Įžvalgos

  • VALSTYBINIS MĄSTYMAS – TAI MĄSTYMAS APIE ATEITĮ. AR TOKS EGZISTUOJA ŠIANDIENINĖJE VYRIAUSYBĖJE?

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Kokia Lietuva bus po dešimties, trisdešimties ar penkiasdešimties metų? Lietuva, ne kaip teritorinis vienetas, o organiški tautos namai: ar čia bus gera gyventi? Ar galėsime jaustis saugūs ir nepriklausomi? O kaip atrodysime globaliame pasaulyje, kokioje srityje būsime išskirtiniai ir geriausi? Tokio pobūdžio klausimai tampa vis aktualesni Lietuvai įžengiant į brandos etapą, vis labiau įsitvirtinant viršnacionalinėse struktūrose. Dar aktualesni jie tampa jaunajai kartai, kuri keliaudama po pasaulį ne tik mėgaujasi laisvu judėjimu, bet ir lygina situaciją panašaus likimo valstybėse, matydami gerąją praktiką nori ir Lietuvą matyti judančią ta pačia linkme.

    Tačiau pažvelgus į šiandieninės valdančiosios koalicijos darbus, o ypač į paskutinius atskirų jos atstovų liapsusus, pyktis, persimaišęs su neviltimi, verčia pripažinti: aukščiau išvardyti – strateginiai, pamatiniai – klausimai kyla retam dabartinės Vyriausybės nariui. Ypač toks vaizdas susidaro stebint paskutinių mėnesių procesus Lietuvos politikoje.

    Pasižiūrėkime į pagrindinius iššūkius, su kuriais Lietuva susiduria šiandien:

    •               Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, Lietuva užima pirmą vietą pagal vienam žmogui tenkantį suvartojamo alkoholio kiekį – apie 14 l per metus. Pastebima, jog ypač alkoholio suvartojimas auga tarp jaunų žmonių.

    •               2015 m. Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo 32,7 tūkst. Tai lėmė dvi priežastys: neigiamas natūralus prieaugis (per metus mirė 9 834 asmenimis daugiau nei gimė) bei vėl išaugę emigracijos mastai (emigravo 22 846 asmenimis daugiau nei atvyko į Lietuvą).

    •               Nors savižudybių skaičius kasmet mažėja, Lietuva pagal šį rodiklį išlieka tarp pasaulio „lyderių“: 2014 m. 100 tūkst. gyventojų teko 31,7 savižudybės atvejų.

    •               Šalia alkoholizmo dar viena didelį savižudybių skaičių lemianti priežastis – sergamumas depresija. Pagal antidepresantų vartojimą Lietuva – antra Europos Sąjungoje ir nepaisant augančio šios problemos masto bei fakto, kad gydymas vaistais yra iš principo menkai efektyvi priemonė, strategiškai į šią problemą žvelgti vis dar nebandoma.

    •               2014 m. žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyveno 560 tūkst. asmenų, arba 19,1 proc. visų šalies gyventojų. Šis rodiklis ypač ryškus regionuose, kaimiškose vietovėse, ir rodo regioninės politikos Lietuvoje nebuvimą. Socialinė atskirtis, nedarbas ir kitos su tuo susijusios problemos yra pagrindinės ypač skaudžių nusikaltimų priežastys. Paskutinis plačiai nuskambėjęs atvejis – Kėdainių rajone tėvo įvykdytas brutalus dviejų mažamečių atžalų nužudymas.

    •               Galima tęsti ir daugiau: nesibaigianti diskusija dėl šauktinių ateities ir vis dar stringantis kariuomenės aprūpinimas, ydinga švietimo sistema ir kaimo mokyklų – regionuose vis dar veikiančių kultūros židinių – uždarinėjimas grindžiant tai ekonominio efektyvumo principu, sveikatos apsaugos sistemos problemos ir t.t. Tęsti galima ilgai, tačiau įvardinti skauduliai rodo, jog iššūkių turime apsčiai.

    Todėl atrodytų natūralu, jei aukščiausi šalies vadovai, savo sričių ministrai jau būtų seniai pamiršę, ką reiškia dirbti pagal „įprastą grafiką“, ir pasikvietę specialistus bei ekspertus, nevyriausybinių organizacijų atstovus, imtųsi atsakingai spręsti vis giliau įsirėžiančias problemas. Tačiau pažvelkime, kas Lietuvos politinėje arenoje pastarosiomis savaitėmis buvo aptariama labiausiai:

