Vilkaviškis: kaip danguje – taip ir nuo Belvederio bokšto | Apžvalga

Regionai

  • Vilkaviškis: kaip danguje – taip ir nuo Belvederio bokšto

  • Temos: Visuomenė
    Regionai: Pietų
    Data: 2011-12-01
    Autorius: "Apžvalgos" informacija

    Iš kairės - Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys Rimvydas Žiemys, rajono meras Algimantas A. Greimas, Seimo narys Paulius Saudargas ir "Apžvalgos" redaktorius Kęstutis D. Rimkevičius. (M. Žilionytės nuotr.)

    Lapkričio pabaigoje „Apžvalga“ lankėsi pietvakarių Lietuvoje – Vilkaviškyje. Susitikimuose su rajono valdžios, verslo, bažnyčios, kaimo bendruomenių atstovais domėtasi, kaip gyvena, kuo džiaugiasi ir su kokiais sunkumais susiduria vilkaviškiečiai. Vedliu po Vilkaviškio rajono džiaugsmų ir rūpesčių kasdienybę pasisiūlė pabūti rajono savivaldybės tarybos narys Rimvydas Žiemys.

    Vizitas prasidėjo susitikimu savivaldybėje. Rajono meras Algimantas Antanas Greimas, paprašytas pristatyti problemas, su kuriomis dabar susiduria Vilkaviškio rajonas, kaip nemažą rūpestį paminėjo romų bendruomenės padėtį Kybartuose, jos santykius su kitais vietos gyventojais, šių fobijas, gyvenant šalia kitokios kultūros žmonių. Romai ir bendruomenės viduje susiduria su nemažomis problemomis – didžiuliu nedarbu, socialiniu uždarumu. Jiems sunku kaip nors padėti spręsti, pavyzdžiui, būsto klausimus. Kitose gyvenvietėse valdžios jiems siūlomų patalpų atsisako, nes bendruomenėje jiems likti svarbiau.

    Susitikta su rajono kaimo bendruomenių atstovais. Centre - Vilkaviškio r. kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Lina Kružinauskienė. (M. Žilionytės nuotr.)

    Kitas svarbus klausimas – ligoninių finansinis neskaidrumas, būtinybė kontroliuoti, audituoti jų vadovus, taip pat didėjanti specialistų migracija. Spręstina meras taip pat įvardijo socialinių būstų sutvarkymo ir skyrimo problemą. Nors vietos valdžia mato, kur dėl blogų gyvenimo sąlygų iškyla pavojus net žmogaus sveikatai, tačiau savivaldos rankos surištos, nes laukiančių socialinio būsto eilės negalima keisti. Kyla keblumų, kai, pavyzdžiui, dėl pablogėjusios sveikatos būklės žmogų reikia perkelti gyventi į pirmą aukštą. Anot mero, įstatymą reikėtų tobulinti taip, kad, atsižvelgiant į žmogiškąjį veiksnį, išimtiniais atvejais savivalda galėtų pati spręsti, kaip koreguoti socialinio būsto eilę. Mero siūlymu, būtų galima sudaryti vietinę komisiją iš sveikatos, socialinių reikalų ir tarybos narių ir socialinio būsto klausimus spręsti ne eilės tvarka, o individualiai. Pasak mero, įstatymas numato standartinius atvejus, bet gyvenimas juk nėra standartinis.

    Vilkaviškyje yra ir gerų naujienų. Meras pasidžiaugė, kad rajone šiuo metu vykdomi europiniai vandentiekio tinklų statybos projektai, socialinių įstaigų, mokyklų, vaikų darželių renovacija, atnaujinta visa Lobiškių kvartalo infrastruktūra, bendradarbiaujama ir su kaimynais lenkais. Įdomi detalė – viena didžiausių pramonės įmonių, žinoma, daugiau žemės ūkio krašte, yra siuvimo fabrikas, įsikūręs 1932 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotos buvusios kunigų seminarijos patalpose.

    Vilkaviškiečiai ypač didžiuojasi savo iškiliais kraštiečiais – atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos Valstybės tarybą sudarė net šeši suvalkiečiai. Ši aplinkybė – viena iš tų, kurios yra palankios, kad rajono kultūriniame gyvenime būtų apstu įvairių minėjimų, jubiliejų. Vilkaviškio planuose – kultūros rūmų salės rajono centre sutvarkymas. Meras sakė ypač vertinantis entuziastus, aktyvius miestelėnus, tokius kaip Vilkaviškio rajono Kybartų pučiamųjų orkestro vadovas Antanas Ziegoraitis, dėl neblėstančio entuziazmo muzikavimu sudominęs daugybę vaikų, skiepijantis pasididžiavimą būti miesto orkestro dalimi.

    Verslininkas Gintautas Plečkaitis. (M. Žilionytės nuotr.)

