Vaiva Markevičiūtė: Paliktainiai – vieta, kur lieki tik su savimi, o kartais esi paliekamas net ir savęs | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Vaiva Markevičiūtė: Paliktainiai – vieta, kur lieki tik su savimi, o kartais esi paliekamas net ir savęs

  • Data: 2013-02-26
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Vaiva Markevičiūtė knygos ,,Paliktainiai" pristatymo Šakių bibliotekoje metu D.Pavalkio nuotrauka

    Šio mėnesio „Apžvalgos“ skaitytojus noriu supažindinti su Vaiva MARKEVIČIŪTE. Vilniaus universitete ši mergina studijuoja lietuvių filologiją. Autorės kūrybą buvau skaitęs jau anksčiau, tad mintis pakalbinti ją kirbėjo jau senokai, o dabar tam atsirado dar ir svari priežastis. Praėjusiais metais pasirodė debiutinė Vaivos trumposios prozos knyga „Paliktainiai“. Tęsdami ,,Mūzos dvelksmo” interviu ciklą kalbiname jaunąją kūrėją apie tik ką išleistą knygą, ,,Paliktainius”, jos pasirodymo detales,  interneto tinklalapių, skirtų jauniesiems kūrėjams dalytis savo kūryba, reikšmę autorei. Taip pat Vaiva sutiko pasidalyti ir viena iš savo knygoje publikuotų novelių „Atsisveikinimas“. Kaip teigia pati autorė, ,,tai viena iš pasitraukimo į Paliktainius istorijų. Niekas nenusprendžia – kraustysiuosi į Paliktainius. Tai įvyksta nejučia, ne savo noru, tiesiog supranti – tu jau pakeliui, tu jau ten.”

    Esi kilusi iš Šakių. Papasakok apie šį kraštą. Kiek jis tau svarbus? Ar atvykusi studijuoti į sostinę jo pasiilgsti?

    Tai buvo mano vaikystės namai, į kuriuos dabar gera grįžti, tačiau šio krašto nepasiilgstu, o ir nuvažiavus negaliu ilgai išbūti – ilgiuosi sostinės. Kai vykstu ten, sakau: važiuoju į kaimą. Kai vykstu į Vilnių, sakau: grįžtu namo. Taigi Vilnius dabar yra mano namai. Myliu šį miestą.

    Man anksčiau yra tekę skaityti kitų tavo darbų ir, tiesą sakant, buvau susidaręs priešingą įspūdį. Skaitydamas tavo noveles iš vietos aprašymų susidariau nuomonę, kad tau labai svarbi gamta. O štai realiame gyvenime didmiestį tu vadini tikraisiais namais. Kaip gi tad kovoji su automobilių keliamu triukšmu, jei su juo kovoji? Ar turi ypač mėgstamų vietų Vilniuje?

    Štai čia aš skylu į dvi dalis. Man patinka miestas, patinka gatvės garsai (niekad nesusimąsčiau, kad tai triukšmas), troleibusų džeržgimas, man patinka seni daugiabučiai, patinka girdėti, kaip kaimynė už sienos į arbatinuką pilasi vandenį, man patinka laiptinės, šunis vedžiojantys žmonės, balandžiai. Labiausiai man patinka miestas vėlai vakare ir paryčiais – užmiegantis ir pabundantis. Tačiau greta yra kitoji „aš“, kuri sako, kad užvis labiausiai myli medžius, paukščius, akmenis, paupius, krūmynus ir labiausiai – laukus. Kuri sako, kad užvis labiausiai norėtų turėti sodybą vidury laukų, netoli miško, iki kurios rudenį ir žiemą reikėtų sunkiai klampoti vos įžvelgiamu takeliu. O Vilniuje abi mano dalys randa sau mielų vietų: Neries krantinė, naktinis Žvėrynas, Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai, Antakalnio gatvės ir gatvelės. Tačiau pati mėgstamiausia vieta yra nedidelė žaidimų aikštelė su sūpynėmis viename iš Antakalnio kiemų.

    Vaiva, ne taip seniai pasirodė tavo pirmoji trumposios prozos knyga „Paliktainiai”. Papasakok apie ją. Kaip ji gimė? Kas prisidėjo prie jos atsiradimo? Ir ką gi reiškia tie „paliktainiai”?

