir dirbdamas Lietuvos kultūros politikos sferoje, jau turiu susitaikyti, kad pokyčiai vyksta itin lėtai. Pakanka vien tokių faktų, kad žmonės, norėdami streikuoti, turi gauti leidimą. O profsąjungoms neužtenka ryžto ir noro paskelbti visuotinį streiką iki tol, kol nebus pakeisti  įstatymai, neleidžiantys žmonėms kovoti už savo teises. Tai kaip tada jauni (o ir kito amžiaus žmonės) nebus praradę pilietinės iniciatyvos vien dėl to, kad toji iniciatyva yra gniuždoma politikų ir sąmoningai nenorinčiųjų, kad pas mus kas nors keistųsi. Vyresniajai kartai ar tam tikriems visuomenės sluoksniams taip patogiau gyventi, jiems išminti takeliai yra saugūs.

    Scena iš spektaklio „Tėčio pasaka“ (Kūrybinė studija PetPunk ir Atviro rato komanda) (D. Matvejevo nuotrauka)

    Apie politiką rašiau, kai nagrinėjau spektaklį „Barikados“ (rež. Valteris Silis). Man buvo svarbus menininkų, ne tik jaunų žmonių, sugebėjimas kalbėti politinėmis temomis. Menininkams tai sunkiai sekasi, jie vis dar mitologizuoja, kalba itin aptakiomis frazėmis, kad politika ir verslas yra blogai,  tradicijos, dorovė – gerai. Šitokios opozicijos nukelia į pirmykščius laikus, šiandien jos nieko nepaaiškina apie pasaulio dabartinę sistemą.

    Džiugu, kad atsiranda tokių atvejų, kai imama kalbėti apie mus pačius, o ne užsidaroma vien estetikoje. M. Ivaškevičius nagrinėja mūsų mitologiją, praeitį ir kasdienybę spektaklyje „Madagaskaras“ (rež. R. Tuminas) ir „Išvaryme“ (rež. O. Koršunovas). Jaunų kūrėjų opera „Geros dienos!“ (kompozitorė Lina Lapelytė, libreto autorė Vaiva Grainytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė) per prekybos centro kasininkių monologus piešia visos Lietuvos paveikslą. Vis daugiau atsiranda socialinio teatro. Bet dar išlieka tendencija apie save kalbėti iš toli, per užsienio autorių pjeses. Daugeliui Lietuvos menininkų kalbėti apie šiandieną ne tik sunku, bet, susidaro įspūdis, dar ir žema. Jie labiau linkę be tarpininkų bendrauti su Dievu, ir,  pageidautina, estetikos tema. Tačiau jeigu nėra meno visuomenei, kuris įvairiomis šnektomis  ir stiliais kalba apie pačią visuomenę, tai kam tada jis reikalingas? Užmirštama, kad teatras yra tik priemonė. Tuomet teatras tampa savitiksliu, atsiranda pavojus, kad teatras leis žiūrovams saugiai ilsėtis, pramogauti ar miegoti meno pilyje.

    Esate minėjęs, kad solidaus festivalio ar garsios įstaigos vardas yra tas garantas, kad kūriniai bus meniniai. Nes institucijos, ne patys kūriniai verčia meną menu. Kokia Jūsų nuomonė apie provincijos kultūros namus? Dažnai ten, be mėgėjų grupių spektaklių, rodomas vien pramoginis, komercinis teatras. Kokią tai žalą daro mūsų visuomenei?

    Viena iš nišų, kurios nepabūgo Menų spaustuvė, – naujasis cirkas. Jo festivaliai Menų spaustuvėje organizuojami jau aštuntus metus (D. Matvejevo nuotrauka)

