Valstybės naujienos

  • Vien skandalai valdo mus. Energetika – ne išimtis

  • Data: 2018-06-20
    Autorius: Aleksandras Graželis

    pixabay.com / Surfdeluxe nuotrauka

    Šarlio Guno (Charles Gounod) operoje „Faustas“ Mefistofelis dainuoja, kad „vien tik auksas valdo mus“. Lietuvoje reikėtų šios arijos žodžius pakeisti – kad „skandalai valdo mus“. Ir būtume teisūs.

    SKANDALAI, KAIP VISUOMENĖS SAMBŪVIO ELEMENTAS

    Skandalų atsiradimo istorija, kaip ir gausybė kitų civilizacijos pasiekimų, susijusi su  Senovės Graikija. Skandalas, kaip reiškinys, pavadinimą įgijo nuo graikų kalbos žodžioskάndalon (skándalon), o jo reikšmė tikrai labai įdomi – taip vadinami ir spąstai žvėrims, ir nusikaltimas. Tokiu senovės graikų įžvalgumu galime tik stebėtis – abi žodžio reikšmės tinkamos vartoti ir dabar, praėjus keliems tūkstančiams metų. Šiuo žodžiu vadinamas reiškinys keliavo per visas Europos tautas ir jų kalbas, įgydamas vis didesnę svarbą visuomenės gyvenime, kai skandalus imta aprašinėti rankraščiuose, vėliau – spausdintose knygose, dar vėliau – visose naujausiose informacijos sklaidos priemonėse.

    Lietuvių kalbos žodynas skandalą apibūdina dviem reikšmėmis. Viena jų, mums labiau įprasta nuo senovės laikų, – tai didelis triukšmas, triukšmingas vaidas, kilęs dėl kaimynų nesantaikos, barnių ar panašių nesutarimų. Tačiau toks skandalas greitai ir pasibaigdavo, nes skandalistams ir toliau gyventi reikėjo tame pačiame kaime. Kai mūsų tautą persmelkė civilizacijos naujovės (spauda, radijas), žodis „skandalas“ įgijo platesnę sąvoką – tai į viešumą išėjęs gėdingas įvykis, darbas. Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais įvairių skandalų būta nemažai, tačiau valstybės  struktūros su jais sugebėjo susitvarkyti. Sovietinės okupacijos metais viešų skandalų tarytum ir nebuvo – visus „nešvarius reikalus“ tyliai ir slapta sutvarkydavo komunistų partija ir KGB. Žmonės apie juos galėdavo kalbėti tik puse lūpų, kad KGB informatoriai nenugirstų. Apie viešai paskelbtus skandalus vėl išgirdome tik apie 1990 metus,  kai komunistų partijos funkcionieriai ir buhalteriai ėmė šokinėti per daugiaaukščių pastatų langus.

    Atkūrus Nepriklausomybę, viešumas tapo neatskiriama mūsų visuomenės gyvenimo dalimi, o skandalai tapo įprastu dalyku, net savotišku žiniasklaidos „penu“. Mūsų valstybėje jie įgijo tokius pat pavidalus, kokie yra ir kitose demokratinėse valstybėse. Tampame nustebinti (ir net nudžiuginti), kai viešais tampa politinės korupcijos, verslo, informacijos sklaidos priemonių, akademiniai, literatūriniai, žurnalistikos, šnipinėjimo, sekso, sporto (dopingo vartojimas bei sutarti rungtynių rezultatai) bei kitokios kilmės skandalai. Skandalų viešinimas susidūrė su jų objektyvaus „reitingavimo“ sistemos problema, nes niekas nenorėjo ir nesugebėjo sukurti skandalų vertinimo kriterijų. Didžioji skandalų dalis yra susijusi su korupcija ir kriminaliniais nusikaltimais, tačiau žiniasklaidos priemonėse skandalu įvardinamas tik apvogto banko žlugimas, bankrutavusio verslininko pradingimas ar politiko gauta dėžutė su pinigais. Tuo tarpu, kai kaimynas pavagia iš kaimyno dviratį ar vištą, žiniasklaidoje skandalu tai nevadinama – tik įprastu kriminaliniu nusikaltimu. Kitas akivaizdus objektyvumo stokos aspektas – kai sportininko ir atlikėjos asmeniniai nesutarimai žiniasklaidos yra kvalifikuojami kaip skandalas, jie „tampomi“ ištisus metus, nemąstant apie pasityčiojimą iš skaitytojo (žiūrovo).

