Vaivos Markevičiūtės-Rykštės kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Vaivos Markevičiūtės-Rykštės kūryba

  • Data: 2013-03-06

    Atsisveikinimas

    (ES 2012 - Europos Parlamento nuotrauka)

    – Paskambinsiu vakare, – tarė jis, stipriai spausdamas mano rankas savosiose. Tylėjau.

    – Viskas bus gerai, – pridūrė. – Pamatysi. Tai tik… tik…

    – Trys mėnesiai… – ištariau, tačiau savo balso neišgirdau, sujudėjo tik lūpos. Jis mane apkabino. Ašaros nesikaupė.

    Traukinys jau seniai stovėjo, žmonės buvo sulipę. Nejučia vyliausi, tikėjausi, norėjau, trokšte troškau, kad visos traukinio durys staiga užsitrenktų ir jis skriete išskrietų iš stoties, palikęs Marių mano glėbyje. Stovėtume taip dienų dienas, kol taptume vienu. Galbūt suaugtume lyg dvikamienis medis – šaknimis. Tačiau geležinis monstras sudžeržgė it benzininis pjūklas, valdingai reikalaudamas Mariaus. Ir nupjaustė šaknis. Marius pasilenkė manęs pabučiuoti. Norėjau išvengti šio paskutinio lūpų susilietimo, maniau, taip bus geriau – jokio paskutinio bučinio, liktų viltis, kad dar grįš, kad bus skolingas man šį paskutinį švelnų prisilietimą, todėl jis tik palietė mano sausą skruostą.

    – Paskambinsiu vakare, – dar pasakė ir nuėjo. Mačiau, kaip jis įlipo, labai lėtai, lyg šimtą kartų sulėtintai, kaip atsidarė vagono duris, kaip atsisėdo prie lango ir, pakėlęs kairę ranką, pamojavo. Mano ranka nepakilo, žinau, turėjau išlieti bent vieną ašarą, bet akys buvo sausos. Traukinys pajudėjo. Iš pradžių lėtai, it piktdžiugiškai besimėgaudamas, kad išplėšė Marių iš mano glėbio, kad bejėgė aš galiu tik stebėti. Po truputį greitėdamas išsirangė iš stoties. Jo uodegai pradingus horizonte, dar ilgai stovėjau perone, kuris, net traukiniui išvykus, buvo pilnas. Žmonės laukė kitų monstrų – atvežančių ir išspjaunančių laukiamus bei nelaukiamus,  atplėšiančių ir išvežančių čia reikalingus, čia būtinus, čia įaugusius.

    Kai atitokau ir nutariau išeiti iš stoties, apsidairiau. Atrodo, niekas nebuvo pasikeitę. Nepažįstami žmonės, tvanki vasaros diena, bandelėm, čeburekais, kebabais ir kitais užkandžiais prekiaujanti moteris, margas ledų kiosko skėtis, prie durų susikūprinęs elgeta, ant laiptų sėdintis girtuoklis, plačiais sijonais plazdančios čigonės, ūžiantys troleibusai. Į vieną jų įsėdau (nežiūrėjau, į kurį), klestelėjau prie lango. Kaitriai šviečianti saulė taip įkaitino tamsią mano palaidinę, kad jaučiau, kaip medžiaga svilina odą.

    Prieš akis vėl iškilo ta diena, kuomet į kambarį, mūsų kambarį, įpuolė jis, krykštaudamas kaip vaikas. Džiaugsmingai pranešė, kad laimėjo ir pagal mainų programą iškeliaująs vasarai į Italiją. Išvykti reikėjo po savaitės. Kartu pirkome lagaminą, krovėme jo daiktus. Vakarais apsikabinę gulėdavom lovoj, pro langą sklisdavo migdantis miesto ūžimas, o mudu kalbėdavomės apie tai, koks bereikšmis šis atstumas, kaip šis trumpas išsiskyrimas mus dar labiau suartins, sustiprins mūsų draugystę, mūsų meilę, kaip skambinsim vienas kitam kas dieną, kaip rašysim vienas kitam ilgiausius elektroninius laiškus, keisimės nuotraukomis, skaičiuosim dienas… Kaip džiaugsimės jam grįžus ir savaitei, ne, gal keletui savaičių, į viską spjausim ir pasislėpsim kokiam kurorte, ištirpsim minioje, ištirpsim savo meilėj, vienas kito glėby, vienas kitame…

    Supratau, kad tai tik tuščios kalbos, tik tada, kai nusprendę, jog smagiausia ir pigiausia keliauti traukiniais, buvom geležinkelio stoty ir derinom maršrutą. Tą akimirką, kai jis stovėjo prie kasos ir šypsodamasis kalbėjosi su kasininke, mane nutvilkė jausmas, ne, ne jausmas, o žinojimas, toks pat aiškus ir realus, kaip kad aplink vaikštantys žmonės, danguje šviečianti saulė ir Marius, nerūpestingai besišypsantis prie kasos. Žinojimas, kad nebegrįš.  Išvažiuos ir nebegrįš. Vakare, man užsiminus apie savo būgštavimus, Marius apkabino mane stipriau, pavadino kvailiuke, tačiau nenuramino. Matyt, nesuprato, nepajuto skausmingo ilgesio, kuris jau it neišvengiamos audros debesys tvenkėsi manyje. Sunerimo tik tada, kai pabudo naktį, gal buvo trys, o gal jau ir keturios valandos, nuo mano verksmo. Kurį laiką ašaros tyliai ritosi skruostais, galiausiai negalėjau sulaikyti raudos. Tikrų tikriausios raudos, kuri išsiveržia, kai prarandami beatodairiškai mylimi žmonės. Valandas, likusias iki aušros, jis glostė mano plaukus ir kartojo, kad viskas bus gerai. Tylut tylutėliai murmėjo šiuos žodžius į ausį, kol užliūliavo mano skausmą. Užliūliavo. Tik užliūliavo.