    Šią frazę sugalvojau ne aš, o sociologas Pierre‘as Bourdieu, rašydamas apie menininko signatūrą, apie menininko „parašą“, kuris paverčia jo kūrinį menu. Kai kalbame apie regioninius kultūros namus, jie taip pat gali turėti savo „parašą“. Jeigu jie nesuranda savojo stiliaus, savojo būdo komunikuoti su aplinka, su miestelio žmonėmis, o tik kopijuoja didmiestį – tokie namai yra pasmerkti būti anoniminiais, be „parašo“. Jiems iškyla pavojus jeigu ne žlugti, tai tapti tik erdve  atvažiuojantiems komerciniams, pramoginiams teatrams, kurie dažnai ir tampa visa kultūros namų veikla. Bet egzistavo tokie teatrai kaip „Aglija“ (Laimos Adomaitienės teatras) Telšiuose, yra Kelmės mažasis teatras, daug tokių kultūros namų, į kuriuos įėjęs matai: jie turi savo strategiją, energingi vadovai išsiaiškino, kas bendruomenei reikalinga ir įdomu. Ne teatrai šiuo atveju turėtų siūlytis tam miesteliui į gastroles, bet vadovas turi žinoti, ko regionui reikia ir kokius teatrus jam “užsisakyti“. O tam reikalinga sukurti keleto metų planą, kad tai būtų sistema. O jeigu tik priimamos atvažiuojančios trupės – šiandien „Domino teatras“, rytoj „Cezario grupė“, poryt Nacionalinis dramos teatras, tai laimi tas, kas atvažiuoja pirmas (nes kitiems nelieka pinigų bilietui). O pamatęs prasto lygio produkciją, žmogus pradeda galvoti, kad toks ir turi būti teatras. Ir jis ne tik neatsiveria, bet užsiveria prieš įdomius ir svarbius meno reiškinius.

    Aš manau, kad regionų kultūros namai su savo „parašu“, su savo stiliumi ir dabar Kultūros ministerijos labai skatinamomis regionų kultūros programomis turi unikalią galimybę stipriai pataisyti šią padėtį. Aišku, iš Lietuvos kultūros tarybos (toliau –LKT), kurios narys esu, darbo patirties galiu pasakyti, kad egzistuoja ir tokia problema: paraiškos iš regionų apsiriboja vienu paskiru renginiu už 2000–3000 Lt per metus. Todėl LKT nusprendėme, kad mažiausia prašoma suma turi būti 5000 Lt, o dar geriau – 10 000 Lt ir 15 000 Lt, kad tie projektai taptų sistema, ilgiau degančiais žiburėliais, o ne paskirais degtukais.

    Kokios priežastys lemia, kad regionų kultūros žmonės taip vangiai rašo tuos projektus?

    Galimas toks variantas. Žinote, kai žmogus ilgai sėdi ir dirba už menką atlyginimą? Jis, niekur neišvažiuodamas, negauna impulso, tada jis tiesiog užsidaro. Aišku, bibliotekininkė, gaudama grašius, sakys, kodėl ji dar ką nors turi daryti, daryti. Bet kita tai daro, tai kodėl nepasimokyti ir kažko naujo nepadaryti? Aš manau, kad kultūros centrų žmones reiktų varu varyti, skiriant geras stipendijas, kad darbuotojai bent mėnesį pabūtų užsienyje ir pasižiūrėtų, kaip kultūros centrai ten veikia, pasisemtų idėjų ir, nepaisant liūno, siaubingos inercijos, su kuria jie susidurtų grįžę, turėtų čia kurti, kolaboruotis. Kodėl reikia parašyti penkis projektus, kad į gretimus rajonus atvyktų ta pati trupė? Kodėl nepaimti penkis kartus daugiau pinigų, bendradarbiaujant su visais penkiais rajonais ir nepravežus tos trupės už kur kas mažesnius pinigus? O efektas viso to, manau, būtų kur kas didesnis. Jeigu tai sugeba padaryti kokios nors komercinės struktūros, kodėl susijungti nesugeba kultūros žmonės? Kitas dalykas, kad regionuose kultūra suprantama pernelyg tradiciškai ir turbūt didžiausias dėmesys skiriamas pasiruošimui kokiai nors dainų šventei ar dar kam. Aš nesakau, kad dainų švenčių nereikia, gink Dieve, tegul žmonės tik kuria ir dainuoja, bet visas dėmesys neturi būti skirtas tik jai. Svarbus ir amžiaus klausimas: ką daro dainų švenčių metu jaunimas? Ar jis visada eis trypčioti tą klumpakojį kaip jų seneliai, ar jie gal nori su riedlentėmis prasinešti, ar su riedučiais, ar kurti hip hopą? Tai kodėl jaunimas to negalėtų daryti? Čia reikia didžiulės kultūrininkų iniciatyvos, kuri, be abejo, turėtų būti remiama ir savivaldybių. Kiek aš žinau, kai kur ji ir yra remiama, nes kultūros žmonės, gavę LKT paramą, įgauna pasitikėjimą ir tuomet juos drąsiau remia savivaldybės.