    SKANDALŲ PAVOJUS IR NAUDA

    Skandalas įgyja svarbią išraišką, kai visuomenė supranta, kokiu didžiuliu mastu tapo pažeistos moralės normos arba teisės aktai. Dažnai skandalas „išpučiamas“ ir dėl žiniasklaidos priemonių noro pademonstruoti kuo geresnius sugebėjimus tiriant skandalą. Tai taip pat nėra blogai, nes skandalo veikėjai stengiasi įvairiais būdais skandalą menkinti ar net nutildyti. Būtent šis aspektas dar labiau uždega žurnalistus. Bet jiems labai svarbu vadovautis patikimais faktais, kitaip gali tekti teisme įrodinėti, kad viešai paskelbtoji žinia nėra šmeižtas. Dauguma skandalų kyla, kai žiniasklaida gauna informaciją iš įmonės ar įstaigos viduje dirbančių asmenų, negalinčių pakęsti valstybei daromos žalos ar skriaudų jų pačių atžvilgiu.

    Galėtume paklausti – kodėl tie asmenys nesikreipė į teisėtvarkos struktūras? Todėl, kad mūsų valstybė dar nėra įgyvendinusi idealių teisės principų visose visuomenės gyvenimo srityse, pilietiškai pasielgęs žmogus ne visada yra apsaugotas nuo persekiojimo. Tuo tarpu žiniasklaida turi teisę ginti savo informacijos šaltinį, jo neatskleisdama. Informacijos šaltinių apsauga yra viena iš pagrindinių žurnalistams suteiktų teisių, kad jie galėtų kūrybiškai ir laisvai išreikšti savo nuostatas saugojant demokratiją ir žmogiškąsias vertybes. Pareikalauti, kad žurnalistas atskleistų savo informacijos šaltinį, galima tik išimtinėmis aplinkybėmis teismo sprendimu.

    Skandalai apie politikų korupcijos ar moralės normų pažeidimo faktus suteikia teigiamą poslinkį politiniame gyvenime. Politikai (ir partijos) tada garsiai prabyla apie padorios politikos principus, ima kurti ir pasirašinėti memorandumus ir paktus apie siekius vykdyti sąžiningą ir garbingą politiką, būti atsakingais už žmones ir už valstybę. Jiems nereikėtų kurti naujų pasižadėjimų, jei geriau išmoktų Valstybės politikų elgesio kodekse (priimtas 2006 m. rugsėjo 19 d.) išvardintus politikų elgesio principus: „Rinkimuose piliečių suteiktas mandatas politinėje veikloje įpareigoja vadovautis viešaisiais interesais, sakyti tiesą, nepataikauti ir nedalinti piliečiams neįvykdomų pažadų, viešai pripažinti savo politines klaidas ir sąžiningos bei atviros politikos principų pažeidimus, o priimant teisės aktus, tartis su piliečiais ir jų asociacijomis, laikantis tautos bendrojo gėrio tikslų.“

    Drįstame teigti, kad ne visi politikai suprato išvardintus principus, todėl skandalų gausa, didėjanti kaip nuo kalno besiritantis sniego kamuolys, gresia pavojais valstybei. Kokiu aspektu? Tuo, kad skandalų tyrimas, kaltųjų nustatymas ir nubaudimas teisme užsitęsia. Tai sudaro galimybes skandalų „herojams“ žongliruoti „savos tiesos“ kategorijomis. Tai akivaizdu ir vykdomosios valdžios struktūrose – po rinkimų ankstesnės valdžios darbai imami vertinti kaip nereikalingi ar net žalingi valstybei, ieškoma kaltųjų, tačiau per ketverius valdymo kadencijos metus ištirti nesuspėjama, o po sekančių rinkimų naujoji valdžia pradeda kartoti tokias pat „savos tiesos“ procedūras. Tikėkimės, kad kada nors bus sužinota ir absoliuti, nenuginčijama tiesa. Nors jai atsirasti sunku – tie asmenys, kurie teigia „savo tiesas“, privalo gerokai pasenti, kad akistatoje su Amžinybe pagaliau ištartų Tiesą.

