Vaikystė tremtyje: plyna tundra, didelės balos ir svyruojantys berželiai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vaikystė tremtyje: plyna tundra, didelės balos ir svyruojantys berželiai

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Kalbino Reda Trinkūnienė

    Maldaknygė, R. J. Dagio mamos perrašyta ranka kalint Karagandoje Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Nei gyvi, nei mirę – taip jautėsi daugybė Lietuvos žmonių, ištremtų sunaikinti. Vieni žuvo toli nuo Tėvynės žiauriai kankinami, engiami, išnaudojami, kiti, palaikomi tik artimųjų ir gimtinės ilgesio, neblėstančio tikėjimo, atkaklumo ir ištvermės, išgyveno tomis neįtikėtinai sunkiomis ir atšiauriomis sąlygomis. Jų prisiminimai yra neįkainojamai svarbūs šio istorijos laikotarpio liudijimai. Savo atsiminimais iš vaikystės Sibire sutiko pasidalyti ir LR Seimo narys Rimantas Jonas DAGYS ir jo žmona Regina DAGIENĖ.

    Regina Dagienė: Gimiau Rusijos šiaurėje, Komijoje, į Lietuvą grįžome, kai buvau visai mažutė, todėl mano prisiminimai – mažo vaiko, nelabai ryškūs, atskiri epizodai: plyna tundra, didelės balos ir svyruojantys berželiai, mažų muselių „moškių“ pulkai.

    Nemaža dalis mano giminaičių kentėjo pragaro kančias tremtyje. Iš mano mamos pusės daug giminių pateko į Intą, Vorkutą. Nemaža dalis ten išgyvenusių dabar jau mirę. Todėl jų pasakojimai, nuogirdos, išlikę mano atmintyje – lyg pabirę trupinėliai.

    Mano mama Genovaitė Rimšaitė buvo ištremta visai jauna, 23 metų. Į sovietų trėmimų sąrašus, ko gero, pateko dėl to, kad šeima turėjo šiek tiek žemės. Po mano senelio mirties mano močiutė su 4 vaikais ūkininkavo, turėjo kelis namus, juos nuomodavo. Sovietiniu supratimu – buožės. Šeimą išdraskė, išvežė tuos šeimos narius, kuriuos rado: mano mamytę, jos brolius. Močiutė tuo metu jau buvo mirusi. Šeima buvo išskirta.

    Mama 1949 m. pavasarį buvo ištremta į Irkutsko sritį. Pirmoji tremties vieta buvo Baikalo ežere esanti Alchonio sala. Tų pačių metų pavasarį į Irkutsko srities Tulūno m. buvo ištremtas mamos brolis Bronius Rimša. Kai buvo leista susijungti šeimoms, mama gavo leidimą persikelti iš Alchonio salos į Tulūną ir gyventi šalia brolio B. Rimšos šeimos. Jis Irkutsko srityje žuvo 1960 m., jį nušovė girtas kaimynas. Jo našlė vėliau grįžo į Lietuvą. Tulūne mama susipažino su ten atvykusiu pasisvečiuoti mano tėčiu. Apie tėtį žinių turiu nedaug. Manau, kad jis buvo gavęs kalėjimo bausmę, bet apie 1956 m. jau buvo tremtyje, gyveno Komijos ATSR, Intoje. Intoje gyveno ir tėtės sesuo Ona su vyru ir Komijoje gimusiais sūnumis Vytautu ir Antanu. Tėčio sesuo nebuvo tremtinė, atvažiavo pas brolius. Ji ir jos vyras jau mirę, palaidoti Intoje.

    Mama apie 1957 m. gavo leidimą persikelti į Intą, kur gyveno tėtis. 1958 metų žiemą gimėme mes su dvyne sesute. Praėjus trims mėnesiams po mūsų gimimo mama išėjo dirbti į paštą, mus atiduodavo į lopšelį. Atsimenu mamos pasakojimą, kaip mus su sese pasiimdavo abi į rankas – vieną į vieną, kitą į kitą – ir taip nešdavo iki lopšelio. Sakė, kad kartais studentai padėdavo nusinešti iki autobuso, kartais rogutėmis nuveždavo. Prisiminimuose liko labai plati gatvė, labai didėlės balos, kuriose braidėme su kaimynų vaikais. Mums, vaikams, buvo smagu, mes nežinojome, kad kažkur yra kitokios gyvenimo sąlygos, kad kažkur yra obuolių, saldumynų, kitokios duonos. Ir nesupratome, kodėl kartais ašaroja mūsų tėvų akys. Nors tada gyvenimas tremtyje jau buvo palengvėjęs, bet leidimo vykti namo mums dar nedavė. Tėtis, turėdamas auksines rankas, dirbo autoūkyje, taigi mes netgi moskvičių turėjome. Vykdavome aplankyti tėčio sesers, kitų giminių, nuvažiuodavome iki Kažymo upės žvejoti, uogauti. Tėtės brolis Antanas Bučinskas taip pat kalėjo, po kalėjimo gyveno Intoje. Mano žiniomis, jie abu kalėjo už ryšius su partizanais. Dėdė mirė 1957 metų vasarą – paskendo Kažymo upėje. Tragiški likimai… Galų gale su mama ir sesute grįžome į Lietuvą, o tėtis, deja, mirė Intoje 1986 m.

