Vengrija ir Lenkija: Tarp mitų ir tikrovės | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vengrija ir Lenkija: Tarp mitų ir tikrovės

  • Data: 2018-04-29
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Pastaraisiais metais vis didesnio visos Europos žiniasklaidos dėmesio sulaukia Višegrado ketvertas. Nors Vidurio Europos šalių, ypač Vengrijos bei Lenkijos, lyderiai susilaukia griežtos kritikos dėl vykdomų politinių reformų ir tikrų ar tariamų demokratijos suvaržymų, Seimo nariai Audronius Ažubalis bei Laurynas Kasčiūnas įsitikinę, kad didelio Vakarų Europos šalių lyderių bei žiniasklaidos pasipiktinimo Viktoro Orbano bei Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamos partijos sulaukia ne tiek dėl objektyvių klaidų, kiek dėl savo požiūrio į nacionalinę valstybę bei europinę tapatybę.

    KOMUNISTINĖ AR NAUJOJI VENGRIJOS KONSTITUCIJA?

    Jau ne vienerius metus aukščiausi ES pareigūnai negaili kritikos Višegrado šalims dėl jų vykdomos politikos. Dar 2011 m. Vengrija sulaukė ES kritikos dėl šalyje priimto įstatymo, pagal kurį išplėstos institucijos, atsakingos už žiniasklaidos priemonių veiklos reguliavimą, galios. Pagal šį įstatymą žiniasklaidos priežiūros tarnyba įgijo teisę skirti iki 720 tūkst. eurų siekiančias baudas už įžeidžiantį ar politiškai nesubalansuotą turinį. Tuometinio Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso nuomone, šis įstatymas kėlė grėsmę spaudos laisvei šalyje. Tiesa, 2012 m. įstatymas buvo pakoreguotas, pavyzdžiui, panaikinta žiniasklaidos priežiūros tarnybos teisė kontroliuoti spaudos turinį, o galimybė nagrinėti privačios erdvės pažeidimus palikta tik teismams. Be to, 2012 m. priimtos įstatymo pataisos numato, kad, skirtingai nei metais anksčiau priimtame įstatyme, žurnalistai nebėra įpareigoti atskleisti savo šaltinių – tai, esant ypatingoms aplinkybėms, gali padaryti tik teismas.

    2012 m. sausį įsigaliojo nauja Vengrijos konstitucija. Buvo sumažintas parlamento narių skaičius, prailgintos generalinio prokuroro bei Konstitucinio teismo teisėjų kadencijos, sumažinta centrinio banko nepriklausomybė nuo valdžios institucijų. Kritikų teigimu, ši konstitucija prieštarauja demokratinėms vertybėms, o kai kurie pakeitimai, tokie kaip perbraižytos rinkiminių apygardų ribos, sudaro palankesnes sąlygas V. Orbano partijai „Fidesz“ laimėti parlamento rinkimus (Vengrija – parlamentinė valstybė; didžiausias politines galias joje turi ministras pirmininkas, o prezidentą renka parlamentas).

    Vis dėlto naujoji Vengrijos konstitucija sulaukė ne tik neigiamų, bet ir teigiamų vertinimų. Tuomečio Lietuvos ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus teigimu, ši konstitucija sulaukė Europos kairiųjų pasipiktinimo dėl joje įtvirtintų konservatyvių, krikščioniškų vertybių.

    „Konstitucijoje yra įvairių dalykų. Tarp jų ir labai ryškiai pabrėžtas Vengrijos įsipareigojimas tradicinėms vertybėms, krikščioniškoms vertybėms, parama tradicinei šeimai, gyvybės apsaugai. Tai šias nuostatas Europoje visada labai aštriai kritikuoja Europos kairieji, matydami tokiose nuostatose tam tikras labai ryškias dešiniąsias, konservatyviąsias idėjas. Tokia skirtingų idėjinių vertybių paskatinta europinė diskusija neturėtų mūsų paversti neobjektyviais situacijos vertintojais”, – 2012 m. pradžioje sakė A. Kubilius.

    Tais metais, kai buvo priimta naujoji Vengrijos konstitucija, Seimo narys Audronius Ažubalis ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Politiko teigimu, kairiųjų politikų sukelta isterija dėl politinių reformų Vengrijoje buvo neadekvati. „Pirmiausia reikia nepamiršti, kad ankstesnė Vengrijos konstitucija buvo priimta 1949 m., t. y. komunistinio režimo laikais. Todėl visiškai normalu, kad tokia konstitucija neturėtų galioti šiuolaikinėje Europos valstybėje. Kita vertus, federalistinių pažiūrų politikams, kuriuos mėgstu vadinti „briuseliečiais“, itin nepatinka V. Orbano požiūris į šiandieninėje Europoje vyraujančias multikultūrines vertybes, todėl šio politiko daromos klaidos išnaudojamos kaip pretekstas siekiant diskredituoti pačią V. Orbano ir jo vadovaujamos partijos ideologiją. Paminėtina ir tai, kad V. Orbanas padidino mokesčius Vengrijoje veikiantiems užsienio bankams, ir tai tikrai nepatiko didelei daliai užsienio politikų“, – teigia buvęs užsienio reikalų ministras.