    „Savo tiesą“ įrodinėti supuola ir žurnalistai bei įvairių pažiūrų savininkų valdomos žiniasklaidos priemonės. Pilietis išmušamas „iš vėžių“, jis jau nebesuvokia, kas kaltas – ar tas, kuris vogė, ar apvogtasis? Kas jam gali padėti? Tik samprata, kad jis, kaip valstybės pilietis, privalo kritiškai mąstyti, įvertinti gaunamą informaciją, ieškoti atsakymų į įvairius klausimus, turėti savo nuomonę ir mokėti ją apginti.

    IGNALINOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS (IAE) UŽDARYMAS – SKANDALŲ EVERESTAS

    Skandalai Ignalinoje pradėjo skambėti nuo tada, kai imta „įsisavinti“ 2001 metais įsteigto tarptautinio Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo rėmimo fondo pinigus. Šis fondas, administruojamas Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, finansuoja pasirinktus eksploatavimo nutraukimo techninius projektus ir priemones, kurie yra svarbūs IAE galutiniam uždarymui. Projektų finansavimo patvirtinimas priklauso nuo fondo Donorų asamblėjos sprendimo. Šalys donorės – Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Airija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Ispanija, Švedija, Šveicarija ir Europos Komisija. Aiškiai matome, kad minėtu laikotarpiu Lietuvos atsakingiems asmenims buvo nelengva susigaudyti tarp Londono banko reikalavimų ir Ignalinos AE administracijos, gana stipriai tebejautusios Rusijos poveikį, veiksmų. Skandalu, kuris turėjo ir tebeturi įtakos dabartinei IAE uždarymo eigai, reikia vadinti tai, kad Vokietijos kompanija „Nukem GmbH“ 2009 metais pardavė bendrovei „Rosatom“ savo padalinį „Nukem Technologies“, vykdžiusį IAE uždarymo darbus. Tuometinės ūkio krizės metais Lietuvos valdžia tokį skandalą tyliai prarijo, nes uždarymui didžiausią dalį lėšų skiria Vokietija. 2010 metais buvo atstatydintas „amžinasis“ direktorius V. Ševaldinas, tačiau su kitais direktoriais nesisekė. Trys direktoriai vadovavo maždaug po vienerius metus, o ketvirtasis, vadovavęs penkerius metus, dabar aiškinasi radioaktyvių vario vamzdelių pardavimo byloje. Skandalingi įvykiai IAE nutinka beveik kasmet, todėl jų aprašymas gerbiamiesiems skaitytojams tikrai įgristų, nes kaltųjų dažnai neįmanoma rasti. IAE uždarymas vyks iki 2038 metų ir ilgiau, tad laiko domėtis būsimais įvykiais turėsime dar daug.

    „KARAS IR TAIKA“ PAGAL „DANPOWER“

    Šios istorijos pradžia atrodė visiškai normali ir valstybei net naudinga. Lietuva gėdingai mažai gamina savos elektros – tik trečdalį suvartojamo kiekio. A. Butkevičiaus vyriausybė numatė nors dalį Lietuvai trūkstamos savos gamybos elektros kompensuoti pastatant dvi kogeneracines jėgaines – Vilniuje ir Kaune. Šios jėgainės gali gaminti pigesnę šilumą ir elektrą, taip pat atlikti kitą ne mažiau Lietuvai svarbų darbą – sudeginti didelį kiekį kietojo atgauto kuro (KAK). Šį kurą gauname rūšiuodami komunalines atliekas dešimtyje mechaninio-biologinio atliekų (MBA) rūšiavimo gamyklų (jų statyba kainavo net 127 milijonus eurų). Beje, šių gamyklų statybos dvejais – trejais metais aplenkė projektuojamas Vilniaus ir Kauno kogeneracinių elektrinių statybas. Gamyklos veikia, atliekos rūšiuojamos, tačiau kietojo atgauto kuro, skirto deginimui, nėra kur dėti – „Fortum Klaipėda“ kogeneracinė elektrinė sudegina tik savo regiono KAK (skandalingos istorijos apie pūvančius nesudeginto KAK kalnus žiniasklaidoje jau buvo skelbtos).