    Svarbi Menų spaustuvės dalis – scenos menams skirta infoteka, kurioje galima rasti naujausios teorijos ir spektaklių įrašų (Menų spaustuvės nuotrauka)

    Kokia Jūsų nuomonė apie šiandieninę kultūros kritiką? Kas trukdo plisti ne tik teatro, bet ir literatūros kritikai plačiojoje žiniasklaidoje? Kiek žinau, teatrui skirto pastovaus leidinio Lietuvoje net nėra.

    Yra nepastovus, kokius keturis kartus per metus pasirodantis Lietuvos teatro sąjungos leidžiamas žurnalas „Lietuvos scena“. Jį galima gauti teatruose, Teatro sąjungoje. Bet didžioji problema yra ta, kad didžioji žiniasklaida, nepaisant komerciškumo, verslumo, neskiria pakankamai dėmesio kultūros sričiai. Pasirodo reklaminiai anonsai, kuklios recenzijos. Knygų recenzijų, regis, nebeliko. Neinternetinė kultūrinė žiniasklaida yra pernelyg ribota, užsidariusi savo auditorijos rate ir nepasiekia kitų miestų ir miestelių. Žvelgiant pozityviau, yra be galo daug gerų pavyzdžių užsienyje: Lenkijos dienraščiai turi solidžius kultūros priedus ir ištisus puslapius kasdien. Nekalbu apie Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos,  Suomijos didžiuosius dienraščius. Manau, Lietuvos dienraščių vadovai kultūrą suvokia kaip „produktų“, kūrinių pristatymą, įvykių virtinę, bet ne procesą, ne auklėjimą, ne švietimą, kas kultūra iš tiesų ir yra. Analizė būna labai svarbi ir įdomi, tačiau įvykiai visgi atrodo kaip kasdienos prabanga, nebūtinas perviršis (nors prabangą dienraščių skiltys mėgsta). Internetas, žinoma, čia gelbsti. Bet nepaisant mūsų visuomenės „internetizavimo“, yra daug žmonių, kurie skaito popierinę spaudą, pagaliau kai kam tai yra ir mieliau, ir paprasčiau, ir joje kultūra turėtų būti. Pagaliau tai, ką parašei popieriuje, turi solidumo ir amžinybės grifą.

    Esate ne tik teatro kritikas, bet ir pedagogas. Kokias žinias apie teatrą atsineša Jūsų studentai iš mokyklos? Kaip MS prisideda prie moksleivių teatro supratimo ir sklaidos didinimo?

    Mes patys MS pusantrų metų turėjome tokią programą kartu su Švietimo ministerija. Joje dalyvavo 10–11 klasių mokiniai, kurie galėjo pusę metų lankytis MS. Kartą per mėnesį jiems būdavo skaitoma daug įvairių paskaitų, tada būdavo parodomas spektaklis, po kurio jie jį dar aptardavo su pačiais kūrėjais. Žodžiu, moksleiviai gaudavo daug informacijos, o finale dar būdavo savaitė, kurią jie praleisdavo MS su kūrėjais, kurdami scenografiją, muziką, dramaturgiją, režisūrą, šiuolaikinį šokį. Pamatėme, kad visgi ne tokia maža dalis tų vaikų tapo sugadinti, atsisakė stoti į teisę, matematiką ar mediciną ir nuėjo į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Kai kurie iš jų dar ir dabar yra mūsų savanoriai. Aš žiauriai pavydėjau tiems moksleiviams, kurie susitiko su įdomiausiais šalies kūrėjais, susipažino su naujausiomis teatro tendencijomis Europoje ir pasaulyje. Pamatė MS pastatą, įsikūrusį postindustrinėse patalpose, išvydo šiuolaikinį šokį, performansą, atrado, ką reiškia kūnas, judesys, kokia yra scenografijos ir muzikos prasmė teatre. Jaunuoliai gavo pakankamai daug visko ir tai padėjo „sušiuolaikinti“ jų požiūrį į teatrą, nes dažnai tas požiūris mokyklose yra be galo standartinis. Teatras sutapatinamas su dramaturgija. Tačiau teatras yra autonomiškas menas. Taigi, MS jame besilankiusius moksleivius arba „sušiuolaikino“, arba, kitaip šnekant, jei jie ir nesusiviliojo teatru, tai tapo tolerantiškesni kitokiam menui, jie tapo atviresni. Neilgai dėstydamas universitete, sau keliu tokį uždavinį – atverti ir pasižiūrėti, kad nėra vienos sistemos, kad yra daug sistemų, daug skirtingo teatro ir tai, su kuo mes esame tradiciškai supažindinami, yra labai nedidelė dalis ir tai yra tik XX a. tradicija. Tačiau gi buvo ir XIX a., teatras keičiasi, jis nesustoja ties 70-ais ar 80-aisiais. Aš manau, kad jei jaunuoliai bus atviresni visokiems tokiems dalykams, tuo labiau jie bus atviresni bet kam kitam. Tiesiog jie labiau bandys ir atras tą kitokį pasaulį.