    Panašios nuomonės laikosi ir Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Buvęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas ir Rytų Europos studijų centro direktorius įsitikinęs, kad esminė priežastis, kodėl daugeliui kairiosios pakraipos politikų ypač nepatinka Vengrijos valdančioji partija, yra jos siekis įtvirtinti politikoje tradicines tautines bei krikščioniškas vertybes. „Negalėčiau paneigti, kad Vengrijoje esama kritikuotinų dalykų tiek užsienio, tiek vidaus politikoje. Bet jeigu kalbame apie visumą, nereikia pamiršti ir to, kad V. Orbanas atėjo į valdžią ekonominio sunkmečio laikais. Jam valdant sustiprėjo šalies ekonomika, vidurinysis sluoksnis, o vyriausybė savo politika skatina gimstamumo augimą“, – teigia L. Kasčiūnas.

    Abu Seimo nariai sutinka, kad V. Orbanas nusipelno kritikos dėl jo vykdomos užsienio politikos. Pavyzdžiui, vertindamas ES poziciją santykių su Rusija klausimu, 2014 m. V. Orbanas pareiškė, jog ES įsišovė sau į koją, įvesdama sankcijas šiai valstybei dėl jos karinės agresijos prieš Ukrainą. Didelės kritikos Vengrijos premjeras yra sulaukęs ir dėl iš Rusijos gautos paskolos ato­minės elektrinės statybai. Kita vertus, kalbant apie Vengrijos užsienio politiką, esama ir priešingų pavyzdžių. Pavyzdžiui, šiemet V. Orbanas pareiškė, kad Vengrija, padedant JAV bendrovėms, planuoja importuoti gamtines dujas iš Rumunijos, tokiu būdu siekdama sumažinti priklausomybę nuo „Gazprom“.

    „Vengrija žaidžia gana rizikingus geopolitinius žaidimus. Iš esmės V. Orbanas geopolitinius sprendimus priima siekdamas didžiausios ekonominės naudos Vengrijai. Tačiau naivu manyti, kad, pavyzdžiui, 10 mlrd. eurų paskola Pakšo atominės elektrinės plėtros darbams neturės įtakos Vengrijos savarankiškumui ir kad šalis netaps labiau priklausoma nuo Rusijos“, – įsitikinęs A. Ažubalis.

    Pernai ES ėmėsi teisinių priemonių prieš Vengriją dėl priimto aukštojo mokslo įstatymo, sudarančio finansines kliūtis veikti užsienio rėmėjų finansuojamiems privatiems universitetams. Nors šis įstatymas nėra skirtas konkrečiai mokymo įstaigai, neabejojama, kad dėl jo labiausiai nukentėtų JAV milijardieriaus Džordžo Sorošo įkurtas Centrinės Europos universitetas (pats turtuolis gimė 1930 m. Budapešte, tačiau 1946 m. su tėvais emigravo į Jungtinę Karalystę, o po dešimtmečio persikėlė į JAV, kur tapo vienu turtingiausių pasaulio verslininkų). „Įdomu, jog pats V. Orbanas kadaise gavo Dž. Sorošo finansinę paramą. Tačiau vėliau tarp jų prasidėjo nesutarimai, šiuo metu Vengrijoje vykdoma prieš šį milijardierių nukreipta agitacija. Manau, kad V. Orbano veiksmus prieš minėtąjį universitetą galima vertinti kaip asmeninį politiko kerštą JAV verslininkui“, – mano A. Ažubalis.

