Vakarams Artimieji Rytai – grėsmė, o Rusija – ne? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vakarams Artimieji Rytai – grėsmė, o Rusija – ne?

  • Data: 2014-10-28
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Nemažai Vakarų analitikų yra įsitikinę, jog šiandien ne Rusija, o islamo fundamentalizmas yra didžiausia, sisteminė grėsmė Vakarams (Scanpix/ AFP nuotrauka/ Mahmud Hams)

    Seniai gilia ir žiauria „žiema“ virtęs vadinamasis Arabų pavasaris – revoliucijų virtinė Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regione – bei pastaraisiais mėnesiais nauja linkme pasisukę įvykiai paskatino įvertinti nepaskelbtą Rusijos karą Ukrainoje nauju kampu. Didelis Vakarų susirūpinimas nauja-sena teroristine grupuote, besiskelbiančia sukūrus „Islamo valstybę“, pasireiškiantis ne tik diplomatiniais pareiškimais, bet ir realiais kariniais veiksmais, skaitytoją priverčia klausti, kodėl taip pat aktyviai nėra reaguojama ir daugiau nei pusmetį trunkančio karo Rytų Ukrainoje atžvilgiu.

    Nemažai Vakarų analitikų tiesiogiai, o politikų – netiesiogiai – teigia, jog šiandien ne Rusija, o islamo fundamentalizmas yra didžiausia, sisteminė grėsmė Vakarams. Ši pozicija stiprėja su kiekvienu nauju pranešimu apie brutaliai nužudytus Vakarų valstybių žurnalistus Islamo valstybės teroristų kontroliuojamose teritorijose ar vis didėjančiu šių teroristų gretose kovojančių JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ar kitos didelę musulmonų populiaciją turinčios Vakarų valstybės piliečių skaičiumi.

    Vienas pagrindinių argumentų šiai pozicijai paremti – tai esminį lūžį žyminti Rugsėjo 11-osios tragedija bei po jos sekusi Vakarų, o ypač – JAV reakcija. George‘o W. Busho administracijos paskelbtas globalus karas su terorizmu pasaulyje jį įvardijo kaip didžiausią grėsmę demokratinių valstybių visuomenėms, kuri turi būti pažabota bet kokiomis priemonėmis. Islamo fundamentalistų prisiimti išpuoliai turi itin didelį emocinį ir psichologinį poveikį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos „saugios ir klestinčios“ Europos vaizdinyje gyvenančioms visuomenėms: tokie žinomi teroro išpuoliai kaip traukiniuose Madride 2004-aisiais ar Londono metro 2005-aisiais piliečiams parodė, jog nelaimė gali tykoti bet kur ir bet kada. Tai – paskata Vakarų šalių vyriausybėms aktyviai įsitraukti į antiteroristinę veiklą ir apsaugoti savo piliečius.

    Dar daugiau, Vakarų valstybės islamo fundamentalizmo klausimu gali rasti nemažai bendrų taškų tiek su nuolatine antagoniste Rusija, tiek su musulmoniškomis valstybėmis pulsuojančiame regione. Brutalūs Maskvos veiksmai prieš Čečėniją užprogramavo Rusiją nuolatinei terorizmo grėsmei iš šio nepriklausomybės siekiančio musulmoniško krašto fundamentalistų. Apie sprogimus viešosiose Rusijos miestų erdvėse girdima kasmet, o islamišką Čečėnijos respubliką siekiantys sukurti ekstremistai dar prieš Islamo valstybės iškilimą kovojo ir buvo apmokomi Sirijos sukilėlių gretose. Tiek Rusijos politikai, tiek politikos analitikai išreiškė susirūpinimą, kad šie, apmokyti Sirijoje, toliau teroristinę veiklą tęs, grįžę atgal į Rusiją.

    Todėl tiek Vakarai, tiek Rusija suinteresuota stabilumo (nors jį ir suvokia skirtingai) Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose užtikrinimu. Tai gali būti įvardijama pirmąja priežastimi, kodėl Vakarai užima griežtesnę poziciją Artimųjų Rytų, o ne Ukrainos klausimui spręsti. Viena vertus, šiame regione veikiančios organizacijos kelia tiesioginę grėsmę Vakarų valstybių visuomenėms. Kita vertus, šioms grėsmėms pažaboti reikia pagalbos ir iš ne pačių draugiškiausių Vakarams valstybių: pradedant Rusija, baigiant regiono musulmoniškomis valstybėmis, kurios pačios jaučia grėsmę iš „Islamo valstybės“ pusės, nors ir turi skirtingas vizijas, kaip pastaroji turėtų būti suvaldyta.

    Bendradarbiavimas su Rusija šiame regione skatina užimti laisvesnes derybines pozicijas kitais klausimais, pavyzdžiui, siekti diplomatiškai išspręsti Ukrainos klausimą (vienas iš tokio mąstymo pavyzdžių: Europos parlamente šių metų rugsėjį, ratifikuojant ES ir Ukrainos Asociacijos sutartį, euroskeptinės britų UKIP lyderio Nigelio Farage‘o pareiškimas (balsavo prieš), kad nereikia eiti prieš Rusijos interesus, nes ši taip pat kovoja prieš islamo fundamentalizmą).

