Vasario 16-oji: gruodėtas kelias į nepriklausomybę | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vasario 16-oji: gruodėtas kelias į nepriklausomybę

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Diena atrištom akim.
    Tauta iš kapo pakilus.
    Viešpatie, leisk jai atkimt.
    Tebūna jos žodžiai kilnūs.
    Pašauk ją, pašauk atsitiest
    ir laisvę išskleist – kaip esmę.
    Štai mes – ir mūsų tik tiek,
    kiek buvom ir kiek esame.
    Kiek būsim šioje dienoje
    sudygę augimui ir brandai,
    ant žemės gyvi ir po ja,
    paženklinti lietuvybės randais.
    Prie savo kalbos prikalti,
    prie istorijos prirakinti.
    Žmonės, jūs nekalti.
    Jūs tik labai iškankinti.
    Bet jau atrištom akim.
    Ir kaip vėliava jau – pakilūs.
    Lietuva, leisk mums atkimt.
    Tebūna mūs polėkiai kilnūs.

    Justinas Marcinkevičius,
    1989 m. Vasario 16-oji, iš knygos
    Carmina minora, Vilnius, 2000.

    Apie Vasario 16-ąją tarsi viskas jau pasakyta. Bet kuo toliau tolstame nuo šios iškilios datos, tuo dažniau reikia priminti, kokie sudėtingi buvo anie laikai ir kokio ryžto reikėjo 20-čiai signatarų Vilniuje, Pilies g. 26, pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, drąsiai skelbiantį, jog atkuriama Lietuvos valstybė ir kad „Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis“.

    1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai (Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka)

    Yra dvi Deklaracijos…

    Bet pradžioje – tarsi koks post scriptum: mes gi pažymime ne vieną, dvi Vasario 16-ąsias. Praėjus 31-riems metams nuo nepriklausomybės paskelbimo, 1949-ųjų vasario 16 d. Visos Lietuvos partizanų suvažiavime buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija. Ji buvo rasta išlikusiame KGB archyve 1990 m. kovo 11 d., atkūrus nepriklausomybę. Prieš metus, rašydami apie tai portale DELFI, klausėme: mes žvaliai ir triukšmingai pažymime 1918 m. valstybės atkūrimo metines, netrukus švenčiame Kovo 11-ąją, bet kodėl negirdomis praleidžiame tokiu sunkiu metu priimtą 1949 m. Deklaraciją? Ar tai nebuvo tiesiogine prasme partizanų krauju, o ne didmiesčio centre prie arbatėlės susėdusių inteligentų pasirašytas mūsų nepriklausomybės aktas?

    Ta proga priminėme, kad vienas Deklaracijos egzempliorius buvo aptiktas iškastame partizanų archyve, ypač daug bidone paslėptų dokumentų rasta 2004 m. Radviliškio rajone Mėnaičių (dabar Minaičių) kaime ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje, kur 1948 m. rudenį įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje ir buvo pasirašyta Deklaracija. Jos signatarai – aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, kurių nė vienas taip ir nesulaukė ne­priklausomybės.

    Lemtingos aplinkybės ar atsitiktinumas?

    Bet grįžkime į tą tikrai sudėtingą politinį laikotarpį, 1918-uosius. Nereikia pamiršti, kad Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas Pirmą pasaulinį karą pralaimėjusių vokiečių, besitraukiančių į Berlyną, užimtame Vilniuje. Kaizerio vietininkai kontroliavo „Lietuvos aidą“, kuriame buvo paskelbti dokumentai, ir sunaikino spaustuvę, spausdinusią laikraštį. Tačiau žinia spėjo pasklisti po pasaulį. 1918 m. vasario 18 d. Akto tekstas buvo perspausdintas Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kituose.

    1918 m. kovo 23 d. imperatoriaus Vilhelmo II aktu Vokietija pirmoji pripažįsta Lietuvos valstybę, bet su sąlyga, kad Vasario 16-osios Aktas turi veikti 1917 m. gruodžio 11 d. akto rėmuose, o tai reiškė, kad Vokietija nežada atsisakyti nuo Lietuvos. Pagal Berlyno keliamas sąlygas Lietuva ir Vokietija sudarys tvirtas ir amžinas sutartis dėl karinio bendradarbiavimo, dėl muitų, susisiekimo ir pinigų. Tačiau vėliau jis leido Lietuvai atsiskirti nuo kitų valstybių, pavyzdžiui, nuo bolševikinės Rusijos, bet ne nuo Vokietijos, sudarant su ja tvirtą ilgalaikę sąjungą. Lietuvos Taryboje buvo sutarta, kad LDK vėliavos laikinai bus atsisakyta, nes ji plevėsuos, tik visiškai atkūrus nepriklausomą valstybę.