    •               Socialdemokratė Seimo narė Birutė Vėsaitė, komentuodama pranešimus apie į politiką grįžtantį marginalą, Sausio 13-osios įvykius neigiantį Algirdą Paleckį, pareiškė, jog „džiaugiasi bendraminčio sugrįžimu ir linki jam sėkmės“. Tuo pačiu socialiniuose tinkluose dalindamasi mintimis, kaip Lietuvoje reikėtų didinti pensijas, ji pasiūlo „magišką“ sprendimą – mažinti karinį (sic!) biudžetą. Visiškai ignoruodama faktą, kad ilgą laiką Lietuva pagal išlaidas krašto apsaugai buvo NATO šalių uodegoje, kariuomenės aprūpinimas ir užpildymas iki praėjusių metų buvo itin varganas ir, galiausiai, Lietuva turi ne karinį, o krašto apsaugai, gynybai skirtą biudžetą. Tai tik keli šios Seimo narės minties perlai, viešojoje erdvėje užėmę nepagrįstai daug eterio.

    •               Eurokomisaras, socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis, duodamas interviu Vakarų spaudai, Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną, Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininką Jaroslavą Kaczinskį bei Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirminininką Vytautą Landsbergį palygino su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jo teigimu, visų šių politikų nacionalizmo samprata yra žalinga Europos vienybei. Nors tokį absurdišką palyginimą reikėtų tiesiog ignoruoti, tai puiki iliustracija, kaip Lietuvos politikai, neperlipdami asmeninių ar partinių nesutarimų (V. P. Andriukaitis buvo vienas aršiausių Laisvės premijos skyrimo V. Landsbergiui priešininkų), kenkia tiek Lietuvos įvaizdžiui Vakaruose, tiek dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams.

    •               Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė radijo laidoje viešai prisipažįsta prieš kelerius metus davusi kyšį, tačiau mano, kad pareigas gali eiti ir toliau, nes toks faktas neturi įtakos piliečių pasitikėjimui ministre. Galiausiai ministrė sutinka atsistatydinti tik paraginta Socialdemokratų partijos vadovybės, tačiau pati vis dar nemano, jog tam yra pakankamai priežasčių. Netrukdo ir faktas, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba yra pradėjusi tyrimą dėl galimos korupcijos R. Šalaševičiūtei jau einant sveikatos apsaugos ministro pareigas.

    •               Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovaujanti Algimanta Pabedinskienė su Darbo partijos kolegomis aktyviai dalyvauja rinkiminėje agitacijoje, pasakodama apie fantastiškus Darbo partijos pasiekimus sprendžiant gyventojų problemas ir indėlį didinant minimalią algą. Šia veikla ministrė užsiima vietoj to, kad, kaip pati po tragiškų Kėdainių rajono įvykių žadėjo, rengtų strategiją regionų socialinės atskirties bei vaikų apsaugos klausimu, kad tokie nusikaltimai nepasikartotų.

    •               Ministrė Audronė Pitrėnienė į komandiruotę Londone išvyksta su vyru. Ir nors skandalas greitai užgęsta Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai įvertinus situaciją bei neradus pažeidimų, kelias dienas ši naujiena tampa TOP, nes ministrė, komentuodama įvykį, pareiškia, kad dieną dirbusi, o naktį su vyru „turėjo gerą laiką“.

    •               Tuo metu premjeras Algirdas Butkevičius išvyksta dviem savaitėms atostogų…

    Ką matome? Tradiciškai įprasta metus, kuriais vyksta Seimo rinkimai, „nurašyti“. Šiuo laikotarpiu įprasta matyti oro pilių statybas ir politikų kalbas apie tai, ką nori girdėti rinkėjai. Vis dėlto šioje dėlionėje pasimeta itin svarbus aspektas, leidžiantis apčiuopti ir politinės brandos Lietuvoje pulsą. Tai – politikų atsakomybės už tai, kaip vystosi valstybė, ypač jo kuruojamoje srityje, klausimas.

    Kad ši XVI Vyriausybė į valdžią atėjo nepasiruošusi, buvo kalbėta iškart po 2012 m. Seimo rinkimų. Valdančioji dauguma ministerijas dalijosi suskirsčiusi pagal pelningumo (per ministeriją „praeinančių“ pinigų) koeficientus, Vyriausybės programos rengimas strigo. Stebint ketvirtuosius Vyriausybės darbo metus, galima daryti apibendrinančias išvadas, jog ir šios programos įgyvendinimas gerokai stringa, piliečių paramą išsaugant tik bendro ekonominio atsigavimo sąskaita – didinant minimalią algą, pensijas, atlyginimus valstybes tarnautojams. Kiek tai svariai prisideda prie bendros situacijos Lietuvoje pagerėjimo, nesiimu vertinti, tačiau aukščiau išvardinti statistiniai faktai patys kalba už save.