    „Apžvalgos“ kalbintas verslininkas, įmonės „ELEKTRA“ vadovas Gintautas Plečkaitis sakė, kad svarbiausia rajone problema – jaunimo nedarbas. Jo nuomone, reikėtų paprastinti išleidimo į pensiją tvarką, ypač dirbančių biudžetinėse įstaigose ar valstybės karjeros tarnautojais, nes tokie dirbantys pensininkai neužleidžia vietos jaunimui, kuris dėl to neretai priverstas emigruoti.

    Pats verslininkas, kurio valdomos įmonės produkcija yra apdailos medžiagos – gruntas, tinkas, dažai ir kt., – teigia nesusiduriantis su konkurencija savo rajone ir šiais metais pradėjo plėstis ne tik Lietuvoje, bet ir į užsienio rinkas. Paklaustas, kaip verslą paveikė ekonominė krizė, pašnekovas atsakė, kad „visada kažką prarandi, kažką gauni, tačiau jei vėl sukuri keletą naujų produktų, pusiausvyra versle sugrįžta“. Nors ir labai kritiškai žvelgdamas į sąlygas verslui Lietuvoje, pagarbos verslininkams stoką, aktyvus vilkaviškietis gyvenime vadovaujasi pilietiškumu: „Šitoje valstybėje aš gimiau, čia gyveno mano tėvai, užaugo vaikai ir sąžiningai mokėti mokesčius man yra garbės reikalas.“

    Verslininkas išreiškė susirūpinimą vietinės žiniasklaidos vienpusiškumu, tendencingumu, palankumu tik vietinio socialdemokratų lyderio veiklai, jo geradarysčių liaupsinimu, nepastebint kitų krašto žmonių Vilkaviškiui daromų gerų darbų. Jo manymu, kaip ir daug kur Lietuvoje, tokia žiniasklaida veda prie nuolatinio žmonių bukinimo. Verslininko požiūriu, vietos spauda turėtų nušviesti svarbius rajonui klausimus objektyviau, o ne tik būti nuolatinė tribūna trimituoti apie žmogui iš prigimties būdingus gerus darbus, kurie, pašnekovo požiūriu, turėtų būti daromi tyliai.

    Tęsdama savo pažintį su Vilkaviškiu, „Apžvalgos“ komanda susitiko su Vilkaviškio krašto vietos veiklos grupės ir rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininke Lina Kružinauskiene ir kitais sąjungos atstovais. Šiuo metu rajone yra 60 tvirtų, konkrečia veikla užsiimančių bendruomenių, kurias, vilkaviškiečių teigimu, savivaldybė bei jos administracija laiko visaverčiais partneriais.

    Įgyvendindamos projektus kaimo bendruomenės turi parengti šūsnis dokumentų, tai nebūna paprasta, turint omenyje, kad kaimo bendruomenių nariai dirba visuomeniniais pagrindais, neturi nuolatinių darbuotojų ir patys apsirūpina darbo priemonėmis. Kita vertus, veikdami patys aktyviausi bendruomenių nariai turi galimybę paaugti, daug ko išmokti, nes šalia entuziazmo profesionalumas randasi tik nuolat rengiant projektus. Kartu užsiėmę veikla kraštui svarbiais klausimais, žmonės teigia pajutę bendruomenės jėgą, vienybę, iš tiesų susitelkę. Ir dažnai pasiekia daugiau, nei galėtų pasiekti savivaldybė. Vilkaviškiečiai prisiminė atvejį, kada Šikšnių kaime šią žiemą, kai sprogdamas dujų balionas sugriovė daugiabutį, be pastogės buvo likę aštuonios šeimos. Būstą atstatyti iškart apsiėmė kaimo bendruomenės. Ir tai padarė per 7 mėnesius, o savivaldybei dėl įvairių biurokratinių procedūrų galbūt dar iki šiol nebūtų pavykę to padaryti.

    Alvitiškiai siekia, kad ant šių pamatų iškiltų naujoji Šv. Onos bažnyčia, nes šiuo metu maldininkams tenka spaustis po karo audrų išlikusioje nedidelėje koplyčioje. (M. Žilionytės nuotr.)

    Vilkaviškio r. kaimų bendruomenių atstovai teigė norintys susilaukti didesnio savo veiklos paviešinimo, žiniasklaidos dėmesio, nes vyksta daug renginių, dirbama su daugeliu projektų, tačiau ne visada informavimo šaltiniams pavyksta šią veiklą pastebėti ir detaliai nušviesti.