    Atrodė, kad A. Butkevičiaus vyriausybė, baigdama savo kadenciją, tvarkingai sudėliojo kogeneracinių elektrinių ateitį. Abi – Vilniaus ir Kauno – kogeneracinės jėgainės Vyriausybės nutarimu 2016 metų spalio mėnesį pripažintos valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu. Toks sprendimas reiškia, kad jėgainėse galima deginti rūšiuotas atliekas – kietąjį atgautą kurą. Tokių jėgainių statyba įrašyta ir naujajame Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projekte, kurį Seimas žadėjo priimti 2018 metų birželį. Tačiau A. Butkevičiaus vyriausybė, prieš priimdama šiuos valstybei tikrai naudingus sprendimus, „užkasė teisinę miną“ S. Skvernelio vyriausybei – 2015 metais Energetikos ministerija panaikino leidimus bendrovei „Danpower Baltic“ plėtoti elektros gamybos pajėgumus jos planuojamose biokuro kogeneracinėse elektrinėse tiek Kaune, tiek Vilniuje, motyvuodama netvarkingais dokumentais. „Danpower Baltic“ bylinėjosi ir laimėjo, kai 2018 metų gegužę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniu ir neskundžiamu sprendimu nustatė, kad Energetikos ministerija 2015 metais pasielgė neteisingai. Teisininkai įvairiai aiškina Lietuvos galimybes bylinėtis toliau ir net laimėti bylą, tačiau Energetikos ministerija ir „Danpower Baltic“ pasirašė taikos sutartį – bendrovė atsisakė apie 67 milijonų eurų ieškinių ir pretenzijų valstybei.

    Energetikos ministerija pasižadėjo laikytis savo ankstesnių įsipareigojimų dėl „Danpower“ Kauno biokuro jėgainės statybos, mokant jos gaminamai elektrai skatinamąjį tarifą. Savojo kogeneracinės jėgainės Vilniuje projekto „Danpower Baltic“ atsisako, nes jos ketinta statyti 20 MW šilumos ir 5 MW elektros galios jėgainė, deginanti ne KAK, o biokurą, svarbios reikšmės Vilniaus miestui neturi. Svarbią reikšmę valstybei turi „Lietuvos energijos“ pradėta statyti Vilniaus kogeneracinė jėgainė deginsianti ir KAK, ir biokurą, jos šiluminė galia 229 MW, elektrinė – 92 MW. Svarbiausia, kad jėgainėje per metus bus sudeginama iki 160 tūkst. tonų KAK, išrūšiuoto Vilniaus ir Utenos MBA rūšiavimo gamyklose.

    Atrodo, turėjo įsiviešpatauti taika ir santarvė. Deja, ne.

    „KARAS PO TAIKOS“ PAGAL
    S. SKVERNELĮ

    Kaip perkūnas iš giedro dangaus gegužės 18 dieną trenkė žinia, kad Vyriausybė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Vilniuje ir Kaune „Lietuvos energijos“ vystomų kogeneracinių jėgainių projektų. Premjeras Saulius Skvernelis papildydamas pranešimą pakartojo, kad projektų skaidrumas kelia abejonių. Suprantama, Vyriausybė gali kasdien kreiptis į teisėsaugos struktūras dėl įvairių jai kylančių įtarimų dėl įmonių ar įstaigų veiklos. Galima būtų pritarti, kad reikėtų nubausti buvusios energetikos ministerijos vadovus ir tarnautojus, galbūt ir buvusį ministrą pirmininką A. Butkevičių dėl to, kad jie nežmoniškai skriaudė „Danpower Baltic“, tačiau kodėl S. Sverneliui norisi nubausti Lietuvą? Nubausti, galimai atsisakant statyti dvi kogeneracines KAK deginančias jėgaines. „Danpower Baltic“ tokį kurą deginančių jėgainių statyti neketina, tai kur bus pradanginamas brangiose MBA gamyklose atrinktas KAK? „Fortum Klaipėda“ ir „Akmenės cementas“ tokio didelio KAK kiekio sudeginti nepajėgs. Gal reikės jį naktimis užkasinėti sąvartynuose, kad Europos Komisijos „agentai“ to darant nematytų? O komunalinių atliekų tvarkymo statistika, pateikiama Europos Sąjungai? Ai, kokios reikės, tokia ir bus, ne pirmas kartas…

    Gal ir pernelyg susirūpinome dėl pavojaus atliekų tvarkymo reikalams Lietuvoje… Gerai, kad raminantį žodį tarė Prezidentūra, teigdama kad duomenų apie korupcijos apraiškas įgyvendinant „Lietuvos energijos“ Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių projektus neturi. Ramiai reagavo ir „Lietuvos energijos“ vadovas Darius Maikštėnas, kviesdamas „visas tarnybas tai išsiaiškinti ir pašalinti bet kokias kliūtis tolesnei šių projektų eigai“. Jo teigimu, investicijoms jokios rizikos nekyla, nes „investicijos yra pajudėjusios ir yra didelė dalis investicijų jau sukomplektuota, dalis jau įsisavinta, darbai vyksta visu tempu, šalis turi gauti šiuos objektus 2019 m. ir 2020 m.“ Galbūt jis ramus todėl, kad sustabdžius šias statybas, Lietuvai grėstų didžiulės baudos už sutarčių nevykdymą su keliolika garsių ir galingų Europos Sąjungos bendrovių.