    1918 metų vasarą kaizeris pralaimėjo karą Vakaruose, lapkritį Vokietijoje kilo revoliucija, tad „amžinosios sąjungos“ planai atidėti, o iš Rytų jau veržėsi Raudonoji armija. Lietuva tuomet blaškėsi. Liepos 9 d. Lietuvos Valstybės Taryba, priešindamasi vokiečių aneksiniams siekiams prijungti kraštą prie Prūsijos ir Saksonijos, ieškojo išeities ir paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, II Lietuvos karaliumi išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą von Urachą. Taip įgyvendinama sena monarchijos šalininkų svajonė – atkurtoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė trumpam tapo Lietuvos karalyste. Bet vėlgi neilgam: lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė nutarimą dėl von Uracho išrinkimo karaliumi ir priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius įstatus.

    Filosofas Alvydas Jokubaitis prieš metus svetainei Alfa.lt duotame interviu, pavadintame gana išraiškingai „Vasario 16-oji lietuviams siūlė galimybę tapti dvasios aristokratais“, teigė, kad tuomet „Dievas apsaugojo ir Lietuvą, ir šį vokiečių aristokratą nuo politinės nesąmonės“. Mokslininkas tvirtino, kad nuo seno svarbiausia buvo sukurti tautinę valstybę, o jos aušra buvo Martino Lutherio laikai, kai buvo bandyta krikščionybę susieti su tautiškumu, nes būtent Bažnyčios šventovėse atsirado pirmieji dvasinio tautiškumo daigai: 1547 m. Karaliaučiuje Martynas Mažvydas išleido pirmąją lietuvišką knygą, Danielis Kleinas paskelbė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, Jonas Bretkūnas paruošė pirmąjį lietuvišką Biblijos vertimą, o ryškiausias visų laikų lietuvių rašytojas Kristijonas Donelaitis baigė Karaliaučiaus universitetą ir vėliau darbavosi Tolminkiemyje. Mažojoje Lietuvoje daug greičiau vyko tautinis sąmonėjimas nei kitose Lietuvos dalyse, sakė filosofas.

    Istorikai mano, kad stiprų postūmį tautinio atgimimo judėjimui padarė nesėkmingas 1863–1864 m. sukilimas prieš carinę Rusiją. Esą sukilimo metu buvo sunaikintos lenkiškai kalbėjusios diduomenės politinės ambicijos, o tai atvėrė kelią plėtotis lietuviškam tautiniam judėjimui. Tačiau filosofas A. Jokubaitis su tuo nesutinka. Savo interviu jis teigia, kad lenkų tautiniai demokratai Popławskis, Balickis ar Dmowskis pripažino, jog „istorinės Lenkijos“ (turima galvoje Abiejų Tautų Respublika, toliau-ATR) atkūrimo siekis prieštarauja moderniojo tautiškumo reikalavimams. ATR atkūrimo šalininkas J. Pilsudskis buvo socialistas ir jo kamera kalėjime buvo šalia Felixo Dzerzhinskio kameros, ir tai daug ką pasako, teigia interviu autorius.

    Painios Akto paskelbimo aplinkybės

    Kitaip sakant, šimtmečius egzistavusi tautinės valstybės idėja, susiklosčius ne visai palankioms aplinkybėms, tarsi tas daigas išleido želmenį būtent keleto okupacijų properšoje – vokiečių, bolševikų ir lenkų. Nė viena ji nebuvo palanki tautiškai nusiteikusiems politikams: vokiečius erzino išankstinis Akto paskelbimas, ir visas tiražas „Lietuvos aido“, paskelbusio Aktą, buvo konfiskuotas; bolševikus tenkino toks dokumentas tik todėl, kad jie ketino pasinaudoti nepriklausomos Lietuvos teritorija, vydami vokiečius ir stumdami lenkus; J. Pilsudskis jau puoselėjo planus, kaip, vejant Raudonąją armiją, atkurti Abiejų Tautų Respubliką „nuo jūros iki jūros“ ir vėl Lietuvą paversti savo vasale…