    Susitikimas su Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių atstovais atskleidė šiek tiek kitokių dabartinio savivaldos modelio niuansų nei tie, kurie matomi didmiesčiuose. Bene labiausiai kaimo bendruomenių atstovai pabrėžė skirtingų savivaldos organų kaimuose dubliavimąsi. Pagal Vietos savivaldos įstatymą numatyta, kad seniūniją sudaro mažesni vienetai – seniūnaitijos. Gyventojai renka savo atstovą – seniūnaitį. Tačiau šalia minėtų organų tose pačiose teritorinėse ribose egzistuoja dar ir kaimo bendruomenės ir vietos veiklos grupė. Kaimo bendruomenės turi juridinio asmens statusą ir yra sukurtos bendriems narių poreikiams tenkinti. Tuo tarpu vietos veiklos grupės yra daugiau paralelinis darinys Žemės ūkio ministerijos skiriamoms lėšoms panaudoti. Vietos veiklos grupes sudaro tų pačių kaimo bendruomenių, taip pat rajono valdžios ir verslo atstovai.

    Vilkaviškiečių teigimu, didžiausią svorį vykdant projektus ir pritraukiant lėšas turi kaimo bendruomenės ir jų veiklumas, tačiau seniūnaičiai ir vietos veiklos grupė turi didesnę sprendžiamąją galią, dėl ko kaimo bendruomenių vaidmuo yra sumenkinamas. Tiek seniūnaičiai, tiek vietos veiklos grupė turi galią neleisti kaimo bendruomenėms vykdyti tam tikrų projektų, todėl su jais būtina palaikyti gerus santykius. Nors Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių atstovai santykiais su seniūnaičiais nesiskundžia, tačiau kituose rajonuose yra atvejų, kuomet seniūnaičio ir kaimo bendruomenių požiūriai itin nesutampa ir seniūnaičiai stengiasi sumenkinti pastarųjų vaidmenį.

    Vilkaviškiečių įsitikinimu, tobulinant savivaldos modelį, vienas iš būtinų pokyčių būtų perėjimas prie tiesioginių seniūnų rinkimų. Renkami seniūnai dirbtų ne savivaldybės administracijai, kuri juos paskyrė, bet savo rinkėjams, o tai paskatintų seniūnus aktyviau veikti seniūnijų gyventojų naudai. Vilkaviškiečių teigimu, yra seniūnų, kurie yra geranoriški, protingi, gražiai bendraudami pasitelkia bendruomenes ir visas kitas nevyriausybines organizacijas, veikiančias toje teritorijoje, darbams nudirbti. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie su niekuo nebendraudami vieni priima sprendimus. Taigi tiesioginiai seniūnų rinkimai padėtų apriboti tokių seniūnų savivalę.

    Viešnagės Vilkaviškyje metu nebuvo aplenkti ir Šv. Kazimiero vaikų globos namai Alvite. Čia svečius pasitiko Alvito parapijos klebonas ir globos namų direktorius Vytautas Kajokas. Šiuo metu renovuojamuose Alvito Šv. Kazimiero vaikų globos namuose gyvena 14 vaikų.

    Klebonas „Apžvalgai“ papasakojo apie globos namų pastato atnaujinimo planus ir eigą. Taip pat supažindino su naujosios Alvito bažnyčios, iškilsiančios karo metais susprogdintos šventovės vietoje, projektu (ilgus metus alvitiškiams tenka melstis nedidelėje koplyčioje, kur didesnių švenčių metu – ypač per tradicinius Šv. Onos atlaidus – maldininkai niekaip nesutelpantys). Kol kas yra sutvarkyti senosios bažnyčios rūsiai, išlieti pamatai, tačiau tolesnėms statybos trūksta lėšų. Naująją bažnyčią pagal projektą numatyta statyti modernią – apskrita jos forma simbolizuosianti amžinybę ir priminsianti Šv. Onos vardą. Beje, kun. V. Kajokas prisiminė krašte sklandančius pasakojimus, kad garsiuosiuose Šv. Onos atlaiduose Alvite yra dalyvavę poetas Maironis ir pats prezidentas Antanas Smetona. Alvito parapija Vilniaus vyskupijoje buvo įsteigta 1617 m. Dvasininkas džiaugėsi, kad Šv. Onos atlaidai ne tik praeityje, bet ir šiomis dienomis yra gausiai lankomi tiek kraštiečių, tiek jų giminaičių, tiek politikų, iškilių Lietuvos žmonių.

    Paežerių dvaro rūmų vaizdas nuo belvederio bokšto. (M. Žilionytės nuotr.)

    Atsisveikinusi su alvitiškiais ir pasukusi namų link, „Apžvalgos“ komanda dar aplankė iškiliuosius Paežerių dvaro rūmus, kur iš belvederio bokšto dar kartą pasižvalgė po vakarėjančias Vilkaviškio apylinkes. Įspūdingi dvaro pastatai, paslaptingai ribuliuojantis ežeras, šimtmečius menantis parkas, galiausiai dvare įsikūręs muziejus – visa tai liudijo  Vilkaviškio krašto gamtos ir kultūros turtus, darbščius ir kūrybingus šio krašto žmones.

  • ATGAL
    Neringa ir jos medinis „feisbukas“
    PIRMYN
    Užsienio politika Vilniaus krašte
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.