    Kitas svarbus kai kurių Vakarų ekspertų ir politikų teiginys yra tai, jog ten, kur atsiranda „galios vakuumas“, padidėja nestabilumo, konflikto ir teroristinių ar kriminalinių grupių įsigalėjimo grėsmė – kitaip tariant, atsiveria erdvė suirutei. Kaip pavyzdys pateikiamas nesėkmingas Arabų pavasaris, regione atnešęs ne liberaliąją demokratiją, o chaosą ir karinius konfliktus, pasiglemžusius jau virš 100 tūkst. gyvybių vien Sirijoje.

    Antra šio argumento dalis – teiginys, jog Kremlius yra racionalus žaidėjas globalioje politikoje, o Vladimiras Putinas, turėdamas didžiausią visuomenės palaikymą per visą savo valdymo laikotarpį, yra stabilumo Rusijoje bei jos veiksmuose garantas. Anot šią poziciją remiančiųjų, Rusija skaičiuoja kiekvieną savo žingsnį ir „neis per toli“ savo kaimynystėje, todėl diplomatinių ryšių ar bendradarbiavimo sumažėjimas kaip tik yra žalingas, nes gali paskatinti ją elgtis agresyviau, tuo tarpu tai bus nenaudinga ir Vakarams rūpimuose nestabiliuose Artimuosiuose Rytuose.

    Jeigu su pirmąja argumento dalimi ginčytis nėra dėl ko, tai antroji jo dalis remiasi klaidinga prielaida, jog V. Putino Rusija yra monolitinė struktūra, paremta valdžios vertikale, o jos veiksmai „artimajame užsienyje“, kurį pats Kremlius laiko savo interesų zona, neturi įtakos ne tik šiandieninei Europos saugumo architektūrai, bet ir po Šaltojo karo nusistovėjusioms tarptautinėms taisyklėms.

    V. Putino Rusijoje veikia daug interesų grupių – oligarchinių grupuočių, kuriose persipina verslas, politika, karinis sluoksnis ir saugumo struktūros. V. Putino vaidmuo ir sėkmė šioje sistemoje – moderatoriaus, kuris, užtikrindamas visų jų interesų atstovavimą, užsitikrina ir savo valdžios pozicijas. Tačiau skirtingu laikotarpiu didesnę įtaką Kremliaus kuluaruose turi skirtingos grupės, turinčios labai įvairią Rusijos raidos, vaidmens pasaulyje ar užsienio politikos viziją. Įvykiai Ukrainoje leidžia teigti, kad šiuo metu didelę galią rodo revanšistinę-šovinistinę liniją atstovaujančios grupės. Jos siekia ne tik atkurti Rusijos galią ir įtaką posovietinėse valstybėse, bet ir iš esmės pakeisti nusistovėjusias, tačiau, anot jų, Vakarų „primestas“ tarptautines normas, kurios neva varžo Rusijos nacionalinių interesų užtikrinimą. Tai itin akivaizdžiai parodė Krymo okupacija ir aneksija, kuri prieštaravo bet kokiems tarptautinės teisės principams, tačiau Maskva sugebėjo pasiekti savo ir pastatyti tarptautinę bendruomenę „prieš faktą“.

    Ši Rusijos politika, orientuota į ilgalaikius procesus, yra iš principo revoliucinė ir nepažabota turės pasekmes ne tik Rusijos kaimynėms, kurių suverenumui gali kilti (ir kyla) tiesioginė grėsmė, bet ir visai tarptautinei sistemai. Vis dėlto šiandien tai – dar tik siaurame, nors ir didėjančiame, politikų ir analitikų tarpe pripažįstama pozicija. Tuo tarpu Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų nestabilumas bei iš to kylanti terorizmo grėsmė yra „čia ir dabar“ suprantama grėsmė tiek Vakarų valstybių politikams, tiek ir jų visuomenėms.

    Tai parodė ir ganėtinai pasyvi, dažnai klaidinga Vakarų reakcija į įvykius Ukrainoje nuo pat Maidano revoliucijos pradžios, kai prireikė laiko, kad iš vakarietiškos spaudos antraščių dingtų žinutės apie „radikalios dešinės“ ar „neofašistų“ keliamą grėsmę Ukrainoje. Maidane žuvusi „Dangiškoji šimtinė“ ir šiandien Ukrainos rytuose tebežūstantys kariai nesujaudina tiek, kiek vieno prieš kameras „Islamo valstybės“ džihadisto nužudyto britų ar amerikiečių žurnalisto mirtis. Todėl tiek pragmatiniu-tarpvalstybiniu, tiek emociniu-žmogiškuoju lygmeniu Artimųjų Rytų frontas – teroristinės grupuotės, tokios kaip „Islamo valstybė“, Vakaruose susilaukia greito ir griežto atsako. O Rytų frontas išlieka menkai matomas, nors tai, jog jo nenorima matyti, nereiškia, kad jis neegzistuoja.

  • ATGAL
    Mūsų kertinis akmuo – bendruomenė
    PIRMYN
    Diskusijos JAV – kaip ginsime Ukrainą ir Lietuvą?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.