    Iš prisiminimų trumpam grįžau į šį nerūpestingą pasaulį: troleibuse grūdosi žmonės, gale kvatojosi paauglės trumpučiais sijonais, netoliese kažką pasakojosi senutė, piktas girtuoklis keikėsi rusiškai, o mažas vaikas išpūstomis akimis stebeilijo į mane. Lyg nieko nebūtų nutikę. Akys buvo tokios sausos, kad net perštėjo. Staigiai pašokau ir prasigrūdau prie durų, netrukus jos atsivėrė ir išleido mane į alsią vasarišką gatvę. Apsidairiusi suvokiau, kad namai netoliese – vos už trijų stotelių. Eidama bukai spoksojau į vitrinas ir namų langus. Mintyse kažkodėl kartojau vieną sakinį: „Kiek daug ponų, kokie visi gražūs.“ Kažkada kažkur buvau jį girdėjusi ir tą valandėlę, kai skubėjau tarp tų ponų, ieškodama savo, jau ne mūsų, o tik savo, namų, man atrodė, kad nėra tinkamesnio sakinio, tinkamesnės minties šiai dienai. Jei būčiau tikėjusi, kad man gali padėti Dievas, būčiau meldusis. Jei būčiau tikėjusi, kad Dievas yra… Ne, tada apie Dievą net nepagalvojau.

    Kažkodėl nelijo. Turėjo lyti. Kristi lapai, vysti gėlės, džiūti žolė. Dangus turėjo maišytis su žeme. Griaudėti, žaibuoti, drebėti žemė, atsiverti prarajos. Nieko nevyko.  Užkopusi laiptais į savo aukštą – lifto laukimas pasirodė toks kankinantis – ilgai kuičiausi rankinėje, ieškodama raktų. Neradau. Atsitūpiau prie durų, manydama, kad jie liko pas Marių, kad mano raktai keliauja su juo, kerta Lietuvos sieną, persėda į kitą traukinį, į dar kitą, kol galiausiai įkaista nuo dar kaitresnės nei Lietuvoje Italijos saulės. Tačiau, vos tik atsitūpus, jie išslydo iš kišenės.

    Dieną slankiojau po namus. Viskas krito iš rankų, nieko nesinorėjo. Vakare įnirtingai junginėjau televizijos kanalus, klausydamasi visų žinių iš eilės. Tikėjausi išgirsti, kad traukinys, kuriame važiavo Marius, patyrė avariją, kad žuvo visi juo važiavę, kad kūnų neįmanoma atpažinti, kad geležinkelio stotyje buvo užpultas ir nužudytas studentas iš Lietuvos, kad… Niekas nieko nepasakė apie Marių. Jis tolo su kiekviena sekunde.

    Plačiai atvėriau visus buto langus, vidun turėjo įsiveržti miesto ūžesys. Chaotiški automobilių griaudėjimai, praūžiantys motociklai, cypiantys stabdžiai, jaunuolių juokas, garsi, kaimynus siutinanti muzika, šunų ambrijimas – viso to nebuvo. Tik tas monotoniškas, ramus, banguojantis miesto garsas. Akys vis dar perštėjo nuo sausros.

    Sėdėjau fotelyje ir spoksojau į tuščią lovą iki pat išnaktų. „Paskambinsiu vakare,“ – sakė jis. Dukart. Šiandien atsisveikindamas. Neskambino. Gal ten, toli nuo manęs, kita laiko juosta, gal ten dar ne pirma valanda nakties, gal net ne vakaras – guodžiau save. Paryčiais supratau, kad visą parą nieko nevalgiau. Užsikaičiau kavos. Nuo jos supykino. Gal ne nuo jos, gal nuo liūdesio, ilgesio, žvėriško ilgesio, kuris draskė mane jau nebe viduje, o ir išorėj. Sopėjau kaip dvikamienis medis, kuriam ką tik nukirto antrą kamieną.

    Jau gerokai prašvitus, sėdėdama ant kilimo ir atrėmusi nugarą į balkono duris, sugalvojau patikrinti – gal parašė žinutę, gal skambino, tik aš negirdėjau. Apsižvalgiau aplink, telefono nesimatė. Nušlepsėjau į prieškambarį, ten ant batų dėžės gulėjo rankinė. Ilgai joje kuičiausi, tačiau neradau. Tada pratrūkau. Pro atviras duris šveičiau rankinę į miegamąjį, ji dunkstelėjo, subarškėjo raktai, išsirideno lūpų dažai. Pribėgau prie jos ir ėmiau spardyti, gailiai unkšdama. Kaip ujamas šuo. Nors unkšti turėjo ji – niekuo dėta odinė rankinė. Galop suklupau greta. Vis dar nelijo.

    Tarp iškritusių daiktų pamačiau ieškotąjį telefoną. Jis buvo sudužęs, neįsijungė.

  • ATGAL
    Vaiva Markevičiūtė: Paliktainiai – vieta, kur lieki tik su savimi, o kartais esi paliekamas net ir savęs
    PIRMYN
    Jurgos Tumasonytės kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.