    Esate LKT narys, kaip manote, kodėl Lietuvoje vis dar vyrauja tas stereotipizuotas požiūris į kultūrą? Kodėl mūsų politikai kultūros prasmės ir turimos galios dar nesupranta?

    Paprastas, bet ir labai sunkus klausimas. Neturime išsamesnių tyrimų šia tema, todėl belieka labiau spėlioti. Galbūt todėl, kad kultūra, kaip minėjau, suprantama kaip vakaro praleidimas, kuris yra perviršinis, vadinasi, nebūtinas. Nieko baisaus, kad aš šiandien į teatrą nenueisiu, bet duonos man reikia visada. Galima kalbėti ir apie mūsų šalies istoriją, kurioje kultūra buvo dvaro reikalas, vėlgi – „perviršis“. Paprastiems žmonėms liko liaudies dainos ir šokiai, ir šita baudžiavinė tvarka, dalijanti kaimą ir dvarą, kaimą ir miestą, išlikusi iki šiol ir dažnai tai vis dar priešpriešinama. Nevertindamas noriu palyginti: kai VEKS (Vilnius-Europos kultūros sostinė 2009) programai išleidžiami 25 milijonai per visus metus, tai – skandalas, o kai Pasaulio lietuvių dainų šventei – 8 mln. per savaitę – tai normalu ir godotina. Kokioje nors Prancūzijoje ar kitoje senos demokratijos šalyje kultūra jau seniai buvo savaime suprantamas dalykas – nuo karaliaus dvaro teatro iki kultūros ministrų, kurie dar buvo ir ministrai pirmininkai. Austrijoje liberalai XIX a. pabaigoje bandė suartėti su meno žmonėmis, nes tai jiems buvo labai svarbu, šalis visomis tradicijomis rėmėsi į kultūrą… Mūsų šalyje dėl tos istorijos sąvartų ir banguotos evoliucijos to dar nėra. Pagaliau matome, kad Kultūros ministerijos niekam nereikia, kad ministrais bandoma paskirti bet ką. O ministrai galvoja trumpais laikotarpiais, tik savo kadencijos ribose. Tada taip ir atsitinka, kad kultūros žmonės, ilgą laiką besidarbuojantys savo srityje ir puikiai ją išmanantys, vėl yra priversti kalbėtis su naujai paskirtuoju, kaip aukštąsias studijas pabaigęs žmogus su pirmoku. Tik bjauriausia, jei tas pirmokas jiems ima nurodinėti, tik vadovaudamasis savo posto, bet ne patirties, galia. Pagaliau ir ministrui sunku per keletą mėnesių pabaigti tas 10 klasių. Taip ir „vystomės“ iki naujos kadencijos, kuri vėlgi suvokiama kaip paskiras ir kone asmeninis įvykis, bet ne kaip viena iš didelės distancijos atkarpų. O toji atkarpa turi prasidėti nuo tokio elementaraus ir itin sudėtingo dalyko – dialogo, kuriame neturi būti nugalėtojų.

  • ATGAL
    Pažintis su istoriniais LKDP protokolais
    PIRMYN
    Julius Dautartas: knyga – ne kompiuterio priešingybė, tai atskiras ir vertingas reiškinys, kurį verta pažinti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.