    Rimantas Dagys: Mano mamą Filomeną Stankevičiūtę suėmė karo pabaigoje, 1945 m. Ji buvo nuteista 10 metų kalėjimo. 8 metus ji kalėjo Vorkutoje, likusius 2 metus – Karagandoje. Mano tėtis Jonas Dagys taip pat kalėjo 10 metų: dalį Krasnojarske, dalį Karagandoje. Po kalėjimo dar 5 metus Karagandoje išbuvo tremtyje. Ten susipažino su mama, ten ir aš gimiau – Kazachstane, 30 km nuo Karagandos, dabartiniame Abajaus mieste. Mano mamą, kilusią iš Žiežmarių, suėmė už ryšininkavimą, tarpininkavimą su partizanais. Keturi jos broliai buvo partizanai. Trys iš jų žuvo karo metu, vienas po karo. Vorkutoje  mama dirbo geležinkelių statybos lageryje. Sąlygos ten buvo labai sunkios. Gležnos, suvargusios moterys buvo priverstos tampyti sunkius bėgius. Mama lageryje tesvėrė 30 kg. Visiškai išsekusi ir sušalusi pakliuvo į ligoninę, nors vilties, kad ji išgyvens, beveik nebuvo.

    Karagandoje, palyginti su Vorkuta, mamos žodžiais tariant, sąlygos buvo kaip kurorte. Žinoma, sąlygiškai, nes tėvelis, sėdėdamas „kurorte“, svėrė 47 kg. Kaliniai gyvendavo barakuose, stengėsi bendrauti su savo tautiečiais, rengdavo bendruomenės susibūrimus, tautinius vakarus, užsiimdavo savišvieta. Yra išlikusi mamos ranka kalėjime perrašyta maldaknygė. Mamos prisiminimai apie drauge kalėjusius žmones labai geri. Ne tik apie lietuvius, bet ir apie kitataučius. Mamai pasisekė, kad su ja kalėjo tik politiniai kaliniai, o tėvelio lageryje buvo ir kriminalinių, tad daug jėgų ir sveikatos buvo atiduota ginantis nuo jų.  Retkarčiais ateidavo siuntiniai iš Lietuvos, žinoma, nekas likdavo po prižiūrėtojų patikrinimo, nes jie beveik viską pasiimdavo sau… Per visą laiką mama tėra gavusi tik tris ar keturis siuntinius, nors giminės siuntė reguliariai ir dažnai. Po ligoninės mama dar kurį laiką kalėjo tame pačiame kalėjime, bet vėliau, lageriuose prasidėjus reorganizacijai, ją iš Sibiro lagerių perkėlė į Karagandos. Tačiau perkėlimas mamai kainavo 3 mėnesius nelaisvės. Kalėdama Sibire, ji už gerą darbą užsitarnavo bausmės sutrumpinimą 3 mėnesiais, tačiau perkeliant į Karagandą, dingo dokumentai ir jai teko išbūti kalėjime visą bausmę – lygiai 10 metų. Tėveliui pasisekė šiek tiek labiau. Jis kalėjo 8,5 metų, nors irgi vos išgyveno: Krasnojarske, Turuchansko lageryje iš 7000 kalinių išgyveno tik 800, visus kitus pražudė atšiaurios sąlygos. Krasnojarske tėvelis dirbo miško darbus, o perkeltas į Karagandą dirbo anglies šachtoje. Mano tėvai susipažino Karagandoje. Aš gimiau, kai mamai buvo 41 metai. Išėjęs iš tremties tėvelis dirbo šachtų projektuotoju, o mama namuose vertėsi siuvimu, augino mane. 1964 metais, kai man buvo šešeri su puse, grįžome į Lietuvą. Mama buvo reabilituota, o tėtis nesiekė reabilitacijos, nes bijojo. Sakė, pradės sovietai knaisiotis po bylą, dar pridės – jis buvo tikrai aktyvus partizanas.

    Vaikystės atsiminimų išlikę nemažai. Atsimenu ir Karagandos aplinką, ir draugus. Po 38 metų teko galimybė nuvažiuoti į tą vietą, kurioje gyvenome. Iš tikrųjų mažai kas pasikeitę. Net namelis, kuriame gyvenome, liko toks pats. Radau savo vaikystės draugus, ten gyvenančius iki šiol. Ir kaimynas, gyvenęs mūsų name, jame gyvena iki šiol. Atsimenu ir kitus kaimynus: buvo ir Pavolgio vokiečių, ir ukrainiečių, ir lietuvių, ir kazachų – visiškas internacionalas. Vieni ryškiausių ir linksmiausių vaikystės prisiminimų – važinėjimas rogutėmis nuo namų stogų, arba kai išsikasdavome sniege tunelius ir juose žaisdavome. Sniegas būdavo toks suplaktas, kietas. Tačiau net ir tokia galybė sniego ištirpdavo per 3–4 dienas, ir visas kiemas virsdavo viena didele bala. Vaikams – džiaugsmas, o mamoms  – rūpestis, nes kartais į tas balas įkrisdavome su visais rūbais, o persirengti nebuvo kuo. ■

  • ATGAL
    Riba
    PIRMYN
    Tremties paliesti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.