    Dauguma istorijų rašytos gana seniai, man dar besimokant gimnazijoje, tik keletas yra naujų. Pavartę knygą pastebės, kad novelės tarsi įrėmintos tekstais „Vietoj prologo“ ir „Vietoj epilogo“, o po visų šių tekstų yra dar du: „P. S.“ ir „P. P. S.“ – štai šie paskutiniai tekstai ir buvo parašyti vėliausiai. Tuomet, kai aplinkybės, kuriomis buvo rašytos novelės, buvo pasikeitusios, ir pažvelgiau į tai naujomis akimis. Kad ši knyga anksčiau ar vėliau pasirodys – žinojau visada. Dabar atrodo, kad tai žinojau jau rašydama pirmas istorijas. Tikrai tuomet negalvojau apie jokią knygą, bet, pabrėžiu, dabar man atrodo, kad tas žinojimas kažkur giliai buvo visada. Ir ne dėl to, kad manyčiau, jog knyga yra labai gera. Dėl asmeninių priežasčių. To reikėjo. Man.

    Kodėl Paliktainiai? Paliktainiai yra vietovės pavadinimas vienoje iš istorijų. Knygoje tai konkreti vieta – vieniša apleista sodyba, joje gyveno vieniša apleista senutė, kuriai mirus sodyba buvo taip niekam neįdomi, kad net jos durų neužrakino. Ją išsinuomojo vieniša apleista mergina. Štai kokie apčiuopiami Paliktainiai. Tačiau yra ir kiti. Tai vieta, kurioje kiekvienas yra atsidūręs bent po kartą gyvenime; vieta, kurią kiekvienas jaučia savaip; vieta, kurioje jautiesi esantis, kur lieki tik su savimi, o kartais esi paliekamas net ir savęs. Nesunku nuspėti, kad istorijas rašiau gyvendama savuosiuose Paliktainiuose. Tikriausiai tai buvo mano būdas iš jų išsivaduoti. Reikėjo juos iš savęs išrašyti.

    Viename iš savo interviu minėjai, kad kaip kūrėja augai kartu su interneto svetaine ŽaliaŽolė.lt. Ar galėtum daugiau apie tai papasakoti? Apskritai būtų įdomu sužinoti tavo nuomonę apie tokio pobūdžio svetaines.

    Į ŽaliąŽolę atėjau būdama šešiolikos. Tuomet rašinėjau visokius nedidelius tekstukus ir, išduosiu paslaptį, daugiausia eilėraščius. (Džiaugiuosi laiku supratusi, kad poezijos ne man. Ir džiaugiuosi, kad tie visi „eilėraščiai“ dabar guli kažkur dėžėj tėvų namuos jokiai akiai nematomi.) Tuomet atradau prozą. ŽaliojŽolėj turėjau ne vieną mokytoją, kuris ta žodžio prasme baksnojo kiekvieną klaidą. Ir kai tokio baksnojimo man nebereikėjo, supratusi, kaip tai naudinga, ėmiausi pati taip padėti ŽaliosŽolės pradedantiesiems prozininkams. Kurį laiką buvau prozos moderatore, sutikau ne vieną niekam nežinomą, bet, mano akimis, talentingą kūrėją, tačiau dauguma rašančiųjų visgi buvo ne tokie žmonės, kurių tekstams norėčiau skirti nemažai savo laiko, todėl iš svetainės pasitraukiau. Man pačiai jos nebereikėjo, o savo laiko to nevertinantiems eikvoti nenorėjau. Visgi šešerius metus, praleistus šioje svetainėje, branginu ir atsimenu kaip labai šaunią mokyklą. Jei klausi, ką manau apie kitas tokio pobūdžio svetaines… Neslėpsiu, buvau užsiregistravus ne vienoj, tačiau tik ŽaliojŽolėj jaučiausi gerai. Jei trumpai ir aiškiai – manau, kad tokios svetainės padeda augti kaip kūrėjui, jeigu to nori. Tai puiki atspirtis visiems pradedantiesiems. Tik reikia susirasti tau tinkamiausią.

    Esi minėjusi, kad didžioji dalis „Paliktainių” buvo parašyta dar tau besimokant mokykloje. Norėjau paklausti, ar iki knygos pasirodymo daug laiko skyrei istorijoms redaguoti, tobulinti, ar gal tiesiog reikėjo laiko tekstams susigulėti? O gal buvo ir kitų aplinkybių, kodėl knyga pasirodė tik dabar?