    Pamenu, savo pačiame pirmame straipsnyje, publikuotame „Delfi“ 2011 m. rudenį, svarsčiau, jog, išsprendus rinkėjų problemą, išsispręstų ir politikų problema, t. y. jeigu Lietuvos piliečiai turėtų tvirtą politinį išprusimą, kritiškai vertintų Lietuvos politikoje vykstančius procesus, tai manipuliuoti jų nuomone, pigiais triukais taip pat nebebūtų įmanoma. Keliais eurais padidėjęs atlyginimas ar linksma vakaronė iš partijos rinkiminių lėšų neužmaskuotų politiko nekompetencijos – rinkimuose piliečiai surikiuotų kandidatus pagal jų tikruosius nuopelnus.

    Vis dėlto šiandien manau, kad tai nėra vienos krypties problema, o veikiau užburtas ratas: menkas politinis išprusimas leidžia nebaudžiamiems veikti „nulinės kompetencijos“ politikams, o šie pagal savo sugebėjimus siekia išlaikyti tokį pilietinio sąmoningumo lygį, kuris leidžia jiems būti perrinktiems. Tiek piliečiai, tiek politikai turi augti lygiagrečiai, nes tik taip galime išeiti iš šio užburto rato.

    Pavyzdžių, kai valstybinis mąstymas nustelbia asmeninius interesus, daugiametes tradicijas turinčiose demokratinėse visuomenėse, galime rasti daug. Tačiau šį tekstą norėčiau baigti pora jų: vienas – jau istorinis, o kitas – visai šviežias.

    Iliustratyvus pavyzdys iš Japonijos: tą pačią dieną, kai R. Šalaševičiūtė pati prisipažino, jog anksčiau yra davusi kyšį jos giminaitį operavusiems medikams, dėl mestų sukčiavimo kaltinimų atsistatydino Japonijos ekonomikos ministras Akira Amari. Ne, jam dar nebuvo pareikšti kaltinimai ar net pradėtas atsakingų tarnybų tyrimas. A. Amari atsistatydino dėl spaudoje pasirodžiusios informacijos apie iš statybų įmonės jam įteiktą dovaną, vertą maždaug 100 tūkst. JAV dolerių.

    Jis pripažino, kad tokią paramą savo atstovaujamai politinei grupei jis gavo (verslo parama politikams yra įprasta praktika Japonijoje, tačiau abiejų pusių supratimu siekiama maksimalaus skaidrumo ir visi šie ryšiai yra atskleidžiami viešai). Iškilus abejonei, ar dalis šios dovanos neatiteko asmeniškai ministrui, jis pasitraukė iš pareigų teigdamas, jog pats jokių pinigų negavo, tačiau galėjo būti taip, jog jo komandos nariai tinkamai nepasirūpino šios dovanos deklaravimu. „Svarbūs įstatymai turi būti priimti parlamente siekiant įveikti defliaciją ir sukurti stiprią ekonomiką. Bet kokios kliūtys tam turi būti pašalintos, o aš
    nesu išimtis“, – pranešdamas apie atsistatydinimą pareiškė vienas svarbiausių ekonomikos gaivinimo modelio architektų.

    Kitas pavyzydys: Richardas M. Nixonas, 37-asis JAV prezidentas, per, ko gero, vieną įdomiausių visų laikų interviu galiausiai buvo priverstas atsiprašyti dėl „Watergate‘o“ skandalo. Išprovokuotas Davido Frosto, vienintelis JAV istorijoje atsistatydinęs prezidentas tarė: „Aš nuvyliau savo draugus, šalį, nuvyliau mūsų valdymo (suprask – politinę) sistemą“. Galime tik retoriškai klausti, kada politinė kultūra Lietuvoje pasieks tokį brandumo lygį, kai kaltės jausmas dėl prasižengimo bus jaučiamas ne tik rinkėjui, bet ir politinei sistemai.

    Toks politikų elgesys iliustruoja situaciją, kai valstybės reikalai jiems eina pirma visko: jų asmeninės gerovės, partinių ar kokių kitų grupinių interesų, kai garbingas pasitraukimas leidžia išvengti ilgai trunkančių, tačiau antraeilių svarstymų dėl susiklosčiusios situacijos ir leidžia toliau visą dėmesį sutelkti į valstybės ateitį lemiančių klausimų sprendimą. Šiandieninėje situacijoje, kai Lietuva tvirtai pirmauja toli gražu ne pagal garbingiausius statistinius rodiklius, mes, rinkėjai, artėjančių rinkimų fone kartelę turime kelti aukštai. ■

  • ATGAL
    EUROPOS ENERGETIKOS SĄJUNGA. PIRMŲJŲ METŲ VEIKLA
    PIRMYN
    KAIP LAISVA LIETUVA IŠSILAISVINS NUO SAVIŽUDYBIŲ?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.