    Prieš septynerius metus istorikas Kęstutis Kasparas „XXI amžiuje“ rašė, kad Aktas atsirado ne kaip istorinės raidos neišvengiamas rezultatas, o labiau kaip istorinis atsitiktinumas, savotiškas praregėjimas. Jis tvirtina, kad būta kelių Nepriklausomybės akto originalų bei kelių nuorašų. Tačiau vis dėlto įdomesnis klausimas, kada atsirado šis tekstas. Kunigas dr. Vincas Bartuška savo atsiminimuose mini, kad Lietuvos Taryba jau 1917 m. gruodžio 11 dieną susirinkime slaptai paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe, o viešai tai paskelbė 1918 m. vasario 16 dieną. Šveicarijoje esantys lietuviai buvo informuoti tik apie nepriklausomybės atkūrimą. Priedas (dėl konvencijų su Vokietija) gruodžio 11 dieną atsirado tik dėl vienintelės priežasties: dalis Tarybos narių galvojo, kad šio Akto pagrindu Vokietija turės pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tuojau pat. Dvylikos balsų priimta rezoliucija 1918 m. sausio 26 dieną buvo nusiųsta vokiečiams į Bresto taikos derybas, tačiau vasario 10 dieną iš vokiečių gauti tik migloti pažadai. Patys vokiečiai delsė, motyvuodami, kad ne visa Taryba pasirašė po šiuo aktu. Lietuvos Taryba, nesulaukdama pripažinimo, vasario 16 dieną paskelbė deklaraciją be priedų. Saliamonas Banaitis neabejojo, kad pasirašo tą pačią deklaraciją, sudarytą prieš porą mėnesių ir turėjusią būti paskelbtą dar gruodžio 11 dieną.

    Jauna Lietuvos valstybė egzistavo neilgai, bet Nepriklausomybės Aktas turėjo didžiulę reikšmę. Jau vasario 18 dieną Akto tekstą persispausdino keli Berlyno dienraščiai, o vasario 20 dieną jis buvo paviešintas ir reichstage – Vokietijos parlamente. Bet svarbiausia, kad, kaip rašo K. Kasparas, tiek pats dokumentas, tiek signatarų parašai nebūtų turėję praktinės reikšmės, jeigu ne pačios lietuvių visuomenės nusiteikimas gyventi laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. Tai svarbiausias Akto pasiekimas, suponavęs tolesnes lietuvių viltis ir pagrindęs kone šimtmečio kovą dėl šios nepriklausomybės.

    Svarbiausias valstybės dokumentas – dingęs…

    Jeigu 1949 m. partizanų vadų pasirašyta Deklaracija surasta, tai iki šiol neaišku, kur dingo Nepriklausomybės Akto originalas ir dublikatas. 2013 m. vasarį dienraščio „Verslo žinios“ priedo „Savaitgalis“ korespondentė Marta Kuzmickaitė kalbino istoriką Raimundą Klimavičių, 2003 m. išleidusį knygą „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais“. Istorikas pasakojo, kad, vos pasirašę Akto originalą, Lietuvos Tarybos signatarai dokumentą atidavė Jonui Basanavičiui, o šis, esą, Aktą pametė ar užmiršo jo buvimo vietą. Tokią versiją tarsi patvirtina 1940 m. signataro Petro Klimo laiškas istorikui Adolfui Šapokai. Jame P. Klimas rašo, kad originalas turi būti Lietuvių mokslo draugijos, kurią 1907 m. ir įkūrė J. Basanavičius, bibliotekoje, esą, J. Basanavičius tą dokumentą įdėjęs į knygą ir pamiršęs. Tačiau dokumento ten nerasta.

    Toliau rašoma, kad Akto dublikatą nuo 1918 m. vasario 16 d. saugojo signataras P. Klimas, bet 1925 m. su kitais turėtais Lietuvos Tarybos dokumentais jį perdavė Prezidento kanceliarijai Kaune. Taigi, čia jis turėjo būti laikomas iki 1940 m. birželio 15 d., kai į Lietuvą įsiveržė sovietai. Manoma, kad vėliau dokumentą kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus išvežė į savo tėviškę ir paslėpė brolio Vinco Bielskaus sodyboje. Apie tai jo giminės prakalbo tik po kelių dešimtmečių, kai grįžo iš tremties. Bet ir šio dokumento nepavyko rasti.

    Istoriko R. Klimavičiaus žiniomis, dokumentų buvo ieškoma Švedijos, JAV ir Vokietijos archyvuose, tačiau pastangos kol kas bevaisės. „Yra galimybių jį rasti. Jeigu kas nors ieškotų…“, – liūdnai šyptelėjęs žurnalistei pridūrė istorikas. 2018 m. minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Jo nuomone, valstybės garbės reikalas būtų paskatinti tyrimus Vasario 16-osios akto likimui išsiaiškinti.

  • ATGAL
    Klimato kaita toliau grasina pasauliui
    PIRMYN
    Vokiečių atsakas į islamizacijos tendencijas – PEGIDA
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.