    Galime pagarsėti ir Europos Sąjungos institucijose. Generalinė prokuratūra, atlikdama tyrimus, netiesiogiai bus priversta į nepatogią padėtį pastatyti ir Europos Komisiją, skyrusią beveik 140 mln. eurų paramą Vilniaus kogeneracinės jėgainės statyboms. EK gali tekti aiškintis, kodėl ji patikėjo galimai neskaidriu Lietuvos projektu. Taip pat ir Europos investicinis bankas, skyręs 190 milijonų eurų paskolą statybai iš Europos strateginių investicijų fondo (ESIF), dar vadinamo Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude‘o Junckerio planu, turės suabejoti savo darbuotojų kompetencija.

    Taigi, mūsų laukia įdomūs įvykiai ir atskleisti galimai skandalingi faktai.

    AR GALIME PASIMOKYTI IŠ SKANDALŲ?

    Per 28-erius atkurtos Nepriklausomybės metus įsitikinome, kad skandalų išvengti neįmanoma. Ir tai yra gerai, nes visuomenei atskleistasis skandalas naudingas. Tuo tarpu nuslėpti blogieji darbai gresia liga valstybei. Žodis „skandalas“ viešojoje erdvėje dabar vartojamas beveik tokiu pat dažnumu, kaip „orų prognozė“. Tai reiškia, kad nesame „užčiauptaburnė“ visuomenė, kad sugeba veikti žiniasklaida, teikdama informaciją, svarbią valstybės piliečiams. Skandalas ne visada susijęs su nusikaltimu, dažniausiai – su įvairių institucijų, asmenų, įmonių nenoru atskleisti visuomenei rūpimą informaciją. Todėl iš skandalų reikia mokytis. Norėtume pasiūlyti visuomeninėms ar valstybinėms institucijoms, kurių padorumu nekiltų niekam abejonių (pavyzdžiui, žurnalistus vienijančiai asociacijai ar Lietuvos istorijos institutui), įkurti internetinę svetainę, skirtą skandalų fiksavimui, kitaip tariant – XXI amžiaus Lietuvos istorijai. Interneto svetainių, skirtų valgių receptams, lieknėjimui, sodams ir šunims, turime kelis šimtus, tuo tarpu skandalų istorijos dažnai pranyksta kaip miražas dykumoje – patriukšmaujama keletą dienų ar savaičių, po to naujas skandalas užgožia ankstesnįjį. Po metų kitų net internete tenka pavargti buvusių įvykių aprašymo beieškant, nes paieškos sistemose didelė dalis informacijos gali būti pašalinta kaltųjų ar įtariamųjų prašymu, jiems ginant savo teises į asmens privatumą. Tačiau pagal galiojančius teisės aktus sukūrus tokią svetainę, skandalus galima būtų klasifikuoti pagal jų kilmės pobūdį, įvykių laiką, įvardinti visus dalyvius (asmenis, įmones, įstaigas, partijas, žiniasklaidos priemones), apibūdinti, kuo baigėsi skandalas. Nesudėtinga prieiga internete prie skandalų aprašymo bei juose dalyvavusių subjektų paieška rinkėjams padėtų daug lengviau apsispręsti priešrinkiminės propagandos jūroje. Mūsų šiuolaikinę istoriją privalome pateikti piliečiui išsamiau, negu į du – tris sakinius sutrauktą banko sužlugdymo istoriją, paminėtą kokios nors įstaigos metinėje apžvalgoje. Būtent toks skandalų viešinimas turėtų didesnę svarbą ir įtaką visuomenei nei jų trumpalaikis pralėkimas ir išnykimas viešojoje informacinėje erdvėje. Atsirastų „skandalų registras“, tai prevenciškai veiktų asmenis, ketinančius nusižengti teisės ir moralės normoms.

  • ATGAL
    Kas laukia pensijų sistemos ir pensininkų: istorija, valdančiųjų ketinimai ir veiksmai
    PIRMYN
    Atėjo skambiai, išeina tyliai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.