    „Paliktainiai“ buvo redaguojami nuolatos pirmaisiais metais, t. y. 2008–2009. Po to buvo padėti į lentyną, kartais ištraukiami, pavartomi ir vėl padedami. Juos ištraukti į dienos šviesą padėjo buvusi ŽaliosŽolės siela R. Makselytė. Per vieną kalėdinį šios svetainės vakarą ji mane supažindino su poetu Gintaru Bleizgiu, kuris sutiko paskaityti rankraštį. Tuo metu buvau be galo susižavėjusi (žaviuosi ir dabar) jo poezija ir maniau sau – jeigu šis taip rašantis žmogus pasakys, kad tekstai neverti knygos, kišiu juos palovėn ir užmiršiu. Tačiau perskaitęs jis pasakė žodžius, kurių niekad nepamiršiu: „Tokią knygą pirkčiau ir skaityčiau“. Štai tuomet supratau, kad leisti reikia. Tuomet prasidėjo didysis darbas su tekstais, peržvelgiau rankraštį, kuriame G. Bleizgys buvo surašęs pastabas. Nors novelės nuo pirminio varianto nebuvo labai pakitusios, labiau tobulintas stilius, šlifuoti naivumo kampai. Labiausiai pasikeitė rinkinio sudėtis – kai kurios buvo išmestos, pakeistos kitomis. Kreipiausi ne į vieną leidyklą, nė viena neatrašė, kol netikėtai (nuo rankraščio išsiuntimo buvo praėjęs gal pusmetis, gal ir daugiau) gavau atsakymą iš „Edukologijos“ leidyklos. Tokia štai istorija. Debiutantams sunku prisibelsti į leidyklų duris. Nors, pripažinsiu, dabar džiaugiuosi, kad niekas nesutiko išleisti šios knygos anksčiau. Jai reikėjo užaugti.

    Tikiu, kad turėjo būti labai nemalonus jausmas tuo metu, kai nė viena leidykla neatrašė. Ar turėjai atsarginį planą? Turiu galvoje, jei „Edukologijos“ leidykla nebūtų atsakiusi, gal būtum publikavusi knygą internete, o gal turėjai kitokių minčių?

    Išties jausmas, kai tave ignoruoja, nėra malonus. Manyčiau, leidyklos bent jau galėtų atrašyti, kad gavo, peržiūrėjo, bet nepublikuos. Ką būčiau darius, jei ir ši leidykla nebūtų atrašiusi? Tikrai nebūčiau publikavusi knygos internete. Aš popierinės knygos šalininkė. Tikriausiai laiškų rašymą pakeistų kelionės į leidyklas.

    Paminėjai poetą Gintarą Bleizgį. Gal įvardytum daugiau žmonių, kurių kūryba seki, vertini ir kodėl?

    Be galo žaviuosi J. Skablauskaite. Man tai atrodo įdomiausia moteris lietuvių literatūros istorijoje. Dar A. Mackumi, A. Škėma, R. Granausku. Neseniai atradau A. Nyką-Niliūną. Dabar pagalvojau – keista, kad šiame sąraše nemažai poetų, mat visuomet sakau, kad poezija visgi man nėra tokia patraukli kaip proza.

    Ar jau spėjai sulaukti kokio nors atsako po knygos išleidimo? Ar tau, kaip kūrėjai, svarbi skaitytojų nuomonė?

    Pasirodė G. Bleizgio recenzija „Šiaurės Atėnuose“. Ji buvo netikėta ir labai pradžiugino. Girdėjau gandus, kad netrukus kita recenzija pasirodys „Metuose“. Manau, kad toks atsakas yra net didesnis, nei gali tikėtis debiutantas. Skaitytojų

    nuomonė yra ne tiek svarbi, kiek įdomi. Manau, ji negali būti svarbi. Jei skaitytojų nuomonė būtų svarbi, tuomet būtų rašoma į ją atsižvelgiant, o tai jau reiškia populiariosios literatūros rašymą – rašymą pagal paklausą.

    Buvo pristatymai Vilniaus knygų festivalyje, gimtuosiuose Šakiuose. Kitas kartas, kuomet bus galima susitikti su manimi, mano „Paliktainiais“ ir trimis kitais leidyklos „Edukologija“ debiutantais, bus Vilniaus knygų mugėje. Kviečiu apsilankyti.

  • ATGAL
    Dovilės Kuzminskaitės kūryba: Vivir en Granada
    PIRMYN
    Vaivos Markevičiūtės-Rykštės kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.