Asmenraščiai

  • Vaikų dieną: nuo pareigų iki teisių

  • Temos: Visuomenė
    Data: 2011-06-01

    Šiandien, birželio 1-ąją, minima Tarptautinė vaikų teisių gynimo diena. Šia tema Lietuvoje nemažai diskutuojama. Svarbiausi klausimai tokiose diskusijose dažniausiai yra: ,,Ar vaikai apskritai gali turėti kažkokias teises?” ir ,,Ar vaikų teisės neužgoš suaugusiųjų teisių?”.

    Lietuvoje vyraujantis vaikų teisių supratimo diskursas dažniausiai liūdina. Vaikai mūsų šalyje dažniausiai suvokiami kaip ,,žemesnieji”, ,,beteisiai” ir ,,neturintys pasirinkimo laisvės”. Toks suvokimas nėra jokia naujiena, nes dar ne taip seniai – iki XIX a. vaikai iš tiesų buvo ,,beteisiai” ir ,,žemesnieji”. Dažna statistinė XVIII-XIX a. (Lietuvoje ir XX a. pradžios) šeima būdavo ne iš dviejų ar trijų vaikų, o šešių ar net dešimties. Žinoma, prasidėjus pramonės perversmui pasaulyje ir plečiantis miestams, kaimo gyventojai migravo į miestus, todėl įprastas moters, pastoviai gimdančios nuo 14 iki 45 metų paveikslas, XIX – XX a. pakito. Bet ne visur. Daugelyje Afrikos ir Azijos šalių iki šiol skurdžios ir dažnai neraštingos, bet gausios vaikų šeimos. Bet dar kiek apie Lietuvą.

    Lietuvoje, kurioje kaimo kultūra iki šiol jaučiama, nors daugelis mūsų dabar ir miestiečiai, XVIII-XIX a. daugelis Lietuvos gyventojų gyveno dar kaimuose ir kūrė gausias šeimas. Vaiko gimimas (ne tik Lietuvoje) tuometėse šeimose buvo neatsiejamas nuo suvokimo, kad šeimą papildė ne vaikas su savo teisėmis, bet vaikas su savo pareigomis. Jo pareigos buvo darbas, darbas ir dar kartą darbas. Jis negalėjo sirgti ir reikalauti. Net baudžiauninkai, tarnavę ponams, puikiai suprato, kad tik turint daug darbo jėgos, t.y. daug vaikų, šeima dar gali išgyventi ir išsilaikyti. Taigi vaikai to meto visuomenėse buvo tiesiogiai siejami su ekonomine šeimos gerove, tačiau jie turėjo pastoviai dirbti. Tad nieko nuostabaus, kad girdėtas ne vienas pasakojimas iš babyčių apie tai, kaip dar XX a. pradžioje Lietuvoje našlys ar našlė su šešiais ar daugiau vaikų susituokė ar vedė antrą kartą ir toliau gausino šeimas.

    Viktorijos laikais (XIX a. viduryje – XX a. pradžioje), kai jau buvo prasidėjęs pramonės perversmas, vaikai Vakarų Europoje buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga pavojingiausiuose sveikatai fabrikuose. Jų uždarbis dažniausiai tesiekdavo 10-20 proc. suaugusiojo algos, o darbo valandos būdavo 12 valandų ar net daugiau. Pavyzdžiui, iki 1819 m. fabrikų aktų, įprasta vaiko darbo diena buvo po šešiolika valandų kasdien. Vėliau, jau XIX a. viduryje vaikų darbo valandos imtos riboti iki 10 valandų per dieną. 1900 m. JAV buvo priskaičiuota apie 2 mln. dirbančių vaikų, kuriems buvo sukakę 15 metų. Tačiau vaikai dirbo ne tik fabrikuose. Daug jaunų mergaičių, negalinčių išsimaitinti, eidavo dirbti prostitutėmis. Ar situacija kiek pasikeitė XXI amžiuje?

    Daugelyje Azijos šalių, ypač Indijoje, Bangladeše, Kinijoje, Tailande, vaikai yra žymi paspirtis šių šalių ekonomikai vystytis (iškalbingas filmas šia tema ,,All the Invisible Children” (2005) – septynios skirtingos istorijos apie tai, kaip vaikai išnaudojami ir kenčia skurdą šiais laikais!). Vien Indijoje priskaičiuojama iki 100 mln. dirbančiųjų vaikų. Tačiau nuo Azijos neatsilieka ir Afrikos žemynas. Daugelyje šių Azijos ir Afrikos šalių vaikų amžius, nuo kada jie gali dirbti, nėra aiškiai apibrėžtas, nepaisant to, jog daugelis šalių ir yra prisijungusios prie Jungtinių Tautų ,,Vaikų teisių konvencijos”. Beje, ši konvencija pasirodė tik prieš 20 metų. Iki tol nebuvo vieningo dokumento, ginančio pasaulio vaikus. Taigi tarptautinės vaikų teisių užtikrinimo mechanizmas dar jaunas. Tačiau, jeigu jo nebūtų, kiek pasaulio vaikų, be jau minimų, būtų išnaudojami? Todėl norėtųsi, kad Lietuvos gyventojai į vaikų teises žvelgtų globaliau ir nesibaimintų, kad ,,vaikų teisės” uzurpuos ,,suaugusiųjų teises”.

    Visgi dažnai Lietuvoje galima išgirsti, kad vaikų teisės beribės ir vaikai ką nori, tą daro. Bet ar vaikai darytų ,,ką nori”, jeigu būtų jiems skiriamas deramas dėmesys, tinkamas auklėjimas, skatinimas? Sudėtinga vaikus auklėti, kai yra nepriteklius, kai tėvai palieka vaikus seneliams ir išvažiuoja svetur uždarbiauti. Nes nėra išeities? O galbūt vis dar gajus Lietuvoje mąstymas, kad vaikai patys auga kaip grybai po lietaus! Bet, anot Samuelio Becketo dramos ,,Belaukiant Godo” veikėjo Poco, ,,gal nekalbėkime blogai apie mūsų amžių, jis nėmaž ne blogesnis už buvusius. (Pauzė) Nekalbėkim apie jį gerai (Pauzė). Visai apie jį nekalbėkime. (Pauzė) Gyventojų padaugėjo, tas neabejotina”. (Šypsena –mano:)

  • ATGAL
    Apie lietuvių pesimizmą, lenkus ir ,,Euroviziją”
    PIRMYN
    Kada gausime „islandiškas“ pensijas?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.