    LIETUVAI NAUDINGA LENKIJOS LYDERYSTĖ REGIONE

    A. Ažubalis bei L. Kasčiūnas ypač palankiai vertina Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. „Prawo i Sprawiedliwosc“; PiS) vykdomą užsienio politiką. „Skirtingai nei Vengrija, Lenkija nesistengia vienu metu „sėdėti ant dviejų kėdžių“ ir balansuoti tarp principingos politikos klausimais, susijusiais su komunistinės praeities vertinimu, ir pragmatizmo ekonominiuose santykiuose su Rusija. Priešingai – Lenkija nuolat stiprina krašto apsaugą, energetinę nepriklausomybę. Kaip didelį dabartinės Lenkijos nuopelną galėčiau vertinti priimtus įstatymus, apribojančius galimybę užimti atsakingas pareigas žmonėms, socialistinio režimo metais dirbusiems represinėse struktūrose ir persekiojusiems disidentus. Dėl šios priežasties Lenkijoje buvo sutrumpintas teisėjų pensinis amžius, siekiant, kad tokie veikėjai nebeužimtų atsakingų pareigų šalies teismuose“, – sako buvęs užsienio reikalų ministras. Jam antrina L. Kasčiūnas, kurio teigimu, Lietuvai ypač svarbūs geri santykiai su šia valstybe. „Vengrija, Slovakija bei Čekija iš tiesų neretai nusipelno kritikos dėl savo pozicijų santykių su Rusija klausimu. Tačiau Lenkijos užsienio politiką bent jau Rusijos klausimu tikrai laikyčiau pavyzdine, todėl labai svarbu, kad Lenkija užsitikrintų savo lyderystę Višegrado ketverte ir taip paskatintų teigiamus pokyčius ir kitų minėtų šalių užsienio politikoje“, – teigia L. Kasčiūnas. Tiek jis, tiek A. Ažubalis mano, kad ES kritika Lenkijos valdantiesiems pirmiausia susijusi su jų nenoru perimti Europos kairiesiems būdingų vertybių. Pavyzdžiui, Lenkija, kaip ir Čekija bei Vengrija, atsisakė priimti kvotoje nustatytą skaičių pabėgėlių (dėl šios priežasties Europos Komisija nusprendė imtis sankcijų prieš Višegrado šalis). Be to, politikai įsitikinę, kad Lenkijos atveju esama nemažai dvigubų standartų. „Tarkime, Lenkija kritikuojama dėl joje vykdomos teismų reformos, taip pat dėl nacionalinio transliuotojo kontrolės perėmimo. Tačiau kritikai patogiai nutyli faktą, kad anksčiau valdžioje buvusi dabartinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko vadovaujama liberali partija „Piliečių platforma“ (lenk. „Platforma Obywatelska“; PO) Konstitucinio teismo teisėjais taip pat skyrė sau lojalius asmenis, kartais net apeidama įstatymus, norėdama užsitikrinti palankius šio teismo sprendimus. Todėl teigti, kad noras svarbiuose postuose matyti sau lojalius asmenis būdingas tik dabartiniams Lenkijos valdantiesiems, būtų neteisinga. Be to, jei kalbėsime apie ES pareigūnų kritiką Lenkijai, akivaizdu, kad D. Tuskas, pasinaudodamas savo užimamomis pareigomis bei ryšiais, siekia supriešinti Lenkiją su jos partnerėmis ES, kad būtų lengviau grįžti į valdžią PO“, – teigia A. Ažubalis.

    Šiemet Lenkijoje priimtas įstatymas, numatantis iki trejų metų laisvės atėmimo bausmę asmenims, kaltinantiems Lenkijos valstybę arba tautą dėl nacių nusikaltimų bei vartojantiems terminą „Lenkijos mirties stovyklos“, apibūdinantį Lenkijoje veikusias Aušvico bei Štuthofo koncentracijos stovyk­las. Kritikos šiam įstatymui negailėjo daugelis žydų organizacijų, taip pat Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu. A. Ažubalio teigimu, didelė dalis kritikos nėra pagrįsta, o priimtas įstatymas jokiu būdu nereiškia Holokausto tragedijos neigimo ar menkinimo. „Suprantama, kad kiekviena tauta turi savo niekšų, prisidėjusių prie nusikaltimų žmogiškumui. Taip, tikrai buvo lenkų tautybės žmonių, kolaboravusių su okupacinės nacių Vokietijos režimu ir dalyvavusių žudant žydų tautybės Lenkijos gyventojus. Tačiau tai buvo pavieniai asmenys, Lenkija kaip suvereni valstybė niekada nevykdė žydų genocido, o koncentracijos stovyklos šalyje buvo įsteigtos nacistinės Vokietijos valdžios sprendimu. Pavyzdžiui, Stalino laikais Karagandoje veikė lageris, į kurį buvo tremiami Lietuvos gyventojai, tačiau būtų tikrai neteisinga dėl to kaltinti kazachų tautą. Įstatymas, kurį palaikau, Lenkijoje buvo priimtas siekiant užkirsti kelią istorijos klastojimui ir atsakomybės dėl nacistinės Vokietijos nusikaltimų permetimui vokiečių okupuotoms šalims“, – įsitikinęs A. Ažubalis.

    L. Kasčiūno teigimu, informacija apie politinę situaciją Lenkijoje dažnai pateikiama selektyviai. Pavyzdžiui, dažnai skaitome apie tūkstantinius protestus prieš Lenkijos vyriausybės sprendimus, tačiau dažnai nutylima apie vyriausybės vykdomą paramos vaikus auginantiems tėvams politiką, gerus šalies ekonominius rodiklius. „Didžioji dalis Lenkijos visuomenės, nepaisant kai kurių padarytų klaidų, teigiamai vertina PiS politiką. Jeigu rinkimai vyktų šiandien, ši partija tikriausiai surinktų dar daugiau balsų nei 2015 m. rudenį“, – neabejoja L. Kasčiūnas. ■

  • ATGAL
    Pavasariniai lūkesčiai
    PIRMYN
    Lietuvos valdymo formos: kodėl mus traukia monarchija?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.